Medininkų žudynių byla beveik baigta nagrinėti. Tokia Vilniaus apygardos teismo nuomonė. Praėjusią savaitę buvo išklausyta prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko kaltinamoji kalba. Praėjusią savaitę ginamąją kalbą perskaitė ir buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt šiandien skelbia advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės perskaitytos ginamosios kalbos išvadas. Jose, be kita ko, tvirtinama, jog teismo procese buvo atimta galimybė atsakomybėn patraukti tikruosius Medininkų skerdynių kaltininkus.
Advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė
Medininkų žudynių byla ir būsimasis Teismo sprendimas joje neabejotinai yra toji riba, kuri gali nubrėžti aiškią takoskyrą tarp Lietuvos Teismų ir prokuratūros rezonansinėse bei visose kitose baudžiamosiose bylose, patvirtindama, jog Teismai nėra Prokuratūros filialais, o asmeniniai Temidės tarnautojų rūpesčiai dėl nuosavų interesų nėra aukštesni už Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažįstamus dėsnius, kuriais nuo seno vadovaujasi demokratinės Pasaulio valstybės. Arba atvirkščiai, sukurs itin savo ydomis pavojingą teisinį precedentą, dėl kurio nė vienas žmogus Lietuvos Respublikoje negalės jausti saugiai jos neaplenkęs, tuo sumenkinant ne tik Lietuvos pirmininkavimą Žmogaus teisėms puosėlėjančioje ir ginančioje Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, bet ir užtraukiant gėdą Lietuvos Respublikos valstybei ir jos žmonėms už pamatinių Žmogaus teisių nesilaikymą vardan siaurų, vienos institucijos pareigūnų asmeninių ambicijų ir žinybinių interesų pasotinimo. Šiandien artėja laikas, kada būtent nuo šios Teismo Kolegijos narių priklausys, ar žinosime tikrąją savo šalies istorija, ar nuolankiai tenkinsimės apgaule, apsimesdami, esą pasiekėme Teisingumą šioje rezonansinėje byloje.
I Š V A D O S
Pirma, neabejotinai išskirtinė ir visuotinai pavojingai ydinga šios bylos ir Teisingumo proceso joje savybė: tai tinkamai nelegalizuotų arba nepasitvirtinusių operatyvinių – agentūrinių duomenų neleistinas naudojimas nustatant ir įrodynėjant kaltę. Jų pagalba stengtasi dirbtinai sukurti valstybės kaltinimo versijai parankius parodymus, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis ir būdais teismo metu. Šiam tikslui pasiekti nepagrįstai buvo suteiktas anonimiškumo statusas dviems liudytojams. Tokiu būdu suabsoliutinant jų pateiktus duomenis bei užkertant galimybę visapusiškam jų patikrinimui Teismo proceso metu.
Antroji išskirtinė ir nemažiau pavojinga teismo proceso šioje byloje savybė: asmenų, atsakingų už savalaikį ir visapusiškai objektyvų bei išsamų, mūsų ginamam kaltinamajam absoliučiai nepagrįstai, inkriminuoto nusikaltimo ikiteisminį tyrimą ir tikrųjų kaltininkų nustatymą, neprofesinionalumas ir visiškas neatsakingumas. Šių asmenų tiesioginių pareigų nevykdymas per beveik 18-ką metų trukusį ikiteisminio tyrimo laikotarpį, nepateisinamas, daugelio elementariai privalomų savalaikių ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimas, pradedant išsamiomis, politiniais bei žinybiniais ir asmeniniais interesais neįtakojamomis, objektyviomis apklausomis, pagrindinių ekspertizių paskyrimu ir eksperimentų, būtinų esminėms „tirto“ neabejotiną istorinę visuomeninę reikšmę turinčio nusikaltimo faktinėms aplinkybėms nustatyti ir jas atskleisti, atėmė galimybę atskleisti šį kraupų nusikaltimą ir patraukti atsakomybėn tikruosius kaltininkus. Visa tai neabejotinai įtakojo šių pareigūnų asmeninės profesinės atsakomybės už tokius veiksmus nebuvimas.
