APIE NORBERTĄ VĖLIŲ


Print

Laposi ąžuolu…

velius_111[…] Baigę Universitetą, susitikdavome retokai. Ne vienas vis dar blaškėmės ieškodami savęs ir savo kelio. O Tu, dar būdamas pirmakursis, žinojai, kur eiti, ko siekti. Ir atkakliai, kaip tikras žemaitis, ėjai pirmyn vedamas savo pašaukimo. Dar tada, pirmuose kursuose, jei kartais pusiau juokais, pusiau rimtai paklausdavom: „Gal Tu, Norbertai, jau esi daugiau už Juškas surinkęs ir užrašęs liaudies dainų?“, šyptelėjęs Tu  imdavai aiškinti, kiek daug dar tų neužrašytų dainų, koks tai tautos dvasios lobis, ragindavai sulaukus atostogų kartu važiuoti, dalyvauti tautosakos ekspedicijoje. Sekdavosi Tau įtikinti, prikalbinti. Matyt, bendraudamas su sodžių senoliais, išmokai stebėti, išklausyti kiekvieną sutiktąjį, atjausti, padrąsinti. Toks buvai  ir tada, kai tapai žinomas ne tik Lietuvoje. Džiaugdavaisi ir kur kas menkesniais kurso draugų darbais, kviesdavai mus, visą kursą, į jaukią savo sodybėlę Neries pakrantėje, kur vėjas kvepėdavo šienu. Rodos, tenai, žalumos apsuptoje Tavo pastogėje, paskutinį kartą matėmės. Vedei tada mus pasigrožėti tolumomis, mėlynų šilų užsklęstais akiračiais. Parodei tada mums ir negerą, piktų dvasių pamėgtą vietą. Ir man vis neduoda ramybės klausimas – gal Tu ėjai pro tą bauginamą vietą paskutinį lietingą savo žemiškos būties rytą?..

Vygandas Račkaitis

XXX

Kelių dešimtmečių saitai

[…] Susipažinome prieš 1959 metų Mosėdžio ekspediciją, kai pas mane, kaip šios grupės vadovę, Norbertas užėjo pasitarti dėl išvykimo laiko ir kitų su ekspedicija susijusių reikalų. Šviesiaplaukis, tvarkingai vilkintis studentas atrodė kuklus, rimtas, bet savim pasitikintis, kalbėjo visų dalyvių vardu. Tas visai nestebino, nes dauguma jų buvo to paties kurso.

Į ekspediciją iškeliavome pačioje birželio pabaigoje, vakare, pilant smarkiam vasaros lietui. Dalyvių susirinko ganėtinas būrys: du kursus baigę lituanistai J.Čekavičiūtė, T.Daržinskaitė, D.Dobilaitė, A.Jarmala, T.Ramanauskaitė, G.Šmulkštytė, A.Vasiliauskaitė ir N.Vėlius, tris kursus baigusios A.Skruibytė, M.Telksnytė, A.Tumėnaitė ir būsima penktakursė A.Baltrūnaitė.

[…] Norbertas, dirbęs drauge su Jūrate Čekavičiūte, išvaikščiojo Nevočių, Erslo, Krakių, Bakščių ir Sriaubtų kaimus, kuriuose užrašė gana daug pasakojamosios tautosakos ir nemažai dainų (iš viso apie 160 kūrinių). Čia jie rado talentingų pasakotojų – Kostą Luotę, Praną Uosį, Oną Kubilienę, Jeronimą Staigvilą, Vincą Gerdžiūną, gerų dainininkų – Emiliją Anužienę, Bronę Jonkienę, Uršulę Kažienę, Albiną Mockų, Albertą Jonušą, Oną Staigvilienę ir kt.

Nors dvejus metus testudijavęs, per šią ekspediciją Norbertas išsiskyrė iš kitų kaip patyręs tautosakos rinkėjas: kiekviename kaime stengėsi aplankyti kuo daugiau pateikėjų (tai akivaizdu iš Nevočių kaime užrašytų kūrinių), rašė iš jų viską (ne tik dainuojamąją ir pasakojamąją tautosaką, bet taip pat smulkiąją, liaudies tikėjimus ir etimologiją, oro spėjimus ir kt.), kaip išmanydamas bendrinės kalbos rašmenimis stengėsi perteikti tarmės ypatumus, o svarbiausia – lengvai ir gražiai bendravo su kaimo žmonėmis. Kadangi jo su Jūrate sąsiuviniuose buvo nemažai pasakojamosios tautosakos, o abiem rūpėjo aprėpti kuo daugiau kaimų, tai per ekspediciją sunku buvo spėti sutvarkyti visa, ką užrašė. Tačiau Norbertas pasižadėjo viską perrašyti iki rugsėjo pirmosios ir duotą žodį garbingai tesėjo. Šie rinkiniai saugomi Universiteto rankraščių skyriuje (F 213, Llk 74, 80).

