Sovietinė Lietuvos istorija neįsivaizduojama be tų, kurie priešinosi šiai sistemai. Vienas iš jų – Sigitas Tamkevičius, leidęs ir redagavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kartu su kitais kunigais įsteigęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.
Už tai buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. „Kai 1988 metais grįžau į Lietuvą iš tremties, viskas buvo taip pasikeitę, kad negalėjau patikėti savo akimis“, – pogrindinę veiklą, galiausiai davusią saldžių vaisių, prisimena Lietuvos radijo laidoje “Forumas” Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Pokalbiui vadovauja populiarių LRT laidų vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas.
Nepavykęs referatas, ateizmo tema
Pradėkime nuo Jūsų vaikystės. Gimėte Gudonių kaime, Lazdijų rajone. Pirmieji prisiminimai tikriausiai susiję su tragišku mūsų istorijos laikotarpiu – pokariu.
Iš tiesų pirmieji vaikystės prisiminimai yra labai skaudūs. Seirijuose ant gatvės grindinio mačiau nužudytus ir išniekintus partizanus. Kartas nuo karto pasigirsdavo kalbų, kad bus žmonių vežimai. Ir tai iš tiesų įvykdavo. Naktimis eidavome iš namų kur nors pasislėpti. Tuomet atrodė, kad tokių pastangų užteks, norint nepakliūti tarp ištremtųjų. Žmonės buvo varomi į kolūkius, darbadieniais gaudavo po du šimtus gramų grūdų. Tačiau nors prisiminimai pakankamai skaudūs ir tragiški, vaiko atmintyje išlieka daugiau gražių akimirkų.
Ar daug tų gražių prisiminimų?
Be jokios abejonės. Buvo draugai, knygos, kurias labai mylėjau.
Kokias knygas labiausiai mėgote skaityti?
Pamenu, kad labai nesinorėjo skaityti sovietinių knygų, nors jos buvo privalomos pagal sovietinę mokyklų programą. Stengiausi ieškoti prieškario laikų knygų. Man pasisekė, nes turėjau galimybę raustis didelėje klebono bibliotekoje, todėl tų knygų surasdavau labai daug.
Mokėtės Seirijų mokykloje. Kokius įspūdžius paliko pokario laikų mokykla?
Prisiminimai apie Seirijų mokyklą tikrai labai šviesūs. Buvo labai daug gerų mokytojų. Nežinau, ar jie mane mylėjo, tačiau rašydavo tik gerus pažymius. Sportavau, užsiėmiau gimnastika.
O kaip dėl sovietinės ideologijos, auklėjimo? Juk Jūs mokėtės dar esant žiauriam Stalino režimui.
Atsimenu, kad rugsėjo 1-ąją pasirodydavo vis kokia nauja mokytoja, paprastai prisisegusi komjaunimo ženklelį. Mes, visi vaikai, į tokią mokytoją žiūrėdavome su didele užuojauta: na, kaip ji tokia jauna, graži, bet komjaunuolė… Mano laikais klasėje būdavo labai mažai komjaunuolių, galima ant rankos pirštų suskaičiuot. Manęs labai nekalbino stoti į komjaunimą. Galbūt žinojo, kad patarnauju per mišias, nors tai dariau ir ne Seirijuose, o savo parapijoje. Taigi didelės prievartos ir nepatyriau, galbūt išskyrus vieną atvejį. Auklėtoja norėjo, kad paruoščiau ateistinį referatą. Tačiau nieko iš to referato neišėjo, todėl į mano charakteristiką įrašė, kad esu plačiai apsiskaitęs, tačiau mano materialistinė pasaulėžiūra dar besiformuojanti.
Knygų atvertas kelias kunigystei
Baigęs mokyklą nusprendėte tapti kunigu. Kodėl?
Tokį mano sprendimą nulėmė kelios priežastys. Visų pirma, sutikau labai gerų, šviesių kunigų, kurie man, paaugliui, turėjo įtakos. Antra, ne mažiau svarbi priežastis – knygos. Būdamas smalsus skaičiau labai daug visokiausių ateistinių brošiūrų ir man iškildavo daugybė klausimų. Tiesiog ieškojau atsakymų, nes atrodė baisu, kad mano tikėjimas gali sugriūti. O ieškodamas atsakymų skaičiau labai daug knygų, kurias surasdavau savo klebono bibliotekoje. Tos knygos, manau, ir padarė didžiausią įtaką, nes baigdamas vidurinę mokyklą neturėjau abejonių ir nuvažiavau tiesiai į seminariją.
