Raketos iš po skverno slaptiesiems agentams saugant (3)


Print

Iš žvalgybos enciklopedijos

Prieš 30 metų JAV ir Izraelis nelegaliai pardavinėjo ginklus Iranui siekdami pakeisti Vakarams itin priešišką Teherano politiką.

Sovietų Sąjunga tiekė ginklus arabų valstybėms ir Palestinos teroristams tam, kad silpnintų Vakarų valstybių ir stiprintų savo įtaką Artimuosiuose Rytuose. To paties vėliau siekė Rusija, tiekdama ginklus Iranui ir Sirijai. Iš Lenkijos, Rumunijos, Slovėnijos, Ukrainos kontrabandinių ginklų siuntos keliavo į Balkanus ne dėl tų valstybių geopolitinių interesų, o dėl to, kad nedori politikai ir valdininkai geidė pasipelnyti.

Nei veikiantys vardan valstybės interesų, nei veikiantys valstybės vardu savo naudai negalėjo išsiversti be visuotinai smerkiamų tarpininkų. Prekiautojų ginklais pasaulyje irgi savos taisyklės, pirmoji įspėja: saugokis paties parduoto ginklo.   

Kontrabandininkai su karininkų antpečiais

2006 metais Lenkijoje buvo panaikinta Gynybos ministerijai priklausanti organizacija „Karinės informacinės tarnybos“ (WSI). Šiai nuo 1991 metų karinę žvalgybą ir kontržvalgybą vykdžiusiai organizacijai jos veiklą tyrusi komisija pateikė daugybę kaltinimų. Joje dirbo apie 300 karininkų, baigusių buvusios Sovietų Sąjungos valstybinio saugumo (KGB) ir karinės žvalgybos (GRU) mokyklas.

WSI palaikė ryšius su buvusiais Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnybos darbuotojais (apskritai buvo pavadinta tos tarnybos įpėdine). WSI netrukdė veikti Rusijos slaptųjų tarnybų agentams ir talkino Rusijos kompanijoms skverbtis į Lenkijos energetiką. WSI šnipinėjo politikus, teisėsaugos pareigūnus, verslininkus ir kaupė juos kompromituojančius faktus. Darė įtaką viešajai nuomonei (58 agentai ir slapti bendradarbiai veikė Lenkijos televizijoje).

Komisija taip pat kaltino WSI slaptai tiekus ginklus Balkanų valstybėms ir šioje nusikalstamoje veikloje 10-to dešimtmečio pradžioje bendrininkavus su mums jau pažįstamu Monzeru Al Kasaru.

1992 metų pradžioje karinės žvalgybos bendradarbio vadovaujama bendrovė “Cenrex” pardavė Kasarui 1,7 mln. vertės ginklų siuntą, kurią jis kaip senais gerais laikais nurodė gabensiąs į Jemeno Liaudies Demokratinę Respubliką (tą sykį bendrininkai nesusizgribo, jog šitaip Jemenas nesivadina jau nuo 1990 metų).

Kai netrukus Kasaras buvo suimtas Ispanijoje, kontrabanda nesustojo, tik ginklų gavėju imta rašyti Latvijos Respubliką. Vasaros pradžioje iš Gdansko į Liepoją atplaukė Hondūre registruotas laivas „Nadia“, prikrautas automatų, kulkosvaidžių, granatsvaidžių, granatų. Tai ”Cenrex” siuntė Latvijos gynybos ministerijos užsakytą beveik 2 mln. JAV dolerių vertės ginklų krovinį. Atsakingas ministerijos pareigūnas patvirtino priėmęs visą siuntą, nors iš tikrųjų buvo iškrauta keli šimtai automatų ir 250 tūkst. šovinių – visa kita nuplaukė į nežinomą uostą.

Tas pats latvių pareigūnas, buvęs sovietinis karininkas, netrukus suklastojo ministerijos užsakymą pirkti iš Cerex 1,3 mln. dolerių kainuojančią ginklų partiją. Ir šį kartą Latvijoje liko tik menka dalis krovinio. Kur nuplaukė ginklai? 2003 metais iš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pranešimo paaiškėjo, kad pagarsėjęs ginklų kontrabandininkas Monzeras al Kasaras surado bendrininkų Baltijos jūros regione ir Somaliui bei Kroatijai siuntė ginklus dar 6 mėnesius po to, kai tai daryti buvo uždrausta. Kasaro sąskaita parodė, kad pinigai 4 kartus buvo pervesti į Varšuvą bendrovei „Cenrex“. 

