Apie praeities įtaką dabarčiai


Print

Praėjusių metų gegužės mėn. skyriuje „Biblioteka“ įdėjome Piotro Kovnackio knygelę „Jeigu senelis gyvas būtų…“, išleistą 1940 m.

Tačiau stebėdami nūdienos įvykius priėjome prie išvados, kad prie šios temos reikia grįžti apimant plačiau ir priminti, kad netrukus po to, kai buvo išleista P. Kovnackio knygelė, tais pačiais 1940 metais pasirodė ir kur kas didesnės apimties leidinys, pavadintas „Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“, kurios autorius buvo Vilniuje nežinomas Boleslavas Niemčikas.

Tačiau tada buvo laikoma, kad „Sąžinės sąskaitos“ autorius taip pat yra P. Kovnackis, Vilniuje leidžiamo laikraščio „Dziennik Wileński“ bendradarbis. Bet vėlesnės publikacijos ir diskusijos parodė, kad antrojo leidinio autorius yra kitas, tai Tadeušas Severinas Pizlo, Vilniaus polonistas.

Abu pirmiau paminėti leidiniai buvo skirti tai pačiai temai – Pilsudskio režimui ir jo doktrinai tarpukario laikotarpiu, ir baigėsi tokia pačia išvada – pilsudskininkai turi būti patraukti moralinėn ir baudžiamojon atsakomybėn už visuomenės demoralizavimą ir nesuskaičiuojamus kriminalinius nusikaltimus, tikint, kad taip bus galima užkirsti kelią ir tokie reiškiniai būsimoje Lenkijoje daugiau niekada nepasikartos.

Abu leidiniai Vilniuje ir Kaune sukėlė audrą. Jie skyrėsi tiktai tonu ir pasakojimo forma – P. Kovnackis pateikė problemą politinės diskusijos forma, o T. Pizlo – nesirinkdamas žodžių.

Pagaliau taip vertindami Lenkijos tarpukario valdžią minėti autoriai nebuvo vieniši. Apie tai anksčiau buvo rašęs Juozapas Mackevičius „Pelkių maište“, panašių ar visai tokių pačių tuometės Lenkijos valdžios įvertinimų galime rasti jau po karo emigracijoje išleistose knygose – Michalo Krispino Pavlikovskio „Karas ir sezonas“,Viktoro Trosciankos Vyriškas amžius“, Mariano Šviencickio „Gyvenimas ant ugnikalnio“, taip pat daugelio kitų autorių knygose ir nesuskaičiuojamose spaudos publikacijose.

Maža to, netgi pilsudskininkas, Vilniaus dienraščio „Słowo“  (Žodis) redaktorius Stanislavas Mackievčius (Catas) taip pat metė kaltinimus Pilsudskio įgyvendinamai doktrinai: (…)„Betgi pagaliau tos nuolatinės spontaniškos ištikimybės priesaikos, siunčiamos iš mūsų miestelių, ir jau ne tokios spontaniškos ataskaitos subsidijuojamoje spaudoje pateikia suklastotą vaizdą, nurodo itin pavojingai klastojamus orientyrus valdantiesiems, taigi keldami pavojų ir valstybei.

Pelkių maištą politiniu, teisiniu požiūriu reikia laikyti vienu dideliu kaltinimu, mestu Rytinių žemių administracijai. Kaltinimu dėl ko? Kaltinimu dėl fikcijos. Visas jūsų darbas, ponai, tėra viena didelė fikcija, tai toks paviršinis kalkių sluoksnis, kuriuo buvo įsakoma nutepti trobų sienas, atgręžtas į vieškelį arba kelią, kuriuo o galgi pravažiuos ponas premjeras Skladkovskis. Fikcija! Viena didelė fikcija! Knygą Pelkių maištas turi skaityti tie, kurie būtent jos ir neperskaitys, ne todėl, kad neturėtų laiko, o todėl, kad yra įsitikinę savo proto pranašumu ir savų vertinimų bei įžvalgų taiklumu. Niekada nepamiršiu tos santūrios pranašumo šypsenėlės, atsiradusios vieno kompetentingo pareigūno lūpose, kai mėginau jam kai ką paaiškinti dėl lietuviško reikalo, apie kurį jis išmanė tiek, kiek aš apie sardinių žvejybą Viduržemio jūroje. Tačiau kur ten! Jis sprendė, o ne aš, nors čia negyvens, o jo lietuviškosios politikos pasekmes turėsiu patirti aš ir mano vaikai…“  („Słowo“, 1938, Nr. 37).

Pagaliau už panašius įvertinimus turėjo sumokėti ir Catas, jam 1938 m. teko septyniolika dienų praleisti Lenkijos koncentracijos stovykloje, Bereza Kartuskoje, atidarytoje suderinus su J. Pilsudskiu, nusižiūrėjus į hitlerininkų stovyklą Dachau, į kurią režimui nepaklusnūs asmenys buvo uždaromi be tardymo ir teismo. Net prasidėjus karui stovykla nenustojo veikti, tęsėsi ir persekiojimai. Likimo ironija – daugiau kaip pusantro tūkstančio sadistiškai kankintų kalinių iš minėtos stovyklos išlaisvino sovietų, kartu su hitlerininkais įgyvendinusių nuskalstamą Ribbentropo – Molotovo paktą, kariuomenė.

