Ar pastebėjote, kad Vilnius dabar – daug gražesnis? Lietuvos sostinė atgauna savigarbą, įkvėpia orumo. Ant Žaliojo tilto nebeliko gūdų sovietmetį primenančių skulptūrų.
Išlaisvindami istorinį sostinės tiltą nuo „sovietinių balvonų“ naštos elgiamės teisingai, prasmingai, pilietiškai. Okupantų primestų paminklų negalima nei branginti, nei mylėti. Juolab nedera vadinti jų „istoriniu bei kultūriniu paveldu“. Nors Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė ir bando televizijos ekranuose įrodyti, esą „sovietinių balvonų“ išvežimas į istorijos šiukšlyną – barbariškumas. Barbarų paliktų pėdsakų naikinimas – barbariškumas?
Todėl širdyje šiandien grumiasi dvi nuotaikos. Ir džiugu, ir neramu. Žaliąjam tiltui niekad netiko nei sovietinių karių, nei sovietinių kolūkiečių, nei sovietinių inžinierių draugija. Išvaduoti Žaliąjį tiltą nuo okupantų primestos valios privalėjome dar tomis dienomis, kai savo aikštes ir skverus vadavome nuo leninų, černiachovskių, kapsukų. Tai – aksioma, nereikalaujanti nei diskusijų, nei argumentų. Tiesiog tai – akivaizdu. Kas nesupranta, tas – nesupras.
Kad turime daug nesuvokiančiųjų, parodė Ritos Miliūtės „Teisė žinoti“, demonstruota per LRT televiziją liepos 20-ąją. Kiek rafinuotų, subtilių, sveiku protu nesuvokiamų argumentų, girdi, sovietinės skulptūros – tarsi šventosios karvės Indijoje?! Nei pastumsi, nei nuvysi…
O juk vienintelė prasminga diskusija galėjo būti ši – kodėl tokiam paprastam žingsniui prireikė net 25-erių metų? Kodėl vėluojame beveik ketvirtį amžiaus? Kodėl net šiandien turime ekspertų, kurie „sovietiniuose balvonuose“ įžvelgia kultūrinių bei istorinių vertybių?
Atsakymas akivaizdus – esame silpni, pasimetę, susiskaldę. Juk šiandien Žaliojo tilto kampus seniai galėjo puošti lietuvio širdžiai mieli ir brangūs paminklai, o mes dar tik sovietinius balvonus išvežame į muziejus ar privačias kolekcijas… Kur mes nueisime, jei esame tokie „spartūs“? Kada atsigaus lietuviška dvasia, jei taip ilgai tūpčiojome ir ginčijomės dėl keturių skulptūrų? Kad ir koks būtų svarbus Žaliojo tilto išvadavimas, kur kas svarbiau išvaduoti savo sielą. Pirma išvaduokime savo sielą nuo svetimųjų primestų virusų, drumzlių ir nešvarumų, tada bus lengviau išvaduoti ir Žaliąjį tiltą, ir įspūdingą Laisvės paminklą pastatyti Lukiškių aikštėje…
Deja, kol kas daug klausimų lieka be aiškių atsakymų. Pavyzdžiui, kodėl „sovietinių balvonų“ nedemontavo konservatoriai su krikščionimis – demokratais, kai savo rankose laikė valdžios vadeles? Internetiniame portale lrytas.lt buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus prognozuoja, kad išvaduodamas tiltą nuo svetimųjų naštos sostinės meras liberalas Remigijus Šimašius atims iš konservatorių – krikdemų pusę rinkėjų.
Atims ar neatims – parodys būsimieji rinkimai. Tačiau būtų tikra bėda, jei konservatoriai su krikščionimis demokratais taip nusilptų, jog su jų nuomone būtų galima nesiskaityti. Beje, žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas savo redaguojamame leidinyje pateikia argumentų, kodėl ši Lietuvai reikalinga partija vis tik gali išnykti. Apibendrinus E.Eigirdo įžvalgas išskirčiau svarbiausiąją – būtent šie dešinieji neturi turtingų rėmėjų. Didieji pinigai sukoncentruoti kišenėse tų, kuriems pirmiausiai rūpi biznis, o valstybės interesai – antroje vietoje. Jei valstybės interesai kenks asmeniniam verslui, rinksis ne valstybę, o asmeninius reikalus.
Beje, populiarumu konservatoriai – krikdemai taip pat negali pasigirti. O juk didelė neteisybė, kad jie negali džiaugtis šlove. Šiandieninė krizė Graikijoje byloja, kokį žygdarbį kadaise atliko premjeras Andrius Kubilius, surengdamas vadinamąją „naktinę reformą“. Tik ne visi tuomet supratome, kokius valstybei naudingus ir sau asmeniškai nenaudingus darbus atlieka šis vienas iš nepopuliariausių politikų. Kai kurie iš mūsų net šiandien, matydami Graikijos agonijas, nedrįsta pripažinti, jog anuomet A.Kubiliaus primestas drastiškas taupymas buvo vienintelė teisinga išeitis.
XXX
Portale delfi.lt perskaičiau Romo Sadausko – Kvietkevičiaus komentarą, kur jis prisipažįsta neisiąs į meno ir kultūros renginius, kurie susiję su Rusijos prezidentą teisinusio režisieriaus Rimo Tumino vardu. Apsidžiaugiau, išgirdęs tokią poziciją. Ir man nebemieli teatrai, bent mažumėlę susiję su Vladimiro Putino agresijas bandančio suprasti režisieriaus vardu. Labai taikliai pasakyta: „Visi raginimai atskirti meną nuo politikos tėra banali veidmainystė“.
Dar 1997-aisiais metais rašytojas Petras Dirgėla parašė puikų straipsnį „Kūlgrinda ir dolcgrinda“, kuriame atskyrė Lietuvai naudingą kolaboravimą nuo Lietuvai kenkiančio kolaboravimo. Šiai minčiai pagrįsti rašytojas P.Dirgėla pasitelkė Simono Daukanto pavyzdį. S.Daukantas irgi bendradarbiavo su okupantais. Bet bendradarbiavo ne tam, kad pasirūpintų asmenine gerove. S.Daukantas siekė „patekti į privilegijuotą bajorų luomą tam, kad prasiskverbtų į Valdantįjį senatą, taptų Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju ir susikurtų galimybę tyrinėt Lietuvos istorijos pirminius šaltinius.“
Štai toks kolaboravimas – gražus, prasmingas, suprantamas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.07.21; 12:24
