"Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“, „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentaras“ ir pan." [Dalius Stancikas. "Išbandymas pažeminimu", 2013-11-06 Bernardinai.lt ]
Nuostabu, bet vis dėl to kyla klausimas: ar šis Principas yra absoliutus, t.y. nenutrūkstamai galiojantis visų žmonių atžvilgiu, ar vis gi su kažkokiomis išimtimis?
Jei garbusis Autorius pagaliau ryžosi priminti visuomenei šią nuostatą, kaip valstybiškai Fundamentalų Principą ir todėl visuotinai taikyti, bei jo laikytis privalomą? Tuomet- puiku, ir absoliučiai jį palaikau visa savo esybe.
Tačiau tuo pačiu negaliu neatkreipti dėmesio į tai, kad šis mūsuose įsigalėjęs įprotis pasmerkti žmogų be teismo, iki teismo, be įrodymų ir be pagrindo, jau seniai yra įgavęs epideminį mąstą nuo pat "viršaus" iki pat "apačios".
Ir taip įsišaknijęs, kad reikalaudami tiesos ir teisingumo, mūsų Parlamentas ir Prezidentė net išdrįsta, priešingai visiems įmanomiems, beje, Lietuvos ratifikuotiems, tarptautiniams teisės aktams ir jų reikalavimams, leisti sau absoliučiai ydinga kryptimi koreguoti ir specialiai leisti įstatymus, netikėtai nuo 2011 m. pavasario, "įsigaliojančius laike atgal", kaip tai yra padaryta visoje eilėje niekada neištirtų istoriškai rezonansinių bylų ir jose, be jokių faktinio ir teisinio pagrindo įrodymų, teisiamų asmenų atžvilgiu.
Tokiu būdu šiurpindami ne tik savo, bet ir tarptautinę visuomenę ikiteisminį tyrimą atliekančių ir teisingumą vykdančių valstybės institucijų neprofesionalumu bei nesugebėjimo valdyti valstybę demonstravimu ir, pagaliau, visišku netoliaregiškumu…
Norint suvokti, apie kokią Lietuvos valstybės bėdą kalbama, užtenka žvilgtelėti į 1991 m. liepos 31 d. paryčio žudynių Medininkų poste bylą, joje absoliučiai be jokių įrodymų ir be kaltės apkaltintą ir iki gyvos galvos nuteistą Konstantiną Nikuliną, vadinamą Michailovu, bei vieno asmens užsispyrimo patenkinimo numaldymo vardan, nepaisant visuotinai pamatinių Žmogaus teisių ir laisvių ir visų įmanomų tarptautinių deklaracijų bei konvencijų principų, specialiai pakeistas baudžiamojo kodekso normas. Beje, šių metų lapkričio 27 d. prasidės 7-ieji (septintieji) metai, kai nusikaltimo nepadaręs Žmogus yra laikomas lietuviškojo kalėjimo režime.
Beje, 1 (viena) diena lietuviškajame kalėjime praleista diena, Europos sąjungos ir kitose, labiau išsivysčiusiose pasaulio šalių teismuose dar iki šiol prilyginama 2 (dviem) arba net 3 (trim) dienoms laisvės atėmimo… Ar tai nereiškia, jog, skaičiuojant šiais standartais, niekuo dėtas žmogus yra kalinamas kalėjimo sąlygose jau net 12 (dvylika) arba 18 (aštuoniolika) metu?
Ar tai demokratine – teisine save vadinančioje valstybėje, pirmininkaujančioje Europos Sąjungai ir net pretenduojančioje tapti Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos nare, laikytina normaliu, teisėtu, teisingu ir priimtinu reiškiniu, kuomet aukščiausias neprofesionalumo ir nekompetencijos lygmuo yra dangstomas ir "visuotinai atperkamas" nekalto Žmogaus likimo auka?
Tai kas gi dar galėtų būti klaikiau, kuomet Nepriklausomybę nuo sovietų valdžios ir tuo pačiu, regis, jos ideologijos bei mentaliteto išsikovojusioje Lietuvoje, nei jos visų rūšių valdžia, nei visuomenės veikėjai, nei pati visuomenė dar iki šiol nesudrebėjo nuo šitokios politikos?
Tačiau iki šiol nei vienas, su pasimėgavimu visuomenei save pristatantis politiku, valdininku, demokratu, teisės ar tarptautinių santykių korifėjumi, žmogaus teisių gynėju, kovotoju už tiesą, moralės sergėtoju veikėjas ar, kiekviena proga ir be jos, patriotu prisistatyti pamėgęs "aktyvistas" iki šiol dar nepajėgė rasti savyje drąsos viešai pareikalauti nutraukti visą šį pasityčiojantį ir visuotinai pavojingą politinio teisingumo farsą.
Kodėl? Pabandykime tai suprasti patys…
Todėl sveikintina, kad štai, bent jau pagarsėjusiam politikui itin nemalonios istorijos atveju, pagaliau atsirado žmogus, išdrįsęs viešai priminti visiems Šventojo Augustino perspėjimą apie valstybės, praradusios teisingumą, pasekmes ir jų reikšmę žmonėms.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: advokatas Arūnas Marcinkevičius.
2013.11.06