Ar buvo sunku įstoti į seminariją? Juk visi žinome, kad tuometinė valdžia darydavo įvairiausių kliūčių.
Kai aš stojau į seminariją, buvo tik viena kliūtis. Nenorėjo priimti neatitarnavusių kariuomenėje. Kaip tik prieš kelerius metus buvo pradėję masiškai imti į kariuomenę tiesiai iš kunigų seminarijos. Tačiau tąkart į seminariją priėmė keturis neatitarnavusius kariuomenėje, tarp jų ir mane. Taigi įstojau iš pirmų metų. 1955 metais, jau po Stalino mirties, F. Dzeržinskio armijai (turi galvoje saugumo struktūras – red. past.) buvo truputį prispausti kažkokie stabdžiai. Aš tuomet neturėjau žalio supratimo, kad kažkas gali verbuoti, todėl ta pradžia buvo pakankamai nesunki ir paprasta. Galbūt tik toks staigus pasikeitimas: iš kaimo į miestą, iš pasaulietinio gyvenimo – į dvasinį, religinį. Tam tikras lūžis buvo, tačiau tikrai neskausmingas ir labai geras.
Kokį Kauną tuo metu pamatėte ir kokia buvo pati kunigų seminarija?
Kaunas man, kaimo vaikui, atrodė labai didelis miestas. Kunigų seminarija, vienintelė tuo metu Lietuvoje, buvo visai nemaža – apie 75 seminaristus, didelis būrys. Nuotaika seminarijoje buvo nepaprastai gera, sugebant išlaikyti dar prieškarinę dvasią. Nebūdavo jokių pykčių, kivirčų. Visi buvo draugai, vyresniųjų kursų seminaristai buvo labai draugiški. Pirmieji metai paliko pačius geriausius prisiminimus. Manau, kiekviena dabartinė seminarija gali pavydėti tokios nuotaikos, kokia buvo anuomet Kauno kunigų seminarijoje.
Paminėjote pirmuosius metus seminarijoje. O kaip buvo toliau?
Trečiame kurse mane paėmė į kariuomenę perauklėjimui. Kariniame komisariate tiesiai ir pasakė, kad paimsime į kariuomenę, susirasi merginą, susituoksite ir nebereikės jokios seminarijos. Atsakiau: žiūrėsim, kaip bus, taip bus… Taigi laukė treji metai kitokio gyvenimo. Pirmasis šokas ir siaubingas įspūdis buvo jau Vilniuje, kariniame komisariate. Išvydau eilę narų ir orą, mėlyną nuo dūmų. Kai vakare suguldavom ant narų miegot – kojos į šonus, galvos į vidurį – prasidėdavo bjauriausios kalbos. Man, tokiam beveik paaugliui, jaunuoliui, kuris nėra girdėjęs keiksmažodžio, staiga teko išgirsti nesibaigiančius keiksmus, bjauriausius pasakojimus. Iš tikrųjų buvo šokas, tačiau žmogus – gyva būtybė, prie visko pripranta. Ir paskui, jau tarnaujant kariuomenėje, visa tai jau taip stipriai neveikė.
Kur tarnavote?
Tarnavau geroje vietoje, prie Juodosios jūros. Nuvežė į statybininkų batalioną, vadinamą „strojbatą“. Nemačiau šautuvo akyse, tik kastuvą ir kirvį. Paskui darbavausi radijo mazge, fotolaboratorijoje. Ta veikla jau buvo įdomesnė, ir laikas labai greitai prabėgo. Tačiau kai po kariuomenės grįžau į seminariją, radau ją neatpažįstamai pasikeitusią.
„Šėtonas su uodega ten viską išmaišė“
Kas per tą laiką taip pasikeitė?
Tiesiog jautėsi, kad šėtonas su uodega ten viską išmaišė. Pirmiausia pajutau keistą kai kurių klierikų elgesį. Būdavo išeini su seminaristu pasivaikščioti, o jis pradeda agituoti, kad nereikia melstis… Iš karto viduje kildavo klausimas: kaip čia taip dabar gali būti?
