Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…
Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…
Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…
Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…
Šios mintys skambėjo gegužės 4-ąją Seime surengtoje konferencijoje “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”. Konferenciją derėtų laikyti svarbia, aktualia, kadangi organizatoriai bei dalyviai neapsiribojo vien proginėmis kalbomis, skirtomis Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos minėjimui. Svarstyta, ginčytasi, kas trukdo rimtesnei Lietuvos ir Latvijos konsolidacijai – neišmanymas, trumparegiškumas, inerciškumas, o gal net piktoji valia? Čia – keletas labiausiai įsiminusių įžvalgų.
Seimo narys Egidijus Vareikis pabrėžė, kad “Latvija jam labai brangi”. Kiekvienam lietuviui Latvija privalo būti brangi. Jei norite pailsėti prie jūros, nebūtina belstis į Klaipėdą, Palangą. Važiuokite prie Latvijos pajūrio. Nes Ryga – arčiau.
Jis taip pat pažymėjo, jog lietuviai ir latviai nebūdavo laimingi, kai juos siedavo vien prekybiniai santykiai. Nors sakoma, kad prekyba suartina, tačiau nereikia pamiršti, kad ten, kur prekiaujama, ten atsiranda ir suktybių, ir nesąžiningumų. “Mes nebuvome laimingi, kai vieni kitus valdėme ar vieni kitus bandėme apgauti. Mes buvome laimingi, kai turėjome bendrų reikalų. Pavyzdžiui, kai vienodai nemylėjome Sovietų Sąjungos ir vienodai stipriai troškome iš ten pabėgti”, – pasakojo parlamentaras.
Šiandien, anot Seimo nario E.Vareikio, visa Europos Sąjungos užsienio politika virsta vien prekyba. Apie ką kalba užsienio reikalų ministrai ES susitikimuose – vien apie prekybą. Bet jei mus jungia vien pardavimo – pirkimo santykiai, vadinasi, mes esame tik nedideli rinkos segmentai. Mažyčius rinkos atstovus didesnieji visuomet galės parduoti, išmainyti. Taigi apart prekybinių santykių mes dar privalome turėti ir meilės santykius. 1938 – 1939-aisiais Lietuva su Latvija rūpinosi vien prekybiniais santykiais. Kokių padarinių turėjo toks pragmatizmas, – puikiai žinome.
Didelė bėda ištikusi ir dėl to, kad apie savo brolius mes sužinome tik iš rusiškų informacijos šaltinių, o latviai apie mus – iš tų pačių rusiškų televizijų, agentūrų, internetų. Taigi mes matome ne itin simpatiškus latvius, o latviai regi ne itin simpatiškus lietuvius.
Parlamentaras E.Vareikis buvo įsitikinęs, jog “mes negalime leisti sau džiaugtis latvių nesėkmėmis, užtat mes privalome įsisąmoninti, jog Lietuva saugi bus tik tuomet, kai saugi bus Latvija”.
Baltijos Asamblėjos prezidentas parlamentaras Paulius Saudargas svarstė, kuo Lietuvai reikšminga Latvija ir kuo būtų įmanoma tą reikšmingumą pasverti. Pabrėždamas esąs fizikas parlamentaras pateikė duomenų, kiek Lietuva eksportuoja prekių į Latviją. Duomenys – įspūdingi. Latvijoje mums pavyksta parduoti kur kas daugiau savų prekių nei Lenkijoje, nors Lenkijos rinka kur kas didesnė už latviškąją.
Taigi Latvija mums bent jau šiuo metu labai palanki remiantis net vien pragmatiškais, ekonominiais svertais. Remiantis eksporto duomenimis, Latvija šiuo metu mums svarbesnė ir už Lenkiją, ir už Baltarusiją. Latviai perka mūsų prekių daugiau už lenkus ir baltarusius. Ir tai – nepaneigiami faktai. Parlamentaro įsitikinimu, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog latviai labai daug keliauja į Lietuvą ir per Lietuvą. Tiesiog jie kitaip negali patekti į Europą – tik per Vilnių, per Klaipėdą.