Savaime kyla klausimas: kaip Norbertas, vos žengdamas pirmus žingsnius Universitete, galėjo sukaupti tiek patirties? Be abejo, domėtis tautosaka jį paskatino ir uždegė anuo metu tautosakos kursą pradėjęs skaityti jaunas dėstytojas Donatas Sauka, studentų iš karto pamiltas ir pripažintas, juoba kad jos lobius buvo galima rieškučiomis semti Norberto tėviškėje. Daug dainų ir pasakų mokėjo senelė Juzefa Jakienė (apie ją Norbertas rašė 1964 m. „Kraštotyroje“, jos tautosakos rinktinę vis svajojo išleisti), gera dainininkė buvo šios duktė ir Norberto motina Stanislava Vėlienė, kiti šeimos nariai, taip pat gimtojo Gulbių sodžiaus (buv. Varnių r.) kaimynai galėjo daug pridainuoti ir papasakoti. Todėl pirmakursis Norbertas, nelaukdamas vasaros ekspedicijų, jau per pirmąsias studentiškas žiemos atostogas 1958 m. sausio mėn. užrašo iš savo šeimos narių, senelės ir keleto kaimynių didelį pluoštą dainų ir keliasdešimt smulkiosios tautosakos dalykėlių – iš viso 334 vienetus – ir sudaro pirmą savo užrašytos tautosakos rankraštinį rinkinį, kurį įteikia Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos rankraštynui (LTR 3061). Iš rinkinio aiškiai matyti, kad užrašytojas dar neįgudęs – pateikėjų metrikos minimalios, nėra pastabų, tautosaka išdėstyta tokia eilės tvarka, kokia buvo užrašyta.[…]

Danutė Krištopaitė

XXX

Keli žodžiai apie Norbertą

[…] Nuoširdumas – geras dalykas, bet ne visada: anais laikais dėl jo buvo galima skaudžiai nudegti. 1957-ųjų rudenį susirinkom iš įvairių Lietuvos kampų į Universitetą studijuoti lituanistikos. Atvažiavusius iš toliau (tokių buvo dauguma) apgyvendino bendrabučiuose. Įsikūrėme ir mes, šeši pirmakursiai, viename „Tauro“ kambary. Apsipratom, susipažinom. Drąsesni, atviresni pasidarėm. Įsikalbėjom apie prasidėjusias studijas, apie mūsų literatūrą: kas joje gera ir kas nelabai. Šiuo tuo pasidžiaugę, vis dėlto sutarėm, kad mūsų rašytojai baugštūs, vengia vaizduoti tragiškus pokario įvykius, idiliškai vaizduoja kolūkius… Buvo „atlydžio“ metai ir mūsų jaunoms galvoms atrodė, kad blogį tereikia pažinti, išryškinti ir jis ims trauktis, nebus toks karingas, kad gyvenimui reikia tiesos, tik bėda, kad ne visi ją žino ir ne visi ryžtasi sakyti. Net TSKP istorijos seminare įsidrąsinom ieškoti tikros tiesos apie „asmenybės kulto laikų klaidas“, sunkius jų padarinius. Klausimų buvo nemažai ir ne visai tinkamų. Jaunas, nedrąsus, dėstytojauti tik pradėjęs seminaro vadovas vis kartojo frazes apie „įveiktą etapą“, „laikinus sunkumus“, kol galiausiai, nė pertraukos nesulaukęs, išbėgo iš auditorijos. Kitąsyk vietoj jo atėjo jo kolegė – valdinga, vyresnė, jau įpratusi kovoti su visokiais iškraipymais ir juodinimais.

Gavęs „signalų“, pradėjo mus auklėti partinis biuras. Pagaliau kai kuriuos pasikvietė į savo kabinetą naujasis Universiteto prorektorius ir griežtai įspėjo dėl „nesveikų nuotaikų“, bet iš Universiteto nepašalino (nors lengvai galėjo) tikėdamasis, kad studijuodami viską suprasim ir pasitaisysim. Gal ir ne viską, bet vieną dalyką supratom gerai: kai kurie mums dėstomi „mokslai“ neturi nieko bendro nei su tiesa, nei su tikru mokslu. Atviros diskusijos opesniais klausimais pasibaigė.