O kaip argumentuodavo? Juk Jūs mokėtės seminarijoje…
Kalbėdavo, kad nereikia melstis, nes viskas tik forma… Aš jau vėliau sužinojau, kad tuo metu KGB siuntė savo žmones, kurie neturėjo tikėjimo ir vykdė užduotį, siekdami sujaukti nuotaiką seminarijoje. Pavyzdžiui, kitas klierikas bandė priekabiaut. Man tokie negirdėti, nežinomi dalykai buvo labai netikėta patirtis. Vėliau buvo labai smagu, kai tokius klierikus vieną po kito iš seminarijos pašalino. Žinoma, seminarijos vadovybė negalėjo pašalinti už tai, kad jie užverbuoti. Tačiau kai taip viešai pradėdavo reikšti savo kitokią orientaciją arba pradėdavo kalbėti prieš tikėjimą, anksčiau ar vėliau tokie gandai vadovybę pasiekdavo.
Esate rašęs apie seminarijos valdytoją Juozą Stankevičių, kaip jis seminaristus prieš atostogas informavo, kad pašalinti keli klierikai. Jis neminėjo, kad jie KGB agentai. Tiesiog pasakė, jei klierikas nesupranta, kad Katalikų Bažnyčioje reikia gerbti Švenčiausią Mergelę Mariją, jam ne vieta seminarijoje. Kaip vis dėlto pavykdavo išsiaiškinti, kad tai KGB agentai?
Tokio aiškumo, kaip du kart du, nebūdavo. Paprastai išvadas būdavo galima padaryti žiūrint į elgesį. Jeigu ir man, neturinčiam patirties, atrodydavo, kad kai kurie seminaristai pataikė kažkur ne į savo vietą, seminarijos vadovybė, turėdama daugiau patirties, fiksuodavo tokius dalykus. Manau, kad daugiau ar mažiau tie sprendimai būdavo teisingi. Nebuvo įprasta, kad pašalinant seminaristą rektorius ar valdytojas garsiai tai įvardintų. Tačiau, kai tąkart garsiai įvardijo, mums buvo aišku. Įvardijama buvo todėl, kad niekas nepriekaištautų, jog atleidžiami tokie saugumui reikalingi žmonės.
Žinome, kad saugumas ne tik siuntė tariamus klierikus į seminariją, tačiau siekė turėti agentų ir Bažnyčios hierarchų tarpe.
Tuo laikotarpiu visko buvo. Vieniems kažkiek pasisekdavo iš tų pinklių išsisukti, o kitiems nepasisekdavo. Kad ir kaip gaila, ne vienas Bažnyčios hierarchas iš tikrųjų buvo užverbuotas. Žinoma, kita kalba, kiek jie dirbo saugumui. Dabar vartydami KGB archyvus galime džiaugtis, kad jiems nelabai pavyko. Saugume skųsdavosi, kad jų užverbuoti žmonės neaktyvūs, nepateisina vilčių. Manau, kad net ir iš tų hierarchų, kurie buvo užverbuoti, daugumą saugumui realiai nedirbo. Pavyzdžiui, tas pats Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. Stankevičius, kuris tuos klierikus išvijo iš seminarijos, taip pat buvo užverbuotas. Tačiau žiūrint į tai, kiek jis tuo metu bandė daryti gera Bažnyčiai, tai neužginčijami dalykai.
Tai galima sakyti, kad KGB Lietuvoje nesugebėjo paveikti Bažnyčios struktūros?
Manau, jie laimėjo tik iš dalies. Tuos kunigus, kuriuos užverbuodavo, iš jų ne tiek gaudavo informacijos, kiek pasiekdavo vieną labai reikšmingą dalyką – suparalyžiuodavo juos kaip žmones, dvasininkus. Juos užvaldydavo baimė, atsargumas. Tokie kunigai bijodavo, kad jeigu kažką kalbės, apie juos bus pranešta. Mes, kiti kunigai, tokius dalykus jausdavome. Neturėdami kitos informacijos, beveik tiksliai nuspręsdavome, kad vienas ar kitas kunigas yra užverbuotas. Aišku, prie tokio kunigo niekada nieko slapto nekalbėdavome.
Ar tokia įtarumo atmosfera nebuvo viena iš tų žlugdančių jėgų? Juk tuomet niekuo negali pasitikėti…
Neabejotinai. Jei kalbėtume būtent apie šį dalyką, saugumas ir komunistų partija tokį tikslą pasiekdavo. Buvo tam tikro nepasitikėjimo. Mes, kunigai, iš tiesų pasitikėjome ne visais vyskupijų valdytojais. Ir kai reikėdavo dėl ko nors pasitarti, pavyzdžiui, „Katalikų Bažnyčios kronikos“ atveju, važiavau ne pas savo vyskupą, o vykau į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą Vincentą Sladkevičių. Tada kunigai ieškojo panašių vieni i kitus. Buvo pakankamai daug tokių, kuriais buvo galima pasitikėti ir kurie iš tikrųjų niekada neapvylė.
