Vieni tvirtina, kad užpuolimo grėsmės praktiškai nėra. Tai, visų pirma, todėl, kad Baltijos šalys yra NATO narės, o NATO yra stipresnė už Rusiją.
Kiti abejoja, ar tikrai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su jo aplinka nesusigundys, panaudodamas branduolinį šantažą, užpulti Baltijos valstybes. Ir atkurti buvusią SSRS Pabaltijo karinę apygardą nuo Sankt Peterburgo iki Kaliningrado. Mat nesutarimai Europos Sąjungoje dėl sankcijų Rusijai griežtumo byloja, kad panašūs nesutarimai gali iškilti ir tarp NATO narių (o jų dauguma – ir ES narės). Ir priimant sprendimą, kaip ginti užpultas Baltijos valstybes, NATO sutarties 5 straipsnis visoje apimtyje gali ir nesuveikti.
Galima pridurti, kad NATO yra kolektyvinės gynybos organizacija ir nebūtinai besigindama sieks užpuoliko kapituliacijos. To, kuo baigėsi II Pasaulinis karas. Todėl Rusijos rizika ženkliai nukentėti nuo NATO užpuolus Baltijos valstybes galbūt nėra tokia didelė. Blogiausiu atveju bus iš jų išstumta. Tad kodėl nepabandžius?
Kodėl iki šiol ne
Kodėl Rusija iki šiol neužpuolė bent vienos Baltijos valstybės? Kas dabar pasikeitė V. Putino Rusijoje tiek, kad jau būtų galima tikėtis užpuolimo?
Vargu, ar kas suabejotų, kad Rusijos generalinis štabas jau seniai turi visus reikiamus karinių operacijų planus Baltijos valstybių okupacijai. Jau nuo to momento, kai Rusijos kariuomenė pasitraukė iš jų teritorijos. Prisiminkim skaitlingus karinius manevrus Kaliningrado srityje, Baltarusijoje ir Vakarų karinėje apygardoje su įsiveržimo imitacijomis. Ypač po to, kai Baltijos valstybės tapo NATO narėmis.
Taip pat galima manyti, kad Rusija jau seniai, pradedant Moldovos Padnestrės okupacija, yra parengusi hibridinio karo versijas.
Padnestrėje, Abchazijoje bei Pietų Osetijoje pakako įtikinti Vakarų kvailius, kad Rusija gali viena atlikti taikdarių vaidmenį. Tie „taikdariai“, veikdami su reguliaria kariuomene, ir atplėšė Moldovos ir Gruzijos teritorijas.
Okupuojant Krymą ir Donbasą toks scenarijus, savaime suprantama, jau nebūtų praėjęs. Pernelyg didelė ir ir reikšminga yra Ukraina.
Kaip žinoma, vietoj „taikdarių“ Kryme reguliariajai armijai įvesti buvo panaudoti anoniminiai „žalieji žmogiūkščiai“, „liaudies gynėjai“. Iš esmės, tai tas pats hibridinis karas. Beje, ir dabar Donbaso atveju Vakarų kvailius pavyko įtikinti atsiųsti „nepriklausomų“ stebėtojų ESBO misiją su visa „neutralių“ Rusijos atstovų gausybe.
Į Krymą Rusijos Federacija misijos iš viso neįsileidžia, o Donbase tik ten, kur ji maloningai sutinka. Nors Minsko susitarimuose ESBO turi būti leista kontroliuoti visą rytinę Ukrainos valstybinę sieną su Rusija, Rusija maloningai leido stebėti du pasienio punktus.
Patogiausią laiką okupuoti Baltijos valstybes žvelgiant iš dabarties Rusija akivaizdžiai praleido.
Tai laikas, kai Maskvos propaganda „šiurpino“ Vakarus neonacistais Baltijos valstybėse, visišku rusakalbių beteisiškumu jose ir t.t.
Tuo metu naftos kainos leido Rusijai planuoti pakenčiamą šalies biudžetą ir ramiai žvelgti bent į metų, dviejų ateitį.
Tai laikas, kai NATO greičiausiai rimtai net negalvojo apie Baltijos valstybių užpuolimo galimybę. JAV prezidentas Barackas Obama tuo metu „perkrovinėjo“ pablogėjusius dėl karo su Gruzija Rusijos ir JAV santykius, o Europos Sąjunga atsiprašinėjo Rusijos, kad dar negali jai padovanoti bevizio režimo, nes yra ES dar tokių nesusipratėlių, kaip Lietuva ir panašios.
