Eglynas, į kurį atvežė buvęs partizanas Jonas Kadžionis, niekuo neišsiskyrė nuo kitų Anykščių krašto miškų. Tamsus, drėgnas, gūdus. Aplink – jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Nei batų įspaudų, nei automobilių vėžių, nei šiukšlių. Atrodė, kad žmogus į šiuos bruzgynus nebus kojos kėlęs daugelį metų. Ir vis dėlto buvęs miško brolis paprašė surasti “kažkur visai arti” iškastą bunkerį. Beje, iškastą neseniai – dar šių metų pavasarį. Nuoširdžiai ieškojau, atidžiai žvalgiausi, bet nieko įtartino nepastebėjau. Tada žalios maskuojamosios spalvos drabužius dėvintis J.Kadžionis pasilenkė prie pat mano kojų ir vikriu rankų judesiu pakėlė žeminės dangtį. Pasirodo, stovėjau prie pat angos, vedančios į žeminę. Bet žeminės – nemačiau. Ji buvo sumaniai užmaskuota.
Pirmasis į bunkerį įsirangė J.Kadžionis – Bėda. Uždegė prožektorių. Tada pakvietė vidun ir mane. Įsliuogiau. Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro.
O juk slėptuvėje Vyčio Kryžiaus kavalierius su žmona gyveno mėnesių mėnesius. Maždaug vienerius metus jie slapstėsi bunkeryje. Kai Anykščių valsčiaus miškus “šukuodavo” okupacinė kariuomenė, iš slėptuvės jie neišeidavo ištisomis dienomis. Kuo rečiau išlipti iš bunkerio stengdavosi ir žiemos metu. Kad sniege nepaliktų pėdsakų.
Beje, bunkeryje gimė ir J.Kadžionio sūnus. Tai – dar viena neįtikėtina istorija. Kūdikis į šį pasaulį atėjo sveikas kaip ridikas, be komplikacijų. Ir motina nesusirgo. Tačiau kūdikis tą pačią dieną buvo atiduotas auginti patikimiems žmonėms. Kadžionių sūnų auginti sutikusiems žmonės – jokių priekaištų. Jie elgėsi drąsiai, sąžiningai. Ir vis dėlto nesunku įsivaizduoti, kaip Kadžioniams buvo sunku, skaudu ir baisu atsisveikinti su naujagimiu, nežinant, ar likimas kada nors juos dar suves.
Su Kadžionių naujagimiu tomis gūdžiomis pokario dienomis nutiko meninio filmo verta istorija. Vaiką auginti sutikę žmonės bandė sumėtyti pėdas, esą rado pamestinuką. Priešingu atveju sovietų valdžia galėjo įtarti, jog tai – ne pamestinukas, o “bandito iš miško” vaikas. Taigi naujieji tėvai vaiką paliko šalikelėje. Grįždami namo ketino vaiką “rasti” toje pačioje vietoje. Bet nerado. Vaiką jau buvo paėmę kiti keliu atsitiktinai važiavę žmonės. Taip pat – geri, sąžiningi.
