Ar skaitėte Egidijaus Aleksandravičiaus tekstą „Tamsybė baisiau už karą“? Šis LRT.lt erdvėje paskelbtas humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus komentaras vertas, kad į jį atidžiau žvilgtelėtume. Šiokia tokia atgaiva širdžiai. E.Aleksandravičiaus straipsnyje – gausu svarbių pastebėjimų, kuriems pritariu, dėl kurių, kaip ir Vytauto Didžiojo Universiteto atstovas, pergyvenu, nerimauju.
Skurdi, vienpusiška toji lietuviškoji žiniasklaida. Trūksta gilių, protingų tekstų be tendencingumų, iškraipymų. Trūksta žvilgsnių iš skirtingų pusių, priešingų kampų. Šį skaudulį autorius vadina susitraukusiu žiniasklaidos akiračiu („Akiratis susitraukė iki kelių temų spaudoje. Koronos skaičiai, vyriausybės sprendimai, patiekalai ir šis tas iš lytinio gyvenimo). Išsilavinusiam, giliau žvelgiančiam, Lietuvos ateitimi susirūpinusiam lietuviui, žinoma, to neužtenka. Tenkindamiesi vien šiomis banalybėmis viską prarasime – ir valstybę, ir tautą…
Taip, socialiniai tinklai plečiasi. Tarsi turėtume džiūgauti, kad galimybių rašyti ir būti matomiems – vis daugiau. Bet kaip yra iš tiesų? „Viešoji erdvė skirstosi į atskirus nesusiliečiančius veidaknygių getus“. Taikli E.Aleksandravičiaus pastaba! Taip, deja, nutikę. Lietuvoje rašinėtojų kur kas daugiau nei skaitytojų. Niekas nenori gilintis į kitų tiesas, visi tetrokšta dėstyti savąsias išmintis. Patys brūkštelėjome, patys perskaitėme…
Tačiau liūdniausia, kad dažnusyk komentuojame tai, ko nė truputėlio neišmanome. Šis fenomenas – mąstymo stoka. „Vytauto Kavolio pėdsakai intelektualiniame lietuvių žemėlapyje prasidėjo prieš 90 metų gimusio lietuvių mąstytojo ir sociologo žodžiais, tapusiais programos motto: Visa, ką galima protingo Lietuvai pasiūlyti, yra individų galvojimas ir iš jo kylančios pastangos“. Prasmingai E.Aleksandravičiaus prisimintas V.Kavolis. Pirmų pirmiausia privalu mąstyti. Mąstymas – mūsų visų pareiga. Ir tų, kurie leidžia įstatymus, ir tų, kurie kurpia draudimus. Mąstymas turėtų būti privalomas ir tradicinės, rimtosios žiniasklaidos darbuotojams, ir ją skaitantiems, ir net vien tik netradicinę žiniasklaidą vartantiems. Mąstyti turėtų ir koronavirusu tikintys, ir šią ligą neigiantys. Mąstymas turėtų būti privalomas kaip … duona kasdieninė. Pirma – mąstau, tik paskui – kalbu, rašau, komentuoju.
Bet taip nėra. Mes mieliau demonstruojame savąjį „išmanymą“ net pačiais sudėtingiausiais klausimais. Mums derėtų patylėti, bent jau prisipažinti, kad nežinau, neišmanau. Bet išpešk iš kurio nors mūsų žodį „nežinau“, „neišmanau“, „neturiu užtektinai faktų“! Mes dedamės tokie išminčiai, kad net – baugu.
Žodžiu, dėkoju E.Aleksandravičiui už tekstą, kuriame kalbama rimtomis temomis. Rimtų tekstų – ne tiek daug lietuviškoje erdvėje.
Ir vis tik žvelgdamas į humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus E.Aleksandravičiaus rašinį „Tamsybė baisiau už karą?“ pasigedau minimalaus konkretumo. Tikėjausi, kad straipsnyje rasiu bent keletą konkrečių pavardžių tų, kurie, E.Aleksandravičiaus įsitikinimu, nė kiek nemąsto. Buvau įsitikinęs, kad E.Aleksandravičius paminės bent keletą blogosios „žiniasklaidos“ pavyzdžių.
Deja, nė vienos konkrečios vadinamųjų „blogiukų” pavardės, nė vieno konkretaus pavadinimo!
Na, šitaip elgtis, mano supratimu, taip pat negalima. Kokia tikroji vertė tekstų, kur vien – abstraktybės?
Suprantu, intelektualai teisins E.Aleksandravičiaus taktiką – esą giliems filosofiniams tekstams konkrečių pavardžių nereikia, esą inteligentiškas tekstas skirtas tiems, kurie ir be užkoduotų paslapčių supranta, ką autorius turi omenyje.
Ir vis tik nenorą prie kryžiaus prikalti nė vieno „blogiuko“ vertinu kaip apsidraudėliškumą. Autoriui šitaip, žinoma, komfortiškiau. Nieko neužgaus, nieko nesupykdys. Esant reikalui, visuomet pasiteisins – ne tai turėjau galvoje.
Tačiau juk tokie gudravimai – nepagarba skaitytojui. Skaitytojas tai jaučia, mato.
2020.12.24; 14:47