Šios knygelės yra nepaneigiamas įrodymas, kad siekdami išsilaikyti „prie lovio“ pilsudskininkai plačiai naudojosi ir nacionalistiniais bei antisemitiniais šūkiais.

Ką tik išleistoje knygoje Janušas Korvinas Mikke prisimena, kad (…) „po Pilsudskio mirties Lenkijoje ilgai ir plačiai buvo garsinami tostai, o kai kuriose bažnyčiose buvo aukojamos net padėkos mišios (!!!). Ir tiktai Krokuvoje, būtent Krokuvos metropolitas Adamas Sapieha uždraudė laidoti „raudonąjį banditą nuo Bezdonių ir bedievį“ (formaliai Pilsudskis buvo protestantas, nes mažai žinoma apie jo „persivertimą“ į katalikybę, o iš tikrųjų ateistas) Vavelyje, ir tiktai tuometis vidaus reikalų ministras (taip pat Raudonasis banditas!), pukl. Valery Slavekas, pagrasino Lenkijos arkivyskupui, kardinolui Augustui Hlondui, kad jeigu Pilsudskio kūnas nebus palaidotas Vavelyje, jis paims visus klierikus į kariuomenę“…
Ir stebina tai, kad (…)„Istorijos ratas apsisuko per pusę apskritimo: šiandieniniai „liaudininkai“ garbsto Juzefą Pilsudskį – labiausiai savo pačių nekęstą prieškarinės Lenkijos politiką! O ultrakatalikiškas „Marijos radijas“ akivaizdžiausiai garbina protestantą arba bedievį. (…) O lenkai, užuot esant galimybei pasmerkę etaloną, pagal kurį „S“ kūrė Lenkiją – t. y. Pilsudskio režimą – ir toliau myli Pilsudskį!“ (Janušas Korvinas Mikke. Istorija pagal Korviną. Varšuva, 2014).

Galima įsivaizduoti, kaip nustebtų „Istorijos pagal Korviną“ autorius, išvydęs, kaip dabar Vilniuje ir Zulove sutartinai lankstosi viskam, kas susiję su Pilsudskiu, katalikų kunigai, Maskvos aukštųjų mokyklų auklėtiniai ir buvusių sovietinių ideologinių institucijų veikėjai bei visa partinė – kolūkinė nomenklatūra! Aiškiai matyti, kad nesugebėdami siekti kitų, aukščiausiųjų vertybių, jie siekia pačių mažiausių, kad įtiktų savo elektoratui, kurį jie patys ir parengė priimti kaip tik tokio lygio vertybės.

Deja, minėtų knygų autorių išvados, kad po karo turi būti atsiskaityta, nebuvo įgyvendintos, sąžinės sąskaita liko nesuvesta, o moraliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai, prisidengę „legiono“ legenda, nebuvo traukiami atsakomybėn. Inteligentijos naikinimas per karą ir po karo, sovietinė okupacija ir paskesnės legendos apie „didvyrišką AK“ (kurioje buvo dalis pilsudskininkų), „narsų Solidarumą“ leido pilsudskininkams, jiems prijaučiantiems ir jų palikuonims, gyvenantiems, skirtingai nuo kitų Europos tautų, nesibaigiančių „legendų“ šviesoje, užtušuoti žmonių atmintyje pareigą atsiskaityti visuomenei ir istorijai.

Maža to – posovietinė propagandos mašina ir posovietinės tarnybos veikia tokiomis sąlygomis, kai atsisakius liustracijos ir desovietizacijos procesų pavyko šiuo metu gyvenančių žmonių, ir ypač jaunų, sąmonėje, suformuoti nuomonę, kad tai buvo laikotarpis, kai klestėjo gerovė, teisingumas, aukšta kultūra ir masinis nesavanaudiškas patriotinis valdančiųjų požiūris, nors tarpukariu Pilsudskio režimas Vilniaus krašte reiškėsi itin išsigimėliška forma.

Būtent čia, mūsų Tėvynėje, per Želigovskio akciją okupuotoje teritorijoje (…)„nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nepadarė, nes nepastebi savitų jų vertybių, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir civilizacijos atsilikimą. Tačiau nesiima jokių žingsnių, kad pakeistų šią padėtį. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis: metropolija reikalauja, kad jie mokėtų mokesčius, teiktų rekrūtus, pramoninkai gali rasti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkai – imtis tokios savivalės, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“… (Andžejus Stanislavas Kovalčikas. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reporteris – „Juzefas Mackevičius ir kritikai“. Tekstų antologija, redaktorius Marekas Zybura. LTW, Lomianki 2009).

O valdžia tuo metu nebaudžiama gėrė, lėbavo, piktnaudžiavo ir darė „nešvarius dalykėlius“. O neklusniesiems jau buvo įkurta Bereza Kartuska, paruošti „nežinomi kaltininkai“ ir atviro susidorojimo metodai, tokie, kurie buvo pritaikyti Stanislavui Civinskiui, Stepono Batoro universiteto filosofijos daktarui, o tai, ką Vilniuje pradėjo pilsudskininkai, užbaigė sovietų budeliai Sibire.