Trečioji šio proceso savybė: Visiškas įtariamojo, o vėliau – kaltinamojo ir jo gynėjų prašymų ir skundų bei pareikštų nušalinimų bei kriminalistikos ir baudžiamojo proceso pamatinių principų demonstratyviai pabrėžtinas nepaisymas, ignoruojant proceso šalių lygiateisiškumo principą. Tarsi kaltinamasis jau būtų pripažintas kaltu dar iki proceso pradžios, o kaltinamojo gynėjai būtų ne Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Baudžiamojo proceso kodekse ir Europos Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos Konvencijoje numatyti ir įtvirtinti proceso dalyviai, o a priori Lietuvos baudžiamajam procesui nereikalingas, nuolat dirginantis teisingumo proceso trukdis, o valstybės kaltinimą šioje palaikančių prokurorų dar proceso pradžioje netgi sutapatintų su nusikaltimo bendrininkais, kuriems viešai, neslėpiant paniekos, Teismui kolegijos ir kitų proceso dalyvių ir žiūrovų akivaizdoje, buvo pasiūlyta „atsisėsti į kaltinamųjų suolą ir iš ten vykdyti kaltinamojo gynybą“. Teismas reaguoti į tokį valstybės kaltintojų elgesį nerado reikalo, tuo pademonstruodamas ir Teismo požiūrį į gynybos institutą, o proceso metu bet kuria proga be jokio pagrindo, praktiškai nuolatos, kaltindami gynėjus tai „proceso vilkinimu“, tai „piktnaudžiavimu gynėjų teisėmis“ ir panašiai.
Ketvirtoji pažymėtina proceso šioje byloje savybė, į kurią neįmanoma nekreipti dėmesio ir nutylėti, yra ta, jog Teismo kolegija, nepaisydama kaltinamojo teisės gintis, apklausiant teismo posėdyje gynybos liudytojus, galinčius suteikti Teismui kaltinamąjį teisinančių duomenų, o taip pat ignoruodama Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso, Europos Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencijos nuostatų bei esamos Teismų praktikos baudžiamosiose bylose, atsisakė kviesti į teismą ir apklausti liudytojais asmenis, galinčius suteikti bylai reikšmingų duomenų ir padėti teismui visapusiškai patikrinti mūsų ginamajam pareikštojo kaltinimo pagrįstumą bei įvertinti kaltinamąjį teisinančius duomenis, tuo užtikrinant visapusišką bylos ištyrimą teisme ir objektyvaus nuosprendžio priėmimą.
Tai esmingai prieštarauja ir pažeidžia mūsų ginamo kaltinamojo, kaip pažeistų ir bet kurio kito Žmogaus bent kiek panašiame ikiteisminio tyrimo ir teismo procese, teises į objektyviai nešališką, sąžiningą ir teisingą ikiteisminį tyrimą ir patį teismo procesą, garantuojamas tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Europos Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencijos, esančios tiesioginio taikymo aktu Lietuvos Respublikoje.
Remiantis aukščiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir bylos medžiagoje surinktais duomenimis, tenka konstatuoti ir kategoriškai pareikšti, jog šioje byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie galėtų būti pripažinti Konstantis Michailovs (Nikulins) kaltės įrodymais dalyvavus jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme bet kokiu būdu ir bet kuria forma.
A P I B E N D R I N I M A S
Lietuvos baudžiamojo proceso standartai reikalauja ir nustato prievolę, kad prokuroras pagrįstai, tiksliai ir neabejotinai įrodytų kaltinamoje kaltę svariais ir įtikimais įrodymais, bei tiek pat svariais ir įtikimais įrodymais paneigtų visas be išimties pagrįstas abejones, kurios tik bebūtų iškilusios bylos nagrinėjimo metu. Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad iškylus bet kokiai pagrįstai abejonei apie kokio nors fakto at faktinės aplinkybės buvimą, jų sąsajumą ar pagrįstumą, ši tokia abejonė privalomai būtų vertinama ir nuspręsta kaltinamojo naudai, vienareikšmiškai.
Šioje byloje visi mūsų ginamajam pareikštojo kaltinimo bei valstybės kaltintojų išdėstyti teiginiai, išskyrus patį faktą, kad 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste buvo rasti nužudyti šeši Lietuvos Respublikos pareigūnai ir sunkiai sužeisti muitinės inspektoriai Ričardas Rabavičius ir Tomas Šernas, o mūsų ginamasis tuo metu buvo už beveik 50 kilometrų nuo žudynių vietos, aplamai liko neįrodyti. Kaip tapo aišku teismo proceso šioje byloje dėka, mūsų ginamajam pareikštas kaltinimas ir valstybės kaltintojų teiginiai neturi ir niekada neturėjo jokio, net menkiausio pagrindo.
