Armėniška cenzūra Lietuvoje neturi būti toleruojama


Print

Dėl kokių priežasčių I.Melianas gali sulaukti pasmerkimo? Priekaištų jis gali sulaukti vien dėl to, kad šių metų kovo 31-ąją oficialiame Genocido aukų muziejuje Vilniuje oficialiai perskaitė pranešimą apie azerbaidžaniečių tautai tragiškus įvykius 19-20 – ame amžiais. Visuomeninių pareigų jis gali netekti vien dėl to, kad šiais metais išdrįso oficialiame lietuviškame moksliniame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ paskelbti išsamų istorinį straipsnį, kaip kadaise armėnų nacionalistai rengė pogromus prieš taikius azerbaidžaniečius. Sunku patikėti, jog tai – lietuviška realija. Tačiau tokia įvykių eiga vis dėlto įmanoma. Bent jau tokių tikslų – išstumti dabartinį koordinatorių – siekia tie, kurie Lietuvos armėnų bendruomenių vardu pasiuntė skundą dėl neva „su koordinatoriaus pareigomis nesuderinamo“ Imanto Meliano elgesio. Pasirodo, ilgametis, daugiau nei dešimtmetį Tautinių bendrijų tarybai vadovaujantis I.Melianas Lietuvoje negali gilintis į istorinius dalykus, kurie yra nemalonūs, nepatogūs Armėnijai.

Gintaras Visockas

Šiomis dienomis Lietuvoje atsitiko neregėtas – negirdėtas dalykas. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) prie Vyriausybės sulaukė anoniminio skundo. Užuot iš karto išmetęs tą raštą į šiukšlių kibirą, TMID generalinis direktorius Arvydas Daunoravičius kažkodėl liepė „anonimką“ persiųsti kitai Lietuvos valstybinei institucijai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC). LGGRTC vadovybė greičiausiai pasielgs taip pat neprincipingai, kaip neprincipingai pasielgė ir naujasis TMID direktorius, – neišmes „laiško“ į šiukšlių kibirą. Neatmestinas variantas, kad dėl tos „kliauzės“ bus net rimtai diskutuojama, ir Tautinių bendrijų tarybos koordinatorius Imantas Melianas galbūt sulauks pasmerkimo, galbūt neteks ir šių visuomeninių pareigų.

Dėl kokių priežasčių I.Melianas gali sulaukti pasmerkimo? Priekaištų jis gali sulaukti vien dėl to, kad šių metų kovo 31-ąją oficialiame Genocido aukų muziejuje Vilniuje oficialiai perskaitė pranešimą apie azerbaidžaniečių tautai tragiškus įvykius 19-20- amžiais. Visuomeninių pareigų jis gali netekti vien dėl to, kad šiais metais išdrįso oficialiame lietuviškame moksliniame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ paskelbti išsamų straipsnį, kaip kadaise armėnų nacionalistai rengė žiaurius pogromus prieš taikius azerbaidžaniečius. Sunku patikėti, jog tai – lietuviška realija. Tačiau tokia įvykių eiga vis dėlto įmanoma. Bent jau tokių tikslų – išstumti dabartinį koordinatorių – siekia tie, kurie Lietuvos armėnų bendrijų sąjungos vardu pasiuntė skundą dėl neva „su koordinatoriaus pareigomis nesuderinamo“ Imanto Meliano elgesio. Pasirodo, ilgametis, daugiau nei dešimtmetį Tautinių bendrijų tarybai vadovaujantis I.Melianas Lietuvoje negali gilintis į istorinius dalykus, kurie yra nemalonūs, nepatogūs Armėnijai. Tiesa, po tuo anoniminiu laišku sukeverzotas kažkoks parašas.