Parlamentaras P.Saudargas pateikė ir dar vieną iškalbingą pavyzdį. Gruzija ir Armėnija – užtektinai panašios valstybės tiek savo geopolitinėmis koordinatėmis, tiek gyventojų skaičiumi. O prekybinis balansas toks: lietuviškų prekių į Gruziją iškeliauja apie 10 kartų daugiau nei į Armėniją. Paaiškinimas paprastas – su gruzinais lietuvius sieja draugiškesni, šiltesni, būtent dvasiniai santykiai, todėl geriau klostosi ir prekybiniai ryšiai.
Parlamentaro P.Saudargo įsitikinimu, lietuvių – latvių santykiai turi dar vieną puikų bruožą. Mes bendraujame be kompleksų. Nėra jokių didžiojo ar mažojo brolio sindromų. Nebijome vieni kitiems atvirai išguldyti pastabų. O jeigu kokioje nors srityje ir pasibarame, pavyzdžiui, dėl naftos telkinio Baltijos jūroje ar suskystintų dujų terminalo, tai šie ginčai nepersimeta į kitas sritis.
Lietuvos santykiai su Lenkija, Vokietija ar Rusija jau paženklinti nepilnavertiškumo kompleksais. Santykiuose su Varšuva, Berlynu ir Maskva kalbama be didesnių atvirumų, daug pasakoma “tarp eilučių”. Jei su lenkais susipykstame vienoje srityje, sakykim, švietimo reikaluose, tai ši nesantaika būtinai trukdys susitarti ir visose kitose srityse bei šakose.
Lietuvai nedera pamiršti ir aplinkybės, kad Latvija yra šiek tiek silpnesnė. Silpnesnė vien dėl tautinės sudėties. Kai kuriose teritorijose latviai sudaro vien minimalią daugumą. O juk esama vietų, kur latviai – jau ir mažuma. Todėl reikia prisipažinti, kad Latvija balansuoja ant valstybingumo – nevalstybingumo svarstyklių. Lietuva privalo suvokti šią liūdną realybę ir tuo pačiu privalo visuomet padėti broliams latviams. Bet pagalba turi būti pateikiama subtiliai, kad pavyktų išvengti galimų įsižeidimų.
Tada konferencijai vadovavęs Seimo pirmininkės patarėjas Laurynas Kasčiūnas, o ir kai kurie kiti konferencijos organizatoriai bei dalyviai, kėlė klausimą, ar lietuviai nedaro klaidų, bent jau svarbiausiais klausimais neatsižvelgdami į Rygos interesus. Kodėl, sakykim, gali būti tik lietuviškas suskystintų dujų terminalas? Kodėl negalėtų būti regioninio dujų terminalo, kur lygias dalis turėtų tiek Ryga, tiek Vilnius? Gal būtent dėl tokių vienpusiškų lietuviškų žingsnių atsiranda niekam nereikalingos įtampos? Pavyzdžiui, latvių noras trauktis į lietuviškosios atominės jėgainės statybos partnerių.
Tuo pačiu keli konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog Lietuva šiuo metu tikrai bando ištrūkti iš rusiškos energetinės priklausomybės, o Latvija gal jau nenori arba nori, bet nebegali šito padaryti? Mat rusiškos partijos jau tvirtai įkėlusios koją į latviškosios valdžios struktūras. Apie tai byloja ir iškalbingas Rygos mero pavyzdys. Latvijos sostinės meru tapo rusas, kurio tėvai neturi Latvijos pilietybės. O jaunasis meras latviškąją pilietybę įgijo tik natūralizacijos būdu. Tačiau čia reikia padaryti rimtą išlygą: daug latvių mano, jog naujasis sostinės vadovas yra kur kas darbštesnis, sąžiningesnis, principingesnis nei iki tol buvę latviai merai.
Filosofas Arvydas Juozaitis pirmiausiai atkreipė dėmesį, jog Latvijoje iki šiol nėra jokių nuorodų į Vilnių. Keliuose iki šiol stovi ženklai, rodantys, kaip nuvažiuoti tik į Kauną. Vilnius – ignoruojamas. Vilniaus – tarsi nėra. Vilniaus nutylėjimas prasidėjo 1920-aisiais, kai Lenkija užuolė Lietuvos sostinę. Latvija tuomet nenorėjo aštrinti santykių su Varšuva, ir šiame konflikte laikėsi neutralios pozicijos. “Tačiau kodėl 1920-aisiais kilusi nuostata ignoruoti Lietuvos sostinę tęsiama iki šiol?”, – stebėjosi dr. A.Juozaitis.