Šių metų pavasarį atstatytame partizano J.Kadžionio bunkeryje, kuriame jo gyventa gūdžiomis 1950- 1951-ųjų dienomis, išbuvau maždaug pusvalandį. Tačiau įspūdis išliks greičiausiai visam gyvenimui. Ar įmanoma iškęsti tiek, kiek buvo iškentėta? J.Kadžionis prisiminė, kaip sykį net šešešą parų be vandens ir maisto slėpėsi nuo NKVD dalinių ir vadinamųjų liaudies gynėjų. J.Kadžionis papasakojo, ką jis su žmona jautė, kai virš jų galvų – slėptuvės – vaikščiojo miške pasalą surengę sovietų kariškiai. J.Kadžionis pabrėžė, kad, išlindus į paviršių, visuomet svaigdavo galva. Galva susisukdavo ir nuo šviežaus oro, ir nuo ryškios šviesos. Pasak Vyčio Kryžiaus kavalieriaus, saugiausias laikas būdavo po pietų. Mat pasalas ir atakas sovietai dažniausiai rengdavo anksti ryte. Jei nieko įtartino ryte nepastebėdavo, tai vakarop ar naktį išdrįsdavo trumpam išlįsti į paviršių. Tie trumpi pasivaikščiojimai būdavo labai brangūs. Ne tik kaulus pramankštindavo. Tiesiog pasijusdavo žmonėmis…
Apie J.Kadžionio gyvenimą vertėtų papasakoti kur kas daugiau: kokiose karinėse operacijose jis dalyvavo, kaip buvo išduotas, suimtas, kaip nuo skambučio iki skambučio 25-erius metus kalėjo sovietų kalėjimuose, kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą išvydo savo sūnų, kaip Permės lageryje susidraugavo su žymiu Rusijos žmogaus teisių gynėjumi, disidentu, politiku Sergejumi Kovaliovu. Jei svarbiausius J.Kadžionio biografijos faktus ir išgyvenimus sudėtumėme į krūvą, išeitų nuostabiausias nuotykinis romanas ar meninis filmas, vertas garsių, prestižinių apdovanojimų.
Buvęs miško brolis 1950- 1951-aisiais veikusį bunkerį atstatė šių metų pavasarį. Ne valstybės, bet savo jėgomis, savo lėšomis. Atstatė lygiai tokį pat, koks jis buvo maždaug prieš pusę amžiaus. Atstatė tik tam, kad jaunoji karta turėtų autentišką pasipriešinimo kovų eksponatą. Kai kurių Kauno, Anykščių, Ukmergės mokyklų moksleiviai sužinojo apie J.Kadžionio bunkerį. Taigi ekskursijos jau važiuoja. O atvykę vaikai drąsiai lenda į slėptuvę ir nebenori išlįsti į viršų. Vis prašo ir prašo papasakoti, ką jautė partizanas, kęsdamas šaltį, alkį ar skausmą. Mokytojai jau rašo padėkos laiškus J.Kadžioniui, nes po vizito į Anykščių krašte atstatytą bunkerį moksleiviai pradėjo stropiau mokytis, ėmė labiau domėtis Lietuvos istorija.
Regis, buvęs miško brolis turėtų džiaugtis bent jau šiandieniniu savo gyvenimu. O juk į ateitį J.Kadžionis ir nūnai žvelgia su didžiausiu nerimu. Tik neišsiduoda. Po bunkerio apžiūrėjimo jis pasikvietė į savo sodybą. Ten gėrėme arbatą ir šnekučiavomės jau apie dabartinę valstybės padėtį. J.Kadžionis nesipiktino, nesiskundė, neburnojo. Jis tik sykį prasirarė: “jei sumažins pensiją, tai tikrai nežinau, kaip reikės išgyventi”. O ištaręs šiuos žodžius atsargiai pasiteiravo: “nejaugi pensijų mažinimas – vienintelė galimybė Lietuvai išbristi iš ekonominės krizės?”
Kai pabandžiau išdėstyti savo požiūrį į “pensijų mažinimo problemą”, buvęs partizanas paprašė “daugiau šios skausmingos temos nebetęsti, kad nepasirodytų esąs verkšlentojas”.
Vis dėlto sugrįžęs iš Anykščių keletą žodžių ketinu pasakyti apie pensijų mažinimo – nemažinimo dilemą. Ir tai, beje, joks verkšlenimas. Tai – teisybės, padorumo, galų gale – sąžiningumo ieškojimas. Po vizito pas buvusį partizaną J.Kadžionį kažkodėl prisiminiau buvusio premjero Alberto Šimėno atvejį. J.Kadžionis nieko neišdavė, niekad nebėgo iš mūšio lauko. Tačiau šiandien priverstas skursti. Iš jo grasinama atimti net dalį tos varganos pensijos, kurią jis kruvinu prakaitu užsidirbo sovietiniuose lageriuose. O A.Šimėnas lemtingomis Lietuvai dienomis mįslingai pasitraukė iš svarbaus posto. Būtent dėl A.Šimėno pasitraukimo valstybė agresijos akivaizdoje liko be vykdomosios valdžios galvos. Maža to, A.Šimėnas iki šiol nesiteikia net paaiškinti, kodėl 1991-ųjų sausio pradžioje jis paliko tiek Seimą, tiek Vyriausybę, sprukdamas į sodybą provincijoje. Nepaisant šių nepalankių aplinkybių A.Šimėnas šiandien gauna labai solidų atlyginimą, kuris, mano žiniomis, yra kur kas didesnis nei dešimt tūkstančių litų.