Tačiau po parašu nėra nei vardo, nei – pavardės. Tiesiog parašyta, jog tai – Lietuvos armėnų bendrijų sąjungos laiškas. Kokių bendrijų, ar tikrai visos bendrijos jam pritaria, – belieka tik spėlioti. Prie laiško dar pridėtas maždaug 7-erių puslapių tekstas, neva neigiantis armėnų padarytą skriaudą Azerbaidžanui tiek praėjusiame šimtmetyje, tiek 20-ojo amžiaus pradžioje, tiek ir dėl Kalnų Karabacho. Bet kaip ir laiške, taip ir priede nenurodyta nei rašiusiojo pavardė, nei vardas. Tik neįskaitomai suraitytas parašas. O kieno tas parašas – velniai žino. Apie tą anoniminį laišką sužinota visai neseniai – liepos 14-ąją. Esu vienas iš tų lietuvių, kurie dalyvavo azerbaidžaniečiams svarbiame kovo 31-osios renginyje Genocido aukų muziejuje Vilniuje ir tylos minute pagerbė visus žuvusius, nukankintus, be žinios dingusius azerbaidžaniečius. Esu iš tų lietuvių, kurie su didžiausiu susidomėjimu perskaitė ilgoką I.Meliano istorinę apybraižą, kaip armėnų nacionalistai azerbaidžaniečių sąskaita plėtė savąją, armėniškąją, erdvę, kaip armėnai dažnusyk savo agresyvius veiksmus derino su Maskva. Bet tą kovo 31-osios popietę aš neįžvelgiau nieko antiarmėniško, nepadoraus, tendencingo. Objektyvumas, teisingumas, korektiškumas ir santūrumas tądien tikrai buvo išsaugotas. Man regis, kad minėjimo organizatoriai tądien elgėsi net per daug santūriai ir kukliai. Pagrindinis pranešėjas I.Melianas išsamiai paaiškino, kodėl jis parašė straipsnį būtent apie azerbaidžaniečių tautos genocidą, informavo, kokiais šaltiniais ir kokia literatūra remtasi, taip pat akcentavo, jog dėl buvusių pogromų tikrai nekaltina nei visų armėnų, nei visų rusų, išsamiai analizavo, kokio čia būta negatyvaus Rusijos vaidmens.

Žodžiu, visuomenės dėmesiui jis pateikia iki šiol mažai kam žinotus faktus ir, žinoma, yra pasiruošęs atidžiai išklausyti armėniškosios diasporos pozicijos. Santūriai, garbingai, objektyviai tądien elgėsi ir Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Kai paprašyta, jog būtų rodoma tik švelnesnioji, o ne aštrioji, dokumentinio filmo apie azerbaidžaniečių kančias versija, jis nesipiktino, neprieštaravo, niekam nesiskundė. Kalbėdamas iš tribūnos M.Gamzajevas pabrėžė, kad, kaip ir istorinę apybraižą parašęs I.Melianas, jis pasiruošęs su armėnų puse rimtoms diskusijoms tiek istorinėmis, tiek politinėmis temomis. Beje, tame liūdname kovo 31-osios minėjime pasigedau daug žymių Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų, kurie, pavyzdžiui, prieš keletą metų labai aktyviai dalyvavo iškilmingame armėnų tautos genocido minėjime. Omenyje turiu na kad ir parlamentarus Česlovą Juršėną, Algį Kašėtą, tuomet ėjusius svarbias valstybines pareigas. Štai armėnų tautos genocido minėjime dalyvavo tuometinis TMID direktorius Antanas Petrauskas, o į azerbaidžaniečių tautos genocido minėjimą šiandieninis TMID direktorius kažkodėl nesiteikė atvykti. Azerbaidžaniečių tautos genocido minėjime pasigedau Seimo pirmininko, Seimo opozicijos ir pozicijos lyderių, Užsienio reikalų ministerijos vadovybės, žymių istorikų, rašytojų…

Belieka paklausti: gal kai kuriems Lietuvos valstybės tarnautojams bei politikams pralietas azerbaidžanietiškas kraujas ne toks brangus kaip armėniškas? Po kovo 31-osios minėjimo prabėgo jau keleri mėnesiai, bet Lietuvos armėnų diaspora neparodė jokio noro viešai diskutuoti dėl sudėtingų Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Užtat būta keleto slaptų ir pusiau slaptų armėnų mažumos atstovų vizitų pas proarmėniškomis pažiūromis pagarsėjusius Lietuvos Seimo narius. Tokių vizitų tikslas daugiau negu aiškus: juose svarstyta, kaip padaryti kuo ženklesnį spaudimą proazerbaidžanietiškos pozicijos besilaikantiems Lietuvos politikams, istorikams, žurnalistams. Gaila, bet paskutiniųjų dienų įvykiai rodo, jog armėnų diaspora Lietuvoje iki šiol nepasiruošusi atviroms, viešoms diskusijoms. Kaip ir gūdžiais sovietiniais laikais, ji griebiasi padorioje visuomenėje nepriimtinų priemonių – anoniminių laiškų, skundų, intrigų (dabar man aišku, kodėl karo žurnalistas Ričardas Lapaitis, savo akimis matęs Kalnų Karabacho tragediją ir www.slaptai.lt davęs išsamų videointerviu apie armėnų agresiją prieš taikius azerbaidžaniečius, ne sykį užsiminė apie galimą armėnišką kerštą).

