Visąlaik domėjausi į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos veikla. Stengiausi nepraleisti nė vieno tiek lietuviškoje, tiek užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame minima šio buvusio FSB karininko pavardė.
Esu sulaukęs net Litvinenkos atsakymų į keletą internetu išsiųstų klausimų, kokių akibrokštų Lietuvai reikėtų tikėtis iš šiandieninės Rusijos. Beje, daugiau nei prieš dešimtmetį Litvinenka buvo pesimistas: „Kremlius būtinai bandys susigrąžinti Baltijos valstybes, o Vakarai nepadės jums apsiginti“.
Žodžiu, asmeniniame archyve sukaupta šimtai publikacijų, kurių autoriai tiek palankiai, tiek kritiškai vertina bėglio bandymus demaskuoti Kremliaus planus sprogdinti gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, kad, apkaltinus čečėnus terorizmu, atsirastų pretekstas pradėti naują karą prieš laisvai gyventi panorusią Čečėniją. Archyve saugau ir sąrašą publikacijų, kuriose analizuojami Litvinenkos surinkti įrodymai dėl Vladimiro Putino ryšių su rusų mafija, Putino finansinių aferų Sankt Peterburge (tuometiniame ant bado slenksčio atsidūrusiame Leningrade) bei keisto pomėgio glamonėti jaunus berniukus bučiuojant juos tiesiai į pilvą tiesiog Raudonojoje aikštėje.
O jeigu apstu straipsnių, tai daug ir keisčiausių, viena kitai prieštaraujančių versijų. Nepaisant skirtingų nuomonių gausos, kiekvienam Litvinenkos gyvenimu besidominčiam skaitytojui senų seniausiai turėjo būti aišku: 2006-aisiais radioaktyviuoju poloniu nunuodyti į Vakarus pabėgusį slaptųjų tarnybų karininką galėjo tik tie, kurie turėjo specialų Rusijos prezidento nurodymą. Mat radioaktyvusis polonis – tai toks daiktas, kurio neįsigysi be aukščiausiosios Rusijos valdžios palaiminimo.
Tad Didžiosios Britanijos teismo sprendimas, jog Rusijos prezidentas galėjo trokšti Litvinenkos mirties bei galėjo įsakyti Litvinenką likviduoti ypač rafinuotu būdu, – įtikinamas. Tiesa, Rusijos žiniasklaida iki šiol šaiposi iš Jungtinės Karalystės aukščiausiojo teismo teisėjo Roberto Ouveno formuluočių „galėjo“, „tikriausiai“, „turėjo motyvą“.
Tačiau prokremliškos žiniasklaidos patyčias palikime nuošalyje. Jos mums neįdomios. Kur kas svarbiau, kaip dabar su Putinu bendraus Europos Sąjungos ir JAV lyderiai? Tiesa, būtent šis Jungtinės Karalystės teismo verdiktas dėl Litvinenkos mirties aplinkybių nėra tas sprendimas, kuris užtrauktų tikrą, konkrečią atsakomybę. Būtent šis teismo sprendimas neįpareigoja įtariamojo nei ieškoti, nei apklausti, nei sodinti į kalėjimą. Tai – daugiau simbolinio pobūdžio aktas.
Ir vis dėlto moralinis pasmerkimas padoriam politikui kartais baisesnis nei griežta konkreti bausmė. Sąžiningam, principingam vadovui teisėjo R.Ouveno pareiškimas taptų smūgiu žemiau juostos. Bet Putinas nėra nei padorus, nei sąžiningas, nei principingas. Ir vis tik, analizuojant tendencingoje rusiškoje žiniasklaidoje kilusią pykčio laviną, čią britų teisėją, neatrodo, kad simbolinius ir moralinius priekaištus Kremliaus vadovas priėmė nesusierzinęs.
Beje, paskutinį, lemiamą žodį šioje byloje tars JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos prezidentai ir premjerai. Mat jei telefoninius pokalbius su Putinu jie dabar tikrai apribos iki „neišvengiamo minimumo“, jei tikrai vengs bet kokio susitikimo su Putinu, jei išties liausis raginę Rusijai panaikinti ekonomines sankcijas, jei tikrai atsisakys net minties po Baltijos jūros dugnu tiesti Vokietiją ir Rusiją jungiančius dujotiekius bei naftotiekius apeinant Baltijos valstybių interesus, kaltinimai užsakius Litvinenkos nužudymą Kremliaus vadovui taps aštriu peiliu po kaklu. Bet jei Merkel drauge su Olandu ir ateityje flirtuos su Putinu tarsi nieko svarbaus neįvyko, tada mes, teisybės ieškotojai, pasijusime ir vėl išduoti.