Prieš keletą metų du slovėnų žurnalistai (Matej Šurc ir Blaž Zgaga) išleido dokumentinę knygą „Valstybės vardu“ – apie tai, kaip 9-to dešimtmečio pradžioje per Slovėniją neteisėtai buvo gabenami ginklai kariaujantiems kaimynams ir tai daryta vyriausybės sutikimu.

Autoriai paaiškino, kodėl savo trijų tomų veikalui davė tokį pavadinimą: Visos ginklų kontrabandos operacijos buvo vykdomos valstybės vardu. Daug ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų karininkų tikėjo, jog dalyvaudami pakraunant ir parduodant konteinerius, saugodami transportą padeda kurti naują valstybę, veikia jos saugumo labui.

Bet valstybės vardu ir piktnaudžiauta; įtakingi slovėnų politikai pervedinėjo pinigus į slaptas sąskaitas užsienio bankuose. Į Slovėniją plaukė ginkluotė iš Lenkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Ukrainos, kur apsukrūs vadai tuštino sovietinių ginklų arsenalus. Slovėnijoje aukšti valdininkai įteisindavo krovinių gabenimą, o specialiosios tarnybos juos palydėdavo.

Pasak knygos autorių, aukščiausi Slovėnijos pareigūnai pardavinėjo valstybės turtą ir šią veiklą dvi dešimtis metų slėpė, nes ir toliau valdė (už neteisėtą ginklų kontrabandą atsakingas gynybos ministras vėliau tapo vyriausybės galva). Nors tyrėjai surado daug įkalčių, politikams artimi prokurorai bylas numarino.

Lenkijoje tas pats daryta irgi valstybės vardu. WSI vadovybė „Cenrex“ bendrovę įsteigė valstybiniais interesais – tam, kad  suvaržytų šalyje klestinčią ginklų kontrabandą ir gautų lėšų savo specialiosioms tarnyboms finansuoti, bet verslūs karininkai susigundė iš to gauti turtinės naudos sau. O gal ir ne tik sau.

Lenkijos karinė prokuratūra ginklų kontrabandos skandalą tyrė labai vangiai ir 2010 metų vasarą bylą numarino (dėl to, spėjama, pasistengė tuo metu, po Lenkijos vadovybės lėktuvo katastrofos prie Smolensko, prezidento pareigas ėjęs Bronislavas Komorovskis, kaip tik 9-to dešimtmečio pradžioje gynybos ministro pavaduotojo pareigose kuravęs WSI veiklą).

Ginklų kontrabandą 1992-1996 metais variusių WSI bendradarbių uždaras teismas įvyko tik 2014 metų pavasarį, teisiamieji atsipirko nedidelėmis bausmėmis, ir tai ne visi. Latvijoje ginklų kontrabandos byla irgi subliuško.

Beje, skandalo debesys ano amžiaus pabaigoje telkėsi ir viršum mūsų Krašto apsaugos ministerijos, tiesa, dėl kito dalyko. 1996 metais du Lietuvos piliečiai užkibo ant JAV slaptųjų tarnybų meškerės ir buvo nuteisti už kontrabandą, pinigų plovimą ir sąmokslą kalėti 4 metus. Jie turėjo KAM sutartį pirkti Bulgarijoje raketų sistemas. JAV pareigūnų tvirtinimu, dokumentus nusikaltėliams parūpino kažkas Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje už 20 000 dolerių. KAM atlikus vidinį tyrimą dėl galimo pareigūnų tarpininkavimo neteisėtoje tarptautinėje prekyboje ginklais (raketų sistemos pateko net į Puerto Riką), nustatyta: nusikaltėlių turėtuose dokumentuose tuometinių ministerijos vadovų parašai yra suklastoti, be to, pradingęs antspaudas.

