– Argi ne chaosas, kai dygsta kaip šungrybiai po lietaus ir klesti kaip patręštoje dirvoje nusikaltimai, o nusikaltėlių nėra, – nieko nelaukdamas dėstė jis. – Kas nubaustas už išvogtus bankus, žioplai ar gudragalviškai pradangintą žvejybos laivyną, privatizaciją, paverstą prichvatizacija, Wiliams’o aferą ir visokias kitokias grobuoniškas machinacijas? O kur dar aklas kolchozų išdraskymas?
– Bet ar galima visa tai pavadinti chaosu?
– Neabejoju. O ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad chaosas yra netvarka, painiava, suirutė.
– Tai tu įsitikinęs, kad Brazauskas, Landsbergis ar Vagnorius sąmoningai siekė tos netvarkos? To vadinamo chaoso?
– Jie kaip jie… Bet jie ne vieni buvo. Už jų nugarų stovėjo visokie patarėjai, ekspertai, advokatai, politikieriai, biznieriai, kazickai et cetera. Ir visų jų nagai švarūs buvo?
– Na, sakysim, ne visų, bet kad jie visų akivaizdoje galėjo Lietuvai kenkti, netelpa tokia mintis man galvoje.
– O ar telpa tau galvoje tokia mintis, kad visų akivaizdoje galima visą vertybių sistemą apversti aukštyn kojom?
– Tu turi omeny Ortegą y Gassetą ir jo “Masių sukilimą”?
– Ir ne tik jį, bet ir visą postmodernizmą, kuriam viskas reliatyvu ir kuris chaosu pavertė ir literatūros vertinimo kriterijus. Tai liudija, kad postmodernizmo estetikos apologerai stengiasi kuo greičiau, kuo labiau viską sugriauti, sujaukti, pažeminti ar pašiepti. Niekais paversti amžiais kurtas ir amžiais tikrintas dvasines vertybes, o ant jų griuvėsių kurpti erzacinę, desakralizuotą, dekanonizuotą – falocentristinę kontrhaltūrą. Kultūrą be tradicijų, be praeities, be ateities… Be iliuzijų, be mistikos, be idealų, be politikos. Juk nėra ir negali būti nei filosofijos, nei pažinimo, nei religijos. Yra tik mokslas, liudijantis žmogaus ne dievišką, o gyvulišką prigimtį.
– Betgi tas postmodernizmas, kuris, anot tavęs, toks baisus ir kenksmingas, yra pasaulinis reiškinys.
– Pasaulinis – tai pasaulinis reiškinys, bet nedera pamiršti, kad Lietuva yra sovietų dvasiškai nusiaubta šalis, todėl ypač pažeidžiama. Argi to neįrodo savižudybių epidemija?
– Sutinku, kad čia sunkiai paneigiamas faktas. O ką pasakysi apie vertybių perkeitimą?
– Deja, ko nors gero nepasakysiu. Ir jau vien dėl to, kad anksčiau didžiausios mums vertybės buvo šeima, tėvynė, tikėjimas, meilė, laisvė, žmogiškoji savigarba, moralė, duotas žodis, o dabar vertybių vertybė yra pinigas, karjera, laisvė be krantų, teisė be pareigos, žaismė ir, žinoma, seksas. Ypač mums pavojingas seksas. Tiek paskiram žmogui, tiek tautai ir valstybei. Jeigu visi žinome, kad šeima yra valstybės pagrindas, tai niekas nenori nei žinoti, nei girdėti, kad šiuo metu seksas vis akivaizdžiau tampa tos šeimos vėžiu.
– Šeimos vėžiu? – ne tiek nustebai, kiek susidomėjai tu. – Juk iš esmės seksas yra tos šeimos pagrindas. Nebus sekso, nebus ir vaikų.
– Aš kalbu apie seksą, kuris dabar visur paverstas ar verčiamas seksomanija, kūniško pasismaginimo šaltiniu, pačiam sau tikslu. Argi tai neliudija homoseksualizmo daugelyje Europos Sąjungos šalių įteisinimas? O tos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, kurios kritiškai vertina tokį seksą, susilaukia iš Žmogaus teisių organizacijos ne tik pamokymo, bet ir pasmerkimo. O dėl vaikų, tai dabartinis moderniškasis arba postmodernistinis seksas tų vaikų ir vengia. Juk prieita net prie to, kad Lietuvoje ir kitur gimstamumas vis mažėja, o skyrybų nepaprastai pagausėjo. Negi gali būti kitaip, kai net švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, anot žurnalo “Veidas” (žr.2006 m. liepos 26 d.), jaunajai kartai rodo “nuostabų” pavyzdį, pareikšdama: “Moralu viskas, ko nedraudžia įstatymas.” Tas žurnalas daro tokią išvadą: “Dar keletas tokių pareiškimų, ir mes pasieksime chamizmo ir išsigimimo viršūnę.”