Disidentinė veikla
1978 metais Jūs, drauge su kitais kunigais, įsteigėte Katalikų komitetą, skirtą ginti tikinčiųjų teisėms. Kam to reikėjo? Galėtoje ramiai sau kunigauti, nesipykti su valdžia…
Kai 1962 metais baigiau kunigų seminariją, mes buvome paruošti būti tokiais kulto tarnautojais. Žinojome, kad negalime mokyti katekizmo vaikų, ko nors rašyti rašomąja mašinėle. Visi religiniai dalykai, susiję su sklaida, buvo draudžiami. Buvo leidžiama tik patarnauti tiems, kas prašo: aplankyti ligonį, būti Bažnyčioje, tačiau daugiau jokios aktyvios veiklos. Taigi labai realiai matėme viską, kas tuo metu vyko. Per kelerius metus seminarija buvo sumažinta iki 25 seminaristų per visą Lietuvą. Už vaikų katekizaciją kunigus vieną po kito teisė ir skyrė jiems metus lagerio. Kitiems atimdavo vadinamą registracijos pažymėjimą ir jie turėdavo kur nors įsidarbinti, nes buvo teigiama, kad veltėdžių Sovietų Sąjungoje negali būti.
Taigi kai kurie jaunesni kunigai kartu su vyresniais diskutavome, kad jei taip ir toliau tęsis, būsime tyliai ramiai smaugiami. Ir tada kilo mintis, kad reikia kažką daryti. Pirmasis žingsnis, dar iki komiteto įkūrimo, buvo „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimas. Paskui, po 1975 metų, kai buvo pasirašyti Helsinkio nutarimai, o juos pasirašė ir Sovietų Sąjunga, Maskvoje įsikūrė Helsinkio grupė. Netrukus tokia grupė įsikūrė ir Lietuvoje. Mūsų draugai Maskvoje agitavo prisidėti prie jų įkurto Krikščioniško komiteto.
Kas buvo tie draugai Maskvoje?
Tai buvo Glebas Jakuninas, Viktoras Kapitančiukas, Levas Regelsonas ir kiti. Vieni jų buvo dvasininkai, kiti – pasauliečiai. Mes, aktyvesni kunigai, pasitarėme ir nutarėme ne prisijungti prie jų komiteto, o Lietuvoje įkurti atskirą panašų komitetą ir su jais bendradarbiauti. Katalikų komiteto įkūrimą paskatino viena labai natūrali priežastis. Kai buvo leidžiama „Katalikų Bažnyčios Kronika“, ji buvo anoniminė. Nebuvo galima ant numerio parašyti, kas jo redaktorius. Kadangi viskas buvo anonimiška ir slapta, saugumas tuo naudojosi. Lietuvoje ir užsienyje buvo skleidžiamas gandas, kad viskas yra išgalvota, o pateikiami faktai neatitinka tikrovės.
Taigi mes buvome suinteresuoti kažkokiu būdu pasakyti, kad tie faktai nėra išgalvoti. Buvo nutarta, kad Katalikų komitetas vis pasiims kokį nors faktą, jį apsvarstys, visi pasirašys ir visa tai bus siunčiama L. Brežnevui ar kam nors kitam. Tai turėjo būti tarsi mūsų paliudijimas, kad „Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ minimi faktai yra tiesa. Iš tiesų per penkerius metus išsiuntėme gana daug įvairių dokumentų. Prokuratūra iš karto sujudo. Po metų man ir kunigui A. Svarinskui buvo pateikti griežti įspėjimai, kad jeigu toliau tęsim savo veiklą, bus pritaikytas 68 straipsnis – antitarybinė agitacija ir propaganda su tikslu susilpninti tarybų valdžią. Žinoma, mes į tai nekreipėme dėmesio ir tęsėme veiklą. Vėliau tai tapo pagrindiniu kaltinimu mano byloje.
Kokia buvo „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ istorija? Kodėl ją nusprendėte leisti?
