Anaklijos voratinkliai – pro istorijos ūkus


Print

Voratinkliai gamtoje atrodo paslaptingi, paprastai nepastebimi ir tik saulės spinduliams apšvietus, voratinkliai savo blyksniu nušvinta žmogaus akyse ir pasirodo išraizgytu tinkliniu daugiakampiu.

Istoriniai ryšiai tarp tautų ar baltų kalbiniai reliktai kitose kalbose mums bendraujant atsiskleidžia netikėtomis mintimis, nuojautomis, kurios kaip voratinkliai staiga atsiranda ir vėl pradingsta, jei nepapasakoji arba neaprašai.

Dar 1800 m. lietuvių kilmės filosofas Imanuelis Kantas rašė, kad lietuvių kalba yra ne tik kalbotyros paslapčių, bet ir tautų istorijos lobynas.

O lietuvių kilmės poetas, poliglotas, žinojęs dešimtis Europos kalbų Konstantinas Balmontas (kūręs rusų kalba, tačiau bendraudamas su Vincu Krėve ir kitais lietuvių rašytojais išmokęs ir lietuvių kalbą), skaitydamas paskaitas Sorbonos universiteto studentams kalbėjo: “Tačiau Lietuva, kurios imperija buvo nuo jūros iki jūros, o dabar tapo nedidele valstybe, tačiau nenustojo turėjusi tokią galingą ir puikią, ir seną kalbą, kurios neturi net pačios didžiausios tautos, – kalbą, kuri, geriausiųjų viso pasaulio kalbininkų žodžiu, esanti raktas įspėti daugybei kitų senesnių ir naujesnių Europos kalbų mįslėms. Kalba savo reikšme mokslui yra svarbiausias Lietuvos įnašas į pasaulinę kultūrą.” (“Poetas Balmontas – Lenkijai”, Lietuvos aidas, 1928 08 30). Todėl galime teigti, kad bendradarbiaujant kalbininkams ir istorikams galima pasiekti naujų pažinimo rezultatų. Dabar rašoma, kad  tarpdalykinis bendradarbiavimas ne tik socialinių mokslų srityje, gali atnešti naujų pasiekimų.

1974 metų vasarą teko buvoti Anaklijoje – tai Gruzijos – Sakartvelos kaimelis prie Juodosios jūros (prišdėlis sa- reiškia sujungtos kartvelų gentys, kaip ir lietuviškai: są – reiškia sujungtos, apjungtos tautos, gentys – sąjunga). Jūros krantas smėlėtas padengtas pilku, gal sakyčiau, juodu smėliu, apaugęs krūmų brūzgynais, tarp kurių sušvisdavo voratinkliai ir pasirodydavo miegantys jų šeimininkai, tingūs vorai. Visa tai rodė, kad šiose vietose žmonės beveik nesilanko. Pajūris išvagotas įtekančių upelių, į kuriuos išsiskaido iš kalnų ištekanti Ingūri upė. Sakykime beveik vingūri – vingri upė, nes ji tokia ir yra, bet juk tai lietuviškas žodis atitinkantis upės vinguriuojantį tekėjimo būdą. Anaklija – šis pavadinimas su daugeliu balsių vėl primena lietuviškus žodžius, nes garsą “kl” priesagoje ir šaknyje turi lietuvių ir, regis, graikų kalbos.

Anaklijoje teko atostogauti su mažais vaikais: maudytis buvo galima ne tik šiltoje jūroje, bet ir ledinio vandens tekančiuose upeliuose, o tokie kontrastingi pasikeitimai suteikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, kai savyje nugali tekančio šalto vandens baimę. Krantas nusėtas iš kalnų atplukdytomis medžių šakomis ir storos pušų žievės gabalais, iš kurių išdroždavau laivelius, o įstatęs stiebą ir iš popieriaus ar audinio pritvirtinęs burę, paleisdavau juos plaukioti. Toliau jau patys vaikai vaidindami piratus juos plukdydavo,.