Uoliai lankėm J.Balčikonio, J.Lebedžio, kitų kalbininkų bei literatų paskaitas. Jie atskleidė klasikų ir liaudies kūrybos grožį, žadino kalbos jausmą, ugdė sąžiningumą. Laisvalaikį – kiek jo likdavo – vieni skyrė moksliniam darbui susidomėję tarmėmis, kalbos kultūra, kiti rašė eiles, treti atgaivos ieškojo meno saviveikloje – dalyvavo ansamblyje, chore, teatro studijoje.

Norbertas nuo pat pirmo kurso ėmėsi didesnio ir sunkesnio darbo – rinkti tautosaką. Įsidėdavo į portfeliuką pluoštą sąsiuvinių, nusidroždavo saują pieštukų ir dingdavo visai savaitei. Grįždavo pavargęs, bet laimingas: sąsiuviniai buvo pilni prirašyti dainų, pasakų, padavimų. Viską švariai perrašęs, nešdavo į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Pusę Lietuvos išvažinėjo, tūkstančius kūrinių užrašė. Skubėjo gelbėt nuo užmaršties visos mūsų kultūros pamatą – liaudies kūrybos turtus.[…]

Ipolitas Ledas

XXX

Jaunasis mokytojas

Mes, grupelė Vilniaus universiteto ketvirto kurso lituanistų, – Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos devintos klasės literatūros pamokoje. Prie mokytojo stalo – mūsų kurso draugas Norbertas Vėlius. Įdėmiai besiklausantiems mokiniams nepažįstamas jaunutis mokytojas energingai, gyvai pasakoja poeto Liudo Giros biografiją. Pavydžiu Norbertui. Koks jis nesuvaržytas, savimi pasitikintis! Mes su nerimu laukiame pirmos savo pamokos, o jis štai klasėje šeimininkauja pagal visas pedagogikos taisykles. Bepigu Norbertui: mes žinome, kad mokytojo duonos jis jau ragavęs, į Universitetą atėjęs ne iš mokyklos suolo, o nuo mokytojo kėdės.

Bet ne todėl aš nei savo, nei kitų tuomet gimtojoje mano mokykloje praktiką atlikusių kurso draugų pirmųjų pamokų beveik neprisimenu, o Norberto – puikiai. Ir dabar man atrodo, kad pedagoginiu meistriškumu jis nė kiek nenusileido patyrusiems mokytojams, bet patyrę mokytojai nedrįsdavo savo mokiniams papasakoti tiesos apie Liudą Girą, o Norbertas išdrįso. Subtiliai, atsargiai, bet pasakė tiek ir taip, kiek aš iki tol viešai nebuvau girdėjęs. Sėdžiu ir galvoju: kas dabar bus  tam šauniam mūsų mokytojui už tai, kad nesižavi poetu, kuris džiūgauja: “Lietuvos senos nebėr”, kuris išvertė kailį.

Nežinau, ar dėl tos pamokos jis patyrė kokių nemalonumų, greičiausiai ne, nes, manau, ir kurso draugai, ir praktikos vadovas Pranas Gailiūnas, ir mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Liuda Deksnienė (jau abu mirę) širdyje sveikino Norbertą už drąsą, žavėjosi juo, nors aptariant pamoką apie netradicinę Liudo Giros biografijos interpretaciją niekas nekalbėjo. […] 

Vytautas Visockas

XXX

Apie kurso draugą

1957-ųjų rudenį būrelis pirmakursių lituanistų, dar nelabai spėjusių susipažinti, buvome atvežti į kaimą netoli Rūdiškių derliaus imti. Netrukus iš gretimo kaimo pas mus atsikėlė trečiakursiai žurnalistai. Jų dėka išliko keletas tos studentiškos talkos nuotraukų. Jose nemaža dabar žinomų žmonių: žurnalistų, mokslininkų ir net vienas garsus politikas. Norbertas tose nuotraukose, rodos, niekuo neišsiskiria iš visos linksmos, jaunos draugijos, gal tik kiek mąslesnis žvilgsnis, tarsi nukreiptas į savo erdvę.

Talkininkaudami artimiau susipažinome, vakarais eidavome į kaimo šokius. Norbertas buvo geras šokėjas, mokantis suburti ir kitus. Iš tų kelių savaičių kaime atmintyje išliko graži Vilnijos gamta ir džiaugsmas, kad likimas lėmė mokytis viename kurse su tokiais įdomiais, protingais žmonėmis. Mes su Norbertu tik dviese iš talkininkų buvome „žemaitukai“, dar nelabai išmokę bendrinės kalbos. Galbūt nuo tada per visus studijų ir vėlesnius metus mūsų santykiai išliko labai draugiški ir šilti.