Štai tada ir buvo puikus momentas Rusijai sugalvoti kokią nors Gleiwitz‘o tipo operaciją tranzitiniame Kaliningrado geležinkelio ruože ir įsiveržti į Lietuvą. O Latvijoje ir Estijoje slapta išžudyti krūvą rusakalbių, palikus prie jų lavonų neonacistinius ir Latvijos simbolius, kurie tuoj pat būtų pademonstruoti tuo metu dar patikliam Vakarų pasauliui.
Ką turime dabar?
Pirmiausiai prisiminkime prezidentės Dalios Grybauskaitės kumštį ant NATO stalo vos jai pradėjus pirmąją kadenciją: tai kurgi tie NATO operatyviniai planai bendromis jėgomis gintis Baltijos valstybėse, o tiksliau, kada jie pagaliau bus nors pradėti rengti. Su inercija, bet ledai pajudėjo dar iki Rusijos agresijos Kryme. Dar iki jos buvo surengtos bendros NATO pratybos, kurių turinys oficialiai jau tada buvo įvardinamas šiuolaikiškai: teroristų įsiveržimo į Lietuvą atrėmimas.
Kad ir ką D. Grybauskaitės oponentai ar priešai kalbėtų apie „nepolitkorektiškus“ jos pasisakymus apie Rusiją (Rusija – teroristinė kvailių valstybė), jos praeitį, kokias sąmokslo teorijas apie ją bekurtų, būtent jos dėka matome visai neseniai neįtikimą faktą: šiandien Lietuvos teritorijoje kartu su Lietuvos kariais yra JAV ir ir kitų NATO valstybių kariai ir jie bus Lietuvoje tiek, kiek reikės.
Beje, dėl „nepolitkorektiškumo“. Tai Vakarų lyderiai, „vyniodami į vatą“ Rusijos veiksmų prieš Ukrainą esmę apgaudinėja savo eilinius rinkėjus. Jie „politkorektiškais“ pareiškimais sudaro jiems klaidinantį įspūdį, jog su Rusija galima susitarti gražiuoju, tik diplomatiniais metodais. Tiesos nuslėpimas tai – nusikaltimas prieš savo piliečius.
Pasakymas, kad Rusija – teroristinė valstybė, – geriausiai atspindi realybę. Rusija samdo ir apginkluoja savo piliečius karui su Ukraina, siunčia juos ir reguliariąją armiją į Ukrainos rytus be skiriamųjų ženklų. Ji atima iš jų teisę vadintis kombatantais – ginkluoto konflikto dalyviais. Jie pagal Ženevos konvencijas Ukrainoje gali būti vertinami tik kaip kriminaliniai nusikaltėliai. O tokie jų nusikaltimai, kaip civilinio lėktuvo numušimas, civilių įkaitų grobimas, žiaurus elgesys su jais, Raudonojo kryžiaus transporto užpuolimas ir pan., pagal tarptautinę teisę vertinami ne kaip karo nusikaltimai, o kaip teroro aktai.
Dar prieš prasidedant netikėtam naftos kainų kritimui dauguma karo ekspertų tvirtai teigė, kad su tomis pajėgomis, kurias Rusija turi prie Ukrainos sienų ir pačioje Ukrainoje, įskaičiuojant Krymą, jokia plataus masto įsiveržimo į Ukrainą operacija negalima.
Net ir padėties „užšaldymui“ Rusija neturi jėgų po to, kai Ukrainos vyriausybė žengė visam pasauliui suprantamą žingsnį – atsisakė atlikti bet kokias finansines operacijas okupuotoje zonoje. Kitaip tariant, atsisakė leisti teroristams disponuoti biudžetiniais Ukrainos pinigais ir palaikyti jų kontroliuojamų įmonių veiklą. Tai sukėlė šoką V. Putinui, kuris tikėjosi nuleidinėti nors finansinį Ukrainos kraują per okupuotą Donbasą.
V. Putino „Novorosijos“ vietiniams vadams ištikimi jų gerbėjai, rusakalbiai Ukrainos piliečiai, tematantys Maskvos televiziją, jau viešai okupuotų miestų aikštėse reiškia nepasitenkinimą esama humanitarine padėtimi. Duokite pinigų, neturime iš ko gyventi. Prašykite iš Rusijos, nekenčiamo Kijevo, pagaliau iš Europos Sąjungos labdaros fondų, tik darykite ką nors. Mes mirštame. O jau žiema…
Plataus masto puolimui Rusijai tektų skelbti beveik visuotinę mobilizaciją. Bet ir čia karo ekspertai suskaičiavo, kad šiandien Rusija to padaryti jau finansiškai nepajėgi.
Tad tol, kol Ukraina sėkmingai ginasi, turime visai neblogą padėtį.