Al Kasaras priėjo liepto galą

Kasarą tikrai galima vadinti legendiniu ginklų pirkliu. Prekybos nekilnojamuoju turtu agentūros, liaupsindamos Ispanijos kurorto Viduržemio jūros pakrantėje grožybes, pabrėžia: nuo 1984 iki 2007 metų Marbelijoje gyveno stambus prekiautojas ginklais Monzeras Al Kasaras, taip pat žinomas kaip Marbelijos princas. Prieš ketvirtį amžiaus (1989) buvęs BKA darbuotojas Manfredas Moršteinas (Morstein) savo knygoje „Teroro krikštatėviai“ rašė: Jis yra vienas didžiausių tarptautinių nusikaltėlių. Ginklai, narkotikai, įkaitai – jis iš visko daro verslą ir baigė pasakojimą retoriniu klausimu: Kas pagaliau padarys galą tokiems tarptautiniams nusikaltėliams kaip Monzeras Al Kasaras?

Vokiečių žurnalistas Jurgenas Rotas knygos „Purvinos rankos“ skyrių apie pavojingiausią žmogų pasaulyje baigė taip: O Monzeras Al Kasaras toliau mėgaujasi gyvenimu. Jis ne tik mėgavosi gyvenimu, bet ir toliau varė savo juodą verslą. XXI amžiaus pradžioje pasaulis sužinojo, kad Marbelijos princas slapta pardavinėjo argentinietiškus ginklus Kroatijai ir Ekvadorui, pamaloninęs savo bičiulį Argentinos prezidentą Menemą 1 mln. dolerių.

2007 metais Kasaras mojosi naujam žygiui – dabar Kolumbijoje. Kai jį suvedė su dviem šios šalies revoliucinių karinių pajėgų (FARC) pasiuntiniais, jis tepaklausė, ar jie kovoja už Jungtines Valstijas, ar prieš. Išgirdęs, kad prašomi parduoti ginklai bus panaudoti prieš amerikiečių kariškius, mielai sutiko padėti ir net pažadėjo atsiųsti tūkstantį samdinių, kurie kariaus su Amerika.

Kai 2007 metų pavasarį Kasarui pervedė 100 tūkst. eurų, jis FARC pasiuntiniams paaiškino, kad nešiojamieji zenitiniai raketų kompleksai (vos vienos raketos „žemė-oras“ pardavimas JAV iškart užtraukia 25 metų nelaisvės bausmę) bus slapta nugabenti į Kolumbiją krovininiu laivu, kuris tariamai plauks į Surinamą. Gavęs dar 135 tūkst. dolerių, Kasaras suvedė pirkėjus su to laivo kapitonu.

Netrukus jis apsilankė Bulgarijoje ir Rumunijoje, kur su tenykščiais ginklų gamintojais derėjosi dėl kainų. Birželyje tą pačią dieną jį Madrido tarptautiniame oro uoste sulaikė Ispanijos policija, o jo bendrininkus Bukarešte – vietiniai pareigūnai. Kasaro ir jo bendrų suėmimu baigėsi slapta operacija, kurią DEA agentai vykdė nuo 2005 metų. Kitų metų birželį ispanai išdavė Kasarą Jungtinėms Valstijoms.

2009 metų pradžioje JAV federaliniame teisme prokuroras kaltino Monzerą Al Kasarą susimokymu žudyti JAV kariškius ir civilius gyventojus, neteisėta prekyba ginklais ir narkotikais, nelegaliomis bankinės operacijos, didelio masto pinigų plovimu; paminėjo ir bendrininkavimą su Lenkijos WSI. Valstybės kaltintojas nurodė, kad Kasaras tiekė ginklus teroristams ir maištininkams visose pasaulio dalyse, prisidėjo prie garsiausių pastarųjų trijų dešimtmečių teroristinių atakų: laivo „Achille Lauro“ pagrobimo, amerikiečių keleivinio lėktuvo susprogdinimo viršum Škotijos, „Juodojo rugsėjo“ teroristų pasikėsinimo į  Izraelio sportininkus per olimpines žaidynes Miunchene, Izraelio pasiuntinybės Buenos Airėse sprogdinimo, pasikėsinimo į Izraelio pasiuntinį Londone, CŽV ir kitų Vakarų slaptųjų tarnybų bendradarbių žudymo.

Pasak prokuroro, Kasaras kėsinosi į JAV saugumą ir visose valstybėse, kur nusikalstamai veikė, turėjo patikimus bendrininkus. Paskutiniame žodyje teisiamasis žarstė Korano, Biblijos, senosios arabų poezijos perlus ir tikino esąs doras verslininkas, bet prisiekusieji juo nepatikėjo. Kasarą nuteisė kalėti 30 metų, o du jo bendrininkus – po 25 metus; teismas konfiskavo visus jo aktyvus.