Šis vakarinės Gruzijos krantas yra nuo Antikos laikų žinomos įžymiosios Kolchidės žemumoje. Už 25 km. stūkso Zugdidžio (Zugdidi) miesto mūrai – tai Megrelijos kunigaikščių Dadiani (priesagos –ani, -oni yra baltiškos, prūsiškos kilmės) tėvonijos vieta, megrelų sostinė. Prūsiškai “suge – zuge” reiškia pietūs, o žodis “didi”, reiškia tą patį ir lietuviškai – didis, vadinasi, miesto pavadinimas baltiškas ir reiškiantis Didis Pietys. Megrelijoje yra ir kitų baltiškai skambančių kaimų ir miestų pavadinimų: rajono centras Galis (Gali), miestas arčiau jūros Gudaūta (susijęs su gudais, Dzūkijoje yra vietovė “Ūta” o “ū” garsą megrelai taria ilgai) kaimas Tagilonis (Tagiloni), kalnas Balis (Bali). Galima pastebėti, kad tai lietuviški pavadinimai, iš kurių galūnėje išnykęs garsas “s”. Zugdidi mieste ir Tagiloni kaime išplitusi pavardė Getija. Mes žinome, kad  lotyniškai Žemaitija vadinasi Samogetia (Žemoji Getija, kitur – Samogitia), o jotvingiai – getai. Net Vytauto laikais Sūduva – Jotvingija buvo vadinta Getija (“terra Sudorum sive Gettarum”- Sūduvių ar Getų žemė, – 1420 m. Vytauto Didžiojo laiškas vakariečiams. LE t. VII, p. 195).

Šiek tiek tūkstantmečių uždangą praveria prūsistas Letas Palmaitis, tyrinėjęs svanų tautosaką, kurie gyvena Balio kalno priekalnėse, šiauriau ir aukščiau Megrelijos, tačiau jis pamini, kad anksčiau jų gyventa pajūryje, Kolchidėje. Jis nustatė, kad svanų legendos “Natela” turinys visiškai toks pats, kaip lietuvių “Eglė – žalčių karalienė”, o Natela reiškia “Aušra, šviesa – Aušrinė, Šviesuolė” ir gal Aušra yra senesnis nei lietuvių  išlikęs variantas su vardu Eglė. Dažnai teko sutikti svanus ir megrelus su šviesiais plaukais ir mėlynomis bei pilkai melsvomis akimis.

Besiklausant gruzinų tautinės muzikos, ypač daugiabalsio vyrų giedojimo, kūną persmelkdavo šiurpas, o tas skambesys iš pasąmonės pažadindavo kažkokį ilgesį, o kartais išsiliedavo ašaromis. Giesmininkų balsuose ir sąskambiuose atsispindėjo tautos didingumas ir galia sumišusi su Kaukazo kalnų didybe. Visada stebino gruzinių moterų šokiai, kurie išsiskyrė savo kitoniškumu iš aplinkinių tautų šokių. Gruzinių moterų ypač ori laikysena, o scenoje jos šoka taip, lyg gulbės plauktų  ežero paviršiumi. Kildavo klausimas iš kur visa tai ir kodėl jų senoji tautinė muzika taip persmelkia mano jausmus?

Žinome, kad muzikoje ir šokiuose atsispindi archetipai iš giliausios senovės, kaip ir laidotuvių apeigose matome senosios kultūros papročius sumišusius su krikščionybe. Megrelijoje, kaip ir Dzūkijoje, dar 1980 m. mirusieji buvo apraudojami šeimos artimųjų, o jų kapinėse lig šiol yra suoleliai ir susirinkę giminės, prisimindami mirusiuosius, vaišinasi, o vyną palieka net prie kapo. Artimųjų vaišinimosi kapuose paprotys išlikęs Dzūkijoje (Jotvingijoje) ir Latvijoje.

Gilios senovės kultūros atspindžiai gruzinų muzikoje, legendoje, papročiuose ir pavadinimuose, pastebėtuose daug kartų lankantis Gruzijoje 8-ajame dešimtmetyje mano sąmonėje nušvito naujai, kai perskaičiau Jūratės Statkutės de Rosales knygą “Senasis aisčių giminės metraštis”. Knygoje įrodoma (tą patvirtina ir archelogija), kad gudai, (ispaniškai – godos, vokiškai -gotai, lotyniškai – getai yra dabar vadinami baltai: prūsai, galindai, jotvingiai, lietuviai ir latviai) turėjo savo karalystę nuo XIV a. pr. Kr. ir užėmė teritoriją nuo Vyslos iki Volgos, kuri apie du tūkstančius metų (iki VI a. po. Kr.) puldinėjo pietines Antikos ir vėlesnių laikų karalystes.

Raktas į gruzinų savimonę ir aukštą savigarbą, ypač moterų orią laikyseną ir jų šokius yra amazonių karalystė, kuri Antikos laikais buvo įsikūrusi prie Azovo jūros ir Kaukazo priekalnėse. Galima prielaida, kad baltiški šeimos narių pavadinimai megrelų kalba yra amazonių karalystės palikimas, nes vardai ir pirminės (baltiškos) jų prasmės yra sumaišytos: babu – senelis, bebi – senelė, mama – tėtis, dėda – mama. Lytiškumo pavadinimai, iš tabu (uždraustos) srities, šnekamaja kalba išlieka tūkstantmečiais, nes tai gyvybės atsiradimo dalykai, todėl jie gali būti senųjų tautų ryšių liudininkais. Megrelų kalba vyriška grožybė vadinama “kutu”, bet juk meilės žaidimai prasideda kutenimu ir dar lietuviškai sakant “kutu, kutu” bei lietuviški žodžiai “kutulys, kotas” aiškiai rodo šių kalbų ir tautų ryšius.

