Ši istorija užrašyta prieš keliolika metų. Bet iki šiol deramai neišgvildenta. Deja, kai kurių dalykų, matyt, jau niekad nebeišsiaiškinsime. Būta jėgų, kurios labai stengėsi, jog KGB agentas Lyras visuomenei taip ir nepateiktų savo išpažinties.
KGB agentas, kurį saugumas apie 1950-uosius metus aprengė žalia miško brolių uniforma ir pasiuntė į girią žudyti partizanų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nutarė atverti širdį – duoti parodymus apie savo judošišką veiklą. Nusprendė papasakoti, ką, kaip ir kodėl veikė 1945-1953 metais jis bei jo bendrai, pavaldūs rusų žvalgybos viršininkui majorui Sokolovui. KGB agento Lyro (būtent tokį slapyvardį jis pasirinko, tiesa, turėjo ir kitokių – Mikas, Laimutis) bendradarbiavimas su atgimusios Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojais truko kelerius metus – nuo 1990-ųjų pabaigos iki 1993-ųjų vidurio.
Apie 1993-iuosius, kai į valdžią sugrįžo buvę komunistai – Algirdas Brazauskas ir LDDP, Lyras staiga nutilo. Taip ir neįgyvendino savo pažado – per televiziją neinformavo visuomenės, kaip pokario metais Vilniuje ir Kaune juos rusų instruktoriai mokė žudyti partizanus, kaip jie būdavo sumaniai infiltruojami į partizanų būrius ir grupes, kaip, sugrįžę iš užduočių, linksmindavosi konspiraciniuose butuose. Lyrą tardęs Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojas G.K. (beje, buvęs partizanas) dar bandė kamantinėti sokolovininką, likusius gyvus jo sėbrus, tačiau ilgainiui kai kurie to meto VSD pareigūnai pradėjo neskatinti tokios veiklos. Suprask: jokių tardymų, jokios saviveiklos.
G.K. mano, kad jam nebeleido daugiau tardyti buvusių sovietinių saugumiečių būtent tuo metu, kai Lietuvos Seimo nacionalinio saugumo komitete ėmė dirbti antipartizaniškų nusiteikimų asmenys ir kai į Vilnių atkeliavo vieno stribo skundas. Skundęs stribas rašė, esą jį buvę partizanai mėgino nužudyti – iš pradžių kiaurą dieną klausinėjo, po to pasiūlę važiuoti į mišką. G.K. įsitikinimu, partizanai tenorėjo, kad stribas parodytų, kur užkasti žuvusių partizanų kūnai…
Taigi KGB agentas – smogikas Lyras, 1950 – 1953 metais veikęs Tauragės, Simno, Butrimonių apylinkėse, o 8-ame dešimtmetyje sekęs iš Sibiro grįžusius tremtinius, dėl jam vienam težinomų priežasčių ėmė vengti susitikimų ir pokalbių su buvusiais savo priešais – miško broliais. Lyras, po Kovo 11-osios akto paskelbimo, regis, noriai padėjęs išsiaiškinti kelių partizaninių grupių išžudymo aplinkybes, staiga tarsi vandens prisisėmė į burną: nežinau, neprisimenu, nemačiau. Džiugu, kad jis bent jau nepakeitė gyvenamosios vietos ir pavardės. (Taip pėdas yra sumėtę keli dar gyvi sokolovininkai.)
G.K.namuose tebeguli kelios dešimtys nuotraukų iš asmeninio Lyro albumo ir į 19 lapų sutilpusi Lyro išpažintis. Atėjus į valdžią brazauskininkams, G.K. iš Lietuvos nacionalinio saugumo pasitraukė. Beje, G.K. įsitikinęs, jog Lyro išpažintis negali būti itin nuoširdi. Buvęs sokolovininkas, be abejo, stengėsi sumenkinti visus savo žygius, nutylėti asmeninius nuopelnus, be to, atsiradus keliems liudininkams, kuriuos Lyras, matyt, manė esant jau mirusius, paaiškėjo, jog jis sąmoningai menkino ir kai kurių savo bendrų “pergales prieš banditus”.
Liudininkai, gyvenantys Vilniuje, Tauragėje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje (jų teigimu, Lyro būta aukšto, drambloto, bailoko vyro), nepabijojo pateikti Lyrą kompromituojančių faktų, ir jis buvo priverstas keisti kai kuriuos savo ankstesnius parodymus. Kaip man sakė Lyrą apklausęs G.K., svarbiausia – išsiaiškinti, kaip žmogus pardavė velniui sielą – savo noru ar mušamas. Lietuvį, kuris išdavė partizanus kankinamas, dar balima suprasti, jį užjausti, jam atleisti, bet jeigu lietuvis pats, savo noru, nė sykio negavęs lupti tapo išdaviku… Tokiam sokolovininkui, pasak G.K., negalima taikyti jokių nuolaidų. Lyras savo išpažintyje, pavadintoje “Aš – Lyras: partizaninių kovų nuotrupos”, dievagojasi sutikęs bendradarbiauti su sovietais tik trečią parą, po dvi dienas trukusių žiaurių kankinimų ir patyčių.