(…)„Širdis spurdėjo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą po pūdo iš sulaukėjusių skurdžių varpų į „vokiškus“ (taip juos vadino mūsų valstiečiai, ir nežinau, ar dėl to, kad Lietuva pirko sėjamus grūdus iš Prūsijos eksperimentinių stočių, ar dėl psichologinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo) (…)

Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo gyvulius, patardavo, skaičiuodavo, rašė paraiškas gauti kreditus trąšoms, statybinėms medžiagoms, įrankiams, inventoriui. Kaimo veterinaras ant motociklo tapo figūra, susiliejusia su savaitiniu kraštovaizdžiu kaip kunigas ir mokytojas.

Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų, kiaušinių supirkimo punktai, patogiai artimi, juose kainos tik grašiu buvo mažesnės už rinkos kainas, tad valstiečiai turėjo galimybę lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, kuri anksčiau priklausė nuo atstumo iki miesto, nuostolių, patiriamų pristatant, „laukinio“ kainų formavimosi, pieno rūgimo bidonuose ir buteliuose, sviesto tirpimo skuduruose po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, nebrangūs, tačiau pelningi, tačiau Lenkijos administracija nesugebėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“ (Barbara Toporska. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu.)

***
Ir galėtume prie šių temų negrįžti, jeigu ne tai, kad oficialiosios Lenkijos pastangomis Lietuvoje, Lietuvos lenkų gyvenamoje teritorijoje, per atitinkamus veikėjus ir struktūras, imamasi gaivinti Pilsudskio režimo atmosferą ir ideologiją. Dabar remiamasi buvusiais sovietinės – kolūkinės nomenklatūros veikėjais ir sovietinių represijų „kadrais“, asmenimis su nuskalstama praeitimi ir kilusiais iš prasigėrusio liumpenproletariato, o tai yra vienareikšmis ir neslepiamas grįžimas prie  anuometinių susikompromitavusių valdymo etalonų, „ideologijos“ be idealų“, grįžimas prie „...pilsudskinių nuostatų: tarnybos, pensijėlės, fondelio, nedidelės protekcijos „ideologijos“, trumpiau tariant – pilno lovio“ savo šeimai ir artimiausiai aplinkai neturint jokios kvalifikacijos ir moralinių skrupulų.

Ir itin šlykštu klausytis, kai jie, veikdami pilsudskiniais metodais, viešai teigia apie „savo didelę kompetenciją ir sąžiningumą“.

Norint įtikinti šią gaują daugiau kaip 10 metų varoma mulkinanti propaganda, kad ji neva yra „geriausia, tikroji, nepaprastai patriotiška, kovojanti už priklausančias teises“ ir pan., nors tai tik dar vienas pilsudskinio farso ir fikcijos pavyzdys XXI amžiuje.

Jeigu pasirašyti koalicijos sutarties su valdančiais pokomunistais atvyksta „lyderis“ su broliu ir svainiu, o Lietuvos lenkams sostinės savivaldybėje iš „lenkų sąrašo“ atstovauja KGB kadrinis majoras iš sovietmečio, apskritai net ne „lenkas – katalikas“, ir šimtai kitų pavyzdžių liudija, kad tai dar viena didelė fikcija, paremta blogiausia iš galimų sistemų, leidžiančių vykdyti vidinę izoliuotos gyventojų grupės okupaciją ir įgyvendinti apgaulingą atstovimą.

Ir todėl tik akli ir kurti gali nepastebėti praeities šmėklų, jau keliolika metų realiai egzistuojančių dabartiniame mūsų gyvenime, XXI amžiuje, nes skaitant įvertinimus, pateiktus Pilsudskio režimo veiksmams po 1926 m. gegužės perversmo, matyti, kad jie tinka ir dabartinei tikrovei:  „(…)kvailėjo patys ir slopino proto balsą rėksminga reklama, skleisdami tas pačias melagystes bei absurdus ir kaskart vis akivaizdžiau parasdami kontaktą su tikrove, kurią pritempė ir priderino pagal savąjį „credo“. Kas jiems buvo neparanku, tas ir neegzistavo jiems, matė tik tai, kas juos tenkino, ir ko nė viena sveika akis nebūtų galėjusi įžiūrėti. Gražiais žodžiais, veikiau melagingais, tuščiais, bereikšmėmis frazėmis dangstė savo nusižengimus ir nusikaltimus; pompastiškais plepalais pakeisdavo realius veiksmus. Dėl to puikuodavosi iškilmėse, „šventėse“, paraduose, akademijose, šventiniuose minėjimuose, aukojimuose ir „kaspinų perkirpimuose“, rėždami patetines kalbeles, itin perdėtas ir skirtas akims apdumti(…). „Dešinės“ ir „kairės“ sąvokos turi vertę politikoje; pilsudskinės nuostatos neturi nieko bendra su politika. Tai dar kartą buvo komiška fikcija ir kriminalinės gastrolės. Tūnojo moralinėje pelkėje, iki galo neišsivysčiusi dvasiškai ir protiškai, kur kas giliau už bet kokios politikos lygį(…)“.

