Apie karo nusikaltimus, teisę ir kerštą


Print

Kai Lietuva priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui (karo nusikaltimus), – tikriausiai neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų tokiam sprendimui priešgyniavęs.

Tiesa, Lietuva šiuo metu gyvena užtektinai ramiai. Pastaruosius du dešimtmečius ją aplenkė kruvini žiaurumai, nukamavę buvusią Jugoslaviją, Čečėniją, nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą, Siriją, Tunisą ar Egiptą. Lietuviams per pastaruosius du dešimtmečius pavyko išvengti ir žudynių, kurios sukrėtė turtingąją, stabiliąją Norvegiją. Lietuva nepatyrė ir teroro aktų, nugriaudėjusių Amerikoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, siaubo. Galų gale mes priklausome galingam kariniam, politiniam aljansui – NATO. Nelaimės atveju tikrai neliktume visiškai vieni.

Bet nuo politinių, karinių, ekonominių, religinių, tautinių neramumų niekas nėra apsaugotas. Taigi Baudžiamąjame kodekse turėti straipsnį, numatantį itin griežtą atsakomybę tiems, kurie sumanytų persekioti mus, pavyzdžiui, už tai, kad esame lietuviai, krikščionys ar laisvę mylinti tauta, – sveikintinas sumanymas. Mūsų Baudžiamąjame kodekse atsiradęs 100-asis straipsnis – puiki prevencinė, atbaidanti, atgrasinanti priemonė tiems potencialiems prievartautojams, kurie bandytų mums savo tiesas primesti jėga.

Ne itin gražus atspalvis

Ir vis dėlto šiai toliaregiškai iniciatyvai mes savo pačių rankomis suteikėme ne itin gražų atspalvį. Šių eilučių autorius buvo iš tų, kurie sveikino 100-ojo straipsnio užfiksavimo Baudžiamąjame kodekse idėją. Ir vis tik nemaniau, jog šį BK straipsnį Lietuva turėtų taikyti praeities įvykiams vertinant. Civilizuotų, demokratinių šalių įstatymai neleidžia naujai priimtų teisinių normų taikyti prieš keliolika metų atliktiems nusikaltimams. Laikysena, kai pagal naujai priimtus įstatymus ruošiamasi narplioti tik būsimus nusižengimus, – protinga ir išmintinga. Laikysena, kai pagal naujai priimtus įstatymus bandoma įvertinti senokai nutikusius praeitis įvykius, – abejotinos vertės.

Nesunku įsivaizduoti, kokie galimi teisiniai, moraliniai, etiniai nesusipratimai, jei staiga griežtas baudžiamojo kodekso normas pradėsime taikyti vadinamąja "atgaline data". Juk priėmus tokias žaidimo taisykles esama pavojaus, jog anksčiau ar vėliau kalėjime atsidursime visi be išimties. Ir politikai, ir teisėjai, ir premjerai, ir finansininkai, ir žurnalistai, ir matininkai, ir policininkai… Tereikia susiklostyti situacijai: "kas buvo leidžiama vakar, už tai baudžiama šiandien". Arba: "vakar už tokius nusikaltimus buvo baudžiama švelniau, šiandien – griežčiau, todėl visi, kurie kadaise sulaukė švelnesnių bausmių, šiandien privalo būti teisiami iš naujo".

Ne principingumas, o bejėgiškumas

Ar tikrai, ėmę taikyti neseniai priimto 100-ojo straipsnio normas maždaug prieš du dešimtmečius įvykusiems kruviniems nusikaltimams, – atrodome pricipingi, mylintys tiesą ir branginantys teisingumą? Kai tapo aišku, jog 100-ąjį straipsnį Lietuvos teisėsauga taikys ir 1991-ųjų Sausio 13-osios, ir Medininkų žudynių įvykiams įvertinti, pirmiausiai dingtelėjo mintis – Lietuvos valstybė demonstruoja ne principingumą, o bejėgiškumą. Per dvidešimt metų nesugebėjome ištirti dviejų istorinę reikšmę turinčių bylų, todėl ir griebiamės 100-ojo straipsnio kaip skęstantis šiaudo.