Kaip aiškėja iš Lyro pasakojimo, sokolovininkų – puikiai parengtų KGB agentų smogikų, infiltruojamų į partizanų grupes, galėjo būti apie 40 žmonių (kai kas mano, kad daugiau). Buvo du būriai. Vienas – Kaune, kitas – Vilniuje. Vilniečiai sokolovininkai turėjo tris slaptas bazes – Pavilnyje, Naujojoje Vilnioje ir Rozalime. Pavilnyje jie mokydavosi šaudyti, muštis, Naujojoje Vilnioje ilsėdavosi, keldavo puotas, o Rozalime turėjo įsirengę slaptą ginklų sandėlį. Juos apmokydavę rusų ir lietuvių instruktoriai. Lietuviai instruktoriai sokolovininkus mokydavę partizaniškų dainų, poterių, tarmių. Lyrui, pavyzdžiui, yra tekę laužyti liežuvį dzūkuojant, nes jį valdžia net keletą sykių siuntė į Dzūkiją – Simno, Onuškio, Butrimonių apylinkes.
Lyras yra parodęs jam 1991 metų rudenį kažkokio Igno atsiųstą žinutę. Joje rašoma: Jonai, dėkoju tau už laišką ir noriu tau paaiškinti, kaip geriau surasti savo senus draugus Vilniuje. Aš manau, kad tau geriausiai būtų važiuoti iš geležinkelio stoties troleibusu “7” iki stotelės Justiniškėse. Šalia stotelės pamatysi raudonų plytų maisto prekių parduotuvę. Parduotuvės pusėn paėjėjęs keletą metrų, ir rasi mūsų namą. Ten pat pamatysi draudimo įstaigą. Lifte nuspausk mygtuką “14”. Čia ir yra mūsų butas. Skambutį spausk tris kartus: du sykius ilgai, vieną – trumpai. Galima pas mus atvažiuoti ir iš Šeškinės “9” autobusu”.
Šiuo laišku Lyras tardytojui lyg ir norėjęs pademonstruoti, jog gyvi likę sokolovininkais (jų turėtų būti apie 15 žmonių, sakykim, Gaubtys, Tenikaitis ir Šėgžda daug sykių keitė pavardes ir gyvenamąją vietą, kai kurie agentai išvyko Rusijon) ir dabar dar susitinka, pasitaria, kaip elgtis, jeigu netikėtai užkluptų žurnalistas ar Lietuvos saugumo darbuotojai.
Savo išpažintį Lyras pradeda nuo to, kaip jis pabėgo iš Tauragės kalėjimo ir pakliuvo į Rolando partizanų būrį. Tvirtina matęs Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Joną Žemaitį. Jį, Lyrą, esą išdavė kažkoks Noreika – Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės vadų patikėtinis. Lyras ir dar keletas partizanų buvo užmigdyti – kartu su konjaku jiems įpylė ir migdomųjų. Lyras po dviejų trijų konjako stikliukų tespėjo nusistebėti, kodėl taip greit eina girtyn. Atsibudo jau tardytojo kabinete suriškomis rankomis.
11-ame išpažinties puslapyje Lyras trumpai užsimena apie pirmąsias savo išdavystes. “Ką galėjau paslėpti, tą paslėpiau, o ko negalėjau – to nepaslėpiau. Tai atsitiko viename kaime pas Antaną, kai iškviečiau partizanų grupę į pasalą ir per susišaudymą žuvo vienas partizanas, to paties kaimo gyventojas Jukna. Čia reikia papasakoti, jog į visus susitikimus su partizanais sokolovininkai mane vedė pririštą virve – per kelnių kišenę pravertu šniūru. Ant peties man tabaluodavo automatas, tik šovinių jame nebuvo. Taip prasidėjo mano “odisėja”.
Kita operacija prieš partizanus mano iniciatyva atlikta už Lybiškių geležinkelio stotelės. Ten buvo suimtas gyvas partizanas Ruibys. Ir dar daug kur buvau vedžiojamas po kaimus, pririštas virve prie sokolovininko arba rusų kareivio. Mano naujieji draugai buvo saugumo sudaryta provokatorių grupė, vadovaujama kapitono ar majoro Sokolovo. Jie, žinoma, turėjo daugiau patirties už mane. Esu laimingas, kad pačiam susidoroti su partizanais beveik neteko. Partizanai mane iššifravo po dviejų jau aprašytų išdavysčių, ir aš buvau perkeltas į Vilnių, į KGB rūmus. Sėdėjau trečiame aukšte, pro langą buvo matyti Lenino paminklas.”
Lyro išpažintyje galima aptikti ir tokias eilutes: “Knygos parašyti pats nesugebėsiu, nes neturiu literatūrinių gabumų. O jeigu atsirastų norintis smulkiai aprašyti mano gyvenimo odisėją, aš pasiruošęs padėti”.
Deja, Lyras šiandien yra linkęs tylėti. Jau prabėgo keleri metai, kai G.K. paskutinį kartą kalbėjosi su sokolovininku (tuo metu Lyras dar buvo judrus, energingas, puikią atmintį turintis seniokas). Nuo to laiko Lyras daugiau nieko neprisileidžia, su niekuo neina į kalbas ir niekam net neužsimena apie knygos rašymą. Knygos rašymas jam dabar, matyt, nė motais. Šiandien galima tik spėlioti, kas gi nutildė Lyrą – buvę sėbrai ar liudininkai, buvę partizanai, galintys į dienos šviesą išvilkti gerokai daugiau, nei pats sokolovininkas norėtų, jo juodų darbų. Kaip teigia G.K., partizanai, net tie, kurie nukentėjo nuo Lyro, netrokšta atkeršyti savo išdavikui. Jie tik siekia sužinoti kai kurias praeities kovų detales. Sakykim, kur žuvo ir užkasti jų bendražygiai. Bet sužinoti, pasirodo, neįmanoma. Lietuvoje nėra tokio įstatymo, kuris leistų oficialiai, pasirašant protokolą, apklausti buvusius smogikus ir stribus.
Nuotraukoje: sovietų armijos kariškiai „šukuoja” mišką ieškodami Lietuvos partizanų.
2011.11.08