– Gal ji įstatymą sumaišė su Dešimčia Dievo įsakymų?
– Čia jau nebe sumaišymo įstatymo su įsakymais klausimas, o kur kas rimtesnis reikalas.
– O kokios nuomonės esi apie toje doktrinoje kalbamą tautinės savimonės nykimo tragediją?
– Kas nori tautą dezorientuoti, sužlugdyti, pirmiausia pasistengs užmigdyti, suparalyžiuoti, sunaikinti jos savimonę, kaip savo esmės, savybių ir vaidmens supratimo pagrindą. Argi ne to siekia ir ne taip daro kosmopolitizmas ar globalizmas?
– Betgi istorijos faktai liudija, kad kosmopolitizmas ir globalizmas yra neišvengiamas gamybinių jėgų ir žmonijos sąmonės vystymosi išdava ar pasekmė, todėl kovoti su jais yra beprasmiška, tolygu, kaip pūsti prieš vėją arba kakta daužyti sieną.
– Tačiau reikia pūsti ir prieš vėją arba kakta daužyti sieną, jeigu tas vėjas ateina iš tokių vietų kaip KGB ar CŽV, ir dar stiprinamas, nors niekas nežino ir negali tikrai žinoti, kas laukia žmonių finansinės oligarchijos diktatu pagrįstoje valstybėje ar valstybių sąjungoje. Kas pagrįsta tik pinigais, atsiduoda vien nuodais.
– O kaip suprasti: “Iš literatūros ir meno mes, pavyzdžiui, pamažu išguisime jų socialinę esmę, užgniaušime menininkams norą vaizduoti, galbūt net aiškintis liaudies masių gelmėse vykstančius procesus. Literatūra, teatras, kinas vaizduos ir liaupsins pačius žemiausius žmogaus jausmus. Mes visapusiškai palaikysime ir kelsime vadinamuosius “menininkus”, kurie stengsis diegti sekso, smurto, sadizmo, išdavystės – žodžiu, visokiausio nedorovingumo kultą”?
– Ši ilga ir pikta tirada pirmiausia nukreipta prieš socialinę literatūros esmę, prieš teiginį – nėra estetikos be etikos, prieš patį pagrindinį tos literatūros herojų – žmogų.
– Ir mane, kaip lietuvį, kaip sąmoningą pilietį, ypač jaudina ir piktina daugelio mūsų rašytojų, poetų, menininkų, žurnalistų, istorikų, filosofų, sociologų ir visokių kultūrtregerių, sakytum, bendros pastangos kuo greičiau ir įžūliau žmogų sukompromituoti, nužeminti, nužmoginti, sugyvulinti. Ir dar baisiau negu ką nors kitą – savo tautietį, lietuvį. Pavaizduoti jį kaip egoistą, žydšaudį, praradusį sąžinę asmenį, žemųjų instinktų vergą, prievartautoją ir t.t.
– Stebint ir atidžiau nagrinėjant dabartinę postmoderno etika bei estetika pagrįstą lietuvių literatūrą ir jos personažus, vis sunkiau atsikratyti įspūdžio, kad ji jau paruošė arba baigia ruošti dirvą, kurioje nebėra padorių žmonių, piliečių, patriotų, suinteresuotų Lietuvos ateitimi. O dar už metų kitų turėsime Michailo Suslovo geidžiamą Lietuvą be lietuvių. Baisiausia, kad prie viso to vienaip ar kitaip prisideda ir tokie žinomi istorikai kaip L.Truska, A.Bumblauskas, E.Gudavičius, A.Nikžentaitis, E.Aleksandravičius…
Žodžiu, viskas daroma, visos jėgos įkinkomos, kad lietuvis nebetikėtų pats savimi, kad jis pats save susigraužtų? Bet tokios išvados, itin nepalankios mums, lietuviams, neturi pakankamo pagrindo. Juo labiau kad panašūs procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, visame pasaulyje. Visur postmodernizmas žmogų paverčia apgailėtinu, silpnu padaru, dažnai net neatsakingu už savo žodžius ir veiksmus. O gal čia kaltos tos slaptos sukarintos didžiųjų valstybių įstaigos, suinteresuotos žmogaus manipuliavimu, jo minčių valdymu?
(Ištrauka iš Jono Mikelinsko eseistinės apysakos “Doktrinos šešėlyje, arba Šeimininko gimimas”, 2007, Mintis, 2009).
Nuotraukoje: rašytojas Jonas Mikelinskas.
2010.07.06