Antrasis frontas
Pagaliau vėl garsiau prabilo Šiaurės Kaukazo sukilėliai. Gruodžio 4 d. jie pateikė nemalonų siurprizą V. Putinui, turėjusiam tą dieną skaityti pranešimą Federacijos Tarybos ir Dūmos „deputatams“ bei kitiems kviestiniams jo valdžios vykdytojams apie padėtį šalyje.
Naktį Čečėnijos sostinę Džoharą (Grozną) užplūdo ginkluoti Kaukazo Emyrato būriai. Jie, jų tvirtinimu, sunaikino daug okupanto mašinų, karinių kolonų, daug Rusijos ginkluotų pareigūnų. Nors apie plataus mąsto puolimą kol kas kalbėti, matyt, netenka, visgi bent kiek intensyvesnis Rusijos ginkluotų grupuočių užpuldinėjimas Šiaurės Kaukaze ukrainiečiams tolygus Antrajam frontui, suvaržančiam Rusijos karinio puolimo Ukrainoje ir bet kur kitur, taip pat ir Baltijos valstybėse, galimybes.
Šiaurės Kaukazo sukilėliai, daugiausiai musulmonai, ne vieniši savo kovoje.
JAV ir Europos Sąjunga nusigręžė nuo su niekuo nepalyginamų Rusijos teroristų žiaurumų Čečėnijoje, kuri iš visų jėgų stengėsi atkurti valstybę demokratiniais pagrindais. Tais pačiais pagrindais prieš tai surengė referendumą nepriklausomybės klausimu. Rusijos teroristai nuo žemės paviršiaus nušlavė Čečėnijos sostinę Džoharą (Grozną) ir nužudė kelis šimtus tūkstančių civilių, tarp jų – keliasdešimt tūkstančių vaikų. Kai tai vyko, Vakarai integravosi su teroristine Rusija.
Kai teisybės ir teisingumo žemėje nerandi, belieka kreiptis į Dievą. Šiaurės Kaukazo musulmonai susivienijo ir paskelbė savo teritorijoje apie Kaukazo Emyrato sukūrimą Islamo pagrindu.
Natūralu, kad nemažai kaukaziečių įsijungė į džihadą Artimuosiuose rytuose prieš Rusijos remiamą Sirijos diktatorių Bašarą al-Asadą ir pasižymėjo kovose su jo ginkluotosiomis pajėgomis.
Vienu iš stambiausių sukilėlių prieš Asadą grupuočių Jaish al-Muhajireen wal-Ansar (JMA), kurioje daug rusakalbių musulmonų, ypač iš Šiaurės Kaukazo, vadu tapo save čečėnu laikantis Abu Umar al-Shishani (Šišani arabiškai Čečėnas), apie kurio drąsą ir išradingumą arabų pasaulyje jau sklando legendos. Jo karo draugų ratas plečiasi, vis daugiau karo užgrūdintų karių iš daugelio šalių (ir Europos Sąjungos, taip pat) įsijaučia į Šiaurės Kaukazo nepriklausomybės problemą.
Pats Shishani, Gruzijos pilietis, prieš tai karo patyrimą įgijo antrajame Čečėnijos ir Rusijos kare, po to – Gruzijos kare su Rusija 2008 m., buvo Gruzijos ginkluotųjų pajėgų seržantu žvalgybinėje kuopoje. 2013 metų lapkritį jis prisiekė ISIL (Islam State of Iraq and Levant) lyderiui Abu Bakr al-Baghdadi.
Tuo aspektu prisimintinas š.m. rugsėjo 3 d. per pasaulį praėjęs „Al Arabia“ portalo vaizdo įrašas, kuriame vienas ISIL JMA sukilėlis Sirijos provincijos Rakka Tabak rajone sėdi užgrobto Rusijos gamybos SU tipo naikintuvo kabinoje, o jo kovos draugas šalia rusiškai įspėja Putiną; „Šis pranešimas skirtas tau, Vladimirai Putinai. Tai jūsų lėktuvas, kurį jūs atsiuntėte Bašarui, ir su Alacho pagalba mes nusiųsime juos jums atgal. Atmink tai. Ir Alachui leidus mes išlaisvinsim Čečėniją ir visą Kaukazą“.
Antrojo fronto reali grėsmė Rusijai iškyla bent dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji, aišku, naftos, lemiančios Rusijos galybę, pasaulinių kainų kritimas (prie jos prisideda ir finansinės Vakarų sankcijos Rusijai). Jo labai laukė Šiaurės Kaukazo sukilėliai.
Antroji – lūžis Europoje Palestinos pripažinimo klausimu.
