Izraelio atominės bombos kūrimo istorija žinoma, tačiau toje istorijoje dar daug mįslių. Dar daugiau neaiškumų techniko atomininko Mordechajaus Vanuno, susijusio su tos bombos kūrimu, gyvenime. Izraelio valdžia jį paskelbė išdaviku, atskleidusiu valstybės paslaptį.
Mordechajus Vanunas gimė 1954 metais Maroke, religingo žydo šeimoje, kurioje augo dar keturi vaikai. Į Izraelį jo tėvai persikėlė 1960 metais ir Besšebe prekiavo religiniais daiktais. Sulaukęs pilnametystės, jaunasis Vanunas tarnavo kariuomenėje inžineriniuose daliniuose, o paskui įstojo į Tel Avivo universitetą, fizikos fakultetą. Tačiau studijavo neilgai: 1975 metais kaip nepažangus studentas buvo pašalintas iš universiteto.
Reikėjo kažką veikti. Jaunuolis ieškojo darbo. Pagal skelbimą laikraštyje moksliniame centre “Kamag” jis pabandė tapti “mokiniu techniku”. Tai buvo drąsus sprendimas, nes “Kamag” pavadinimas slėpė Dimono atominių bandymų centrą, esantį Negyvojoje dykumoje. Šis centras buvo įkurtas 1957 metais spalio 2 dieną, kai tarp Paryžiaus ir Tel Avivo buvo pasirašyta mokslinio bendradarbiavimo sutartis ir Pracūzijos įsipareigojimas perduoti Izraeliui atominį 24 megavatų galingumo reaktorių ir reikiamą dokumentaciją.
Centro statyba Dimone truko septynerius metus ir buvo baigta 1964 metais. Nors šis faktas buvo labai slepiamas, 1960 metais JAV žvalgybinis lėktuvas U-2 objektą užfiksavo: amerikiečiai pareikalavo, kad būtų leidžiama Dimoną reguliariai inspektuoti. 1960 m. gruodžio 21 d. Izraeliui teko prisipažinti, kad ten statomas atominis reaktorius, kuris bus naudojamas tik taikiems tikslams.
Tačiau tai buvo tik akių dūmimas. Izraelis tokio įsipareigojimo laikytis neketino. Kai tik amerikiečiai liovėsi inspektavę, 1969 m. reaktoriaus galingumas buvo padidintas iki 150 megavatų. O tai leido pagaminti po 40 kilogramų plutonio per metus. Izraelio specialiosios tarnybos pasirūpino, kad Dimone atsirastų daugiau kaip 200 tonų prisodrintos urano rūdos. Atominės bombos gamybai kliūčių neliko.
Suprantama, ketindamas įsidarbinti “Kamage”, mūsų herojus apie atominę programą nežinojo. Jam pavyko neužkliūti patikimumo patikrinimo procedūrose, ir jis buvo nukreiptas į mokymo kursus, kuriuos baigė 1977 metais ir gavo techniko diplomą, taip pat specialų leidimą. Mordechajus Vanunas tapo reaktoriaus 2-ojo slaptojo skyriaus naktinės pamainos viršininku.
Dimone Vanunas dirbo aštuonerius metus, per tą laiką sužinojo daug naujo. Gal dėl to jo įsitikinimai, jo elgesys pasikeitė iš esmės. Nors augo labai religingoje šeimoje, jis nusisuko nuo judaizmo, įstojo į Beršebos universitetą, filosofijos fakultetą, kurį sėkmingai baigė ir net liko filosofijos katedroje asistentu. 1983 metų krizė “surijo” visas jo santaupas, ir tada jis suartėjo su kairuoliškuoju studentų judėjimu, reikalavusiu ”liautis engti arabus”. Vienas šio judėjimo aktyvistų prisimena:
“Vanunas darė keisto žmogaus įspūdį. Niūrus, nekalbus, mūsų susirinkimuose jis dalyvaudavo tyliai sėdėdamas, jokių įsipareigojimų jis neprisiimdavo. Draugų neturėjo, man regis, jam jų ir nereikėjo”.
Vanuno dalyvavimas palestiniečių rengiamose akcijose atkreipė saugumo tarnybos “Šin Bet” dėmesį. Viskas baigėsi tuo, kad jis buvo pripažintas nepatikimu darbuotoju ir 1985 m. lapkričio mėnesį atleistas iš Centro etatų mažinimo pretekstu. Tada jis ir universitete neteko darbo. 1986 metų pavasarį Vanunas persikėlė į Australiją, kur jis galutinai atsisveikino su judaizmu ir perėjo į krikščionybę.
Australijoje jis susipažino su žurnalistu tūlu Oskaru Herera, kuriam ir patikėjo savo paslaptį. Jis papasakojo žurnalistui, kad ilgą laiką dirbo slaptame atominiame objekte Dimone ir sugebėjo ten išfotografuoti dvi foto juostas, kurias slaptai išvežė iš Izraelio. Apsukrus žurnalistas Vanunui pasiūlė turimą medžiagą parduoti kokiam nors laikraščiui už didelius pinigus. Vanunas sutiko. Paieškos, kurioms vadovavo O.Herera, baigėsi 1986 metų rugsėjo mėnesį: anglų laikraščio “Sunday Times” sutiko už fotografijas (60) ir kitą informaciją sumokėti 50 tūkstančių dolerių.