Kaip tada, taip ir dabar, mūsų teritorijoje nėra žodžio laisvės, laisvės jungtis į asociacijas, laisvės rinktis ir prieigos prie informacijos. Kaip tada, taip ir dabar, patys kvailėja ir slopina „proto balsą rėksminga reklama, skleisdami vis tą patį melą ir absurdus“.

O kiekvienas besipriešinantis šiais sistemai yra persekiojamas ir viešai paniekinamas.

Maža to – dar 2000 m. patyrėme tipišką, pilsudskiniu pavyzdžiu surengtą „nežinomų kaltininkų“ antpuolį, per kurį laikraščių  „Nasza Gazeta“ – „Nasz Czas“ redakcijos ir Sąjungos įranga, archyvas ir turtas buvo išplėštas ir suniokotas tiktai už tai, kad išsakėme kitokį, ne bandos priimtą organizacijos politinės veiklos įvertinimą, netoleravome ir nesileidome įtraukiami į nusikalstamą Varšuvos organizacijos „Wspólnota“ veiklą.

Šis nusikaltėliškas naktinis antpuolis ir paskui, 2000 m. gegužės mėn., įvykęs „suvažiavimas“, taip pat tolesnis neteisėtas elgesys dalyvaujant oficialiajai Lenkijai su ginančiais konstitucinę teisę į pilietines teises, esant tyliam Lietuvos konservatorių partijos pritarimui, be abejonės buvo 1926 m. gegužės mėn. perversmo „mini pakartojimas“ ir šiuolaikinis posūkis fikcijos, beteisiškumo ir pilsudskinio valdymo link.

Šiandien nekyla abejonių, kad toks platus užmojis, su kuriuo Lietuvos ir Lenkijos posovietinės struktūros ėmėsi kovoti ir paniekinti nedidelę asmenų grupę, ginančią tarp Lietuvos lenkų konstitucinę laisvę rinktis ir žodžio laisvę, yra nepaneigiamas įrodymas, kad pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje – per klaidas ir įveikdami aklavietes – išėjome į savąjį kelią kurti savo Tėvynės, nustoję būti destrukcine jėga. Ir tai jiems, matyt, sukėlė itin didelį nerimą.

Kad būtų aišku, kokio užmojo ir svorio buvo operacija, pakanka paminėti kelias pavardes tų, kurie atvirai vienu ar kitu laipsniu buvo įsitraukę į ją iš puolančiųjų pusės – tai Adamkus, Kubilius, Balcevičius, Motieka, beje, ir Kwaśniewskis, kuris patiems agresyviausiems įteikė ordinus, Stelmachowskis, taip pat Komarowskis ir Sikorskis, tada buvę dar viceministrais, ir daug kitų. Neskaičiuojant tų, kurie rėmė „iš užkulisių“. Tai, ką Lietuvos visuomenė pradeda pastebėti tik dabar, mes pamatėme savo akimis ir pajutome savo kailiu dar XX amžiaus pabaigoje.

O kadangi „nežinomi kaltininkai“, taip pat ir puolusieji atvirai, iki šiol, kaip ir pilsudskininkai, nėra patraukti baudžiamojon ar bent moralinėn atsakomybėn, jie šiandien ir toliau gali imtis bauginimų, ardomosios veiklos, demoralizuoti ir kriminalizuoti vietinę bendruomenę, nebaudžiami suvaržyti pilietines laisves ir teises. Ir kartu tapdami milijonieriais nuskurdintos   bendruomenės sąskaita, veikdami pagal principą „gaudyk vagį“ – garsiai šaukdami visam pasauliui, kad teritorijoje, kurioje jų valdžia pamina žmonių orumą, Lietuvos lenkus esą persekioja … lietuviai.

Aiškiai matyti, kad dėl tinkamai neįvertinto 2000 m. „gegužės perversmo“ „sielų valdžia“ tarp Lietuvos lenkų atsidūrė žmonių su žemiausiais instinktais rankose, o siekiant apmulkinti abejojančius ar nepaklusnius buvo ir yra plačiai naudojamos posovietinės žiniasklaidos priemonės. Ir tie patys šūkiai, kuriais buvo metami kaltinimai pirmiau paminėtų knygelių autoriams, kritikavusiems Pilsudskio režimą, – apie poreikį, nepaisant nieko, vienytis kilus pavojui ir kovai su priešu.

Jeigu tuo metu, kai pasirodė šios knygelės, vyko karas, ir toks argumentas tam tikru laipsniu buvo pagrįstas, tai 2000 m. kovo – gegužės mėnesiais jokių realių priešų Vilniuje jau nebuvo. Tai liudijo tiktai apie gerai suplanuotą susidorojimą su nepaklusniaisiais, turint omenyje Lietuvos lenkų sąmoningumo lygį, ir galimai žinomą pirmiau paminėtų knygelių turinį.

