Sudėtingos prarasto laiko paieškos


Print

Žiūriu ir netikiu savo akimis: TS – LKD surengtame seminare “Prarasto laiko beieškant: kokių galimybių neišnaudoja Lietuva?” dalyvavo ir VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė. Ne tik dalyvavo, bet ir kalbą pasakė – apie švietimo srities problemas.

Konservatoriai – krikščionys demokratai elgiasi teisingai, analizuodami, kokių darbų per pastaruosius kelerius metus, būdami valdžioje, neatliko socialdemokratai. TS – LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis visiškai teisus pabrėždamas, jog Lietuva socialdemokratų valdymo metu, „žinodama savo svarbiausias problemas, didžiausius trūkumus, turėdama aiškius namų darbus, galimybes, deja, niekur nepasistūmėjo“.

Šitaip tardamas naujasis konservatorių krikščionių demokratų vadovas, be kita ko, remėsi ne tik savo partijos ekspertais, bet ir Europos Komisijos ataskaita apie Lietuvos elgesį paskutiniaisiais metais. Tokio pobūdžio diskusijų norėtųsi išgirsti kuo daugiau. Socdemai pastaruosius ketverius metus gudriai apsimesdavo, jog dirba Tėvynės labui.

Bet konservatorių bičiulystė su dr. N.Putinaite – netikėta. Dabar suprantu, kodėl G.Landsbergiui lyderystės vairą užleidęs Andrius Kubilius straipsnyje „Ar Lietuva dar turi Vyriausybę?“ (tsajunga.lt) tvirtino, esą “ministras Juozas Olekas nutaria, kad ateityje nereikės nei šauktinių, nei patriotų, nei Patriotų premijos“. Juk tai – netiesioginis N.Putinaitės palaikymas.

Krašto apsaugos ministras J.Olekas vertas kritikos, nes jis manąs, jog Lietuvai nereikalinga šauktinių kariuomenė, nors visiems senų seniausiai aišku, kad mažosios valstybės, gyvenančios agresyvių kaimynų pašonėje, negali garantuoti savojo saugumo teturėdamos vien samdinių kariuomenes. Pasakyčiau dar konkrečiau: tokią nuomonę apie šauktinius turintis J.Olekas nevertas KAM vadovo posto.

Tačiau J.Olekas niekad niekur nėra sakęs, kad Lietuvai nereikalinga Patriotų premija. Patriotų premija reikalinga. Mūsų sąmonė, nepaisant pastarųjų dviejų laisvų dešimtmečių, vis dar sujaukta. Mes dažnai elgiamės taip, kaip nederėtų elgtis bent mažumėlę patriotizmą vertinantiems lietuviams. Mes kartais net nesuvokiame, kaip privalu elgtis savo valstybę mylinčiam, branginančiam ir puoselėjančiam lietuviui. Tad patriotinę veiklą remiančių, skatinančių palaikymų bei iniciatyvų, įskaitant ir prestižines premijas, ir finansinę paramą, verkiant reikia. Tegul jos bent jau brėžia kryptis, kur ir kaip derėtų eiti valstybei.

Tik tokio pobūdžio premijos neturėtų atitekti į patriotiškumą menkinančių žmonių rankas. Dr. N.Putinaitė verta premijos. Bet jai premiją turėtų skirti, pavyzdžiui, globalistai, kurie tvirtina, jog noras išlikti lietuviu – ne tik bevertis, bet ir žalingas. Keista, kad parlamentaras A.Kubilius šių niuansų nesuvokia arba nenori suvokti. 

Dabar aiškėja ir kito konservatorių lyderio – Jurgio Razmos – pozicija. Jis dar atviriau stoja dr. N.Putinaitės pusėn. Leidinyje „Savaitė“ atidžiai perskaičiau J.Razmos tekstą „Šmeižtas, „knaisiojimasis praeityje“ ar diskusija?“ Parlamentaras J.Razma teisingai sako: „Gyvendami ir kurdami laisvoje šalyje neturėtume bijoti diskusijų. Nepatogių ir nemalonių faktų iškėlimas nėra „knaisiojimasis praityje“.

Ir vis dėlto būtų įdomu sužinoti, kas gi sako, kad nepatogių ir nemalonių faktų analizė – smerktinas užsiėmimas? Svarbu, kaip tie faktai analizuojami. Sudėtingą, supainiotą praeitį analizuoti galima taip, kaip ją analizuoja, sakykim, Rūta Janutienė knygose „Dinastija (Landsbergių išgyvenimo istorija)“, kur prof. Vytautas Landsbergis aprašomas tarsi būtų didžiausias blogis, arba „Raudonoji Dalia“, kurioje Prezidentė Dalia Grybauskaitė aizduojama tarsi būtų pati blogiausia prezidentė.