Londone Vanunas “Sunday Times” žurnalistams perdavė 60 fotografijų, kuriose buvo užfiksuoti slapčiausi (vadinamojo “Machonas-2”) Dimono įrenginiai. Vanuno teigimu, būtent “Machone-2” ir buvo gaminama atominė bomba. Šis objektas, pastatytas šalia sidabriniu kupolu padengto reaktoriaus, priminė dviaukštį betoninį sandėlį. Tačiau po juo yra šeši požeminiai aukštai. Būtent tenai apie pusantro šimto žmonių 20 metų ištisą parą kuria atominį užtaisą. Kaip tvirtino Vanunas, nuo antro iki ketvirto “Machono-2” aukšto įsikūrę gamybiniai cechai. Antrojo aukšto lygyje yra vadinamasis “Goldos balkonas”, iš kurio kontroliuojama darbų eiga. Taip jis vadinamas todėl, kad kažkada ministrė pirmininkė Golda Meir yra stebėjusi, kaip darbuojamasi gamybinėje salėje. Penktajame aukšte veikia cechas, kuriame apdorojamos įvairios žaliavos (plutonis, litis, tritis, berilis), reikalingos atominio ginklo gamybai. Šeštame aukšte yra gatavos produkcijos sandėlis.
Vanuno pateiktose fotografijose “Sunday Times” žurnalistai pamatė įvairias gamybines patalpas, laboratorijas, valdymo centrus… Labai dažnai fotografijose pasitaikydavo užrašas ivrito kalba – “radioaktyvumas”. O kai kuriose fotografijose matėsi metalinės sferos, kurios, kaip teigė Vanunas, ir buvo atominių bombų korpusai. Fotografijos buvo parodytos specialistams, kurie, jas išanalizavę, pasikalbėję su Vanunu, išanalizavę jo pateiktus techninius ir mokslinius duomenis, padarė išvadą, kad per 10 darbo metų požeminė “Machon-2” gamykla galėjo pagaminti nuo 100 iki 200 atominių užtaisų, tame skaičiuje – vandenilinių ir neutroninių.
Po tokių konsultacijų tapo aišku, kad Vanuno medžiagos paskelbimas spaudoje bus sensacingas visame pasaulyje. Tačiau vyriausiasis “Sunday Times” redaktorius kažkodėl lūkuriavo, dėl ko vėliau jis ne kartą gailėjosi. Reikalas tas, kad Izraelio žvalgyba “Mossad” jau žinojo apie būsimą publikaciją. Iš britų kontržvalgybos MI-5. Apie tai nedelsiant buvo informuotas ministras pirmininkas Šimonas Peresas, kuris nurodė nedelsiant suimtiVanuną ir pristatyti jį į Izraelį. Tačiau tuo pačiu jis iš “Mosad” vadovybės pareikalavo nepažeisti Anglijos įstatymų.
Į Londoną išvyko operatyvinė grupė, kuri lengvai nustatė Vanuno gyvenamąją vietą. Paaiškėjo, kad jis svetima pavarde gyvena viešbutyje “Mauntbatten” ir kad jam labai trūksta moterų draugijos. Būtent šia aplinkybe ir buvo nutarta pasinaudoti.
Rugsėjo 24 dieną Vanunas vienas vaikštinėjo miesto gatvėmis. Netikėtai prie įėjimo į vieną iš šokių salių dėmesį jis atkreipė į aukštą blondinę, su kuria susipažino ir visą vakarą praleido drauge. Vadino ją Sindi, buvo ji amerikietė, atvykusi į Europą kaip turistė, viena. Tačiau ji atsisakė eiti į Vanuno viešbutį, ir jie susitarė susitikti kitą dieną.
Pasimatymų metu Sindi kalbino Vanuną kelioms dienoms nuvykti į Italiją. Štai ten jie galės išsinuomos jaukų butą, tinkamą meilės malonumams, o Londono viešbutis tam reikalui netinkąs. Vanunui nieko neliko kaip sutikti. Pasirodė, kad Sindi apie viską iš anksto pasirūpino: grynais nupirko du bilietus reisui 504 “Londonas-Roma” ir rugsėjo 30 dieną laimingi meilužiai išskrido į Romą. Atsisveikindamas su “Sunday Times” reporteriais, Vanunas žadėjo sugrįžti po trijų dienų.
Tačiau šiems ketinimams nebuvo lemta išsipildyti. Reikalas tas, kad Sindi iš tiesų buvo “Mossado” agentė, specialiai susipažinusi su Vanunu kaip masalas išvilioti jį iš Londono. Tikroji jos pavardė buvo Čeril Čanin Ben-Tov, ir ji buvo Izraelio karinės žvalgybos “Aman” kapitono žmona.
