Mindaugo karūnavimo švenčių bei TAFISA sporto žaidynių ir mokslinės konferencijos proga parašiau apie lietuviškojo ritinio, liaudiškai vadinamos ripkos arba ripkės, žaidimą.
Kokios žaidimo atsiradimas ir ištakos XIV amžiuje?
Šis žaidimas sugalvotas kaip Vytauto Didžiojo (Vytautas Magnus) laikų karių pagrindinei taktinei bei fizinei parengčiai kovoms prieš krašto užpuolėjus stiprinti.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai, bylojantys apie ripką, atrasti 1523 metais rašytojo M. Husovjano poemoje “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”.
XVI -XIX amžiai
Simonas Daukantas, vyskupas Motiejus Valančius mėgo šį žaidimą ir jį traktavo kaip karo mokslinyčią. Ar dėl to mūsų protėviai yra išvengę net pačių Mongolų chanų jungo, ar dėl to mūsų protėviai buvo nukeliavę net iki Juodosios jūros? Galbūt tai – specialiųjų mokslo sričių žinovų galima viena iš diskusinių temų…
Žaidimą žaisdavo laukuose bei pievose, lazdos buvusios iš paprasčiausių lenktų stambesnių šakų ir tik šiek tiek apdrožtos, kad būtų patogiau laikyti žaidžiant, o ritinys padarytas iš nupjauto medžio kamieno ir apkaustytas geležiniu lanku, kad kuo ilgiau tarnautų pagal paskirtį.
Anais laikais ripkos žaidėjai buvo itin gerbiami, o varžybos vykusios tarp sodžių, sutraukdavusios didžiausius būrius sirgalių. Geriausi žaidėjai buvo labai godojami. Juos žinojo daugybė aplinkinių kaimų. Tokie žaidėjai būdavo atleidžiami netgi nuo ūkio darbų, o jų mesti skridiniai zvimdami ridėjo net kelioliką dešimčių metrų. Žaisdavo su pertraukomis, po keletą dienų, kol kuri nors valsčiaus komanda nenuvarydavo varžovų už jų valsčiaus ribų…
Vaikams ir paaugliams tai buvo didžiausia pramoga bei noras tapti garsiais ripkos žaidėjais.
XX amžius
1923 metais daugeliui žinomas veikėjas Karolis Dineika pamėgino sukurti sportinės ripkos taisykles, kad galėtų žaidimą žaisti stadione. Tačiau jam to padaryti nepavyko.
1926 metais kovo 1 dieną patys Lietuvos korifėjai Steponas Darius ir Stasys Girėnas kartu su savo bendraminčiais iš Lietuvos sporto lygos tokiais kaip J. Ramonas, dr. Bagdonas, dr. Jurgelionis ir pats K. Dineika pasišovė užmegzti artimus ryšius su lietuviais sportininkais iš JAV ir Kanados bei pradėti populiarinti ripką. Deja, tai neišsipildė…
Tačiau 1926 metų vasarą pirmosios varžybos vis dėlto įvyko Panevėžyje tarp vietos gimnazijos mokinių ir Kauno “Aušros” ripkininkų tiesiog ant plataus pagrindinio kelio maždaug stadiono ilgio matmenų.
Ripka stadione
1956 metais kaunietis Vytautas Steponaitis patobulino žaidimo taisykles ir pritaikė jį stadione, o vėliau Kauno “Inkaro” gamykloje išlieti guminiai ritiniai tarnavo ripkos žaidimui kaip moderni ir ilgalaikė priemonė, jei norite – žaidimo inventorius.
Beje, itin svarbi detalė: paskutinieji ritiniai, su kuriais dabar tebežaidžia ripkos komandos, buvo užsakyti prieš pat šios legendinės gamyklos bankrotą, tai 1997 metai, ir jei ne anuometinio ritinio federacijos viceprezidento įžvalgumas, matyt, dabar visai nebūtų buvę su kuo žaisti, ir žaidimas jau būtų “išgaravęs”.
1961 metais Vilniuje, anuometiniame “Spartako” stadione, įvyko pirmosios sportinės ripkos varžybos tarp Vilniaus ir Kauno komandų, kurias laimėjo vilniečiai.
Nuo to laiko iki 1988 metų Lietuvoje buvo daugiau nei 15 ripkos komandų.