Studijų metais Norbertas, rodos, neturėjo vieno artimesnio draugo ar draugės. Vienodai buvo draugiškas visiems, šiltai galėjo pakalbinti kiekvieną. Nesu mačiusi jo pikto, nervingo, nesu girdėjusi ką nors apkalbant… Antra vertus, studentiški džiaugsmai, jaunystė maža tedavė progų blogiems santykiams susiklostyti. Gyvenome istorinėje sostinėje, mokėmės senajame Universitete. Daugelis mūsų dėstytojų, profesorių, iš kurių galėjome semtis išminties, buvo išskirtinės asmenybės, dariusios mums didžiulį poveikį. 1957-1962-ieji, mūsų studijų metai, buvo laimingas laikas.

Tada buvo legalizuotas Čiurlionis ir Krėvė, ėjo arba buvo tik ką išėję Sruogos, Salomėjos Nėries, Putino raštai. Buvom panirę į Čiurlionio laiškų ir straipsnių publikacijas, jautėme nušvintant ryškią Justino Marcinkevičiaus žvaigždę. Teatro, muzikos, dailės pasaulyje tais metais įvyko daug žymių debiutų. Lietuvių tauta atrodė talentinga, net geniali. Tas pojūtis kėlė kaip ant sparnų. Norbertas baltų savitumo ėmėsi ieškoti pačiuose giliausiuose kloduose – etninėje kultūroje. Nuo pat pirmųjų kursų pasuko šia linkme, bet drauge domėjosi daugeliu dalykų. Rasdavo laiko užsukti ir į literatūros seminarus – tiesiog pasėdėti ir pasiklausyti, nes jam tai buvo įdomu. O savo srityje darėsi neginčijamas autoritetas – ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip talentingas liaudies pasakotojas, tradicinių papročių gaivintojas, švenčių organizatorius. Prisimenu, rengiantis studentiškoms kurso draugės Irenos vestuvėms (tai buvo, rodos, paskutinių mokslo metų pradžioje), Norbertui teko atlikti kvieslio vaidmenį – aplankyti daug garbių profesorių bei kitų svečių ir oracijomis pakviesti juos į kurso šventę. Niekas iš kurso geriau už jį nebūtų sugebėjęs to padaryti.

Studijuodami ne vienerius Naujuosius metus sutikome su kurso draugais Universiteto Aktų salėje. Būdavo smagu, puošnu, nekasdieniška. Neprisimenu, ar Norbertas visada dalyvaudavo, bet kartą, palydint 1961-uosius (paskutiniais mūsų metais Universitete), jis tikrai buvo. Sveikinome jį gimtadienio (sausio 1-ąją) proga. Man įstrigo Norberto pasakyti žodžiai, kad Naujieji metai jam nėra linksma šventė, nes tada ypač skaudžiai pajuntąs negrįžtamą laiko tekėjimą. Tai taip nesiderino su nerūpestinga mūsų nuotaika, kad iki šiol išliko atmintyje.[…]

Toleina Daržinskaitė

XXX

Išsipildžiusio likimo žmogus

(Iš žurnalistės A.Jablonskienės pokalbio su Donatu Sauka // Respublika. 1998.II.5.P.19.)

Įtariu, kad pirmą impulsą rinkdamasis gyvenimo kelią ir tyrinėjimų kryptį Norbertas gavo iš Jūsų, savo pirmo tautosakos dėstytojo ir Mokytojo plačiąja to žodžio prasme.

Mūsų suartėjimas buvo labai natūralus – tarsi taip ir turėjo būti. Bet tą suvokiau gerokai vėliau. O tada dėmesys labiau krypo į tą auditorijos dalį, iš kurios jaučiau lyg ir tam tikrą pasipriešinimą.

Mums, Norberto bendrakursiams, nesunu buvo pastebėti, su kokiu pietetu jis žvelgia į Jus ir kaip Jumyse ieško atramos.

Vargu ar anuomet galėjau kam nors būti rimta moraline atrama, nes pats jos stokojau.

Ką turite omenyje?