Taigi būsimoji A.Šimėno pensija, lyginant su J.Kadžionio pensija, skirsis kaip diena nuo nakties. Šis palyginimas – ne Lietuvos valstybės naudai. Niekas nesako, kad ekonomikos mokslų ragavusio A.Šimėno darbas nevertas solidaus atlyginimo. Taip pat akivaizdu, kad J.Kadžionis dėl savo priešinimosi okupacijai negalėjo baigti prestižinių universitetų bei aukštųjų mokslų. Todėl jis, skirtingai nei A.Šimėnas, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje negalėjo užimti jokių svarbių postų. Jam trūko elementariausių žinių, patirties. Tačiau kodėl valstybės neišdavusieji šiandien priversti skursti? Kodėl toks didelis finansinis skirtumas tarp J.Kadžionio ir A.Šimėno piniginių? Juk į partizano J.Kadžionio bunkerį atvykstantys moksleiviai viską puikiai mato: valstybę gynęs žmogus nėra turtingas, o valstybę likimo valioje palikęs žmogus – maudosi prabangoje. Kokias išvadas po šių palyginimų daro Kauno, Ukmergės ar Anykščių moksleiviai? Įtariu, jog ne vienas iš jų mintyse skaičiuoja: ištikimai ginsi valstybę – būsi ubagas, valstybės reikalais nesirūpinsi – būsi turčius.
Nesu iš tų, kurie žavisi ekonomine, finansine lygybe. Daug dirbantys, daug rizikuojantys, daug besimokantys turi daugiau uždirbti už tuos, kurie tenkinasi minimumu. Tačiau valstybė visose sferose privalo išsaugoti sveiko proto proporcijas. Skirtumas tarp tų, kurie uždirba mažiausiai ir tų, kurie uždirba daugiausiai, neturėtų būti skaičiuojamas dešimtis kartų. Vieną vakarą dalyvavau ekonomisto prof. Romo Lazutkos paskaitoje, kur jis pateikė dešimtis konkrečių pavyzdžių, esą socialinė ir turtinė atskirtis Lietuvoje – žymiai didesnė nei kitose demokratinėse Europos valstybėse. Neprotingai didelė. Pasak prof. R.Lazutkos, net žodžių junginys “turtinė nelygybė” Lietuvoje – tarsi kažkoks tabu. Apie didelę turtinę nelygybę Lietuvoje mažai kas drįsta net garsiau užsiminti. Tiksliau tariant, ši negerovė Lietuvoje apibūdinama vis dar atsargiai, pusbalsiu. Pavyzdžiui, žodžius “turtinė nelygybė” jis įveda į lietuviškąją ir angliškąją google paieškos sistemą internete, ir mato, kad lietuviškuose leidiniuose apie šią negerovę kalbama vos ne keliolika kartų rečiau nei užsienietiškuose leidiniuose. Taigi įspūdis turėtų susidaryti atvirkšias: Vakaruose – didelė turtinė nelygybė, Lietuvoje – maža.