Kaip rašoma J. Statkutės de Rosales knygoje, remiantis karaliaus Alfonso X Išmintingojo (1221-1284) “Ispanijos istorija”, Bizantijos istoriku Jordanu (VI a.), amazonių valstybę įkūrė baltų gentys: gudai, galindai, prūsai (vėlesnis pavadinimas). Tai įvyko apie XIV a. pr. Kr. valdant gudų karaliui Pilimariui ir žyniui Seilmoksiui – Zalmoxen (mariai, meriai buvo karo vadai, o moksiai – žyniai mokytojai, nes prūsiškai “seil” – mintis, siela), įkūrus atraminę bazę prie Azovo ir Kaukazo priekalnėse. Po to valdė karalius Adanaučius (Tanauso, Athanauso), kuris nugalėjęs besiveržiantį į šiaurės Kaukazą Egipto karalių Vesosą (pagal Herodotą –Sesotrį, o dabarties istorikus – Ramzį II) su savo kariais patraukė į Indiją. Tai įvyko apie XIII a. pr. Kr. – maždaug tuo laiku Vakarų Indijoje atsirado vadinama sanskrito kalba, artimiausia gyvai lietuvių kalbai, kuria parašytos indų Vedos.

Po Adanaučiaus žygio gudų valdžia prie Azovo ir Kaukazo išsilaikė tik dėka karių moterų – amazonių. Kronikoje rašoma, kad gudų moterys dalyvaudavo mūšiuose nuo seniausių laikų, nes pagrindinis ginklas buvo lankas su strėlėmis, kurių templės savo galia pranoko kitus, o karo taktika rėmėsi greičiu ir miklumu. Pagal senąją tradiciją (karalius, karo vadus gudai rinkdavo ir ši tradicija išsilaikė iki LDK laikų) gudų moterys išsirinko dvi  vades – protingiausias ir galingiausias  moteris – vardu Lampėtė ir Marpėsija. Pasitarę nusprendė, kad viena liks savo valstybės žemių ginti, o kita išeis į karą – naujų žemių įgyti.

Marpėsija surinkusi didelius moterų karių pulkus nukeliavo užkariauti Mažąją Aziją. Ji nugalėjo daug tautų, grižusi į Kaukazo kalnus įkūrė vietovę ir pavadino Marpesijos kalnu (jau vėliau Vergilijus aprašė: “Marpesija ant kalno”), kuriame dvi karalienės gyveno, mąstė ir telkė jėgas naujiems žygiams. Tuo metu amazonių priešai buvo hetitai, valdę Mažąją Aziją, kurių imperiją jos sugriovė ir užvaldę visą šią teritoriją, dabar vadinamą Turkija, ją valdė apie šimtą metų.

Todėl šios žemės miestų ir pilių vardai išlikę iki dabar, o savo pavadinimais yra panašūs į baltiškus (apie tai XIX a. rašė prūsas Gizevijus, tą pastebi ir dabartiniai mūsų keliautojai Turkijoje, o Vytautas Rimša nustatė net 1000  baltiškų asmenvardžių, pavadinimų – ‘Senoji baltų kultūra’, 1996, p. 9). Efeze amazonės pastatė Dianos garbei gražią šventyklą (mergaitės jai aukodavo ir prašydavo vaisingumo), kurią kitataučiai pavadino medžioklės deive, o graikų mitologijoje ji pristatoma atėjūne iš šiaurės ir jos vardą galima kildinti iš baltiškosios Dainavos, todėl pirminis vardas galėjo būti Daina (Dainava – miškinga medžioklės teritorija, kurioje buvo draudžiama medžioti, o leidžiama tik ruošiantis karui. Būdvardis “dieni” – dieni kumelė – laukianti kumeliuko, ją reikia saugoti. Diana – medžioklės saugotoja).

VI a. pr. Kr. amazonės vadovaujamos karalienės  Damarės  sumušė, į jų valdas įsibrovusį, Persijos imperijos kūrėją Kyrą ir nukovė jį mūšyje. Surinkusi trofėjus karalienė nužygiavo į Mesiją (dabar – Bulgarija) ir įkūrė miestą pavadinusi savo vardu Tamera. Kronika mini, kad amazonės išnyko Julijaus Cezario laikais, I a. pr. Kr., tačiau Damarės (Tamaros) vardas išliko, o ypač  juo didžiuojasi gruzinai, nes jų karalienė Tamara, valdžiusi XII-XIII a. po Kr. išplėtė Gruziją ir tuo metu buvo jų valstybės kultūrinio sužydėjimo laikas.