Iš šios keblios situacijos matau tik vieną išeitį. TMID vadovas Arvydas Daunoravičius privalo „ant kilimo“ pasikviesti armėnų tautinės mažumos Lietuvoje lyderius ir išsiaiškinti, ar jiems žinoma, kas ir kodėl parašė anoniminį skundą. Armėnų diaspora privalo ne tik pati demaskuoti tokius skundų rašeivas. Araiko Tuniano vadovaujami Lietuvos armėnai privalo viešai pasmerkti anoniminių skundų kūrėjus. Lietuvos armėnų tautinei mažumai būtina labai griežtai pasakyti: kaip ir visų kitų tautų atstovai, tame tarpe – ir lietuviai, ir azerbaidžaniečiai, armėnai privalo griežtai laikytis demokratijos nustatytų žaidimo taisyklių. O tai reiškia, kad Lietuvoje apie savo skaudulius galima pasakoti visoms tautoms – ne tik armėnams. Taip pat armėnų diasporą būtina perspėti: armėniška cenzūra Lietuvoje daugiau nebus toleruojama. O juk armėniškas lobizmas Lietuvoje – ir be akinių pastebimas. Jis matomas plika akimi. Jei atvirai, aš, lietuvis, per pastaruosius du dešimtmečius, kai mano šalis atkūrė nepriklausomybę, labai daug ir pačiomis įvairiausiomis progomis girdėjau pačių išsamiausių pranešimų apie armėnų patirtas kančias. O štai apie padarytas dideles skriaudas azerbaidžaniečiams išgirdau tik 2009-aisiais, po Kovo 11-osios Akto prabėgus beveik 20-čiai metų. Tokia žinių disproporcija negalėjo susidaryti natūraliai, be pašalinių jėgų įsikišimo.

Tokios pat nuomonės laikosi daugelis mano internetinės svetainės skaitytojų bei gerbėjų. Apie iš gimtųjų namų išvarytus, nužudytus ir suluošintus šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių jie sužinojo tik tuomet, kai www.slaptai.lt paskelbė minėtą Imanto Meliano istorinę apžvalgą, interviu su maždaug dvejis metus Kalnų Karabache karo korespondentu dirbusiu Ričardu Lapaičiu, Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininku Mahiru Gamzajevu („Šiame pasaulyje ne viskas perkama ir ne viskas parduodama“) bei 20-ies minučių trukmės azerbaidžaniečių autorių sukurtą dokumentinį filmą „Azerbaidžaniečių tautos skausmas ir ašaros“. Jei mūsų valstybinės institucijos neduos šiandien deramo atkirčio armėniškos cenzūros puoselėtojams Lietuvoje, bijau, jog artimiausiu metu mes būsime priversti iš savo bibliotekų ir mokyklinių vadovėlių išmesti viską, kas susiję … su lietuvių tautos klasiku Vincu Krėve. Šitaip sakydamas nei juokauju, nei ironizuoju. Viename savo literatūriniame – filosofiniame – istoriniame veikale rašytojas V.Krėvė labai nepalankiai aprašo armėnus kaip tautą. V.Krėvės įžvalgos, pastebėjimai, palyginimai armėnams – labai skaudūs. Tad nenustebčiau, jei nacionalinės nesantaikos kurstymu kada nors bus bandoma apkaltinti ir mūsų klasiką. Juk V.Krėvė tame veikale armėnus apibūdino kaip nesąžiningus, klastingus, dviveidžius.


Prisijunkite prie diskusijos