O juk šiuo požiūriu viskas apversta aukštyn kojomis. Trys Baltijos valstybės, ne tik Lietuva, iš savo kolegių ES šalių išsiskiria ypatingai didele pajamų nelygybe. Be to, ekonominės tendencijos byloja, kad turtinė nelygybė ir toliau spačiai didėja. Praėjusiais metais skurstančiaisiais buvo laikoma apie 160 tūkst. Šiemet skurstančiųjų Lietuvoje jau esama apie 250 tūkst.. O 2010-aisiais Lietuvoje jų, pasak prof. R.Lazutkos, bus apie 450 tūkst. Jei skaičiuotume, jog skurstantis žmogus yra tas, kuris per mėnesį uždirba mažiau nei 720 litų, tai skurstančiųjų bus, berods, per vieną milijoną. Tačiau užuot didinusi parama skurstantiesiems valstybė ją nuolat mažina.
Jei vieno šeimos atstovo pajamos mažesnės nei 350 litų, toks žmogus gali prašyti valstybės paramos. Bet statistika byloja, kad tik kas ketvirtam mažiau nei 350 litų per mėnesį uždirbančiam žmogui valstybė padeda pašalpomis. Nes Lietuvoje, skirtingai nei Europos Sąjungoje, pačios griežsčiausios sąlygos finansinei paramai gauti. Norintis gauti paramą žmogus turi įveikti dešimtis biurokratinių kliūčių. Galų gale valstybės paramos siekiantis žmogus neturi teisės turėti jokio neklinojamojo turto, pavyzdžiui, žemės. Jei turi žemės, valstybė paramos jam nesuteiks, nes manys, jog žmogus pirmiausiai turi parduoti tą sklypą ir pagyventi už pinigus, gautus pardavus žemę. Jei vieniša motina nori gauti paramos už vaiko auginimą, ji turi ilgai ir nuobodžiai įrodinėti, jog vaiko tėvas jos visiškai neremia, jog neįmanoma priverst tėvą mokėti elementus. Pretenduoti į pašalpą gali tik tas, kurį iš darbo išmeta, o tie, kurie išeina savo noru, remiantis lietuviškais potvarkiais, gauti paramos negali. Nors valdžia puikiai supranta, kad dauguma bent jau šiandien “savo noru išeinančiųjų iš darbo” tiesiog priverčiami rašyti pareiškimus apie “išėjimą savo noru”.
Griežti apribojimai bet kokioms pašalpoms gauti buvo įvesti 2004-aisiais metais. Taigi per pastaruosius 10 metų pašalpų gavėjų Lietuvoje sumažėjo apie 3,5 karto, nors skurstančiųjų mūsų šalyje ženkliai padaugėjo. Tuo tarpu Europa įvairiausioms socialinėms programoms, pensijoms bei pašalpoms vidutiniškai skiria du kartus daugiau lėšų nuo BVP, nei Lietuva, Latvija ar Estija. Įskaitant ir šias dienas – ekonominę krizę. Socialinėms pensijoms ir pašalpoms Lietuva skiria apie 13 proc., tuo tarpu ES vidurkis – 27 proc. Lenkijoje ir Čekijoje pensijoms ir socialinėms programoms išleidžiama apie 20 proc., taigi 7 proc. daugiau, nei Lietuvoje. Todėl lenkų ir čekų pensininkai ir gyvena geriau nei lietuviai pensininkai.
Kiekvienais metais Lietuva pašalpoms išleidžia vis mažiau ir mažiau pinigų. Šiandieniniai skaičiai byloja, kad pašalpoms valstybė nūnai skiria vos apie 62 mln. litų, kai, vadovaujantis socialinio teisingumo principais, turėtų skirti apie 170 mln. Todėl prof. R.Lazutka mano, kad valstybė neturi jokios teisės dar labiau karpyti socialines išmokas pensininkams ar skurstantiesiems.