Man regis, 100-ąjį straipsnį šiems kruviniems įvykiams bandome pritaikyti ne vien dėl to, kad jie, mūsų akimis, neabejotinai verti karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui apibrėžimo. Šiais dviem atvejais 100-asis straipsnis mums reikalingas pirmiausiai dėl to, jog tokių nusikaltimų organizatoriai bei atlikėjai neišvengtų atsakomybės dėl įsigaliojusių senaties terminų. Taigi atgaline data taikydami 100-ąją straipsnį tarsi galime ramiau atsikvėpti: šių bylų per du dešimtmečius nesugebėjome išnarplioti, tačiau jų vis tiek nereikia vežt padėt į archyvus, mat senaties terminai karo nusikaltimams netaikomi.

Keistas patriotiškumas

Iš pirmo žvilgsnio – patriotiška. Lietuvių kraują pralieję nusikaltėliai tegul nesitiki sulaukti nuo atsakomybės atleidžiančių senaties terminų. Vaizdžiai tariant, lietuvius nuskriaudusieji bus persekiojami tol, kol egzistuos Lietuvos valstybė. Tačiau toks patriotiškumas – keistokas.

Stengdamasi 100-ąjį straipsnį primesti 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiams Lietuva jau pavojingai įklimpo į dvigubų standartų ir teisinio nihilizmo liūną. Žinoma, gūdi Sausio 13-oji verta 100-ojo straipsnio. Tankai miesto gatvėse – drastiškas darinys. Žinoma, 100-asis straipsnis 1991 – 1992-aisiais metais mums būtų labai pravertęs. Tačiau šiandien jau nieko nebepakeisi. Po muštynių kumščiais nemosuojama. Keli Sausio 13-osios tragedijos kaltininkai jau nubausti. Nubausti vadovaujantis kitokiomis teisinėmis normomis, nei byloja 100-ojo straipsnio nuostatos.

Tad kas paaiškins, kaip reikės elgtis, pavyzdžiui, su  Mykolu Burokevičiumi ir Juozu Jermalavičiumi, kurie seniai nubausti už valstybės perversmo organizavimą 1991-aisiais ir bausmę jau atliko? Nejaugi M.Burokevičių ir J.Jermalavičių teisime iš naujo, dabar jau – žymiai griežčiau? Nejaugi kaltinimus dėl valstybės perversmo organizavimo pakeisime naujaisiais kaltinimais? Nejaugi nebijome pažeisti itin svarbų "grįžtamosios galios nebuvimo (ratione personae)” principą? Tomis dienomis, kai buvo teisiami šie Sovietų Sąjungos gerbėjai, mūsų teisinėje sistemoje nebuvo nuostatų dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui.

Be kita ko, karštligiškai bandydami pritaikyti 100-ąjį straipsnį ignoruojant "ratione personae" principą įsipainiojome į dar vieną bėdą. Akivaizdu, M.Burokevičių ir J.Jermalavičių teisti iš naujo pagal naujai priimtas teisės normas būtų didžiausia nesąmonė. Bet ir palikti juos ramybėje – keblu. Priešingu atveju turėsime situaciją, kai vienus sausio 13-osios kaltininkus persekiosime pagal vienokius, kitus kaltininkus – jau pagal kitokius įstatymus. Vieniems – griežtesnės, kitiems – švelnesnės bausmės?

Sakykim, mums pavyks sučiupti buvusį sovietinių slaptųjų tarnybų karininką Michailą Golovatovą, kaltinamą dėl sausio 13-ąją Vilniuje pralieto kraujo. Sakykim, Austrija ar kokia nors kita valstybė jį mums anksčiau ar vėliau išduos. Kas tada: M.Burokevičiui, J.Jermalavičiui – vienokios žaidimo taisyklės, M.Golovatovui – kitokios?

Medininkų žudynių bylos nagrinėjimo komplikacijos

Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas žvelgiant per 100-ojo straipsnio prizmę – taip pat komplikuotas. 1991-aisiais rugpjūčio 30-ąją Medininkų pasienio poste žuvę vyrai buvo oficialūs nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pareigūnai. Jų civiliais niekaip nepavadinsi. O 100-ojo straipsnio svarbiausia paskirtis – persekioti ir teisti tuos, kurie masiškai žudė ar kankino civilius asmenis bei karo belaisvius.

