Už poros žingsnių nuo oro uosto Šiaurės Karolinoje viena tamsiaplaukė, apsidairiusi, išpila skystą deguonį į šaldymo krepšį, prikimštą mažyčių aliuminio rutuliukų, pasakoja leidinys Newsweek.
„Po dispečerių bokštu iškyla tirštas baltas debesis – tokia „raganų sriuba“, kuri treška ir šnypščia, o niekieno nepastebėta tamsiaplaukė įšoką į savo džipą ir nuvažiuoja“, – rašo žurnalistas Džimis Popkinas.
Per pastaruosius dvejus metus ši moteris daugiau kaip 30 kartų leido dujinio vandenilio debesis: ties gaisrine, cerkve, vandens siurbline ir t. t. Tai ne šėtono ritualas, o dalis eksperimento, kurį atlieka mokslininkas Edvinas Mejus, anksčiau dirbęs Pentagonui. Mejus bando įrodyti, kad egzistuoja ekstrasensorinis suvokimas.
Prieš 20 metų CŽV išspausdino pranešimą „Distancinio regėjimo vertinimas: tyrimai ir taikymas praktikoje“ („An Evaluation of Remote Viewing: Research and Applications“). Žurnalisto Dž.Popkino nuomone, tuo pačiu CŽV pirmą kartą viešai pripažino, kad Amerikos žinybos daugiau kaip porą dešimtmečių taikė „distancinį regėjimą“ – ekstrasensorinio suvokimo rūšį – karinėms ir pramoninėms paslaptims rinkti.
„Programa kaštavo apie 20 mln. dolerių. Buvo samdomi ekstrasensai, kad jie vizualizuotų slaptas ekstremistų mokymo stovyklas Libijoje, nubraižytų naujų sovietų povandeninių laivų brėžinius ir surastų vietas, kur laikomi užsienyje pagrobti amerikiečiai“, – sakoma straipsnyje.
Pranešime taip pat tvirtinama, kad toji ekstrasensorinio šnipinėjimo programa, kurios kodas „Žvaigždžių vartai“, nepavyko. Tiksliau sakant, tyrėjai patvirtino kai kuriuos bandymus, aptikę, kad „Teisingi rezultatai dažnesni už atsitiktinumus“. Ir vis dėlto pranešime padaryta išvada, kad kariniams tikslams ekstrasensorinis suvokimas beveik nenaudingas, nes ekstrasensų informacija pernelyg „miglota ir dviprasmė“.
1995 metų lapkritį CŽV oficialiai uždarė „Žvaigždžių vartų“ programą, ir jos direktorius Edvinas Mejus liko be darbo. Tačiau nuo tada jis dvigubai intensyviau užsiėmė ekstrasensorinio suvokimo tyrimais.
Kadaise Mejus apgynė disertaciją branduolinės fizikos srityje, vėliau susidomėjo parapsichologija, ieškojo stebuklų Indijoje, bet grįžo tuščiomis rankomis.
1975 metais jį pakvietė prestižinis Stenfordo tyrimų institutas (STI) atlikti psichokinezės eksperimentų. Tuo metu jis nežinojo, kad daugelis projektų buvo itin slapti ir finansuojami CŽV.
„Trejetą metų prieš tai, išsigandusi stiprėjančio SSSR susidomėjimo parapsichologija, CŽV irgi ėmė gilintis į ekstrasensorinio suvokimo paslaptis“, – aiškina leidinys. Stenfordo institute buvo atliekami bandymai su ekstrasensais – mėginta išsiaiškinti, ar jie gali matyti ir nusakyti stambius objektus San Franciske ir jo apylinkėse.
Pirmasis programos direktorius Haroldas Pathofas pasakojo, kad ekstrasensas, kuris buvo Kalifornijoje, per atstumą matė tai, kas buvo NSA slaptos stoties pasiklausymo aparate Vakarų Virdžinijoje, taip pat ir užrašus ant bylų.
Vėliau „tas pats ekstrasensas, turėdamas tik koordinates žemėlapyje ir atlasą, nusakė naujus pastatus ir didžiulį statybinį kraną, paslėptus slaptoje sovietų branduolinių ginklų gamykloje (bet neteisingai apibūdino didelę dalį kitų detalių), rašo autorius. Po to daugybė Amerikos žinybų susidomėjo ekstrasensorikos tyrimais.
Tiesa, po kelerių metų du Naujosios Zelandijos psichologai, remdamiesi CŽV eksperimentų protokolais, padarė išvadą: vertintojai pateikė „daug užuominų“ minėtajam ekstrasensui, o kituose eksperimentuose nepavyko atkurti neįtikėtinų rezultatų.