Viskas, ką darė anuometinė sovietinė valdžia Bažnyčios atžvilgiu, nors ir garsiai skelbė, kad yra sąžinės, tikėjimo laisvė, iš tiesų buvo Bažnyčios diskriminavimas, norint atlikti tai tyliai. Tada tarpusavyje diskutuodami mes, jauni kunigai, priėjome išvados, kad reikia rinkti faktus, juos viešinti. Ir viešinti kiek galima plačiau, kad žinotų ne tik Lietuvoje, nes pas mus apie tai žinojo visi, kas norėjo žinoti. Labiau norėjosi, kad apie tai, kas vyksta, kuo plačiau žinotų pasaulyje. Turėjome šventą viltį, kad jeigu per pasaulį nuvilnys garsas apie mūsų diskriminavimą, galbūt tada varžtai šiek tiek atsileis. Manau, kad šioje vietoje pataikėme tiksliai į dešimtuką. Kai tik „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pradėjo pasiekti Vakarus, kai kas pradėjo keistis mums į naudą, nors valdžios pareigūnai ne visada garsiai įvardindavo. Pavyzdžiui, vietoj penkių klierikų priimdavo dešimt, o vėliau – penkiolika. Iš Vilniaus, Religijų reikalų tarybos atvažiavę pareigūnai sušaukdavo į Vykdomąją komitetą mokytojus ir sakydavo: žiūrėkit, tik neduokit „Kronikai“ medžiagos…
Matėme, kad jiems skauda, kai apie tai garsiai pasaulyje kalbama. Apie „Katalikų Bažnyčios kroniką“ žmonės per Vatikano radiją ir kitus šaltinius išgirsdavo labai plačiai. Žinoma, saugumą tas dalykas erzino.
Papasakokite, kaip organizuodavote darbą. Juk procesas nebuvo toks paprastas, kaip yra šiandien.
Šiandien lengviau (juokiasi – red. past.)… Pradžia iš tikrųjų buvo ganėtinai sunki. Tiesa, pirmajam numeriui paruošti medžiagą buvo labai lengva, kadangi buvo nuteisti trys kunigai už vaikų katekizaciją. Aš turėjau visą teismo proceso medžiagą, protokolus, liudininkų parodymus. Taigi buvo labai lengva. O paskui kitiems numeriams surinkti medžiagą buvo tikrai labai sunku, nes žmonės bijojo. Bijojo, nes žinojo, kad jeigu pateks į „Katalikų Bažnyčios Kroniką“, greičiausiai teks susidurt su saugumu, bus tardomi, kokiu būdu ta medžiaga pakliuvo.
Bijodavo ir kunigai, ir pasauliečiai?
Visi bijojo… Todėl iš pradžių buvo nepaprastai sunki užduotis surinkti reikiamą informaciją. Bet kai „Katalikų Bažnyčios kroniką“ pradėjo skaityti iš užsienio per radiją – Vatikano, kitas stotis – žmonės per kokius trejus, penkerius metus išdrąsėjo ir rinkti medžiagą pasidarė daug lengviau. O pats rinkimas vyko paprastu keliu. Buvo būrys kunigų, artimų draugų, Vilkaviškio ir kitose vyskupijose. Vieni kitais pasitikėjome ir visas procesas vyko labai natūraliai. Medžiaga atplaukdavo per parapijiečius, vienuolynus. Vėliau kiekvienam numeriui be didelio vargo kas tris mėnesius surinkdavau krūvą medžiagos. Tą medžiagą perrašydavome rašomąja mašinėle, o rankraščius visada dėdavome į pečių, kad per kratas nesurastų. Didžiausia problema buvo, kaip „Katalikų Bažnyčios kroniką“ perduoti į Vakarus.
Kaip pavyko pasiekti Vakarus?
Buvo geležinė uždanga ir iš tiesų ji buvo geležinė. Vienas kelias, kuriuo iš pradžių labiausiai ir naudojomės, buvo kelias per Maskvą. Tuo metu Maskvoje būdavo nemažai akredituotų užsienio korespondentų, o mūsų draugai disidentai, kurie Maskvoje leido „Einamųjų įvykių kroniką“ ir Krikščioniškojo komiteto“ nariai, turėdavo kontaktų su tais žurnalistais. Mums reikėdavo nuvežti į Maskvą mikrofilmą arba rašomąja mašinėle atspausdintą gerą egzempliorių. Paprastai prašydavo dviejų egzempliorių. Vieną jie pasilikdavo savo pogrindžio spaudai, o kitą perduodavo į Vakarus. Šituo keliu „Katalikų Bažnyčios kronika“ kelerius metus sėkmingai keliavo į Vakarus. Tačiau tą kelią puikiai žinojo ir KGB žmonės. Todėl disidentai buvo vienas po kito teisiami. Matėsi, kad tas kelias gali greitai užsidaryti. Todėl pradėjome ieškoti kito kelio.
