Seime vykusioje Opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus spaudos konferencijoje buvo apžvelgtos svarbiausios politinės aktualijos.
Kas aiškėja po D. A. Barakausko pasitraukimo?
Ministro Dailio Alfonso Barakausko atsistatydinimas buvo dėsningas, pavėluotas ir nulemtas ne sveikatos problemų, o problemų su teisėsauga.
Nežinome daugiau duomenų apie visą STT atliekamą tyrimą, tačiau tai, kad ministras, kuris yra ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ vienas iš vicepirmininkų, buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas byloje, kurioje buvo sulaikyti ar įtarti ir kiti tos pačios partijos vadovybės nariai – Seimo narys R. A. Ručys (buvęs partijos vykdomasis sekretorius), buvęs viceministras A. Juocevičius (partijos Vilniaus miesto lyderis), taip pat ir partijos konsultantas viešųjų ryšių klausimais, prodiuseris R. Skaisgirys, – visa tai verčia spėti, kad tyrimas atliekamas ne dėl atskirų pareigūnų galimai korupcinių veiksmų, bet dėl partijos vadovybės palaimintos korupcinės schemos.
„Tvarkos ir teisingumo“ partijos ir jos lyderių požiūris į neskaidrų partijos ir rinkimų kampanijų finansavimą yra gerai žinomas dar nuo Jurijaus Borisovo milijonų ir almax’ų, padovanotų partijos lyderio rinkiminei kampanijai. Šiandien „Delfi“ primena ir dar senesnius R. Pakso piniginius reikalus. Todėl dabartinė istorija visiškai nenustebino. Tiesa sakant, ir partijos vadovybės reakcija į šių dienų istoriją visiškai nenustebino – visi kalti, aplinka kalta, STT kalta, tariamai aukšti partijos reitingai kalti. Dar, matyt, ir konservatoriai bus paskelbti kaltais.
Dar bus prisiminta, kad ir kitų partijų būstinėse ar pas atskirus jų atstovus kada nors anksčiau STT taip pat yra apsilankiusi. Todėl, girdi, kitos partijos neturi moralinės teisės nagrinėti ar smerkti Tvarkos ir teisingumo partijos nuodėmių. Visa tokia reakcija senai yra žinoma ir nebeįdomi.
Įdomi ir svarbi bus tik socialdemokratų reakcija. Reakcija į tą aplinkybę, kad jie yra sudarę ir dirba koalicijoje, kurios du partneriai, kaip juridiniai asmenys, kaip partijos, yra vienaip ar kitaip įsipainioję į korupcines schemas. Tai, kad Darbo partija tik juridinių machinacijų ir apsijungimų gimnastikos dėka išsisuko nuo teisinės atsakomybės, visiškai nereiškia, kad tai turi būti politiškai užmiršta.
Lygiai taip pat ir ši istorija, susijusi su „Tvarkos ir teisingumo“ partijos vadovybės nariais, neturi būti nagrinėjama vien tik kaip atskirų pareigūnų nusižengimai, tariamai nieko bendro neturintys su partijos reikalais. Net jeigu teisėsaugos pareigūnai tiesiogiai ir neįvardins partijos teisinės atsakomybės, yra jos politinė atsakomybė ir kitų partijų pareiga politiškai atsakingai vertinti santykius su „Tvarkos ir teisingumo“ partija.
Šią pareigą pirmiausia turi socialdemokratai ir jų lyderis premjeras A. Butkevičius, kuris taip pat yra koalicijos lyderis. Koalicijos, kurioje dvi partijos yra įtariamos arba tų partijų vadovybės nariai yra įtariami korupcinių schemų realizavimu. Bandymai atsiriboti nuo politinės atsakomybės, kuri tenka tokios koalicijos lyderiams, yra menkaverčiai. Kaip rodo per du šios valdžios metus sukaupta skaudi patirtis, socialdemokratų lengvabūdiškas požiūris į tai, kad koalicijos partneriai yra teisiami korupcinėse bylose, ir kitus koalicijos partnerius skatina pasukti korupcinių schemų keliu.