Šiaip ar taip 1977 metais CŽV nutraukė ekstrasensorikos tyrimų finansavimą, bet JAV KOP, Armija ir Gynybos žvalgybos agentūra tęsė šiuos darbus.
Autorius grįžta prie Mejaus. „Gerbėjų akyse jis tikras parapsichologas, kritikai mano, kad toks apibūdinimas – absurdiškas nesuderinamų dalykų derinimas, bendrinimas“. Mejus buvo Pentagono ekstrasensorinio suvokimo programos direktorius 1985–1995 metais.
1995 metais Mejus pateikė CŽV inspektoriams 10–ies eksperimentų rezultatus, kurie, jo požiūriu, „tvirčiausiai“ patvirtino „distancinio regėjimo fenomeną“. Vienas iš tų inspektorių juo patikėjo, bet tas inspektorius aiškiai tebuvo mažuma.
Šiandien Mejus sako, kad „jau įrodyta“, jog ekstrasensorinis suvokimas yra realybė. Jis remiasi išslaptintu 1984 metų pranešimu, pagal kurį JAV armijos žvalgybos ir saugumo vadovybė nuo 1979 metų atliko šimtą projektų, rinkdama informaciją daugeliui žinybų, taip pat ir CŽV, NSA, FTB ir Slaptosios tarnybos. „Daugiau kaip 85 proc. mūsų operatyvinių misijų pateikė tikrą informaciją apie objektus, – sakoma pranešime. – Dar svarbiau, kad apie 50 proc. iš 760 misijų pateikė taikomųjų žvalgybinių duomenų“.
Mejaus nuomone, 1965 metais Geicas pamelavo, tvirtindamas, kad distancinis regėjimas neįnešė reikšmingo indėlio į JAV žvalgybos darbą.
Beje, pranešimo autorius Brajenas Bazbis, dabar dimisijos kariškis, sako: „Aš tuo tikėjau tada, tikiu ir dabar“.
Mejus remiasi ir legendiniu „agentu 001“ – pirmuoju ekstrasensu, kuris pradėjo tiesiogiai dirbti Pentagonui. Pasak Mejaus, Džozefas Makmoniglas (McMonigle) teisingai identifikuodavo objektus „beveik 50 proc. atvejų“, kai jam pateikdavo pasirinkti iš 5 variantų. Mejus aiškina: jei tai būtų grynas atsitiktinumas, Makmoniglas atspėtų daugiausia 20 proc. atvejų.
Mejus taip pat papasakojo, kaip 1979 metais JAV Nacionalinio saugumo taryba panoro dirstelėti į neatpažintą pramoninį pastatą šalia Poliarinio rato Rusijoje. Makmoniglas įsivaizdavo, kad jis „nusileidžia į pastatą iš viršaus“, ir jis „ryškiai pajuto“, kad mato povandeninį laivą, „labai didelį su dvigubu korpusu“. Jis detaliai nusakė povandeninį laivą. Savo prisiminimuose Makmoniglas tvirtino, kad tik vėliau JAV šnipinėjimo palydovai patvirtino, jog laivų statykloje Severodvinske yra didžiulis povandeninis laivas su dvigubu korpusu.
Po programos uždarymo Mejus ir Makmoniglas daugelį metų stengėsi ją vėl grąžinti.
Jie sutiko milijonierių Luisą Portelą, farmacinės imperijos Bial savininką. Portela nuo vaikystės domėjosi paranormaliais reiškiniais. 1994 metais jis įsteigė nekomercinį fondą Bial Foundation ekstrasensorikai ir žmogaus fiziniams ir dvasiniams aspektams tirti.
Autoriaus duomenimis, Bial Foundation finansavo daugiau kaip 500 projektų 25-ose šalyse. Mejus gavo apie 400 tūkst. dolerių 9-iems projektams.
Mejus sako, kad jo dabartinis tyrimas – „bene geriausias eksperimentas per visą disciplinos istoriją“. Uždavinys – išsiaiškinti, ar gali „tolimo gamtinio objekto termodinaminės entropijos kitimas pagerinti anomalaus kognityvinio suvokimo kokybę“. Žodžiu, ar gali staigus terminės energijos plykstelėjimas – raketos paleidimas ar skysto vandenilio garai – padidinti ekstrasenso distancinio regėjimo galimybes per tūkstančių mylių atstumą.