Kitas A.Juozaičio akcentas buvo pozityvieji mitai, kuriais gyvena dabartinė Latvija. Štai kad ir nuolat pakurstomas Rusijos grėsmės mitas. Latviai nuolat akcentuoja, pabrėžia, net šaukia, esą “reikia saugotis, nes ateina rusai”. Antirusiškas mitas labai kūrybingas. Jo latviai niekad neatsisakys. Nors kartais šis šūkis skamba keistai. Rygoje latvių – vos 42 proc. Taigi rusai neateina, rusai jau seniai atėję. Tačiau mitas, girdi, “ateina rusai”, – labai reikalingas. Latviai privalo įvardinti priešą. Gyventi be priešų – neįmanoma. Neįmanoma situacija: valstybė ir tauta neturi oponentų, ji teturi vien bičiulius. Aiškus priešo apibrėžimas verčia latvius konsoliduotis, o rusus – teisintis. Ne tik teisintis, bet ir būti mažiau agresyviais.
Filosofo įsitikinimu, Lietuvai kaip tik ir trūksta tokio pobūdžio idėjų. Lietuviams būtina šaukti, esą “ateina lenkai”. Toks skambinimas pavojaus varpais ne tik reikalingas, bet ir teisingas. Jis lietuvius labiau konsoliduotų. Juolab kad šis perspėjimas – ne iš piršto laužtas. Šiandieninė Lenkija išties puoselėja imperines, grobuonišas nuostatas. Jos planuose – Vilniaus krašto sulenkinimas. Šiuos nusiteikimus oficialioji Varšuva vis mažiau slepia.. Tad jei lietuviai dar nemato lenkų grėsmės, tą pavojų netrukus išvys. Žodžiu, lietuviams dera mokytis iš latvių, kurie viešai kalba ne tik apie strateginius partnerius, bet nepamiršta ir strateginių nedraugų.
Filosofo A.Juozaičio įsitikinimu, latviai kuria ir itin svarbų, reikalingą mitą, esą kiekvienai latvių šeimai būtina auginti ne mažiau kaip trejetą vaikų. Vaikai gimsta ne dėl to, kad motinos būtų sočiau pamaitinamos. Šeimos gausėja iš meilės, vilties ir tikėjimo, kad gimstantys vaikai turi perspektyvą augti normalioje aplinkoje. Šiuo atveju – latviškoje aplinkoje.
Kad trečiojo vaiko mitas labai produktyvus ir reikalingas, byloja Estijos pavyzdys. Estijos valdžia jau seniai kala estams į galvas, jog trys vaikai šeimoje – tai būtinas estų šeimos atributas, gerovės, sėkmės ženklas. Ir, žiūrėk, gimstamumas Estijoje – ženkliai šoktelėjo. Bent jau esama vilties, jog estų tikrai nemažėja. Deja, Lietuva kol kas neturi nė vienos pozityvios idėjus, kuri verstų konsoliduotis ją į kumštį.
Retsykiais lietuviai dedasi esą net stipresni už brolius baltus. Tad jei esame stipresni, anot A.Juozaičio, tai pirmieji ir padarykime dovaną savo broliams. “Nieko nelaukdami pirmieji savo mokyklose įveskime latvių kalbos discipliną kaip privalomą dėstomą dalykų Be jokių išankstinių raginimų latvius pasielgti analogiškai. Latvija mums bus labai dėkinga. Ji šito nepamirš. Ji būtinai atsidėkos tuo pačiu – lietuvių kalbos pamokomis”, – svarstė filosofas dr. A.Juozaitis.
VDU Letonikos centro vadovas prof. A.Butkus pergyveno, jog visame pasaulyje tėra tik dvi baltiškos tautos. Švedai turi norvegus, danus, rusai – baltarusius, lenkus, ukrainiečius… O lietuviai artimesnių kraujo brolių neturi – tik latvius. Latviai taip pat teturi lietuvius. Tačiau šios abi tautos iki šiol nesugeba išmokti viena kitos kalbų. Jos dažnusyk tarpusavyje kalbasi rusiškai. Kodėl toks savižudiškas požiūris? “Pasauliui mes įdomūs tik kaip baltai, o ne kaip angliakalbiai europiečiai”, – akcentavo prof. A.Butkus
Kad Latvija yra maža, – nieko blogo bendraujant su Lietuva. Tai greičiau privalumas nei trūkumas. Tarp Lietuvos ir Latvijos nėra didelės asimterijos kaip lyginat, sakykim, Lietuvą su Lenkija, Vokietija ar Rusija. Taigi nėra asimterijos ir visose kitose srityse. Be to, Lietuvos – Latvijos valstybinė siena – viena seniausių. Nusistovėjusi dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. O tai byloja, kad ištisus šimtmečius nesikeičia ir lietuvių – latvių tarpusavio santykiai. Tokie santykiai pasižymi pastovumu, draugiškumu, nuoširdumu.