O kitas kelias buvo mūsų lietuviai emigrantai, kurie kartais atvažiuodavo ekskursijų į Lietuvą. Paprastai jiems būdavo iš anksto nustatomi maršrutai, pavyzdžiui, Vilnius, Trakai. Kokiai valandai dar užsukdavo į Kauną. Kiekvieno tokio atvykstančio gero lietuvio laukdavome kaip saulės. Pasklisdavo kalbos, kad atvyksta koks nors kunigas, pasaulis ar sesuo vienuolė. Tokiems atvejams visada ruošdavome mikrofilmus. Kai tarnavau kariuomenėje, mane išmokė daryti mikrofilmus, todėl nereikėjo ieškoti fotografų, nes tai vėl būtų buvęs rizikingas dalykas.
Sovietinės sistemos suteiktos žinios pasitarnavo kovojant prieš ją…
Labai pravertė. Apvaizda taip jau surėdo, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą… Taigi paruoštą mikrofilmą įmontuodavome į kokį nors suvenyrą arba tiesiog į dantų pastos tūbelę. Ir labai sėkmingu tokiu keliu daugelis numerių nukeliavo į Vakarus. Žinoma, aš ne viską žinau. Galiu papasakoti tik tai, ką pats dariau. Platinimu rūpinosi nemažai žmonių, todėl nepavykus pasinaudoti vienu keliu, medžiaga iškeliaudavo į Vakarus kitu būdu. Per tą ilgą laiką – septyniolika „Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo metų – nukeliavo visi iki vieno numeriai. Ir kaip, pavyzdžiui, per „Amerikos balsą“ arba „Laisvąją Europą“ išgirsdavome, kad Vakarus pasiekė koks nors „Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, būdavo didelė šventė. Būdavo aišku, kad saugumas neužkirs kelio to numerio pasirodymui. Tokių gerų žinių iki savo suėmimo išgirdau labai daug.
Redagavote „Katalikų Bažnyčios kroniką“ vienuolika metų. Kaip pavyko taip ilgai išsilaikyti?
Manau, kad buvo mažas stebuklas. Nei aš, nei mano draugai, kurie padėdavo, nebuvome baigę kokių nors konspiracijos mokyklų. Tiktai vadovavomės tokiu paprastu gaspadorišku protu: reikia saugotis, vengti per daug kalbėti to, ko negalima kalbėti. Mąstėme, kad mūsų pokalbių gali būti klausomasi. Redaguojant „Katalikų Bažnyčios kroniką“ net nekalbėdavome, o pasiėmę rašiklį ant popieriaus rašydavome tai, ką norime pasakyti. Turėjome net įsitaisę tokį iš Amerikos atvežtą daiktą, kur pakėlus lapą, dingsta, kas buvo parašyta. Labai gera, vaikams skirta priemonė, kuri mums pravertė. Galima sakyti, kad tas atsargumas iš dalies mums ir padėjo.
Vis dėlto buvo nemažai žmonių, kurie prisidėjo prie to veiklos. Informacija galėjo kokiu nors būdu nutekėti.
Iš tikrųjų prie pačios „Katalikų Bažnyčios kronikos“ redakcijos buvo labai mažai žmonių. Žinoma, prie platinimo prisidėjo daugiau žmonių. Saugumas konkrečios informacijos taip ir negavo. Kaip vėliau paaiškėjo iš saugumo archyvų, jie tam tikros operatyvinės informacijos gavo gana retai. Pavyzdžiui, pasiklausydami kokių vienuolių seselių pokalbių. Yra užfiksuota, kaip viena kitą klausia: kas čia galėtų tą „Kroniką“ leisti. Kita atsako: panašu, kad čia Simno vikaras galėtų leisti… (šypsosi – red. past.). Taigi tokių netyčia užfiksuotų pasišnekėjimų pasitaikydavo. Tada vykdavo kratos, tačiau per kratas saugumui nepavykdavo surasti tokios medžiagos, kuri leistų apkaltinti ką nors dėl „Katalikų Bažnyčios kronikos“ redagavimo. Saugumas tik fiksavo aktyvesniu kunigus – mane, J. Zdebskį, A. Svarinską, P. Račiūną, kitus. Taigi jie galėdavo tik nujausti, kad kažkas iš tų kunigų yra prie organizatorių. Net kai buvau teisiamas, jie nežinojo, kad dalyvavau ir kaip „Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjas, ir kaip redaktorius.
Ar nebuvo pavojinga viešinti save dalyvaujant Katalikų komiteto veikloje, kai kartu buvo leidžiama ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“?