Vien Plungėje jų buvo netgi 5-ios, o Vilkaviškyje – dvi komandos. Kituose miestuose, pavyzdžiui, Raseiniuose, Klaipėdoje, Kupiškyje, buvo po vieną, bet užtat – puikiai “sustyguotas”.
Būtina pastebėti, kad vadinamuoju gūdžiuoju sovietmečiu šis etnokultūrinis sporto paveldas didžiavosi savo populiarumu iki pat 1988-ųjų metų.
Netgi A. Vsevolodskis, Rusijos sporto žinovas, aprašė šį unikalų žaidimą savo šalies sporto laikraštyje.
Vyko itin solidūs Lietuvos čempionatai, o daugiau nei 5 kartus laimėję respublikos čempionatus komandų žaidėjai buvo apdovanojami ir Lietuvos sporto meistrų vardais.
Būtina pastebėti, kad XX amžiaus pajėgiausia ripkos komanda buvo Plungės – legendinės dirbtinių odų gamyklos komanda, net 11 kartų tapusi respublikos čempione.
Ripka užsienyje
Pirmieji žingsniai ripkos pažinties užsienyje įvyko 1991 metais. Šiaulių Universiteto docentė Genovaitė Kačiuškienė (dabar Sorbonos Universiteto profesorė), bendradarbiaudama su Plungės ripkos entuziastu V. Butėnu, sulaukė dovanų ripkos lazdą, kurią ir nuvežė į Paryžių.
Paryžiuje vyko Pasaulio sportinių žaidimų su lazdomis paroda, kurioje buvo stendas su ripkos atributika. Po parodos apie lietuviškąjį ritinį straipsnį parašė Airijos sporto laikraštis.
1992–1995 m. ripkė buvo pristatyta Čilės, Alžyro, Škotijos ir Airijos sporto mokslo bendruomenėms.
Pasaulio visuomenė apie lietuviškąjį ritinį per TV pirmą kartą sužinojo 1997 metais, kai Plungėje buvo suorganizuotos parodomosios varžybos Didžiosios Britanijos TV kompanijai Trans World Sport Production. Toji kompanija rinko medžiagą apie tautos sporto paveldą ir po to transliavo 125-ioms Pasaulio valstybėms, o tai yra maždaug pusei milijardo planetos gyventojų, kurie turi galimybę stebėti šią TV.
2000 metais ripkės pristatymai surengtas Madride ISPECH – Europos sporto istorijos kongrese.
Apie žaidimą pranešimus skelbė LKKA docentė R. Mažeikienė (2005 metais išėjusi anapilin).
XXI amžius
2001 – 2004 metais, pagal dėstytojų mainų programos projektus, pranešimai buvo skelbiami Vokietijoje, Dudeštato Universitete ir t.t…
Pasaulio Lietuvių sporto žaidynėse epizodiškai pasirodė ir Lenkijos Suvalkų ripkos komanda.
2004 – 2010 metais Palangoje “Sportas visiems” renginyje su žaidimo variantu, pritaikytų nestandartinėms erdvėms, susipažino ir žaidė plati visuomenės amžiaus grupė nuo mokinukų iki senjorų.
Entuziastingiausi buvo Panevėžio senjorai, kurie kasmet noriai žaidė ir domėjosi šiuo paveldu.
2008 – 2010 metais žaidimas buvo tobulintas ir pritaikytas žaisti golfo aikštyne, kriketo, beisbolo, australietiško futbolo, regbio, amerikietiško futbolo stadionuose.
Itin supaprastintas ir modifikuotas žaidimo variantas pritaikytas netgi įvairią fizinę negalią turintiems žmonėms, sakykim, spinalininkams ir amputantams.
2011 metais Klemiškėse atvirose erdvėse neįgaliųjų stovykloje jau įvyko eksperimentinės ripkos varžybos su golfo žaidimo elementais, varžybos puikiai įvertintos dalyvių.
Šiemet, bendradarbiaujant su Europos sporto savanorių plėtros programa EIVoS, apie lietuviškąjį ritinį jau sužinojo italai, belgai, suomiai.
Jie Rumšiškėse žaidė ripkę teniso korto dydžio erdvėje supaprastinto žaidimo principu. Domėjosi žaidimo istorija, technika, taktika, perspektyvomis.