Jei skaičiuotume, kuri iš Baltijos valstybių yra silpnoji grandis, tai, anot prof. A.Butkaus, lietuvių stiprybė turi ir savąjį “achilo kulną”. Per pastaruosius keletą šimtmečių lietuviai skausmingai blaškėsi, kas jie esą – lenkai ar lietuviai. O latviai tokių dilemų nepergyveno. Jie veltui nešvaistė nei savo jėgų, nei laiko, neturėjo ir tokių didelių praradimų kaip savanoriškas nutautėjimas. Tad ar nevertėtų latvių laikyti net sąmoningesniais už lietuvius?
VDU Letonikos centro vadovo prof. A.Butkaus įsitikinimu, netiesa, kad lietuviai nenori išmokti latvių kalbos, o latviai – nenori mokėti lietuvių kalbos. Ypač šis norėjimas akivaizdus pasienio ruože. Tačiau čia labai trukdo “mūsiškių televizininkų inercija”. Be abejo, ir lietuviai, ir latviai nėra tokie landūs, įkyrūs kaip lenkai ar rusai. Mes nesistengiame savo baltiškumo eksportuoti į kitas šalis. Vadinasi, ir kabelinėse TV, kurias mato Lietuva, nėra latviškų kanalų. Į klausimą kodėl nėra, visuomet atkertama, girdi, nėra poreikio. Bet jei ir nėra tokios nuostatos, tai ją reikia sukurti ir puoselėti. Jei esama poreikio žiūrėti ukrainietiškas, baltarusiškas, rusiškas, net korėjietiškas laidas, turi atsirasti ir noro žinoti, “kaip gyvena mūsų tikrieji ir vieninteliai kraujo broliai”.
Be to, lietuviai turi labai didelę bėdą, kuri juos menkina latvių akyse. Lietuviai nesugeba deramai atsispirti lenkų spaudimui. Latviai puikiai mato mūsų bejėgiškumą nuolaidžiaujant lenkų tautinei mažumai. Prof. A.Butkaus manymu, “latviai geriau atremia rusiškas atakas, intrigas bei propagandas, nei mes – lenkiškas, nors rusų Latvijos žemėse kur kas daugiau negu lenkų – Lietuvos teritorijoje”. Tad čia būtina prisipažinti: lenkai mus labiau šokdina nei rusai – latvius.
Prof. A.Butkus apgailestavo, kad kai kada lietuviai elgiasi itin nesolidariai. Pavyzdžiui, renkdami naująjį tautinių mažumų įstatymą, kuris numato ir regionines kalbas, ir dvikalbius užrašus. Tai – lietuviškas peilis latviams į nugarą. Taip išduodame savo kraujo brolius. Priėmę tokius potvarkius mes netiesiogiai atiduotume kozyrius Latvijos rusams – jie reikalaus tokių pat teisių, kokias teises išsikovos Vilniaus krašte tautinė lenkų mažuma.
Tad tema apie lietuvių – latvių tarpusavio santykius – dar ir skaudi. Akivaizdu, kad turime užtektinai rimtų temų, dėl kurių vertėtų kuo greičiau pradėt tartis ir galų gale susitarti. Bent jau dėl to, kas yra “silpnoji grandis” ir kas ką išduoda bei parduoda. Tačiau perfrazuojant prof. A.Butkų, dauguma mūsų mandymų “veikti konkrečiai pasibaigia niekuo neįpareigojančiais valdininkų furšetais”. Žodžiu, nenoriu būti blogas pranašas, bet turiu įtarimų, jog ir gegužės 4-osios konferencija bus paženklinta vien nieko konkrečiai neįpareigojančiomis rezoliucijomis bei deklaracijomis.
Nuotraukoje: visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.05.08
