2012 metų gegužės 7 d. autoritetingas apžvalgininkas Kęstutis Girnius, suaugęs su žodžio laisvės JAV samprata, portale alfa.lt rašė („VSD spjaudo ir gaudo“):
„Negalima tvirtinti, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nieko nedaro. Praeitą savaitę generalinis direktorius Gediminas Grina paprašė Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) paneigti jos tiesioginėse laidose du Dariaus Kuolio išsakytus teiginius.
Laidoje „Ant svarstyklių“ D.Kuolys pareiškė, kad VSD darbuotojai nutekino informaciją apie „Snoro“ banką, o laidoje „Akiračiai“ jis tvirtino, jog „VSD (…) užsiima kriminaline veikla ir pradeda veikti kaip kriminalinis susivienijimas“. Pasak G.Grinos, šie teiginiai neatitinka tikrovės ir pažeidžia dalykinę VSD reputaciją. VSD pareikalavo, kad LRT paneigtų D.Kuolio žodžius tokiu pat būdu, kokiu jie buvo paskelbti, ir visuomeniniam transliuotojui nurodė, kokius paneigimo tekstus reikėtų išplatinti…
Reikia tvirtai atmesti VSD prašymą. Jį patenkinus būtų sukurtas blogas precedentas, kuris skatintų kitas organizacijas ir individus reikalauti, kad būtų viešai paneigiami „tikrovės neatitinkantys teiginiai“. Kol kas dauguma valstybinių organizacijų gana ramiai praryja kritiką. Bet jei VSD pasisektų prastumti savo reikalavimą, prokuratūra, teismai ir kitos silpnai bei neveiksmingai dirbančios organizacijos būtų gundomos panašiu būdu nutildyti kritikus. O Lietuvai reikia daugiau kritikos, ne mažiau. Ji turi būti atsakinga, tačiau negalima suteikti kritikuojamoms organizacijoms ar individams teisės spręsti, kuri nuomonė yra tinkama.“
VSD vadovui užteko išminties nevystyti nuskriaustos valstybinės institucijos temos. Reikalas dėl VSD reputacijos buvo, tikriausiai paties VSD, numarintas. Ir iš tiesų, žiniasklaidoje kritikuojami, nors ne visada pelnytai ir net užgauliai, ir Prezidentė, ir prezidentūra, ir Seimas in corpore, ir atskiri jo nariai. Tai – norma daugelyje demokratinių šalių. Ko gero tik mūsų teismai kartais pademonstruoja savisaugos padiktuotą instinktą, kai būna viešai pakritikuojami dėl teisinės sistemos ydų (buvusios teisėjos Neringos Venckienės pavyzdys – ryškiausias).
Buvo ir grąsinimų ieškinių pateikimu policijos „šmeižikams“ po Gegužės 17 įvykių Garliavoje, Klonio gatvėje, iš Policijos departamento pusės. Atrodo, ir policijos vadams užteko išminties nekelti bylų pasipiktinusiems policijos veiksmais piliečiams žiniasklaidoje, žiniasklaidos komentaruose. Nors bylų kėlimas betarpiškai įvykyje dalyvavusiems beginkliams piliečiams lietuviško bajoriško garbės supratimo požiūriu jėgos struktūroms prestižo tikrai nepadidino.
Tačiau, atrodo, Antstolių Rūmai iš tokios Lietuvos Respublikos institucijų praktikos nieko nepasimokė. Skaitome 2012 metų rugpjūčio 7 d. portale alfa.lt ELTA pranešimą
(„Vaicekauskienę žydų žudike išvadinusią Kedienę Antstolių rūmai padavė į teismą“):
„Drąsiaus Kedžio ir Neringos Venckienės motinai Laimutei Kedienei keliama dar viena byla. Lietuvos antstolių rūmai už teismo įžeidimą jau nuteistai ir įtariamąja dėl trukdymo antstolei atlikti savo darbą tapusiai L. Kedienei kelia dar vieną bylą. Kauno rajono apylinkės teismui išsiųstas Lietuvos antstolių rūmų ieškinys, kuriame dėl Rūmų dalykinės reputacijos pažeidimo reikalaujama 10 tūkst. litų neturtinės žalos atlyginimo.
L. Kedienė į Lietuvos antstolių rūmų nemalonę pateko po šių metų gegužės 14 d. pasisakymų vienai televizijai, rašo Lrytas.lt.