Apeliacinėje instancijoje Kasaro advokatai įrodinėjo, kad jų kliento negalėjo teisti JAV teismas, nes jam pateikti kaltinimai nėra tiesiogiai susiję su Jungtinėmis Valstijomis, o DEA taikomi provokaciniai metodai JAV yra draudžiami. Prokuroras atkirto, kad Kongresas turi teisę garantuoti priimtų įstatymų laikymąsi už Jungtinių Valstijų teritorinių sienų ir jų klientas nuteistas būtent už susimokymą žudyti amerikiečius Kolumbijoje. Jis žinojęs, kad pažeidžia įstatymus, ir niekas jo prievarta nevertė nusikalsti.

Nepadėjo ir advokatų priminimas, kad jų klientas teikė paslaugas Pentagonui. Vokiečių žurnalistas Jurgenas Rotas buvo teisus rašydamas: Nusikalstamo pasaulio kunigaikščiai būna neliečiami tol, kol jie netrukdo valdantiesiems. Tikrai kaip toje Šilerio pjesėje: mauras savo padarė, mauro daugiau nereikia.

Tarpininko vieta tuščia nebūna

XXI amžiaus pradžioje gal net labiau nei Al Kasaras išgarsėjo kitas prekiautojas mirtimis, rusų verslininku prisistatantis Viktoras Butas. 2008 metų vasarą DEA įvykdė prieš šį tarptautinės oro pervežimų kompanijos vadovą lygiai tokią pat slaptą operaciją: su juo tarėsi tas pats užsakovas, tas pats prokuroras pasirašė tokį patį kaltinimą: nusikalstamas ketinimas parduoti ginklų Kolumbijos teroristinei organizacijai FARC.

2012 metų pavasarį tas pats teismas Butą nuteisė 25 metus kalėti (nusikalstamas susitarimas nužudyti, neteisėta prekyba ginklais, parama teroristinėms organizacijoms), taip pat konfiskavo jo turto dalį, kurio vertė 15 mln. dolerių, – tiek jis turėjo gauti pardavęs raketas ir kitus ginklus. Ir šiame teisme prisiekusiųjų širdžių nesuminkštino advokatų priminimas, jog teisiamasis teikė paslaugas JAV ir Didžiosios Britanijos karinėms žinyboms.

Jis pats dar iki teismo aiškino, esą amerikiečiai nori jį pašalinti kaip JAV kompanijų verslo projektų Afrikoje konkurentą. Girdi, Pietų Afrikos Respublikoje jam primygtinai siūlę šnipinėti, kokie ir kur siunčiami kroviniai, kur skraido vietiniai vadovai, bet jis atsisakęs.

Butas daugeliui Vakaruose žinomas kaip filmo „Karo dievas“ (Lorof War, 2005) herojaus prototipas (ten yra ir veikėjai, panašūs į Oliverį Nortą, tą patį rusų mafijos vadeivą Sevą). Ekspertų manymu, jis aprūpino milžiniškais kiekiais ginklų ir daugybe karinės technikos Afrikos valstybių kariuomenes ir sukilėlių armijas mainais į deimantus (kruvinieji deimantai), uždirbo ne mažiau kaip 50 mln. dolerių tiekdamas ginklus radikalioms islamistų organizacijoms „Al-Kaida“ ir „Talibanas“.

Bet liko paslaptimi, kas pačiam karo dievui visa tai parūpindavo ir kam jis tarnavo. Amerikiečiai jį įtaria gabenus Iranui branduolinio reaktoriaus komponentus – tokių prekių nerasi turguje. Dar 1996 metais Konge buvo susikryžiavę Buto ir Jungtinių Tautų ginklų inspektoriaus brito Briano Džonsono-Tomo (Johnson-Thomas) keliai, ir tada rusų verslininkas užuolankomis pripažino, jog pats nėra bosas, bet dirba kitiems žmonėms.

2002 metų pavasarį, kai Belgija paskelbė tarptautinę Buto paiešką, jis pasirodė Maskvoje ir net dalyvavo vienos radijo stoties laidoje, nors rusų tarnybos tikino nežinančios, kur jis yra. Radijui sakė esąs ramus dėl savo ateities ir leido suprasti, kad už jo stovi ne viena vyriausybė, ir ne tik Rusijos, bet ir tų valstybių, kurios dedasi jį medžiojančios, ir kad jis moka laikyti liežuvį už dantų.