Vengdami atsakomybės principingai vertinti savo koalicinius partnerius, be jokių sąlygų laikydami nusikaltimais įtariamas partijas savo partneriais, socialdemokratai tampa tokiais pat – tampa tiesiog korupcinės, kriminalinės koalicijos lyderiais. Raginčiau socialdemokratus pagaliau atviromis akimis pasižiūrėti ir pamatyti, kokiai koalicijai jie vadovauja ir kiek tokia situacija kenkia Lietuvai.
Kokius prastus įpročius į valstybės gyvenimą grąžina socialdemokratai?
Tai, kad būdami vienoje koalicijoje su darbiečiais ir paksistais, socialdemokratai vis žemiau nuleidžia politinės kultūros ir politinio sąžiningumo standartą, buvo matoma jau senai. Ilgą laiką socialdemokratai bandė vaizduoti, kad tik jų partneriai koalicijoje yra nesąžiningi ir neskaidrūs. Tačiau socialdemokrato, viceministro G. Černiausko skubus pabėgimas iš pareigų ir šioje istorijoje ypatingą vaidmenį suvaidinę paskelbti slapti jo pokalbių su pavaldiniais įrašai, akivaizdžiai parodė paprastą faktą – ne tik viceministrai ar ministrai užsiima neskaidria veikla, bet Premjeras pats asmeniškai skambina viceministrams ir nurodinėja, kas turi laimėti konkursą į gana menkos tarnybos vadovo postą.
Galima įsivaizduoti, kaip Premjeras daro įtaką konkursams į svarbesnes pareigas. Kita vertus, jeigu yra taip daroma įtaka priėmimo į valstybės tarnybą konkursams, tai kyla natūralus klausimas, o kaip būna daroma įtaka viešiesiems pirkimams, kur sukasi dideli milijonai.
Viceministras G. Černiauskas ir čia spėjo pasižymėti, pasirūpindamas, kad su juo susijusi įstaiga laimėtų milijoninį užsakymą. Gal todėl ir Ž. Plytniko nebeliko, kad būtų galima dar laisviau telefonais reguliuoti visus tokius reikalus.
Akivaizdu, kad tokie Premjero skambučiai yra šiurkštus įstatymo laužymas. Galbūt net ir nusikalstamas laužymas. Mes Premjerą kviečiamės į Seimo tribūną, kad jis nuoširdžiai papasakotų, kada ir kodėl davė nurodymus G. Černiauskui.
Be abejo, kad ir Premjeras, ir dabar jau buvęs viceministras G. Černiauskas garsiai neigs bet kokių tokių skambučių buvimą. Tačiau vis dėlto būtų valstybiška, jeigu ne pati prokuratūra, tai bent jau patys socialdemokratai pirmiausia atliktų sąžiningą vidinį tyrimą ir atsakytų į natūralius klausimus, kurie kyla pasiklausius tokių įrašų. Ir pats svarbiausias klausimas – ar socialdemokratai neperima savo koalicijos partnerių prastos patirties, kaip nesąžiningai naudotis rinkėjų suteiktu mandatu savo naudai.
O prokurorai galėtų prisiminti, kaip jie tyrė slaptus įrašus, kuriuose buvo fiksuotas buvusio Vilniaus miesto mero V. Navicko aštrus pokalbis su savivaldybės kontrolieriumi Š. Skuču ir kaip dėl to kėlė teisinės atsakomybės klausimą ir galėtų atsakyti, kuo viceministro G. Černiausko pokalbių įrašai skiriasi nuo anksčiau tirtų.
Nesiimu kaltinti socialdemokratų. Istorija visus taškus ant „i“ sudėlios. Tačiau nenustebsiu, jei ilgainiui paaiškės, kad esame liudininkai, kaip socialdemokratai, bevadovaudami purvinai koalicijai, patys vis labiau tampa tokiais pat. O dėl to būtų tikrai nuoširdžiai gaila. Dar ne vėlu sustoti.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt
2014.11.06; 05:45