Komentuodama savo dukters prašymą filmuoti bei tiesiogiai transliuoti jos globotinės perdavimą mamai Laimutei Stankūnaitei per televizijas bei antstolės Sonatos Vaicekauskienės atsisakymą tai daryti, dviguba žmogžudyste įtariamo D. Kedžio mama pareiškė: „Matote, ar ji žmogiškai elgiasi? Čia – ne antstolis, o čia čia, va, kur žydukus šaudė, tai va tokia būtent. Jai tiktų tą mergaitę nušaut, beveik. Čia ir žmonės vat, pas mus namuose daug žmonių miega, apačioj įsileidę, nes visi mato, kas čia dedasi, čia jokios teisybės nėra.“
Lietuvos antstolių rūmų nuomone, tokiais savo žodžiais L. Kedienė tyčia įžeidė Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą įvykdyti bandžiusią antstolę S. Vaicekauskienę, pažemino jos garbę bei orumą ir kartu įžeidė Lietuvos antstolių rūmus, kurių narė yra S. Vaicekauskienė.
„Atsakovės L. Kedienės paskleisti teiginiai skatina neapykantą ne tik antstolei S. Vaicekauskienei, bet ir kitiems profesines pareigas vykdantiems antstoliams, visai valstybės teisinei sistemai (Oho! Belieka įtraukti į Baudžiamąjį Kodeksą straipsnį už valstybės išdavimą pagal Josifą Staliną – autoriaus pastebėjimas).
Viešas neapykantos antstoliams kurstymas didina grėsmę antstolės S. Vaicekauskienės ir jos šeimos narių saugumui (sveikatai ir turtui), o tuo pačiu ir visų antstolių, antstolių kontorų darbuotojų ir jų šeimų narių saugumui, kadangi tokio pobūdžio teiginiai gali paskatinti tam tikrus asmenis imtis aktyvių neteisėtų veiksmų“, – rašoma Lietuvos antstolių rūmų ieškinyje prieš L. Kedienę.
Kad toks smurtas įmanomas, Antstolių rūmai jau yra įsitikinę. Per 2003–2011 metus Lietuvoje įvykdyta apie 40 chuliganiško pobūdžio išpuolių prieš antstolius ir antstolių kontorų darbuotojus, tarp jų būta ir išpuolių su šaunamuoju ginklu, panaudojant fizinį smurtą. Visi šie išpuoliai buvo susiję su priverstiniu teismo sprendimo vykdymu.“
Taigi, Antstolių Rūmams galima būtų padėkoti, kad jie nors nepateikė L. Kedienei ieškinio pagal Baudžiamojo Kodekso 99 straipsnį „Genocidas“:
„Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“
Na, iš tiesų, antstolius pagal Antstolių Rūmų vadų psichologiją nesunkiai būtų galima priskirti prie ypatingos socialinės grupės, kuriai dėl tokių Deimantės močiutės Laimutės Kedienės pareiškimų gręsia genocidas, na, bent jau trikdant jų, antstolių, protinį vystymąsi. Ačiū Dievui, nesuveikė maksimaliai visų laikų visų diktatorių principas – duokite žmogų, o reikiamiausią straipsnį surasime. Dar nenori Antstolių Rūmai Europos Sąjungoje pasirodyti visiškais idiotais. Bet tai – šiandien. Sprendžiant iš Vilniaus mero Artūro Zuoko komandos užmojų bausti niekuo nekaltus pastatų savininkus už nusikaltėlių ištepliotas pastatų sienas, visa dar priekyje.
Būtų juokinga, jei nebūtų kvaila. O jeigu rimtai, tai pasižiūrėsime, kuo tai baigsis, kaip sureaguos teismai į tokį ne privataus asmens, o valstybės sukurto antstolių instituto skundą dėl, kaip supratau, visgi ne dėl genocido, o dėl „mirtino“ įžeidimo tam institutui.
Apžvalgininkas Kęstutis Girnius įspėjo visuomenę ne tik dėl galimo nerinktų valdžios institucijų (teismų, VSD, policijos, antstolių ir panašių) piktnaudžiavimo ginant institucijos „munduro“ garbę. Jis kalbėjo ir apie individo teisę tiesmukiškai reikšti savo nuomonę apie vieną ar kitą viešą asmenį, jei jis tai sako nuoširdžiai ir yra pasiruošęs argumentuoti tokią savo nuomonę viešai, nebūtinai teisme, ir kurį nuteis visuomenė, jei jis neteisus.
Teismai skundžiasi dideliais darbo krūviais. Matyt, taip ir yra. Bet ar dažnai ne jie patys imasi nagrinėti iki koktumo kvailas bylas dėl garbės ir orumo įžeidimo, šmeižto pagal Baudžiamąjį Kodeksą, kai jas galėtų atmesti čia pat (o jiems tokia teisė suteikta), nekurdami idiotiškų precedentų, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, su pasikarščiavusios „teroristės“ Eglės Kusaitės, nekaltai beveik metus išbuvusios nelaisvėje Rusijos ir vietinių kgbistų kontroliuojamame kalėjime Vilniuje, buitinio pobūdžio charakteristikomis prokurorams ir teisėjams ir keliomis ta proga jai iškeltomis bylomis, trunkančiomis mėnesių mėnesiais?
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis STALIORAITIS.
2012.08.08