Ir jeigu 1940 m. T. Pizlo atremdavo puolimus sakydamas, „… kad dabar ne laikas tokios rūšies sąskaitų suvedinėjimams, šiais sunkiais laikais reikia vienytis iškėlus nacionalinio sutarimo šūkį. Žinoma – sutarimas ir bendradarbiavimas su visais sąžiningais žmonėmis – visa siela pasirašau už tai. Tačiau sutarimas su bakterija, kuri suardė mūsų valstybės organizmą? Sutarimas su utėle, užkrėtusia mus šiltine – o kad nemirtinai! – ir dar mūsų puslavoniu minta? Sutarimas su gauja nusikaltėlių, kurie mus engė ir plėšė tiek metų, ir galiausiai pavertė visiškais griuvėsiais? – Ne, toks sutarimas – tai savižudiškas savisaugos instinkto ir noro gyventi nebuvimas. Kaip tik atvirkščiai – dabar laikas pradėti radikalų gydymą – ir kuo greičiau, tuo geriau…“ – tai 2000 m. niekas jau neprisiminė tuomečių aistringų diskusijų, nežinojo apie pirmiau paminėtų knygelių egzistavimą ir tokių aštrių žodžių apginti žmogaus teisėms ir orumui net neišdrįso vartoti.

Ypatingą žalą šiandien Lietuvos lenkams daro propagandinė ir įvairi praktinė veikla, vykdoma turint tikslą įsitvirtinti, dalyvaujant oficialiajai Lenkijai ir jos žiniasklaidos priemonėms pateikiant nuomonę, kad visi Lietuvos lenkai yra pažodžiui Lenkijos „penktoji kolona“ savo Tėvynėje, Lietuvoje, kad nepaisant turimos pilietybės ir Lietuvos Konstitucijos jie priklauso „lenkų tautai“, ir kad Varšuvos politikai turi mūsų įgaliojimus nuspręsti, ko mums reikia ir kas mums svarbiausia.

Dėl to Lietuvos lenkai visiškai praranda savo subjektyvumą, individualumą ir perspektyvą, jie laikomi gyventojų grupe, kuria negalima pasitikėti, iš kurios, kaip matyti pagal vadinamojo „lyderio“ pavyzdį, galima laukti tiktai konfliktų, nesusipratimų, dviveidiško idėjų neturėjimo ir melagingų pareiškimų.

***

Todėl įdėdami į savo Vilniaus biblioteką visą originalios rašybos Boleslavo Niemčiko (Tadeušo Severino Pizlo) knygelės „Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“ turinį kartu su Piotro Kovnackio knygele „Jeigu senelis gyvas būtų…“ norime priminti, kaip iš tiesų buvo prie Pilsudskio ir jo režimo metais, kad galėtume suprasti visą to farso apgaulingumą susiedami su dabartiniu grįžimu į tuos laikus, paminklų ir atminimo lentų atidengimu, gėlių dėjimu ir „patriotinių pozicijų“ reiškimo bei kalbų Rasose.

Ypač didelį nerimą keliantis reiškinys yra bandymai dalyvaujant mūsų šalies politikams ir istorikams, išpažįstantiems pilsudskinę ideologiją, klastingai brautis į tolesnę ateitį su šūkiu, kad neva Pilsudskis (?!) galėtų būti lietuvių, Lietuvos lenkų ir lenkų susivienijimo simbolis.

Ar tai nėra aiškus ženklas, kad grįžtama prie Pilsudskio doktrinos, kurios neturi būti šio laikmečio mūsų gyvenime, kai D. Tuskas nekviestas atvyksta į Vilnių, Lietuvos sostinę, kurią tarpukario laikotarpiu buvo okupavusi Lenkija, ir šv. Teresės bažnyčioje su antikataliku surengia rinkimų kampaniją, didindamas įtampą nacionaliniu pagrindu, taip suteikdamas Lietuvos lenkų paveikslui pačias nepatraukliausias spalvas?

Tai, be abejo, taip pat yra šiuolaikiniame pasaulyje neregėtas arogancijos ir elementarios diplomatijos nebuvimo pavyzdys, kuriame galima lengvai įžvelgti liūdnai pagarsėjusios Želigovskio akcijos, pilsudskininkų įvykdytos 1920 m., atšvaitų.

Nei Tuskas, nei Komarowskis, nei Sikorskis – dar kartą pakartosime „Cato“ žodžius (…)„čia negyvens, o jo lietuviškosios politikos pasekmes turėsiu patirti aš ir mano vaikai…"

Ir toks, pasigailėk, Dieve, nevaržomo elgesio ir kultūros lygis, aiškiai iš Pilsudskio režimas laikotarpio, kurį vilnietis Juzefas Mackevičius, gindamas puolamą ir beginklį kitą vilnietį – Vladislavą Studnickį, pavadino „kiaulišku – neriterišku“.

O ką reiškia ir kokiam tikslui skirtos kasmetės eitynės per Vilniaus širdį su iš Lenkijos pristatytomis valstybinėmis vėliavomis, vadovaujant Maskvos auklėtiniams, tiesą sakant, stropiai slepiantiems savo praeitį?