Pažymėtina, kad teismo procesas šioje byloje valstybės kaltintojų pastangų dėka pasižymėjo tuo, kad labai daug buvo kalbama apie Medininkų poste rastus nužudytųjų pareigūnų kūnus ir daiktus, jiems padarytus kūno sužeidimus, jų išsidėstymą ir formas bei tų sužalojimų pasėkmes, pro postą anksčiau ar vėliau važiavusius žmones, Rygos OMON veiklą 1991 m. laikotarpiu Latvijoje, ir nieko daugiau. Tačiau apie patį, šioje byloje be pagrindo teisiamą Konstantiną Michailovą (Nikuliną) aplamai retai kada buvo užsiminta.
Per visą beveik du metus trukusį proceso laikotarpį visiškai nieko neišgirome ir nesužinojome apie kokius nors mūsų ginamojo veiksmus 1991 m. liepos 30-31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste ar jo apylinkėse, bet ir aplamai Lietuvos teritorijoje. Neišgirdome nieko ir nesužinojome apie kaltinamojo veiksmų Lietuvoje nuskalstamumą patvirtinančių duomenų buvimą byloje, nes jų ten nėra.
Ketvirtus metus niekuo dėtas, tačiau tebelaikomas suimtu K.Michailovas – Nikulinas privalėjo beveik du metus klausytis jo niekaip neliečiančių ir su juo nesusijusių, bei neįmanomų tarpusavyje susieti spėlionių, prielaidų ir nuojautų padriko kratinio, bei tuo bandomų pagrįsti valstybės kaltintojų „išvadų“.
Prokurorai šio, beveik du metus trunkančio, teismo proceso metu nepateikė nė vieno objektyvaus ar subjektyvaus, tiesioginio ar netiesioginio, tačiau neabejotino įrodymo, kuris bent būtų leidęs kaip nors susieti mūsų ginamą kaltinamąjį su šiuo nusikaltimu. Teismo proceso dėka paaiškėjo, kad niekas jo nematė Medininkų posto apylinkėse, jau nekalbant apie jo dalyvavimą šiame nusikaltime. Paaiškėjo, kad absoliučiai niekam nėra žinomi jokie duomenys, kurie aplamai leistų bent jau kaip nors susieti K. Michailovs (Nikulin) su šiuo nusikaltimu ir šitokių duomenų byloje niekada nebuvo.
Tačiau kaltinimas ir valstybės kaltintojų „išvados“ privalo turėti neabejotinais įrodymais pagrįstą pagrindą. Šis pagrindas privalo būti įrodytas faktais, kurių kiekvienas individualiai ir visumoje nekeltų jokios, net menkiausiai pagrįstos, abejonės, būtų pagrįstai susieti tarpusavyje aiškiu priežastiniu ryšiu. Tik tada būtų atsiradęs pagrindas apkaltinamajam tvirtinimui, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai, teisinė sąmonė, logikos ir pagaliau moralės dėsniai. Tačiau tuo atveju, kai iš tų pačių faktų ir duomenų galima padaryti arba net savaime kyla dvi ar net daugiau skirtingų išvadų, tai nebėra loginis samprotavimas, bet vien tik akivaizdi spekuliacija.
Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekso ir Europos Žmogaus pagridinių laisvių ir teisių konvencijos reikalavimai neleidžia Teismui ir nepalieka vietos jokioms spekuliacijoms. Jie reikalauja ir aiškiai nurodo, kad tuo atveju, jei gali būti daromos bent dvi skirtingos išvados, o jų šioje byloje ženkliai daugiau, tai jau savaime sukelia daugiau negu vien pagrįstą abejonę, nes tiek viena, tiek ir kita turi tą patį, vienodą pagrindą, todėl nebėra svarbu didesnis jis ar mažesnis.
Teismo proceso metu išaiškėjo ir nustatyta, jog šioje byloje yra daugiau nei pakankamai pagrįstų abejonių ir net gi žymiai stipriau pagrįstų byloje esamais duomenimis, žymiai pagrįsčiau nurodančių į visiškai kitus asmenis negu į mūsų ginamajį. Tai reiškia, kad mūsų ginamajam pareikštas kaltinimas niekada neturėjo, neturi ir nebegali turėti jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į materialinės ir procesinės teisės normų, taikytinų šioje byloje, reikalavimus ir Lietuvos Teismų praktiką, mūsų ginamasis privalo būti išteisintas, nes nėra padaręs nusikaltimo, kuriuo jis apkaltintas.
Esant šioms išvardintoms aplinkybėms, vadovaudamiesi išdėstytu, Teismo prašome priimti nuosprendį, kuriuo mūsų ginamasis Konstantins Michailovs (Konstantins Nikulins) būtų išteisintas.
Nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantins Michailovs (Nikulin), kurio kaltė, advokatų Ingridos Botyrienės ir Arūno Marcinkevičiaus tvirtinimu, visiškai neįrodyta.
2011.04.18
