Šiandien mūsų svečias – populiaraus žurnalo “Veidas” leidėjas Algimantas Šindeikis.
Su leidėju Algimantu Šindeikiu kalbamės apie JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos spaudos specifiką, popierinės lietuviškosios žiniasklaidos ateitį, sunkumus leidžiant žurnalus, piniginę internetinių portalų vertę, politiškai subtilų spaudimą žiniasklaidai bei skirtumus tarp plytų fabriko ir leidinio…
Leidėją Algimantą Šindeikį kalbina “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Susitikimo su LŽS Vilniaus skyriaus nariais Jūs minėjote, jog egzistuoja tarsi du skirtingi požiūriai į šiandieninę žiniasklaidą: žiniasklaida kaip verslas, kuriam rūpi tik pelnas, ir žiniasklaida kaip misija, kuri neša visuomenei dar ir žinias, ir informuotumą, ir požiūrį. Jūs esate šalininkas antrosios linijos – žiniasklaida, kuriai rūpi vien pelnas, nėra tikra žiniasklaida?
Tai, kad žiniasklaida nėra vien verslas, įrodė skirtingos žiniasklaidos (ypač spausdintinės ir kokybiškos) tendencijos JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje laikraščių savininkai į savo verslą žiūrėjo kaip į eilinę verslo korporaciją ir siekė pelno, didesnės akcijų vertės, bet pamiršo, kad šiais parametrais ilgalaike prasme nėra įvertinamas skaitytojų pasitikėjimas. Vokietijoje, kokybiškos spaudos (Die Zeit, Frankfurter Algemeine ir kitų) tiražai ne tik nesmunka, bet ir kyla. Kaip tai paaiškinti? Vokietijos spauda ne tik siekė būti pelninga, užsidirbti bet ir visada žinojo savo misiją – tarnauti (bet ne pataikauti) savo skaitytojams. Tai juos gelbėja ir šiandien. Ypač per krizę skaitytojai kokybiškoje spaudoje ieško atsakymų į jiems kylančius klausimus kaip toliau gyventi.
Aš esu kokybiškos žiniasklaidos ir žurnalistikos vartotojas ir šalininkas. Ji nėra pati populiariausia net ir labai pažengusiose demokratijose, bet labai svarbi kuriant kokybiškus viešuosius debatus. Tokioje žiniasklaidoje įdomu dirbti. Bet nemenkinčiau ir pramoginės žiniasklaidos. Ji suteikia pramogą didelėms auditorijoms. Yra gana įtakinga. Tik tos pramogos vartotojai turėtų suprasti, kad pramoga ir informacija nėra vienas ir tas pats.
Įsiminiau Jūsų žodžius, kad žiniasklaidos, kuriai nūnai rūpi ne tik pelnas, bet ir informacinė misija, tiražai kyla, o tie leidiniai, ypač Amerikoje, kuriems rūpi vien pelnas, praranda savo populiarumą. Tendencijos – lyg ir gražios.
Egzistuoja didelis skirtumas tarp JAV ir Europos. Esu tikras, kad Europos spauda yra daug įdomesnė, įvairesnė ir kokybiškesnė. To priežastis paprasta. Europos politika turi daugiau vektorių ir spalvų, kultūrinis, intelektualinis gyvenimas čia įvairesnis ir margesnis. Viešosios diskusijos įdomios ir plačios. Čia mažiau pergyvenama dėl „politinio korektiškumo“, nebijoma stebinti savo skaitytojus net ir drastiškomis nuomonėmis ar idėjomis. Man JAV spauda nuobodi. Žinoma, to nedrįsčiau sakyti apie Washington Post ar New York Times.
O kokia nūnai Lietuvos žiniasklaidos padėtis? Kokie leidiniai Lietuvoje laimi: pelno ieškotojai ar tie, kurių tikrasis tikslas – vertingos, svarbios, padorios informacijos skleidimas? Kokios nuostatos ilgainiui įsigalės Lietuvoje, kurioje vis dar daug skurdo ir maža skaitytojų rinka.