Neva taip paminimos dvi šventės – Lenkijos Respublikos Vėliavos bei Polonijos ir lenkų diena, atitinkamų Lenkijos institucijų nustatytos šventės, tačiau tai daroma tiktai ir išimtinai vienoje pasaulio vietoje – Vilniuje. Ne Varšuvoje, Berlyne, Prahoje, Kijeve, Minske ar Niujorke?! Dalyvaujant suvarytiems ir jėga suvežtiems Lietuvos lenkams, neišskiriant nė moksleivių ir ikimokyklinių įstaigų auklėtinių.

Ar galima tai laikyti kuo nors kitu, o ne grasinimu, provokacija ir priminimu apie buvusią šių teritorijų okupaciją, ne įtampos ir nesantaikos kūrimu, ne pilsudskininkų dviveidiškumo išraiška, kartu kalbant apie pagrindo neturintį ir niekuo nepagrįstą lietuvių jautrumo padidėjimą?

2010 m. keturi jauni ukrainiečiai norėjo per Lenkijos teritoriją dviračiais su Ukrainos vėliava nukeliauti į Vokietiją ir padėti gėlių ant kapo, kuriame palaidotas jų nacionalinis didvyris Stepanas Bandera, visą savo gyvenimą kovojęs už Ukrainos nepriklausomybę: tarpukario laikotarpiu su Lenkija, gavusia Vakarų Ukrainą, kai ši šalis buvo pasidalyta su bolševikais pagal Rygos sutartį, už tai didelę laiko dalį jis praleido Lenkijos kalėjimuose; nepakluso sovietams per pirmąją visos Ukrainos okupaciją – tad jo šeimos nariai, artimiausi giminės buvo nužudyti arba išsiųsti į lagerius; priešinosi hitlerininkų idėjoms inkorporuoti Ukrainą, todėl nuo 1942 m. sausio iki 1944 m. rugsėjo buvo kalinamas Sachsenhauseno koncentracijos stovykloje; išėjęs iš koncentracijos stovyklos pasiliko Vakaruose ir toliau vykdydamas veiklą, skirtą Ukrainos nepriklausomybės idėjų propagavimui, už tai asmeniniu Chruščiovo pavedimu jį 1959 m. Miunchene nužudė KGB agentas Bohdanas Staszynskis…

Keli privatūs asmenys su dviračiais, aplenkiantys Lenkijos sostinę, Varšuvą, su viena Ukrainos vėliavą – o koks kilo triukšmas ir sujudimas! Jaunimo grupės dalyviai su dviračiais į Lenkiją, žinoma, nebuvo įleisti, jų vizos anuliuotos jau prie Lenkijos sienos…

Paįvairinimui – į Lietuvą oficialioji Lenkija per savo ambasadą pristatė šimtus, o gal tūkstančius savo valstybės vėliavų bei vėliavėlių ir su jomis Lenkijos ambasadoriui vadovaujant Lietuvos sostinėje rengiami provokaciniai žygiai…

… Taigi vienokie standartai taikomi kitiems, ir visai kitokie – sau. Kaip rašė H. Senkevičius „Dykumose ir giriose“ : „kai Kalis paima karvę, tai gerai, kai iš Kalio paimama karvė – blogai“?

***

Neapsakomai puikus savo istorijos išmanymas, o ypač nenoras atsisakyti nuvalkiotų frazių yra Lenkijos, jos istorikų ir politikų silpnybė, ir tai, deja, nepalankiai atsispindi santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis, pirmiausia – kalbant apie dabartines mažesnes valstybes, kurių atžvilgiu pirmenybė aiškiai teikiama „kiauliškai – neriteriškai“ diplomatijai.

Neatsitiktinis dalykas yra tai, kad būtent Jerzy Giedroyc, kuriam sunku būtų prikišti neobjektyvumą, ypač smarkiai priešinosi Lenkijos išpuoliams prieš Ukrainą, Baltarusiją ir Lietuvą bei  oficialiąją Lenkijos istoriją: (…) Antra, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai melagingų istorijų, kurias žinau". Melagingumas jam reiškia tautinių stereotipų ir mitų laikymąsi, sąmoningą mums nepalankių temų nepaminėjimą istoriografijoje, polonocentrizmą: „kiekvieną dalyką susieti su lenkų reikalais“. Trečia, „didelis mūsų istorijos trūkumas, ypač kalbant apie universitetines studijas, yra tai, kad mažai atsižvelgiama į visuotinę istoriją. Užtai koncentruojamės į lenkų reikalus, tarsi tai būtų kokia atskira sala. Jie neparodomi visuotinės istorijos ir pasaulyje vykstančių procesų fone“. Ketvirta, mūsų istoriją reikia „nuvainikuoti“, atsikratyti nacionalinės hagiografijos ir istorinių sukakčių celebravimo. Jaunimui ir taip pakanka visokiausių parodomųjų apeigų. Penkta, istorikai – panašiai kaip mūsų vadovai – privalo turėti „pilietinės drąsos pasakyti lenkams tuos dalykus, kurių jie nenori girdėti. T. y. nepaisant jų“. (Janas Pomorskis „Istoriografija ir atmintis. Istorinė Jerzy Giedroyco mintis“).