Tai įvyko Lietuvos kūno kultūros akademijos ir Europos Erasmus programos koordinatorės doc. dr. Vilmos Čingienės bei ripkos sporto klubo “Žemaičiai” bendradarbiavimo , prasidėjusio dar 1997-aisiais, dėka.
Mentor Lietuva, vaikų vasaros stovyklos metu, paauglių užimtumo skatinimo programoje, vykusioje šiemet Plungėje ir ką tik pasibaigusioje stovykloje birželio 28 dieną, visuomenė vėl buvo supažindinta su šiuo unikaliu sportiniu žaidimu. Suformuotos dalyvių komandos, išaiškinti čempionai bei prizininkai. Tai – Plungės sporto mokyklos direktoriaus K. Petručio, sporto mokyklos trenerių kompetencijos ir Mentor Lietuva vadovybės integruotos veiklos rezultatas – parodant bendradarbiavimo galimybių spektrą.
“Pirštinė į ripkos federacijos daržą”
Iš pateiktų duomenų galima matyti, kad tauta turi kuo didžiuotis.
Ripkė patinka ir lietuviams, ir užsieniečiams, nes tai tarsi pelenė tarp kitų sporto šakų. Ji tikrai verta “reanimacijos”, o gal ir esminio “šuolio” į priekį..
Dabartinis laikmetis su tokiais sparčiais pokyčiais neabejotinai turi priversti keistis ir Lietuvos ritinio sporto federaciją. Ji “tebeverda” uždarame “kiaute”.
Apmaudu, kad iki šiol federacija dar nėra netgi priartėjusi nei prie masiškumo, nei prie sporto meistrų vardų suteikimo metodikos, kaip buvo bent sovietmečiu. Liūdnas faktas, kai 1989 – 1994 metais tik dvi komandos dalindavosi tris medalių komplektus.
Šiuo metu veikia vos dvi komandos su dar viena ar dviem epizodiškai suformuotomis komandomis. Kaip sakoma, dėl bendro skaičiaus. Kad atrodytų įspūdingiau. O juk rengiamas respublikos čempionatas, kur dažniausiai tos pačios dvi komandos tarpusavyje “tebesikauna” dėl čempionų vardų kaip ir anais 1961-aisiais metais. Tik iš kitų miestų ir su kitais žaidėjais, tarsi toje patarlėje: kita mergelė, tik ta pati suknelė…
Federacijos vadovybei, matyt, reikia susitaikyti su neišvengiamai būtinais esminiais pokyčiais darant žaidimą vizualiai patraukliu bei dinamišku.
Juk į stadioną žvelgiant ir ten matant vaikščiojančius ar vos judančius žaidėjus neįdomu, o toli nusiritusio ritinio paieškoms skiriant keletą minučių žaidimas tampa dar labiau nuobodus.
Paprastesnės sportinės ripkės taisyklės
Futbolo stadione žaidžiama 7×7 įskaitant vartininkus. Ritinys mėtomas taip, kad jis riedėtų pažeme, ritinys stabdomas lazdomis ir kūnu. Po įvarčio žaidimas pradedamas iš centro zonos. Laimi komanda, pelniusi daugiau taškų (į vartus – 3 taškai, pro galinę aikštės liniją – 1 taškas).
Žaidžiami dveji kėliniai po 20 minučių. Ritinio svoris – 700 gramų. Stipraus ritininko mestas ritinys pasiekia netgi 100 km per valandą greitį. Lazdos – specifinių formų, jų ilgis 130 – 150 cm. Teisėjauja vienas aikštės ir du šoniniai teisėjai.
Pabaiga
Tikrai žinau ir galiu rekomenduoti kaip atlikti laikmečiui aktualius pokyčius žaidimui modernizuoti ir pagyvinti dėl žiūrovų, jei tik kam bus įdomu. Ripką galima žaisti pačiose įvairiausiose erdvėse, net teniso korte. Tik reikėtų parengti paprastesnes taisykles. |Ir tada jau būtų ir dinamiška, ir elegantiška, ir, jei norite, netgi aristokratiška, netgi prestižiška.
Pamąstymui: ar frazė “Su ripka aplink Pasaulį” – reali?
Straipsnio autorius – visuomenės sveikatos ugdytojas, biomedicinos mokslų magistras Andrius Kaveckas.
2012.07.06