Nors lietuviai keikia Lietuvos žiniasklaidą, bet manau, kad Lietuvos žiniasklaidos perspektyvos yra geros. Labai vystosi internetinė žiniasklaidą, ją kasdien skaito daugybė žmonių. Aišku, jos kokybė šiandien apgailėtina, bet ji vystosi. Gerėja. Žinoma, ateityje neturėsime tokios žiniasklaidos priemonių įvairovės, kokią turime šiandien. Didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra išlaikoma stambiojo kapitalo (beje, kaip ir Rusijoje), tai negali tęstis amžinai. Išlaikomos žiniasklaidos priemonės, mano skaičiavimais, per metus degina apie 40-50 mln. litų. Tai – nemaži pinigai. Tų pinigų savininkai anksčiau ar vėliau susimąstys, ar jie teisingai daro, tuos pinigus leisdami tokiu būdu. Žiniasklaidoje turėtų likti dirbti tiek profesionalūs žurnalistai, tiek profesionalūs žiniasklaidos savininkai, sugebantys iš šios veiklos užsidirbti ar bent išgyventi.
Dirbu didelio tiražo neturinčiuose leidiniuose (“XXI amžius” ir www.slaptai.lt), kurie, be kita ko, nespausdina nuogų merginų nuotraukų, neskelbia nuotraukų iš žudynių vietų, žodžiu, stengiasi laikytis visuotinai pripažįstamų padorumo ir etikos normų. Tačiau patirtis byloja, kad tokie leidiniai negali turėti didelių tiražų. Mums dažnai iškyla finansinių problemų. Mes priversti nuolat ieškoti rėmėjų. Norime rasti ne bet kokių, o padorių, sąžiningų rėmėjų, kurie neužsiimtų cenzūra. Tačiau nuolat susiduriame ir su požiūriu, esą finansinės paramos paieškos – negražus dalykas. Kai kas Lietuvoje vis dar įsitikinęs, jog žurnalistams, leidėjams valgyti nereikia, jog žurnalo, laikraščio ar internetinio portalo leidyba nieko nekaštuoja.
Nežinau, ar pasakysiu ką nors naujo. Jums reikia ieškoti savo skaitytojo, kuris sutiktų mokėti už jūsų gaminamą turinį. Techninės priemonės šiandien leidžia tai realizuoti ir internete. Jei to padaryti nepavyksta, turite ieškoti rėmėjų. Turite sugebėti jiems įrodyti, kad darote svarbų ir didelį darbą. Šveicarijoje leidžiama dešimtys leidinių už rėmėjų pinigus. Bandykite.
Lietuvoje tarsi ir esama demokratijos, tačiau žurnalistus nutildyti bandoma ne ką rečiau nei Rusijoje ar Baltarusijoje. Tik nutildymo metodai Lietuvoje pridengti teisinėmis priemonėmis – teismų sprendimais, piniginėmis baudomis, nepalankiomis finansinėmis žaidimo taisyklėmis. Ar sutiktumėte su nuomone, kad reguliuojamosios demokratijos recidyvų užtektinai daug ir Lietuvoje? Jau 20 metų aktyviai dirbu žurnalistu, ir pastebiu, jog leidinių, kurie nebijotų aštriai kalbėti, nėra itin daug, ir pašnekovų, kurie duotų konkrečius, aštrius interviu, nuolat mažėja. Dažniausiai apsiribojama bendromis frazėmis.
Negaliu su jumis sutikti. Manau, Lietuvoje žiniasklaida ir žurnalistai žodžio laisvės ribojimo prasme yra pakankamai laisvi. Kasdien rašome ką norime ir kaip norime. Jokio rimto spaudimo nejaučiu. Bet žodžio laisvė turi ribas. Konstitucija saugo ne tik žodžio laisvę, bet ir žmogaus orumą, privatumą. Ribas peržengus galima atsidurti teisme. Tokia praktika visame pasaulyje. Manau, Lietuvoje spaudimas žiniasklaidai yra politiškai subtilus. Nuo 2011.01.01 būsime tokioje pačioje fiskalinėje erdvėje (mokėsime tokius pačius mokesčius) kaip ir trąšų ar plytų fabrikas. Tai yra mokestinis spaudimas. Tokią mokesčių sistemą galima aptikti tik labai atsilikusiose valstybėse (Lietuvoje, Bulgarijoje). Mes, priešingai nei trąšų ar plytų fabrikai, atliekame svarbią visuomeninę misiją – kuriame ir palaikome būtinus demokratijai viešuosius debatus, informuojame ir kritikuojame, kuriame pagrindą kokybiškai politikai. Taigi, tam tikra prasme finansuojame demokratiją. Todėl JAV ar Vokietijoje niekam nekyla abejonių, kad žiniasklaida turi naudotis mokestinėmis lengvatomis ir tai yra visuomeniškai ir ekonomiškai pateisinama. Vokietijos tyrimai rodo, kad 100 eurų BVP sukurtas žiniasklaidoje sukuria 1000 eurų BVP kitose industrijose. Mūsų politikams tai dar sunkiai suvokiama. Gaila.
