Apie Romą Laurinavičių
Šviesus, talentingas
Romas prisijungė prie mūsų kurso, rodos, tik nuo antrų metų. „Tauro“ bendrabutyje gyveno vienam kambary su mano klasioku ekonomistu Algiu. Gal dėl to neilgai trukus su juo ir aš artimiau susipažinau. Šiaip žinojom, kad Romas kilęs iš Baltarusijos lietuviškų kaimų, dėl ko jį gal kiek globojo ir mūsų dėstytojai, prof. Balčikonis tai tikrai.
Dauguma mūsų, pokario karta, neturėjom nei prašmatnių rūbų, o ir valgio prieš stipendiją pritrūkdavom, bet Romas buvo tikras vargo vaikas. Žinojom, kad kažkokios gyvenimo aplinkybės buvo jį nubloškusios į vaikų namus, taigi ir paramos iš tėviškės negalėjo tikėtis. Kad išgyventų, buvo susiradęs darbą. Nors teko studijas derinti su įsipareigojimais, buvo apsiskaitęs, sakyčiau, intelektualus, o iš prigimties – labai švelnios ir šviesios sielos. Dažnai pastebėdavo ir pasakydavo ką nors tokio, kas įstrigdavo ir priversdavo susimąstyti. Pavyzdžiui, jis atkreipė dėmesį į tai, kokią pastabą Čiurlioniui davė jo profesorius vokietis: „Warum so traurig?“ – klausdavo jis dzūko Čiurlionio.
O Romas ragino pagalvoti, ar sielvartingumas, dvasingumas nėra visos mūsų tautos savybė. Jau vėliau, po studijų baigimo, kai buvo pradėti sudarinėti poetų dažnumų žodynai, su Romu susitikę gatvėj, pakalbėjom ir apie Maironio dažniausiai vartotus žodžius, ir ką gi, dažniausias iš jų „Pavasario balsuose“ – žodis „širdis“.
Romas priklausė mūsų kurso intelektualų grupelei – Algis Bučys, Vacys, Kęstas, dar Salomėjos Nėries mokyklos nuotaikų veikiama Audra buvo Majakovskio gerbėjai. Jų požiūris, pavyzdžiui, į Bloko „Dvylika“, atrodė įdomus, skatino domėtis, vertinti. Logiškai buvo svarstoma, ar nėra atgyvenęs Maironis, Putinas. Prisimenu seminarą apie Maironį, tačiau dėst. Kostkevičiūtė nebuvo įtikinta, greičiau pašiurpinta. Kiek prisimenu, tie jaunatviški mėginimai laužyti tradiciją nebuvo piktybiški, tačiau skatino į vertybes pažvelgti ir iš kito taško.
Be gilaus domėjimosi literatūra, Romas turėjo ir kitą talentą – buvo gabus dailei. Paskutiniuose kursuose, kai gyvenom vienam kambary su jo būsimąja žmona Ramute Klumbyte, jis mums papuošdavo šventėms eglutę – iki šiol prisimenu, kaip skoningai ir originaliai jis tai darydavo. Turiu jo kartu su Ramute ir Gražina man dovanotą nuotraukų albumėlį su nuoširdžiais Romo meniškai įrašytais žodžiais.
Kartą į mūsų Operos teatrą buvo atvažiavę šokėjai iš Paryžiaus Grand Opera – atliko Žizel ir Albero partijas. Tai buvo ypatingas įvykis tais laikais. Nors nuolat lakstydavom į spektaklius, bet patekti į šią „Žizel“ buvo ne mūsų nosiai. Išgirdęs mano pagraudenimus, Romas liepė nusipirkti pigiausią bilietą (už 30 kapeikų) į bet kurį kitą spektaklį, tik žiūrėti, kad bilieto atspalvis (rausvas, gelsvas ar melsvas) būtų toks kaip gastrolinio spektaklio. Romui užteko pusvalandį padirbėti, ir turėjom du bilietus, kuriuose puikavosi kaina 50 rublių, ir mes abu žygiavome į teatrą. Aišku, žiūrėjom stačiom, bet buvom laimingi pamatę kitokios manieros – tikrų lengvų drugelių – baletą.
Savo, o gal ir savo grupelės draugų požiūrį Romas išreiškė sukurdamas karikatūras Mieželaičio „Žmogui“, turbūt kaip protestą prieš apdovanojimą Lenino premija. Piešiniai buvo tikrai talentingi – šmaikštūs, taiklūs, juokingi. Pasistengėm, kad juos pamatytų žmonės ir už Universiteto ribų. Gaila, kad dabar vargu jie yra išlikę.
O ypač gaila to, kad tokio šviesaus, talentingo žmogaus gyvenimas, deja, buvo per trumpas.
Toleina Daržinskaitė-Švambarienė