Gruodžio 2 d. Prancūzijos Nacionalinė asamblėja balsavo už rezoliuciją, kurioje vyriausybė raginama pripažinti Palestinos valstybę. Didžiosios Britanijos parlamentas panašią rezoliuciją priėmė spalio 13 dieną, Ispanijos įstatymų leidėjai – lapkričio 18-ąją, o Švedija oficialiai pripažino Palestiną spalio 30-ąją.
Tai – ne iš gero gyvenimo. Kilus karui Sirijoje ir jam išplitus į Iraką, nemažai Europos Sąjungos valstybių piliečių – musulmonų prisijungė prie sukilėlių prieš Asado režimą.
ISIL, žinia, yra baubas Izraeliui ir tuo pačiu JAV, kuri iš oro atakuoja ISIL pozicijas, užuot pirma užbaigusi reikalus su Asadu. Tik karų patyrimas Afganistane ir Irake rodytų, kad tokiomis atakomis platų palaikymą musulmonų pasaulyje turinčių ISIL karių nesustabdysi. Galimas variantas, kad visgi teks derėtis su dabar teroristais vadinamais sukilėliais. Ir Palestinos klausimo išsprendimas būtų vienas iš pagrindinių.
Nesutarus tikėtina, kad artimiausiu teroro taikiniu taptų tos Europos šalys, kurios nuo seno susiję su musulmonų pasauliu dar nuo kolonijinių laikų. Juolab, kad karo patyrimą ir ryšius Sirijoje ir Irake įgiję, į savo šalis sugrįžę ES piliečiai gali tapti sunkiai sukontroliuojami demokratinėse valstybėse. Tad geriau jau pripažinti Palestiną nepriklausoma valstybe ir bent tiek sušvelninti santykius su musulmonų pasauliu.
Galima manyti, kad solidarus Palestinos valstybės pripažinimas ES valstybėse baigsis tuo, kad ji taps pilnateise JT nare. Nemažas būrys politikos analitikų jau seniai yra pateikę argumentus, kodėl taip būtų geriau visiems. Svarbiausias iš jų – tapusi pilnateise valstybe Palestina privalėtų griežtai laikytis JT įstatų, ir prisiimti visą atsakomybę už jų nesilaikymą tiek viduje, tiek kaimynų atžvilgiu. Nesilaikant taisyklių jai galėtų būti taikomos adekvačios tarptautinės bendrijos sankcijos iki karinių imtinai. O Izraelio saugumas būtų visiškai garantuotas, ypač turint omeny jo palaikymą JAV, Europos Sąjungoje ir NATO.
Nors kiek normalizavus Palestinos ir Izraelio santykius ir sumažėjus dėmesiui pagrindiniam Artimųjų rytų konflikto židiniui, kuris net ir pripažinus Palestiną tikriausiai dar ilgai rusens, didesnis musulmonų pasaulio dėmesys gali atitekti persekiojamų musulmonų padėčiai Rusijoje, visų pirma – Šiaurės Kaukaze ir okupuotame Kryme. Jų padėties nei iš tolo negalima palyginti su tikėjimo brolių padėtimi Europos Sąjungos valstybėse ar JAV.
Daugiau, negu dviejų frontų, Ukrainoje ir Šiaurės Kaukaze, Rusija atlaikyti tikrai nepajėgs. Bent jau įžvelgiamoje ateityje Baltijos valstybės gali būti ramios su sąlyga, jei NATO savigynai jose bus pasirengusi adekvačiai. Žinoma, branduolinės beprotybės atmesti taip pat negalima, bet vargu ar nebranduolinės valstybės galėtų jai pasipriešinti.
xxx
Rusijos prezidento Vladimiro Putino pranešimas gruodžio 4 d., kuriame jis nervingai paminėjo ir sukilėlių akciją Grozne, ir forma, ir turiniu labai priminė ikigorbačiovinių nukvakusių SSRS komunistų partijos generalinių sekretorių viešai transliuojamas kalbas partijos plenumuose. Tie patys daugkartiniai plojimai salėje ir tos pačios kalbos: „pirmaujame“, „turime milžinišką potencialą“, „ne paslaptis, draugai, kad dar yra ir trūkumų,“ „sieksime“, „gerinsime“, „pavysime ir pralenksime“.
Ir abstraktūs visažinio prezidento nurodymai vyriausybei ir kitiems savo pavaldiniams, ką jie turi daryti, kad Rusija taptų pasaulio ekonomikoje pirmaujančia valstybe… Žiniasklaida pastebėjo, kad salėje sėdėjęs premjeras Dmitrijus Medvedevas kalbos metu snaudė. Taip būna artėjant režimo krachui, rodo istorija.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2014.12.06; 18:17