Naujas šurmulys kilo, kai 2008 metais Ispanijoje buvo sulaikyti 27 asmenys, daugiausia rusai, kuriuos kaltino subūrus nusikalstamą bendriją (spaudoje ją pavadino tiesiog rusų mafija Ispanijoje). Prokurorų teigimu, per tariamas bendroves rusai dideliais mastais plovė pinigus, gautus iš narkotikų kontrabandos, prekybos ginklais ir kitų nusikalstamų veikų.

Grupuotė buvo integruota į Rusijos politinius institutus, palaikė ryšius su kai kuriais Rusijos ministrais, žinybų vadovais. Tada ir pasigirdo balsų (tiesa, pavienių ir netvirtų), jog galutinai žlugo GRU sumanyto ginkluotės tiekimo Iranui tinklas, kuriame veikė ir Butas, ir Monzeras Al Kasaras su Adnanu Hošagiu, ir visur esantis Manučeris Gorbanifaras.

Niujorke paskelbus Butui nuosprendį, Maskva iš tiesų ėmė kelti balsą labiau nei dėl kurio kito užsienyje įkliuvusio savo piliečio. Anot sąmokslų žinovų, Maskva stengiasi ištraukti Butą iš kalėjimo todėl, kad jis labai daug žino. Butas teisme nutylėjo apie savo partnerius Rusijoje, nes jie garantavo, jog kalėjime jis sėdės neilgai. Pagyvensime – pamatysime.

Po to, kai ginklų baronus sirą Menzerą Al Kasarą ir rusą Viktorą Butą bei jų bendrininkus ilgiems metams patupdė už grotų, atrodo, dorieji pasaulio žmonės turėjo lengviau atsikvėpti: na, pagaliau viskas baigta! Suėmus šešėlinės ginklų rinkos ryklius ir nemažai stambių žuvų, įdomius komentarus apie valstybių varomą nelegalią prekybą ginklais pateikė rusų autorius Sergejus Goriajinovas (Pilietinis taikomųjų tyrimų centras mums negirdėtas ir pats pavadinimas miglotas, bet jo direktoriaus teiginiai gana aiškūs).

Pasak šio autoriaus, valstybių vykdoma nelegali prekyba ginklais – tai politinis instrumentas, kuris taikomas tais atvejais, kai kiti instrumentai būna neveiksmingi (Karas yra tas pats politikos tęsimas kitomis priemonėmis, Carlvon Clausewitz). Šioje prekyboje yra verslo elementas, ir tokie tarpininkai kaip Kasaras gali iš to susikrauti didelius turtus, tiesa, kaip parodė gyvenimas, – stipriai rizikuodami nusisukti sprandą.

Tuo tarpu tikrieji dividendai matuojami ne pardavėjų ir pirkėjų bankų sąskaitomis, o geopolitine įtaka, kurią įgyja ginklus parduodančios valstybės. Dideli sandėriai nelegalioje ginklų rinkoje išeina dienos švieson, kai kyla politiniai nesutarimai tarp jų sumanytojų arba pakinta valstybės politinis kursas. Valstybių vykdomoje nelegalioje prekyboje ginklais veikia tokios aksiomos:

1) nelegali prekyba ginklais – tai politinis instrumentas, kurį taiko ir taikys visos valstybės, nepriklausomai nuo jų vidinės santvarkos, siekdamos įgyvendinti savo geopolitinius interesus Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje – visur, kur vyksta kova dėl žaliavų rinkų;

2) demokratinės, ne tiek demokratinės ir visiškai nedemokratinės valstybės tai daro, jeigu jų politinė vadovybė yra pakankamai vieninga (kaip, pavyzdžiui, Kinijoje, kuri užvertė ginklais Afriką nuo Alžyro iki Pietų Afrikos Respublikos);

3) nelegalioje prekyboje ginklais veikiantys tarpininkai suimami ir traukiami atsakomybėn tada, kai tatai atitinka juos išdavusių užsakovų interesus; 

4) kadangi nelegali ginklų rinka – ne verslas, o politinis instrumentas, iš rikiuotės pasitraukusių vieton stoja kiti tarpininkai.

Žodžiu, taip buvo ir yra. Ir bus?

(Pabaiga)

2016.01.22; 05:38


Prisijunkite prie diskusijos