Atskridę į Romą Vanunas ir “Sindi” iš aerouosto iškart nuvyko į butą, kur, kaip tikėjosi Vanunas, jie smaginsis meile. Tačiau vietoje plačios lovos Vanuno laukė du “Mossado” darbuotojai. Ir kai tik jis įėjo į butą, buvo suimtas, o “Sindi” jam į veną suleido stiprių migdomųjų. Paskui jis buvo atvežtas į Italijos uostą La Specija. Ten jau laukė specialiai pasiųstas Izraelio laivas “Tappuz”, kuris ir nugabenno jį į Izraelį. Vanunas atsidūrė kalėjime.
Redakcija “Sunday Times”, sužinojusi apie Vanuno suėmimą, nusprendė daugiau nedelsti. Spalio 5 dieną, kai Vanunas dar buvo tik pakeliui į Izraelį, “Sunday Times” išėjo su stambia antrašte pirmame puslapyje: “Izraelio atominio arsenalo paslaptys”. Buvo išspausdintas Vanuno pasakojimas, smulki objekto “Machon-2” schema, jo fotografijos ir pareiškimas, kad Izraelis turi daugiau kaip šimtą atominio ginklo vienetų, o tai reiškia, kad šis arsenalas pagal dydį yra šeštas pasaulyje. Laikraštyje taip pat buvo pranešta, kad šias paslaptis atskleidęs Izraelio technikas atomininkas buvo pagrobtas Londone ir “Mossado” agentų išvežtas iš Anglijos dėžėje kaip diplomatinis krovinys.
“Sunday Times” publikacija padarė didžiulį sprogusios bombos įspūdį. Izraelio vyriausybė buvo priversta 1986 m. lapkričio 9 dieną padaryti tokį pareiškimą:
“Mordechajus Vanunu yra Izraelyje, jis suimtas pagal teismo orderį, gautą prisilaikant procedūrų, kuriose dalyvavo suimtojo pasirinktas gynėjas”.
Izraelio specialiosios tarnybos pasirūpino keliomis publikacijomis spaudoje; tų publikacijų tikslas – nuslėpti tikrąsias Vanuno pagrobimo aplinkybes. Pagal vieną versiją, jis buvo suimtas po to, kai drauge su “Mossado” agente išplaukė jachta iš uosto Prancūzijos pietuose ir atsidūrė tarptautiniuose vandenyse. Pagal kitą versiją jis buvo užmigdytas Paryžiuje, o paskui kompanijos “El-Al” lėktuvu atgabentas į Izraelį.
Uždaras Vanuno teismo procesas vyko griežtoje slaptumo aplinkoje. Kaltinamasis aktas, kuris jam buvo įteiktas 1986 m. gruodžio mėnesį, paviešintas buvo tik trijų puslapių apimties. Jame pasakyta, kad Vanunas kaltinamas valstybės išdavimu, kad jis teikė paramą priešui karo metu, o taip pat šnipinėjo, rinko ir perdavė informaciją kenkdamas valstybės saugumui. Toks kaltinimas jam grėsė kalėjimą iki gyvos galvos.
Į teismą Vanunas buvo vežamas sukaustytas antrankiais, o ant galvos jam uždėdavo specialų šalmą, kad pakeliui žurnalistai negalėtų girdėti jo šūksnių. Kai vieną kartą jis pabandė nusiplėšti šalmą, prižiūrėtojai jį sumušė. Teisme Vanunas pareiškė, kad veikė iš idėjinių paskatų, tačiau nenorėjo pakenkti Izraeliui. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė, ir 1988 metų kovo 24 dieną trijų teisėjų komisija nuteisė Vanuną 18 metų kalėti.
Atrodytų, tuo viskas pasakyta. Tačiau jau 1988 metų rugsėjo mėnesį italų tardytojas D.Sika, išanalizavęs Vanuno bylos aplinkybes, padarė pareiškimą, kad Vanunas apskritai nebuvo pagrobtas. Jis teigė, kad Vanunas negalėjo fotografuoti “Machon-2” objekte, nes jis ištisą parą labai akylai stebimas ir saugomas. Be to, kaip teigia D.Sika, Vanuno sulaikymo operacija buvo atlikta labai paskubomis, kad galėtų būti tikra. Tardytojas daro išvadą, kad Vanunas nebuvo išdavikas, o visa ši istorija tėra Izraelio specialiųjų tarnybų dezinformacija, kurios tikslas – parodyti pasauliui, kad Izraelis turi atominį ginklą.
Šis pareiškimas turėjo platų rezonansą pasaulyje, jis susilaukė ir pritarimų, ir paneigimų. Tačiau ilgainiui tokia prielaida tapo vyraujanti, nes niekas taip ir nesugebėjo įtikinamai ją paneigti. Dar daugiau: Polardo byla ir “Lakam” išformavimas 1986 metų pradžioje privertė Izraelio vyriausybę apsispręsti – kaip toliau elgtis su Centru Dimone ir atominio ginklo gamybos faktu.
Parengta remiantis Dmitrijumi Prochorovu (“Izraelio specialiosios tarnybos”, 2002)
2009.10.23