Iš tiesų aš tada svarsčiau šį klausimą, ar nebūtų geriau, jei likčiau nuošalyje, o Katalikų komitete labiau reikštųsi kiti. Tačiau nusprendžiau, kad jei saugumas laiko mane aktyviu, kils įtarimas, kodėl susikūrus tokiam komitetui manęs ten nėra. Man atrodė, kad jie fiksuos, kad aš specialiai neįstojau ir darau kažkokį kitą darbą. Todėl kaip „niekadėjas“ ir įstojau į komitetą, kad jiems tokių įtarimų nekiltų (juokiasi – red. past.). Ko gero, tai buvo teisingas sprendimas.
Totalitarinis režimas ėmėsi ne tik represijų, bet ir siekė sukompromituoti dvasininkus. Pavyzdžiui, kunigo Juozo Zdebskio atveju buvo kuriama daugybė įvairių gandų. Dabar, kai KGB archyvai prieinami, galime pamatyti, kad tai buvo sąmoningos saugumo operacijos siekiant sukompromituoti.
Prisimenu vieną atvejį, kai sukūrėme Katalikų komitetą. Buvo praėję gal metai nuo komiteto veiklos pradžios. Gavau iš Amerikos laišką lietuvių kalba. Jis neva buvo rašytas kažkokios homoseksualų sąjungos, kviečiančios mus, Katalikų komiteto narius, prie tos sąjungos prisijungti. Buvo akivaizdu, kad tai saugumo darbas, norint mus sukompromituoti. Saugumas griebdavosi įvairių dalykų. Bandė ir moterų siųst. Jei jiems būtų pavykę, be abejo, būtume buvę šantažuojami, kad viskas iškils į viešumą.
Pasitaikydavo ir laiškų vyskupams, kuriuose tariami tikintieji skųsdavo kunigus. Kaip dabar paaiškėjo iš archyvų, dauguma tokių laiškų būdavo suderinti su KGB.
Taip, visko būdavo. Pasitaikydavo net tokių atvejų, kai duodavo parašyti panašių laiškų užverbuotiems kunigams. Tai labai matydavosi iš kai kurių laiškų, nes akivaizdu, kad nebūnant kunigu, neįmanoma taip tiksliai cituot ir dėstyt minčių iš Švento Rašto (šypsosi – red. past.). Anonimiškai būdavo skundžiama, kad kokioje nors parapijoje neva klebonas kažkur vis važinėja ir blogai patarnauja tikintiesiems. Prašydavo vyskupų imtis kokių nors priemonių. Panašių priemonių patyrė visi aktyvesni kunigai. Žinojome, su kuo turime reikalą, todėl per daug nesistebėjome.
Bet ar ne tai ir buvo skaudžiausia? Juk tokiu būdu buvo siekiama griauti kunigų autoritetą, mažinti pasitikėjimą.
Manau, kad jei esi šmeižiamas melagingai, tave niekina, kažkiek skauda. Man asmeniškai viską buvo lengviau pakelti, nes tuo laikotarpiu aš buvau įstojęs į Jėzaus draugiją. Šioje draugijoje duodavo visai gerą dvasinę formaciją. Jeigu jau esi pasiryžęs rimtai sekti Kristų, tai turi būti pasiryžęs nugalėti ir visokias negandas. Todėl aš viską priimdavau pakankamai ramiai. Svarbiausia buvo viduje suvokti, kad yra šventas reikalas ir reikia eiti pirmyn. O į tai, kas, kur ir ką kalbėdavo, mažiausiai kreipdavau dėmesio.
„Provokacija“ dėl kitų metų rankšluosčių
Buvote suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Koks buvo pretekstas?
Atėjus į valdžią KGB pirmininkui Jurijui Andropovui, tapo aišku, kad greitai viskam ateis pabaiga. Maskvoje suėmė visus mūsų draugus. Todėl jau laukėme, kad prasidės areštai Lietuvoje. Buvo 1983 metų pradžia. Pirmiausia suėmė kunigą A. Svarinską. Mane kvietė į tardymus. Savaitėmis ir dienomis laukiau, kada busiu suimtas. Todėl suėmimas nebuvo jokia staigmena, o kaltino už Katalikų komiteto dokumentus. Kadangi tuose dokumentuose buvo mūsų parašai, iš pradžių bandė palenkti, kad viską paneigtume, tačiau negalėjome taip padaryti, nes būtume suniekinę savo darbą. Jiems to užteko sukurti bylą. Taip pat, nors ir truko aiškių įrodymų, ekspertizės buvo patvirtinta, kad vienas kitas „Katalikų Bažnyčios kronikos“ straipsnis sutampa su Katalikų komiteto dokumentais ir kad aš esu tų straipsnių autorius. Pridėjo ir vieną kitą pamokslą, per kuriuos aš pasakydavau pavyzdžių apie tremtinius vyskupus, kunigų nuteisimą už vaikų katekizaciją. Dar pridėjo Kalėdų eglutę, per kurią dalinau vaikams saldainius…
O kuo gi nusikalto eglutė?