Kai gudai pažino Juodosios jūros krantus, kuriuose beveik visur pilkas (juodas) smėlis, galima manyti, kad šią jūrą jie pavadino Juodoji, nes Baltijos krantai, kur buvo jų tėvynė (nuo Vyslos iki Volgos), nusėti labai balto ir smulkaus smėlio. Jau ankstyvaisiais viduramžiais, kai teritorijos tarp Dniepro ir Volgos suslavėjo, naujieji užkariautojai, Bizantiškosios krikščionybės skleidėjai, pasiekę Šiaurės ledjūrio krantus su labai balto smėlio krantais, pakartojo Baltijos pavadinimą, pavadindami Baltoji (Bielaja) jūra.

Senovės gudai IV a. pr. Kr. buvo užvaldę visą Juodosios jūros šiaurinį krantą, todėl su jais skaitėsi Aleksandro Didžiojo tėvas Makedonijos ir Trakijos karalius Pilypas, kuris taikai palaikyti vedė gudų karaliaus Gudilos dukrą Medumpę. Odeso miestas Mesijoje (dabar Varna – Bulgarijoje), valdomoje Pilypo buvo prie pat amazonių valstybės ir dėl artumo klausė jų karalienės Damarės. Kronika rašo (Senasis aisčių giminės metraštis, p. 93.): “Karalius Pilypas surinko labai didelę kariuomenę ir žygiavo to miesto nusiaubti ir sunaikinti, bet tenai buvo vieni gudų kunigai šventikai, juos vadino pamaldžiaisiais, nes jie dorai ir šventai gyveno, kaip jiems buvo pasakyta; ir apsitaisė jie baltais šventiniais rūbais, paėmė muzikos, savo džiaugsmo, instrumentus, atidarė miesto vartus ir išėjo jų pasitikti, prašė jų pasigailėti ir paremti. Makedoniečiai, matydami, kad juos pasitiko be baimės, nustebo, išsigando ir išardė (sienai pramušti skirtus) ožius, kuriuos buvo pasistatę ruošdamiesi kovai, sudarė taiką ir grįžo į savo žemę.”

Vėliau Aleksandrui Didžiajam kariaujant Babilonijoje, gudai dėl Pilypo ir Aleksandro padarytų puldinėjimų, įžengė į Graikiją ir sunaikino Makedonijos karalystę. Kronika toliau aprašo susidarusią Dunojaus žemupio valstybę Getiją (kitur – Dakiją), gyvavusią IV –I a. pr. Kr., kurios valdovai buvo gudai, ši prūsų, jotvingių bazė prie Dunojaus I a. pr. Kr., valdant karaliui Burvistai praplėtė savo valdas į vakarus. Tačiau 48 m. pr. Kr. Julijus Cezaris Farsalo mūšyje taip sumušė gudus, kurie rėmė Pompėjų, kad apie pusantro šimto metų jie visai išnyko iš romėnų kronikų puslapių. Getija, Dakija (dabar Rumunija)   buvo romėnų asimiliuota ir dabar jų kalba priskiriama romanų grupei, tačiau Vytautas Rimša knygoje “Senovės baltų kultūra” (1996, p.13-15), priskaiciuoja apie 100 baltiškų (getiškų) dabar vartojamų žodžių, o senovės Balkanų kalbose aptinka 235 baltiškas priesagas. Manytina, kad nuo Dunojaus dalis gudų, getų (jotvingių) galėjo persikelti į jų gyvenamą teritoriją prie Kaukazo ir taip Gruzijoje atsirasti pavardė Getija.

Taip žvelgiant, tampa aišku, kodėl pasąmoningai lietuviai myli gruzinus, o gruzinai mus ir ne tik dabar, kai abi valstybės tapo laisvos, bet joms esant ir Sovietų sąjungoje, kai gruzinai labai palaikydavo Kauno “Žalgirį”, o kai būdamas Gruzijoje pasakydavai, kad esi lietuvis, tai negalėdavai susilaikyti nuo jų nuoširdaus vaišingumo. Todėl pagarbu ir simboliška tapo, kai 2010 m. būsimąjame Anaklijos kurorte atsirado Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus bulvaras.

Ar ne šie istoriniai tautų kultūriniai saitai rodo, kokie jie gali būti silpni ir per prabėgusių amžių ūkus vos pastebimi, lyg tie voratinkliai  tik saulei nušvitus, bet stiprūs, kaip iš jų padarytas pluoštas.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Vladas Turčinavičius.

2011.12.28


Prisijunkite prie diskusijos