Kokia ateitis laukia internetinių leidinių? Ką, sakykim, patartumėte daryti krikščioniškosios minties laikraščiui “XXI amžius”? Stiprinti popierinį variantą ar – internetinę svetainę? Ar čia galima simbiozė – stiprinti ir popierinį, ir internetinį variantą? Kokį įsivaizduotumėte krikščioniškosios minties laikraštį?
Neturiu kompetencijos atsakyti į klausimą dėl krikščioniškos minties laikraščio. Nesu tokios spaudos skaitytojas. Bet manau, kad internetas jums tikrai gali padėti susimažinti savo veiklos kaštus ir riziką.
Ar internetinių svetainių skaitytojas turėtų mokėti bent po litą už tai, kad jam suteikiama galimybė naršyti konkrečiame portale, ar čia lėšų portalo leidybai ir išlaikymui derėtų ieškoti kitur?
Internete galite imti už savo turinį pinigus tik tokiu atveju, jei jūsų informacija tikrai turi tokią vertę. Iš labai svarbios, gerai ir kokybiškai paruoštos informacijos tam tikroms auditorijoms jau surenka nemažas pajamas The Economist, Der Spiegel, Financial Times. Kitiems sekasi sunkiau.
Įdomu, kaip šiandien gyvena “Veidas”? Teko skaityti, jog Lietuvoje kažkodėl padaugėjo žurnalų, o laikraščių – sumažėjo? Kodėl? Kokiu keliu ateityje žada eiti “Veidas”? Suprantu, kad ne viską galėsite išdėstyti, kadangi tai – komercinė paslaptis. Ir vis dėlto…
“Veidas“ gyvena. Sunkiai kaip ir visa spausdintina žiniasklaida. Mums padeda išgyventi tai, kad esame ne tik šio leidinio, bet ir kitų žurnalų leidėjai. Mes ieškome kelių į ateitį. Stiprinsime savo interneto portalą. Manau, kitų metų pradžioje pristatysime ir Veido IPad aplikaciją.
Ar sutiktumėte su nuomone, jog Lietuvoje nėra stiprios tiriamosios žiniasklaidos? Jei taip, tai – kodėl? Dėl to, kad tai – itin brangus užsiėmimas, dėl to, kad baugu iš peties gilintis į rezonansines bylas ar dėl to, kad neapsimoka finansiškai? Kitaip tariant, pigiau ir paprasčiau kurti pramoginio pobūdžio rašinius…
Lietuvoje tikrai yra neblogos tiriamosios žurnalistikos. Ji labai išsiskaidžiusi po įvairius žiniasklaidos kanalus. Nėra tokio žanro grynumo kaip Vokietijoje ar JAV. Bet čia visų pasaulio valstybių kokybiškos žiniasklaidos problema. Ji beveik niekur neatsiperka. Bet yra labai įdomi ir svarbi visuomenei. Dažnai gyvena dėl šio žanro žurnalistų ir leidėjų ambicijos dirbti šioje srityje. Neseniai rašiau Veido žurnale apie Šveicarijoje atliktą žiniasklaidos priemonių kokybės tyrimą. Konstatuotas faktas, kad kokybė žiniasklaidoje prastėja ir tolesnė žiniasklaidos kokybės erozija neišvengiama. Bet šveicarai ieško išeities, nes jie mano, kad Šveicarija privalo turėti kokybišką žiniasklaidą, nes tai būtina sąlyga politinei, ekonominei ir intelektualinei šios šalies lyderystei. Manau, jie ras kelią.
Nuotraukoje: žurnalo “Veidas” leidėjas Algimantas Šindeikis.
2010.09.23
