APIE IRENĄ ŽVIGAITYTĘ-BUČIENĘ


Print

Iš susitikimų su Irena

buciene_111Su Irena arčiau susipažinom per Marytę Bieliauskienę, kai visos rengdavomės egzaminams jos namuose. Tada sužinojau, kad Irenai daug laiko atima sportas, kad yra sporto meistrė, pasakojo ir apie savo gerbėją, taip pat gimnastą.

Labai artimos draugės niekada nebuvom, todėl ir mano prisiminimai gana sporadiški. Pabandysiu tuos praeities epizodus tarsi uogas suverti ant smilgos.

Kažkuriuos, tikriausiai 1959-uosius metus sutikom romantiškoje vietoje – Pavilnyje, laisvuose plotuose Audros tėvelių namuose. Prisimenu, kad ten buvo Irena, Kęstutis, Teresė Ramanauskaitė, Vlada Pečenikovaitė, Ipolitas. Šokom, gėrėm vyną, traukėm laiškučius su palinkėjimais, pvz., „Juokis, pajace, nors iš skausmo plyšta pilvas“, „Per aspera ad astra, tik nenusisuk sprando“ ir pan. Kai norėdavom paslaptingesnės aplinkos, išjungdavom elektrą, kad liktų tik apšviesta radijo aparato skalė. Kiek prisimenu, tą vakarą Irena patraukė visą Kęstučio dėmesį, nepalikdama jokių vilčių kitoms panelėms.

Prisimenu Irenos mintį, pasakytą per prof. Zaborskaitės seminarą, kurio tema buvo komizmas literatūroje. Komiška, pasak jos, yra, kai gatvėje pargriūva dabita jaunuolis, bet visai nejuokinga, kai suklumpa senutė.

Išliko atminty toks, rodos, visai nereikšmingas dalykas. Po prof. Zaborskaitės paskaitos visi, susirinkę savo daiktus, ėjom į kitą auditoriją. Kažkuri mergina pametė skarutę ir nepastebėjusi nuėjo sau. Skarutę pakėlė mūsų dėstytoja. Visą tą akimirkos sceną mačiusi Irena tiesiog sustingo, akys sudrėko. Visi mes labai gerbėme mūsų dėstytoją, o toks jos paprastumas iki graudulio sužavėjo. Irenos, kaip artistiškos asmenybės, veide tai atsispindėjo geriausiai.

Globojama savo emigravusios vyresniosios sesers, Irena turėjo galimybę dailiau už mus, tikras tarybines studentes, rengtis. Kartą susitikom prie bibliotekos rūbinės, Irena, apsiavusi žaliais bateliais, prie jų prisitaikiusi gražų sijoną, pati sunerimusi klausė: „Kaip atrodau, ar tik ne per daug išsipuošiau?“

Kartais Irena gyvendavo Čiurlionio 1 bendrabutyje, tačiau nereguliariai, gal nelegaliai. Žinau tik, kad su savo mokyklos drauge Nijole Gelžinyte kurį laiką nuomojo butą ar kambarį Rožių alėjoje.

Prisimenu, kaip kartą ėjom su Irena Kalinausko gatve į kalną, ir ji sugalvojo mane geranoriškai, bet gana griežtai paauklėti. To auklėjimo esmė, kad man reikia būti aktyvesnei. Gaila, bet jos nurodymai nebuvo realizuoti, – charakterio nepakeisi.

Paskutiniame kurse dirbau laborante Filosofijos katedroje. Einant paskutinėms dienoms Universitete, Irena manęs paklausė, kada galima rasti prof. Meškauską, ir aš tapau žavios atsisveikinimo scenos liudininke. Nešina raudonų aguonų puokšte, Irena gerokai nustebino mūsų gerbiamą dėstytoją, bet, be abejo, šis netikėtumas ir padėkos žodžiai  jam buvo malonūs.

Daug vėliau, kai išsipildė Irenos troškimas dirbti teatre, retai tesusitikdavom, bet susitikus niekada nepraeidavo pro šalį, pasikalbėdavom, yra ne kartą pakvietusi į savo režisuotus  spektaklius.          

Toleina Daržinskaitė

XXX

Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė

Mūsų kurso nariai ir baigę mokslus ryšių nenutraukdavo, dažnai tęsdavo dar studijų metu pradėtus darbus.Štai Irena ištekėjo už Algimanto Bučio, o kai tasai išvyko studijuoti literatūrologijos mokslų į Maskvą, iš paskos teatro režisūrą pas to meto garsų ir pažangų maskvietį teatralą Anatolijų Efrosą baigė ir Irena.Sugrįžus mūsų kūrybinė draugystė tęsėsi. Irenai kilo mintis perkelti į Nacionalinio dramos teatro sceną vieną skandinavų autorės veikalą. Taip atsirado smagus spektaklis „Liudvikas keturioliktasis“.

Beje, pavadinime nieko bendro su prancūzų karaliumi, mat Liudvikas tiesiog buvo keturioliktas vaikas … lapių šeimoje. Liudvikas ne tik jauniausias, bet ir doriausias lapiukas, jis draugauja su tokia pat naivia vištyte. Šią draugystę, be abejo, lapių šeima visokeriopai skatina, nes tikisi naktį „paviešėti“ vištidėje. Suprasdamas saviškių klastą ir kraugeriškas užmačias, Liudvikas visokiais būdais bando apsaugoti savo geriausios draugės giminaičius. Toks buvo ir apysakaitės, ir pagal ją mano sukurtos pjesės siužetas. Tačiau, kaip sakoma, druska slypėjo visiškai kitur, nes estetinį malonumą turėjo patirti ir greta vaikų sėdintys tėvai.

Taip šis spektaklis net keletą metų praktiškai klibino marazmėjantį brežnevinį režimą. Mat spektaklį darė patraukliu ne tik įspūdingos „žvėrelių“ ir „viščiukų“ kaukės, bet ir smagios dainos, kurios ne tik tarsi brechtiški zongai komentuodavo veiksmą, bet ir atvirai aiškino to meto gyvenimo esmę. Nuo scenos atviru tekstu skambėdavo lapinų gyvenimo kredo:

Kas meluoja,

Tas gyvuoja.

Tas gyvuoja,

Kas meluoja…

Šių dainelių ir kitų „himnų“ žodžius kūrėme visi trys: ir aš, ir Irena, ir Algis. Galbūt tai ir tapo svarbiausia bei vertingiausia spektaklio dalis. Taigi „spektaklis visai šeimai“ vertė susimąstyti, kas to meto mūsų gyvenime yra lapinai, o kas naivūs viščiukai. Ir keisčiausia, kad net griežčiausi kompartijos ideologinės cenzūros „lapinai“ nepastebėjo šio spektaklio „antitarybiškumo“.

Baigdamas tepridursiu, kad net vėliau šio spektaklio kaukės ir dainos buvo daug kartų naudotos per smagius „Kinoramų“ baigiamuosius koncertus. Mat to meto režimas įvairiuose rajonuose ir miestuose rengdavo vos ne savaitę trunkančius susitikimus „su liaudimi“ ir kino žmonių užstales, o „kūrėjų pristatymus“ vainikuodavo didelis šou koncertas su kino filmų ištraukomis ir „Liudviko keturioliktojo“ kaukėmis bei dainomis: „Kas meluoja, tas gyvuoja…“. O šio margo ir smagaus koncerto režisieriumi būdavo toks jaunas režisierius… Rimas Tuminas.

Vaclovas Mikailionis


Prisijunkite prie diskusijos