Tad ar nepersistengiame, 100-ąją straipsnį taikydami Medininkų skerdynėms? Ar, perkvalifikuodami įstatymą, ir vėl neišsiduodame, jog šiuo konkrečiu atveju mums svarbiausia – apeiti griežtus "senaties terminus"?

Ir vis dėlto išvengti senaties terminų teisinėmis, civilizuotomis priemonėmis –  nebeįmanoma. Bent jau taip teigia buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius.

Pagrindinė advokato A.Marcinkevičiaus nuostata tokia: 100-ojo straipsnio taikymas Medininkų žudynių bylai ignoruoja "ratione personae" principą.     

Advokato Arūno Marcinkevičiaus komentaras

Iki 2011 04 30 Lietuvos BK neturėjo tai "leidžiančių" daryti 100 str., o 3 str. 3 d. 2-ojo sakinio – iki 2000 09 26 redakcijų. Tačiau, teisiškai vertinant šias lietuviškosios baudžiamosios teisės naujadares normas, neišvengiamai paaiškėja, kad jos prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams laikytis teisės principų bei visos eilės tarptautinių teisės aktų reikalavimams.

1. 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos ir rezoliucija Nr. 217 A (III) paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (paskelbta 2006 m. birželio 17 d., Valstybės žinios, 2006, Nr.: 68 -2497) 11 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad „Niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“;

2. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijai dėl civilių apsaugos karo metu, kuri įsigaliojo Lietuvoje 1997 m. balandžio 3 d. Šios Konvencijos 6 straipsnio „Taikymo pradžia ir pabaiga“ 2 dalyje nustatyta, kad „Konflikto šalių teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma visuotinai pasibaigus karinėms operacijoms“;

To paties Ženevos konvencijos straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad „Okupuotoje teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma praėjus metams nuo to laiko, kai visuotinai baigtos karinės operacijos“;

3. 1950 m. lapkričio 4 d., Romoje priimtos ir 1995 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 7 straipsniui „Nėra bausmės be įstatymo“, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais“;

4. 1966 m. gruodžio 19 d. Niujorke, Jungtinių Tautų Organizacijoje pasirašytam Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktui. Lietuvos Respublika prisijungė prie šios tarptautinės sutarties 1991 m. kovo 12 d. Ši tarptautinė sutartis 1992 m. vasario 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikoje (paskelbta 2002-08-02, Valstybės žinios, 2002, Nr.: 77-3288). Šio Pakto 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Niekas negali būti laikomas kaltu padaręs baudžiamąjį nusikaltimą dėl veikimo ar neveikimo, kuris pagal jo padarymo metu galiojusius nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“;

5. 1998 m. liepos 17 d. buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Šis tarptautinis teisės aktas įsigaliojo Lietuvoje 2003 m. rugpjūčio 1 d. Romos statuto 24 straipsnio „Grįžtamosios galios nebuvimas (ratione personae)” 1 dalyje nustatyta, kad „Pagal šį Statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo“.

Taigi visa tai buvo privaloma daryti iš karto po 1991 liepos 31 – osios ar bent jau po 1991 m. rugpjūčio 23-ios, kai nebuvo pasibaigę patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.

Juk niekas netrukdė tai daryti net ir nesant absoliučiai ydingų naujų LR BK 100 str. ir 3 str. 3 d. 2-ojo sakinio redakcijų.

Kodėl Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra to nedarė savo laiku, kai privalėjo tai daryti? Dabar teisinis procesas tapo nebeįmanomas ir neleistinas dėl neginčijamai pamatinių teisės principų nuostatų.