Į paskaitą susirinkusiai jaunuomenei prof. R.Lazutka tvirtino, jog pinigų suma, kurios reikėtų, jei siektume paremti visus socialiai remtinus žmones, – nėra didelė. Tai – maždaug 0,63 proc. nuo BVP. Bet šiandieninė valdžia kažkodėl laikosi priešingos pozicijos. Skurstančiuosius dar labiau engia, o turtinguosius – tarsi vis labiau remia. Kodėl skurstantieji susitaiko su apvergtina padėtimi, pasak. prof. R.Lazutkos, sunku pasakyti. Jis pateikė tokius pavyzdžius. Lietuvos mokytojai nuolat grasina streikais, keletą streikų jau surengė, ir valdžia norom – nenorom atsitraukė, padidindama jiems atlyginimus. Valdžią nuolat kritikuoja ir Lietuvos Laisvosios rinkos instituto ekspertai, ragindami labiau paisyti verslininkų interesų. Todėl tiek Vyriausybė, tiek Seimas daugiau jiems ir pataikauja, nes pensininkai ar socialiai remtini žmonės nėra gerai organizuoti. Jei pensininkai valdžią spaustų labiau nei Laisvosios rinkos institutas, Vyriausybė, prof. R.Lazutkos manymu, labiau atsižvelgtų į pensininkų interesus.
Improvizuotojo paskaitoje prof. R.Lazutka nuolat pabrėždavo, kad jis nėra joks kairysis ekonomistas, kaip jį kai kurie oponentai įvardina savo kritiniuose rašiniuose. Tiesiog jis mano, kad kiekvienai valstybei labiau apsimoka remti skurstančius bei pensininkus, nei su jais – konfliktuoti. Jis atkreipė dėmesį, esą Lietuvoje šiokį tokį progresinį mokestį galima įželgti tik tarp tų, kurie uždirba nuo 800 litų iki 3 tūkst. litų. Bet iš tų, kurie uždirba daugiau nei tris tūkstančius litų, kažkodėl vėl mažiau išskaičiuojama. Taigi daugiausiai į biudžetą nuo savo atlyginimų Lietuvoje atseikėja mažai ir vidutiniškai uždirbantys žmonės.
Be to, Lietuvos valdžios vyrai klaidingai mano, jog į biudžetą atkeliauja tik verslininkų uždirbti pinigai. Vyriausybė klaidingai mano dar ir dėl to, jog įsitikinusi – visas bėdas sureguliuos pasiūla ir paklausa. Tie, kas šitaip mano, visuomet bus pasmerkti ekonominėms krizėms. Tokia prof. R.Lazutkos pozicija. Šiuos teiginius jis parėmė pavyzdžiu. Aukštą ekonominį lygį pasiekusios valstybės seniai suprato, jog biudžetą pripildo iš tiesų ne verslininkai, o profesoriai ir mokytojai, nes būtent profesoriai ir mokytojai mokinius ir studentus išmoko verslo abecėlės. Taip pat išsivysčiusios valstybės perprato ir dar vieną taisyklę: ekonomiškai remti skurstančius – apsimoka, jų neremiant susidaro ženklesni nuostoliai. Štai kad ir Vokietijos atvejis. Benamiams, prasigėrusiems, niekur nedirbantiems valkatoms ji per dieną skirdavo po dešimt tuometinių markių. Penkias markes duodavo ryte, tiek pat – po pietų. Ir tada valstybėje ženkliai sumažėjo vagysčių, žmogžudysčių, muštynių. O iki tol, kol šios socialinės grupės asmenys negaudavo jokių pinigų, valstybė būdavo priversta išleisti kur kas daugiau pinigų jų priežiūrai bei tramdymui. Tad kiekvienai valstybei labiau apsimoka remti skurstančiuosius, nei juos palikti likimo valiai.
Gaila, kad prof. R.Lazutkos paskaitą išklausiau jau po susitikimo su buvusiu miško broliu J.Kadžioniu. Būčiau perpasakojęs jam žymaus ekonomisto žodžius. Gal tada jis nebūtų gėdijęsis tvirtinti, jog iš sumažintos pensijos nepragyvens? Galų gale J.Kadžionis – ne valkata ir ne premjeras, lemiamu valstybei metu sprukęs į krūmus. Nėra jokios priežasties mažinti jo pensiją.
Nuotraukoje: buvęs premjeras Albertas Šimėnas, kuris visuomenei iki šiol nepaaiškino, kodėl tragiškų Sausio 13-osios įvykių išvakarėse paliko Vyriausybę ir išvažiavo į provinciją.
2009.12.09