Ir profesinius dalykus, ir ideologinę atmosferą Universitete. Buvau dar jaunas, tik prieš porą metų aspirantūrą baigęs dėstytojas. Nebuvo jokios tautosakos tyrinėjimų metodologijos. Vienintelis dalykas, apie ką galima buvo kalbėti – istoriografija, t.y. faktų rinkimas.

Bet Norbertui tai, matyt, buvo nė motais. Jo meilė tautosakai principinė.

Išties tai retas taip anksti ir kryptingai susiformavusio žmogaus pavyzdys. Iš tolimo užkampio, kur nebuvo jokios kultūrinės aplinkos, jis atsivežė jaunuoliško naivumo ir šiek tiek mokytojavimo patirties. Mokėjo branginti laiką, vertinti kaupiamas žinias. Jo naivus prisirišimas prie tautosakos slėpė labai paprastą ir dorą pasiaukojimo idėją. Savo gyvenimo tikslą formuluodavo maždaug taip: kodėl kitų tautų mokslininkai gali kalbėti apie savo tautosaką, o mes – ne. Kodėl su mumis elgiamasi kaip su nenuovokiais globotiniais? Kodėl leidžiamės žeminami? Naiviai doras patriotas nuo pat studijų metų jis tarsi planavo savo gyvenimo žygį.

Dėl to naivaus tiesumo buvo nemažai nukentėjęs.

Bet kartais ir laimėdavo. Jo koziris buvo: o kodėl negalima? Su juo belsdavosi į visas duris. Būdavo, ir apsidraudėliai pasiduodavo.

Prisimenu net kuriozinį atvejį. Po pirmo kurso Norbertas su draugu atnešė į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą pluoštą antitarybinių dainų prieš Staliną. Tai nugriaudėjo! Tuoj imta domėtis, kiek čia prisidėjęs Sauka. Gal net paskatino?

O aš ir taip negalėjau apsiginti nuo tikrintojų. Neprisimenu paskaitos, kad galiniame suole nesėdėtų kuris nors iš Universiteto ar Instituto partinės organizacijos Misevičienė, Jonynas, studentas komjaunimo aktyvistas Trakymas… Dažniausiai sėdėdavo šešiese.

Absurdiškas laikas. Tikrinimai, skundai, svarstymai, draugiški teismai, šalinimai iš Universiteto, studentai organizuojami prieš dėstytojus. Jūsų laida viso to įkarščio jau nematė. Bet kas dėjosi keleriais metais anksčiau! Tūžmingos kalbos, tūžmingi veidai. Aktyvistai kalbėdavo taip, lyg būtų pasirengę durtuvais ginti tarybų valdžią. […]

Universitete tais laikais turbūt sunkiausia ir buvo mitologams, etnokultūros tyrinėtojams, lituanistams.

Prie mūsų visą laiką kibdavo ir saugumas, ir baimės privarytas Institutas. Antra vertus, buvo ir pagrindas bijoti. Nukrypimas nuo „linijos“ grėsė dideliais nemalonumais. Institutą nuolat šefavo partijos instruktoriai, o Universitete pats prorektorius Lazutka ėmėsi kontroliuoti tautosakos būrelio veiklą, skatino domėtis revoliucine ir internacionaline tautosaka.

Vėlius, žinoma, tokios iš savo ekspedicijų neparveždavo. Buvo turbūt kaip kaulas gerklėj – nei išspjausi, nei prarysi.

Išties buvo labai neparankus žmogus, nes jo patriotizmas turėjo konkrečią išraišką. Pirmiausia turiu galvoje tą organizuotą kraštotyros judėjimą. Buvo rengiamos ne tik ekspedicijos, suburdavusios iki šimto studentų, bet ir vakaronės Universitete su liaudies dainininkais. Bet kai katedra buvo sudorota – jau po V.Zaborskaitės, Kostkevičiūtės išvarymo – mes supratome: jei nori dirbti, neturėti kasdien reikalų su saugumu, tai privalai nuo viso to atsiriboti.

Grasindavo?

Atvirai ne. Viskas užrašoma, įslaptinama, kaupiama. Psichologinis spaudimas. Visą laiką buvau taikiklyje.

Norbertas buvo stoikas ir entuziastas. Nors – ne optimistas. Tai, pasirodo, suderinama. Mokėjo padrąsinti, palaikyti. Net kaimo moterėles. […]

(Vygando Račkaičio, Danutės Krištopaitės, Ipolito Ledo, Vytauto Visocko, Toleinos Daržinskaitės, Donato Saukos tekstai – iš knygos “Norbertas Vėlius”. Vilnius, Mintis, 1999).


Prisijunkite prie diskusijos