Bet sudėtingą, supainiotą praeitį, o visa Lietuvos praeitis nuo seniausiųjų laikų yra sudėtinga, narplioti verčiau taip, kaip ją, sakykim, tiria istorikas Algimantas Liekis („Prezidentinė Lietuva“), literatūrologas Algimantas Bučys „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“, rašytojas Petras Dirgėla („Tranų pasaulyje“)arba grupė autorių veikale „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Žodžiu, į praeitį galima žvelgti užtektinai objektyviai – nenutylint nei klaidų, nei nuopelnų, neužmirštant nei konteksto, nei visų aplinkybių.

Prie kurių priskirtina dr. Nerija Putinaitė? Jei vadovausimės N.Putinaitės logika, Lietuva greičiausiai negali turėti nė vieno padoraus, sąžiningo, sektino pavyzdžio, nes visi mūsų kunigaikščiai, patriarchai, prezidentai, generolai, rašytojai turi nuodėmių. Ir tikrai – mes visi nuodėmingi. Ypač tie, kuriems teko gyventi okupacijų laikais.

Tačiau, analizuojant lietuviškas nuodėmes, ar galima pamiršti platųjį kontekstą? Jei gūdžiais sovietiniais metais poetas, profesorius ar mokslininkas ir buvo pasirašęs ar parašęs šiandien garbės nedarančių pasižadėjimų bei kūrinių, vertinkime visą jo nueitą kelią. Matykime ne vien žingsnius, žengtus prievartaujant represinėms struktūroms.

Čia labai tinka į pensiją pasitraukusio Lenkijos solidarumo lyderio Lecho Valensos pavyzdys. Visas šio lenko gyvenimas bylote byloja, kad jis nebuvo sovietų agentas, kad jis nuoširdžiai siekė išvesti Lenkiją iš sovietinės okupacijos. Jei ir buvo pasirašęs bendradarbiavimo su sovietais pasižadėjimų, tai bus apgavęs ne Lenkiją, o KGB. Bet tokie neva objektyvūs istorikai, žurnalistai ir mokslininkai kaip R.Janutienė arba N.Putinaitė ištrauktų tik įtartinus, negatyvius epizodus ir juos įkyriai kartotų, kol visi pamirštume tikruosius L.Valensos nuopelnus.

Be kita ko, savo tekste parlamentaras J.Razma rašo: „juk istorikai pateikė tikrus, dokumentais paremtus faktus apie tai, kaip J.Marcinkevičius menkino disidentus…“ Bet juk šiuo konkrečiu atveju derėtų paklausti: menkino nuoširdžiai ar išprievartautas? Visas poeto J.Marcinkevičiaus gyvenimas, taip pat ir tvirta laikysena Atgimimo laikais, šaukte šaukia: jis visuomet buvo Lietuvos pusėje. Jo nuopelnai Lietuvai kur kas didesni už padarytas klaidas. Tačiau šio svarbiausio akcento Seimo nario J.Razmos tekste neaptikau.

Mokslininkės N.Putinaitės darbus šiuo metu taikliausiai vertina filosofas, logikas Laisvūnas Šopauskas. Portale delfi.lt paskelbtame straipsnyje „Tikrieji N.Putinaitės metodai ir taikiniai“ jis rašo: „N.Putinaitė ir jos ratelio kova prieš sovietinę Lietuvą ir sovietiškumą yra ne kas kita, o gudriai užmaskuota kova su politiniu tautiškumu (nacionalizmu), o kova prieš nacionalizmą kartu yra ir kova prieš patriotizmą. Ištautinti ir išvalstybinti Lietuvos piliečius paverčiant juos klusnia individų mase, iš kurios socialiniai eksperimentatoriai lipdys pažangią ateities visuomenę pagal ideologijos diktuojamą vaizdinį. N.Putinaitė nesiskiria nuo sovietinių kovotojų prieš nacionalizmą“.

Labai gaila, kad konservatoriai šių skirtumų nepastebi arba nenori pastebėti. Tai juos daro panašius į liberalus ar globalistus, kuriems Lietuva – tik geografinis pavadinimas. 

Liūdna. Maža to, kad grumtis tenka su svetimaisiais, peršančiais mums nepilnavertiškumo kompleksus. Šiandien akivaizdu, jog esame priversti gintis ir nuo saviškių, kurie skiepija ne mažiau pavojingas saviniekos bacilas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2016.03.08; 07:58


Prisijunkite prie diskusijos