APIE ALBERTĄ ULĮ


Print

„Dainas rinkti paskatino mama“

ulys_111Per vėlai sužinojau, kad Alberto Ulio jau nebėra. Turbūt nė vienas kurso draugas lituanistas nepalydėjo jo pas sūnų, pas žmoną. ..

Kasmet po kelis kartus pasikalbėdavom telefonu, susitikę gatvėje. Užjaučiau jį , tragiškai žuvus sūnui. Ta netektis, ilgai trukę teismai, patirta neteisybė ir jam, ir jo žmonai buvo patys baisiausi išbandymai, neabejotinai sutrumpinę abiejų gyvenimą.

Kai laidojom Ireną Žvigaitytę-Bučienę, prisimenu, grupelė kurso draugų šnekučiavomės prie Akademinio dramos teatro. Ozolas tada pasakė: „O tu, Albertai, už mus visus esi geriausiai išsilaikęs“. Taip ir buvo. Turbūt ne viena kurso panelė (viena tai tikrai) apie Albertą svajojo kaip apie pasakų princą, o jis su visom buvo draugiškas, šiltas, atidus, nė vienai negailėjo komplimentų, nors ieškojo tos, su kuria po daugelio metų beveik kartu išėjo iš šio pasaulio, netekties ir vienatvės palaužtas.

Mintyse matau jį Universitete vilkintį kareivišką uniformą. Dar nebuvome pažįstami. Vyko stojamieji egzaminai. Dabar žinau, kad tos uniformos jis nekentė, bet gal neturėjo kitų drabužių, gal Universiteto biurokratams norėjo parodyti, kad turi šiokių tokių privilegijų, kad konkursas jam nebaisus. Pavydėjome jam karinės katedros koridoriuose ir kabinetuose, kai reikėdavo kariškai kreiptis į Sovietų Sąjungos didvyrį Vilenskį, į generolą Karvelį, į pulkininką (ar papulkininkį?) Rudžionį. „Nueik, Albertai, paklausk, kur vyks rikiuotės užsiėmimai?“ – prašydavom, nes patys bijojom suklysti, ne laiku ranką prie studentiškos kepuraitės pridėti, ne tą žodį ištarti, negrabiai apsisukti aplink… Būdavo gėda, kai tau koks saldofonas šypsodamasis sako otstavitj – vadinasi,ne pagal statutą prisistatei,kartok iš naujo.

Ilgokai Albertą teko raginti parašyti į spaudai rengiamą atsiminimų knygą „Norbertas Vėlius“. Bet prikalbinau, ir dabar turime dokumentais paremtą tekstą apie tai, kaip, Ulio žodžiais tariant, Universitete buvo teisiama liaudies kūryba, užsipuolama ir niekinama lietuvių kultūra, tautos dvasinis gyvenimas, tyčiojamasi iš jos žaizdų. Tame straipsnyje Ulys daug pasako ne tik apie kurso draugą Vėlių, bet ir apie save – abu jau tik buvusius su mumis.

Albertą raginau parašyti ir „Lituanistams“, bet buvo ką tik palaidojęs žmoną – nepažadėjo.  Tada nemaniau, kad kalbamės paskutinį kartą.

Šviesų Alberto Ulio paveikslą ir straipsnį „Lyg M.K.Čiurlionio „Bičiulystė“, manau, galima papildyti štai šiomis ištraukomis iš jo sudarytos knygos „Uliūnai“ (Vilnius, 1993)

Vytautas Visockas

XXX

Moksleiviškas „Aras“

1953-54 m. Panevėžio 1-os vidurinės mokyklos moksleiviai, Uliūnų septynmetės išeiviai – Bronius Vertelka, Albertas Ulys, Vytautas Bronevičius, stasys Stankūnas, Antanas Bagdonas ir Jonas Šidlauskas – ėmėmės spontaniškai kurti nelegalią organizaciją „Aras“. Vertelka paruošė įstatus, o aš mokykliniame sąsiuvinyje nupiešiau laikraštėlio „Aras“ titulinį puslapį. Rinkome laikraštėliui medžiagą. Tuo slogiu metu ir sienos turėjo ausis. 1954 m. spalio 4 d. pusryčiaujant tėviškėj suvirto trys saugumiečiai. Ėmė krėsti, šniokšti visus kampus. Ant aukšto, dar senelio darytame sename lopšyje, apmestame skudurais ir spaliais, saugumiečiai atrado tuos įstatus ir ruošiamo laikraštėlio sąsiuvinį. Su mamos įbrukta maisto terbele mane išsivežė. Išnešė ir mano dainų sąsiuvinėlius. Ir šiandien dar likę keli su užrašu: „Rasta kratos metu. 54. X. 4“. Saugumui didžiausią įtarimą kėlė slapyvardžių sąrašėlis ir įstatų punktas, kad už „Aro“ paslapčių išdavimą baudžiama mirtimi. „Jeigu taip prieš 1-2 metus – 25 cypkės turėtum“, – gąsdino tardydami dieną naktį per tas penkias paras. Teigiau, jog tai mano vieno darbas, mano vieno viskas rašyta. Mano padėtį, matyt, lengvino faktas, jog kišenėje turėjau šaukimą spalio 24 d. į armiją. Paleido. Išėjęs sužinojau, kad tiesiai auditorijoje suėmę Vertelką ir atvežę į Panevėžį tardyti…

„Aras“, be moksleiviško polėkio, nieko nenuveikė, bet jis atspindi audringą tų metų jaunuolių požiūrį į savo tėvynės laisvę, tautos likimą, rodo meilę gimtajam kraštui.

XXX

[…] Dainas rinkti ypač paskatino mama – Marcelė Ulienė-Kučytė (g.1895 m.). Per 1958-59 metų atostogas iš jos užrašiau per 124 dainas. Panevėžio rajone tai daugiausia dainų padainavusi dainininkė.

Ne vienu prisėdimu jos užrašytos. Tai ilgas kantrus kasdieninis darbas. „Mama, na, kokios dar nepadainavai?“ „Nepristok, visas išdainavo, kur žinojo, nebeprisimenu“. Bet, žiūrėk, ramų pavakarį namo pašlaitėj skuta bulves ir niūniuoja. Ir vėl stveriu pieštuką su lapu, kad tik nepamirštų. O prie „tos“ – dar ir kita, prie tos kitos – vėl kita… Taip kamantinėdamas mamą, įgudau. Imdavau klausinėti, kaip seniau žmonės gyvendavo, dirbdavo, linksmindavosi, ką dainuodavo suėjimuose, baliuose, per veselijas, – ar piemenys ganydami. Pajutau, jog dainininkę reikia įtraukti į pokalbį, įsukti į jaunystės prisiminimus, sukurti nuotaiką. Tada atmintis grąžina apdainuotas dienas ir prikelia tai, kas užmiršta; taip užrašiau ir sutartinių.

Iš kur, mama, tiek dainų išmokai? – jau vėliau klausdavau motiną.

Ti negi dainuot mokisesi? Augom penkios seserys ir du brolė, visi muzikontė. Mūsų kiemi būdavo visus jaunima suvėjimas. Be dainuškų, dukima neapsieidava. Ka i nereikėjo mokitis dainuot. Kaipgi gali nemukėt dainuot? (Iš Alberto Ulio knygos “Uliūnai”, Vilnius, 1993).


Prisijunkite prie diskusijos