Litvinenkos našlė Marina Litvinenka tvirtina, jog bent jau Didžioji Britanija nuo šiol privalo su Rusijos vadovybe bendrauti kaip su politines žmogžudystes užsakančiais nusikaltėliais. Į Vakarus pabėgęs KGB karininkas Jurijus Švecas, pastaruoju metu ypač kritiškai vertinęs Putiną, taip pat tvirtina būsiąs labai nustebintas, jei Vakarai po britų teisėsaugos verdikto tęs flirtą su Kremliumi.
Ir vis dėlto greičiausiai buvusiam KGB karininkui Švecui, o kartu su juo ir Lietuvai, dar ne sykį teks nustebti matant, kaip įtakingiausi Europos politikai Merkel ir Olandas pataikūniškai šypsosi, tiesdami Putinui ranką ir tuo pačiu išduodami visas deklaruojamas ES vertybes – padorumą, principingumą, demokratiją.
Kokią pamoką iš Livinenkos mirties istorijos galėtų išpešti Lietuva? Pasaulio žiniasklaidoje apstu skaičiavimų, kiek per pastaruosius keletą dešimtmečių būta žmogžudysčių, kurių šešėlis krenta ant dantytų Kremliaus bokštų. Dešimtys pavardžių, įskaitant ir Anos Politkovskajos, ir Zelimchano Jandarbijevo, ir Boriso Nemcovo žūtis. Bet niekur užsienio žiniasklaidoje neaptikau nė užuominos, jog keista, įtartina mirtis ištiko ir Lietuvos prezidento posto lemtingais šaliai metais siekusį Stasį Lozoraitį.
Vilties prezidentu pelnytai tituluojamas S.Lozoraitis turėjo neatsargumo sykį pusryčiauti akiplėšiškai privatizuotame „Draugystės“ viešbutyje Vilniuje, kuriame, turint omenyje 1992-1994-ųjų politinį kontekstą, dar knibždėte knibždėjo KGB agentų. To meto kagėbistams tikrai nebuvo sunku pasirūpinti, jog į S.Lozoraičiui pateiktą maistą būtų įmaišyta mirtinai pavojingų, bet sunkiai atpažįstamų nuodų. Juk tais metais Lietuva neturėjo nei rimtos žvalgybos, nei kontržvalgybos, o Kremliui, nenorinčiam, kad Lietuvos prezidentu taptų aiškiai provakarietiškos laikysenos diplomatas, nebuvo sunku šią užduotį patikėti Lietuvoje veikusiems savo įtakos agentams.
Kandidato į prezidentus našlė ponia Daniela po vyro mirties 1994-ųjų birželį kreipėsi į medikus, prašydama labai skrupulingai nustatyti tikrąsias mirties priežastis. Tyrimo metu išsiaiškinta, jog S.Lozoraitis staiga susirgo keista vėžio forma, kurią sukėlė į organizmą patekusios specifinės cheminės medžiagos. Bet netrukus visi skrodimo duomenys kartu su ligos istorija kažkur pradingo. Pradingo visiems laikams.
Štai kodėl šių eilučių autoriui atrodo, jog į Vakarus pabėgusio ir Putino režimą demaskavusio buvusio FSB karininko Litvinenkos mirties priežastys panašios į Lietuvos prezidento posto siekusio Lozoraičio mirtinus negalavimus. Tad bent jau Lietuvoje vardindami galimas Kremliaus aukas, greta Politkovskajos, Jandarbijevo, Nemcovo ir Litvinenkos nepamirškime įrašyti ir Lozoraičio pavardės.
Nuotraukoje: Stasys Lozoraitis su žmona Daniela.
2016.01.25; 11:47
Labai geras pastebejimas: staigi Lozoraicio mirtis turetu kelti itarimus musu visuomenei ir pasauliui. Geriausia butu, artimuju sutikimu vel padaryti kuno tyrimus ir palyginti su Navalno rezultatais. Jeigu rastu „naujokeli” butu paviesintas dar vienas Bolseviku bandos nusikaltimas pries zmonija.
Dar keistesnis sutapimas yra tai, kad Kristinos Brazauskienės sūnus yra vadovaujančiose pareigose Crown Plaza, kurio senasis pavadinimas buvo ta pati minėta ‘Draugystė’. Labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Galbūt, jei Lozoraitis būtų likęs gyvas, Lietuva būtų pasiekusi spartesnį ekonominį ir politinį kilimą. Žmonės su užsienyje įgytu mokslu, patirtimi ir diplomatiniais ryšiais ne kasdien pasitaiko prie valdžios vairo. Ir visam tam sukaupti reikia laiko, geros reputacijos, miklaus proto. Jei šiame reikale buvo lietuvių, kurie irgi prikišo nagus (o kiek teko girdėti tikrai buvo ir yra dar likę žmonių, kurie žino, kas tai padarė), jie yra/buvo tikri atmatos, nes kenkė savo pačių valstybei ir jos ateičiai dėl pačių statuso. Didžiulė klaida yra negalvoti apie ateities kartas ir kur joms teks gyventi.