Pagaliau įtikinamas pavyzdys, rodantis paviršutinį savo šalies istorijos žinojimą, istorinių kategorijų ir sampratų painiojimą buvo savo kandidatūrą į prezidento postą iškėlusio Bronisławo Komarowskio (pagal specialybę – istoriko) iniciatyva pastatyti paminklą tariamiems rusams, kurie skleisdami Europai bolševikišką ideologiją ir „laisvę“ žuvo 1920 m. mūšyje prie Varšuvos. Tai turėjo būti neva geras ženklas Rusijai, liudijantis pasikeitusią ir tapusia palankesne Lenkijos politiką šios šalies atžvilgiu.

Laimei, Ossovo, kur turėjo būti pastatytas paminklas, gyventojai nėra praradę autentiškos savo istorinės atminties, todėl smarkiai tam pasipriešino, teigdami, kad neleis savo mažojoje tėvynėje statyti paminklų prievartautojams, žudikams ir plėšikams.

Savo ruožtu keli nepriklausomi istorikai priminė, be kita ko, remdamiesi vilniečio Juozapo Mackevičiaus kūriniu „Kairioji laisva“, kad paminklas rusams iš tiesų turėtų būti pastatytas, tačiau ne tiems nežinomos tautybės bolševikų smogikams, kurie kruvinai pasižymėjo žygio į „Aršavą“ metu, o tiems 60 tūkstančių rusų, kurie kovėsi pirmosiose ir pačiose narsiausiose Lenkijos ir Europos gynėjų gretose mūšyje prie Varšuvos ir Nemuno, ir tikrai būtų galutinai pribaigę bolševikus, jeigu Pilsudskis nebūtų sustabdęs puolimo, o paskui, pagal sutartį su bolševikais, nebūtų išsiuntęs tų didvyrių už Lenkijos sienų.

O kadangi B. Komorowskiui, matyt, rūpėjo būtent paminklas bolševikams, o ne tikriems rusams, kurių narsa ir pralietas kraujas, galimas daiktas, išgelbėjo Lenkiją nuo bolševikų nelaisvės jau 1920 m., šis klausimas buvo išbrauktas iš darbotvarkės, paliekant būsimoms kartoms dar vieną mėginimo suklastoti faktą ir dar vieną neįvykdytą pareigą atitaisyti skriaudą ir ištarti istorinės padėkos žodį pasaulio gynėjams nuo komunizmo užkrato.

Tačiau kokiu keliu norės eiti Lenkija – kurti ir atkakliai skleisti savo šalyje Pilsudskio doktrina paremtą farsą, ar pasukti istorinės tiesos ieškojimo keliu – nuo mūsų visiškai nepriklauso.

***

Tačiau išaiškinti kilusį pavojų ir išreikšti savo protestą dėl grįžimo prie ikikarinių elgesio ir veiklos vykdymo metodų, taikomų pagal Nepartinio bendradarbiavimo su vyriausybe bloko (BBWR), „Ozono“ arba komunistuojančios Lenkų mokytojų sąjungos mūsų tėvynėje pavyzdį, yra svarbiausia mūsų pareiga. Būtent Lietuvos lenkai pirmiausia turi apginti Lietuvą ir gerą jos vardą nuo pavojaus valstybės ateičiai, kurį jos teritorijoje vėl kelia pilsudskinės ideologijos skleidimas ir suplėkusios to laikotarpio atmosferos kūrimas. Atėjo laikas pateikti sąskaitas už pilsudskinę veiklą – vykdytą anuomet ir vykdomą dabar paminant istoriją, bent jau čia, Vilniuje, kad tokios praeities šmėklos daugiau niekada negalėtų sugrįžti.

Taip pat reikėtų priminti, kad XIX amžiuje ir net XX amžiaus pradžioje tarp lenkakalbių Lietuvos gyventojų buvo stipriai įsišaknijęs atskirties pojūtis, jie netapatino savęs su Lenkijos gyventojais ir politiniais Lenkijos karalystės elito reikalavimais.

Deja, Tado Vrublevskio nuomone, vėliau pasidavę įtaigai ir spaudimui iš Varšuvos – Lietuvos lenkai jau nebepajėgė savarankiškai mąstyti, suvokti savo, o ne Lenkijos interesą atgimstančioje Lietuvos valstybėje.

Šiandien, turint prieigą prie informacijos ir žinių, matant, kad oficialioji Lenkija perėjo prie „rankinio“ Lietuvos lenkų valdymo ir susikompromitavusių pilsudskinių valdymo metodų gaivinimo jų gyvenamojoje teritorijoje, pasamdydama teikti jų nelegalaus perkėlimo paslaugas net tokio lygio „moralinį autoritetą“ kaip Kwaśniewskis, pagaliau reikia po to, kai beveik šimtą metų buvo laikomasi klaidingos koncepcijos ir įgyvendinama ne mūsų interesams skirta veikla, pradėti vadovautis Tado Vrublevskio ir panašiai mąstančių nuomone, kad (…) „svarstant visus politinius reikalus, tarp jų ir lenkų bendruomenės, vadovautis tiktai ir išimtinai visos šalies intereso ir naudos kriterijumi“. (T. Vrublevskis, 1918 m. gegužės 25 d. laiškas Liudvikui Abramovičiui).