Buvo tokie ypatingi metai. Parduotuvėse trūko rankšluosčių. Ir kai aš vaikams padalinau saldainių, prie Kybartų bažnyčios buvo didelė minia žmonių. Kažkas iš minios paklausė: klebone, gal kada nors Kalėdų senelis mums ir rankšluosčių atneš? Nežinodamas, ką pasakyti greitai atsakiau, kad tikriausiai kitais metais atneš ir rankšluosčių. Šita situacija buvo pateikta kaip kaltinimas, kad aš specialiai suorganizavau, norėdamas pasityčioti iš laikinų tarybų valdžios sunkumų (juokiasi – red. past.). Jie visus tuos kaltinimus sudėjo ir prokuroras paprašė dešimties metų. Teismas klusniai davė šešerius metus griežto režimo ir ketverius metus tremties.
Kas vyko toliau ir kaip grįžote į Lietuvą?
Tas pats sprendimas jau nebuvo lengvas. Galvojau: man keturiasdešimt penkeri, kai grįšiu, bus jau penkiasdešimt penkeri… Jau senukas (šypteli – red. past.). Žmogui dešimt metų yra labai daug. Tačiau kadangi buvau tam pasiruošęs, pernelyg manęs nenustebino. Sunkiausi buvo tardymo metai KGB izoliatoriuje Vilniuje. Paskui lageryje buvo jau daugiau erdvės, darbas… Nieko ypatingo, badu nemarino. Maistas prastas, tačiau mano laikais lageryje jau buvo galima šiaip taip egzistuoti. 1987 metais buvo pirmą kartą paskelbta amnestija politiniams kaliniams. Likusią bausmę sumažino perpus. Man siūlė parašyti malonės prašymą, žadėjo paleisti. Tais metais visus, kurie parašė tokius prašymus, paleido iš lagerio. Tačiau aš nesutikau ir atsakiau nesijaučiąs padaręs kokį nors nusikaltimą. Žinoma, toks mano atsakymas sudarė „galimybes“ užbaigti įkalinimo lageryje laiką, o paskui išsiuntė į Sibirą, tremtį.
Grįžote 1988 metais. Kokią radote Lietuvą?
Radau Lietuvą tokią, kokios nesitikėjau rasti… Man Vilniaus geležinkelio stotyje įteikė į rankas trispalvę. Ėjau į Aušrus Vartus dėkoti už viską Viešpačiui. Permainos Lietuvoje man buvo tarsi atlyginimas už tuos visus metus, praleistus nelaisvėje. Pradėjus redaguoti „Katalikų Bažnyčios kroniką“, to negalima buvo įsivaizduoti. Svarstėme, kad gal kažkas panašaus įvyks tik po kokių penkiasdešimties metų…
1991 metų gegužės 19 dieną Jūs buvote konsekruotas vyskupu. Kas Jums yra vyskupystė?
Man buvo labai netikėta, nes apie tai niekada gyvenime nesvajojau. Prisiimdamas šias pareigas mąsčiau, kad bus galima padaryti kažką gero Bažnyčiai. Manau, kad vyskupo tarnystė yra ganėtinai sunki. Jeigu būtų galima pasirinkti, geriau rinkčiausi klebono tarnystę kur nors kaimo parapijoje. Ten būna geri santykiai su žmonėmis. Jeigu tu gerai dirbi, tai ir žmonės gerai tave priima. O vyskupo tarnystė surišta ir su administracija, nepajėgi būti geras visiems. Kažkas jaučiasi truputį nuskriaustas. Kai kam atrodo, kad palaikai ne jį, o kažką kitą. Tačiau vis tiek jokia kunigo tarnystė neleidžia nuveikti tiek daug, kiek vyskupo tarnystė. Todėl, kad ir kaip būtų nelengva, bandau išlaikyti ištikimybę, nes pirmoji vyskupo pareiga – būti ištikimam Bažnyčiai.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino žurnalistas Virginijus Savukynas.
Nuotraukoje: arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
2011.09.13