Mejus tvirtina: „Kai mes vyriausybės naudai tyrėme šio pobūdžio šnipinėjimą, tai pastebėjome: jeigu objektuose yra didelių termodinaminės entropijos pakitimų (požeminių branduolinių sprogimų, dalelių greitintuvų, įrenginių, kurie provokuoja elektromagnetinius svyravimus), tai jie žymiai geriau matomi ekstrasensams“.
Eksperimentui Mejus vėl surinko savo geriausią komandą. Tai Makmoniglas, buvęs „Žvaigždžių vartų“ mokslinis bendradarbis Nevinas Lencas (dabar psichoterapeutas ir „tikros laimės kalvis“), o taip pat ekstrasensė Andžela Delafiora Ford, kuri dalyvavo „Žvaigždžių vartuose“ ir buvo žvalgybos analitikė, o dabar vadina save mediume, suvedančia žmones su tarpininkaujančiomis dvasiomis ir mirusiais artimaisiais.
Autorius grįžta prie straipsnio pradžioje aprašyto eksperimento. Pirmasis etapas: parengti protokolai ir pasirinkti 22 skirtingi taškai po atviru dangumi įlankos rajone, netoli privačios Mejaus laboratorijos Palo Alte.
Antrasis etapas: Mejus prašo kompiuterį išrinkti vieną kurį tašką. Kompiuteris taip pat siunčia Mejaus asistentei, buvusiai oficiantei Lori Hauli (ji ir yra „paslaptingoji tamsiaplaukė“), SMS žinutę, nurodančią, kur važiuoti ir ar reikia ruošti minimalų skystojo vandenilio išsiveržimą. Mejus ir ekstrasensai tų instrukcijų nežino.
Mejus dirbo su ekstrasensais, su kiekvienu atskirai, ramiame kambaryje. Jis užrišdavo jiems akis ir paskui sakydavo: „Prašom įeikite ir nusakykite pirmiausia, ką pamatysite, kai mes nuimsime raiščius“, maždaug po pusvalandžio. Paniręs į atsipalaidavimą ar į transą panašią būseną, ekstrasensas paskui tiksliai nusakydavo, ką „regėjo“ konkrečiame taške įlankos rajone.
„Mejus įrašydavo ekstrasenso pasakojimą į kompiuterį, suteikdamas skaitmeninę reikšmę kiekvienam vandens rezervuarui, rankų statiniui ir kitokiems fiziniams elementams, kurie buvo aprašyti“, – sakoma straipsnyje. Finaliniame etape kompiuteris nustatydavo, kokio tikslumo būdavo kiekvienas distancinio regėjimo seansas.
Daugeliu kitų atvejų Mejus atliko eksperimentus su taškais, esančiais kelių tūkstančių mylių atstumu, Merilende ar Virdžinijoje.
Leidinys praneša, kad buvo atlikti 72 bandymai. 36-iais atvejais asistentė rengė skystojo vandenilio išsiveržimą. Galutinėje ataskaitoje fondui Bial Mejus pranešė, kad eksperimentas pavyko. Mejus mano, kad staigus energijos plykstelėjimas padeda ekstrasensams matyti už tūkstančių mylių ir net dirstelėti į ateitį. „Jeigu viskas pasitvirtins, tai bus proveržis“, – sako Mejus apie savo naują tyrimą.
Rejus Haimenas, Oregonos universiteto psichologijos garbės profesorius, – vienas iš paranormalių reiškinių vedančiųjų demaskuotojų JAV. Iš pradžių Haimenas gerbė mokslinę etiką ir griežtus Mejaus kriterijus. Bet, pasak Haimeno, kai Mejus ėmė vadovauti programai, jis tapo vieninteliu teisėju to, kaip tiksliai ekstrasensai nusako objektus. „Vienintelis teisėjas, kuriam esant eksperimentai veikė, buvo Edas Mejus, – sako Haimenas. – O tai visiškai nepriimtina“.
Kai 1995 metais CŽV įtraukė Haimeną į „Žvaigždžių vartų“ programos inspektavimą“, pasidarė aišku: artėja galas. Haimeno nuomonė nugalėjo. CŽV pranešime Mejus buvo išbartas, kad praktiškai visuose testuose jis buvęs „teisėjas ir žiuri“.
Haimenas neseniai pavadino Mejų protingu ir talentingu žmogumi. Bet Haimenas mano, kad net sąžiningiausi ir giliai apgalvoti bandymai įrodyti ekstrasensorinio suvokimo egzistavimą buvo nesėkmingi.
Informacijos šaltinis: Newsweek
2015.11.19; 05:18