Advokato A.Marcinkevičiaus išvados – griežtos: įsiveldama į tokius teisinius nihilizmus Lietuva rizikuoja susikompromituoti pasaulio akyse kaip pagrindinių demokratijos normų nepaisanti valstybė. Ypač nerimą kelia aplinkybė, kad lietuviškos dvigubų standartų taikymo nuostatos sutampa su Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai pusmečiu. Svarbu atkreipti dėmesį ir į faktą, kad ši teisinė dilema ryškėja nenumaldomai artinantis naujiems Lietuvos prezidento rinkimams.

Svarbus tarptautinis kontekstas

Lietuvos bandymai pritaikyti 100-ąjį straipsnį Medininkų poste budėjusių vyrų žudikams turi ir dar vieną silnąją vietą. Mūsų, lietuvių akimis žvelgiant, tai – itin žiaurus, ciniškas nusikaltimas. Šių eilučių autorius mano, jog Lietuva panašiose situacijose turėtų imti pavyzdį iš Izraelio valstybės, kuri niekad nedovanoja savo skriaudikams. Toks elgesys naudingas ne vardan žiaurumo. Jis labai praverčia prevencijos sumetimais. Tegul pasaulis žino: nuskriaudęs lietuvį – atsako neišvengsi.

Bet taikydama 100-ąjį straipsnį Lietuva neturėtų pamiršti tarptautinio konteksto. Jei lyginsime, kiek aukų, siekdami įtvirtinti nepriklausomybę 1990 – 1993-aisiais, sudėjo latviai ir estai, Sausio 13-osios ir Medininkų aukų skaičius – milžiniškas. Bet jei prisiminsime, kiek kraujo tais metais buvo pralieta Jugoslavijoje, Azerbaidžane, Čečėnijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ingušijoje, – mūsų aukos neatrodys labai didelės.

Neseniai teko stebėti Lietuvos Seime surengtą iškilmingą posėdį, skirtą pagerbti 1991- 1993-iųjų metų Lietuvos ir Azerbaidžano aukų atminimą. Žinoma, kiekviena mirtis – siaubingas dalykas. Bet tądien sugretinimai buvo labai ryškūs: lietuviai prarado keliolika gyvybių, azerbaidžaniečiai – dešimtis kartų daugiau. O kas labiausiai raudojo? Nepaprastojo ir įgaliotojo Azerbaidžano ambasadoriaus Vilniuje pono Hasano Mammadzados vadovaujama delegacija elgėsi labai oriai ir santūriai. Kur kas santūriau už mus. Azerbaidžaniečiai leido mums būti dėmesio centre.

Tad primityvieji Lietuvos patriotai tegul įsidėmi: bandydami kiekvienu bent kiek skandalingesniu atveju pritaikyti 100-ąjį straipsnį, tiesiog jį nuvalkiosime. Tuo pačiu sulauksime aplinkinių pašaipų: lietuviai nepriklausomybę laimėjo beveik be aukų, užtat garsiausiai verkia…

Juolab kad Sausio 13-osios ir Medininkų žudikams galima skaudžiai atkeršyti ne tik žvanginant antrankiais. Sukurkime įspūdingą, bet tikrovišką nuotykinį filmą apie tų dienų įvykius, išpopuliarinkime šią juostą visame pasaulyje, ir tai bus ne mažiau skaudus antausis priešams nei reali laisvės atėmimo bausmė. Be meninio filmo parašykime dar įdomų, nuotykinį, bet tikrovišką romaną apie Sausio 13-osios tragediją, Medininkų žudynių paslaptį, sudėliokime tikroviškus mūsų nedraugų ir oponentų paveikslus, išverskime knygą į dešimtis užsienio kalbų, įskaitant rusų kalbą, ir tai taps užtektinai solidžiu, prasmingu, veiksmingu atpildu už pralietą lietuvių kraują prie Vilniaus televizijos ir radijo bokšto.

Bet tokios keršto formos mums – per daug sudėtingas užsiėmimas. Mes nesugebame kantriai, atkakliai dirbti atlikdami svarbiausius, pamatinius, gyvybiškai svarbius uždavinius. Užtat išmokome, keičiantis situacijai, koreguoti įstatymų redakcijas ir uoliai ieškoti vadinamųjų "atpirkimo ožių" bei iešmininkų.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.08.21


Prisijunkite prie diskusijos