Kito kelio tiesiog nėra. Tiktai stabilioje gerai organizuotoje piliečių teisinėje valstybėje kiekvienas pilietis gali gyventi oriai. Sukurti tokią valstybę Lietuvos lenkai turi būti labiausiai suinteresuoti ir veikti pirmose jos kūrimo gretose. Ir nė viena rėksminga ir iki kaulų smegenų apsimelavusi grupė, nekurianti jokių kultūros vertybių, tik visur paminanti bendrąsias žmogiškąsias vertybes ir besirūpinanti tiktai laikinais materialiniais savo gaujos interesais, niekada neužtikrins nei stabilumo, nei saugumo pojūčio, nei pažangos, nei kultūros plėtros. Ji atsidūrusi istorijos šiukšlyne, po savęs tik gali palikti pagal savo etalonus iškraipytus charakterius ir protus, intelektualiąją, moralinę ir materialinę tuštumą.

Taip pat reikia atsiminti, kad nė viena valstybė neturi teisės ir negali nepaisydama daugumos piliečių valios be galo toleruoti destrukcinių struktūrų egzistavimą ir veiklą, stengdamasi nematyti dalies visuomenės okupacijos ir jos, o ypač vaikų ir jaunimo, ugdymo skatinant nepalankumą šaliai, kurios pilietybę turi ir kurioje gyvena, jos kalbai, kultūrai ir istorijai. Nes valstybė nesuinteresuota, kad būtų toleruojama destrukcinė veikla, kad daliai jos piliečių būtų apsunkinta prieiga prie kultūros vertybių, mokslo, lygių galimybių įsitvirtinant darbo rinkoje ir siekiant karjeros.

***

Ir iš kokios pusės bežvelgtume į šį reiškinį, dėl kurio dalis Lietuvos visuomenės priversta gyventi žmogaus ir piliečio orumą žeminančiomis sąlygomis, neįmanoma nuslėpti, kad tokia padėtis yra įmanoma ir išlieka dėl to, kad šiais laikais atsiradusi, nepaprastai išsigimusi pilsudskinė veikla, kuri aptarta pirmiau, turi sąjungininką, rėmėją, globėją ir bendražygį ne tiktai išorėje, bet ir šalies viduje, savos lietuviškos pilsudskinės atmainos pavidalu.

Jeigu konservatoriai, šiandien veikiantys su dešiniųjų kaukėmis, užkerta kelią vykdyti liustracijai ir desovietizacijai, skiria eiti aukščiausias pareigas valstybėje asmenis, susijusius su sovietinių represijų ir ideologijos tarnybomis, taip skatindami žmones išvykti į svetimus kraštus; jeigu išlieka ir vis labiau plečiasi antikonstitucinių privilegijų sovietinei ir naujajai nomenklatūrai sistema, taip pat ir krizės laikotarpiu, silpniausių visuomenės sluoksnių – pensininkų – sąskaita, nors garsiai tvirtinama apie kitokių vertybių puoselėjimą – ar tai nėra ta pati jokių idealų neturinti pilsudskinė doktrina krištoliškai tyru pavidalu?

Jeigu postkomunistai, dabar vaidinant kairiuosius, pradeda kurti koalicinę vyriausybę su tokiais, kaip paminėta pirmiau, nuo papildomo valstybės įsiskolinimo ir atlyginimų sau padidinimo bei jau minėtų antikonstitucinių privilegijų įtvirtinimo, garsiai skelbdami apie savo neva teisingą ir solidarią politiką – ar tai nėra tas pats grynas pilsudskininkams būdingas idealų neturėjimas, farsas ir dviveidiškumas su manieromis, būdingomis ne šeimininkui, o okupantui savoje šalyje?

O ar nėra liberalai ir jų valdžios atstovai tose srityse, kurios atiteko kaip koalicinio pasidalijimo grobis, etaloninis vadinamųjų partijų, kurioms „kasa“ ir „lovys“ yra vienintelis kelrodis ir egzistavimo visuomenės sąskaita tikslas, veiklos pavyzdys?

Tad šiuolaikinė pilsudskinių pažiūrų puoselėtojai kalba įvairiomis kalbomis ir savo trumpalaikiams poreikiams, siekdami išlikti valdžioje ir prie „lovio“, naudoja įvairias kaukes, apdarus, spalvas ir šūkius. Tai pasireiškia įvairiai ir šiems veikėjams stovint glaudžia greta tampa kliūtimi kelyje į laisvę, pažangą ir gerovę.

Todėl į bendrą gretą turi stoti ir tie, kuriems toks idealų neturėjimas, dviveidiškumas ir vagių manieros yra nepriimtinos – kartu ir lietuviai, ir Lietuvos lenkai.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

Vytauto Visocko (Slaptai.lt ) nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšard Maceikianec.

2014.04.09; 04:55


Prisijunkite prie diskusijos