Praėjusią savaitę Arūnas Valinskas pranešė galutinai apsisprendęs jungti savo „partiją“ prie Liberalų ir centro sąjungos.
Ką gi, šiek tiek didesniu būreliu bus ne taip baisu eiti politinės mirties link. Tarsi jau ir nėra apie ką kalbėti, tačiau platesnė problema lieka. Ar Lietuvoje Seime dar galima kokia nors šou partija?
Galbūt Tautos prisikėlimo partijos (TPP) skiepai buvo labai geri ir tradicinės partijos gali ramiai miegoti? Galbūt. Tačiau panašios politinės kultūros Lenkijoje į Seimą, atrodo, pateks tokia juokinga Januszo Palikoto rėmimo sąjunga, kurios vadas ir įkvėpėjas iš rinkiminių plakatų rodo visiems savo ilgą liežuvį.
Šiuo veiksmu viskas pasakyta. Rinkimų programos tokiais atvejais visai nereikalingos. Ir Lietuvos visuomenei nereikia barstytis galvų pelenais ir kaltinti save, kad dar nuo pirmojo Šustausko laikų vis išrenkama kokia nors klounų partija. Nesame labai jau išskirtiniai. Nepasitenkinimą valdžia liaudis visada lengviausiai išreiškia parodydama jai špygą.
Sociologai ir kultūrologai jau seniai yra išnagrinėję KARNAVALINĖS KULTŪROS fenomeną. Jis reiškia apačių protestą, dugno pakėlimą aukštyn, tyčiojimąsi iš viršūnėse įsitvirtinusio neteisingumo ir sustabarėjusių, dirbtinių vertybių.
Nužemindama, parodijuodama, išjuokdama aukštąją kultūrą ir valdžią liaudis gina savo teisę gyventi laisvai. Karnavalas į politiką įsiveržia tada, kai viršūnės ima per daug nepaisyti apačios norų. Ir dažniausiai jis turi gydomąjį efektą. Jei tik nepasibaigia visišku chaosu, po kurio ateina diktatūra.
Ar Lietuvos politinė sistema pamažu sveiksta eidama per V. Šustausko, V. Uspaskicho, A. Valinsko, o dabar gal ir per Kristinos B. rinkiminius projektus? Objektyvų rezultatą pamatysime po metų. O dabar, turėdamas šiokią tokią epizodinio vaidmens patirtį TPP karnavale, noriu kai ką pasakyti subjektyviai.
Turbūt tik pirmasis Šustausko įsiveržimas į didžiąją politiką buvo iš tikrųjų natūralus ir nesurežisuotas. Didelių bėdų jis pridarė tik Kaunui, o Vilniui tai buvo greičiau erzinanti pamoka ir tiek.
Darbo partija buvo statoma jau ant daug tvirtesnių verslo asociacijos pamatų. Ne vien organizacinė struktūra, bet ir visa jos stilistika buvo tiesiog puikiai apskaičiuota. Klounada buvo patikėta beveik išimtinai vienam lyderiui, o visa partija atrodė gana solidžiai. Ne tik atrodė. Į partiją pavyko sukviesti daug rimtų ir dirbti gebančių žmonių. Todėl ji nežlugo per vieną kadenciją.
Ar tai gerai, ar blogai, dar pamatysim.
TPP projektas rėmėsi ta pačia, dar labiau išreikšta karnavalo strategija. Čia klounais (kapinių vampyrais, „zėkais“ ir prostitutėmis) bent jau rinkimų plakatuose tapo visi žinomi partijos veidai. Puikų rezultatą buvo galima nuspėti, nors daugeliui tai tapo didžiausia metų sensacija.
Per rinkimus TPP atliko neabejotinai pozityvų vaidmenį. Seimas buvo apsaugotas nuo didelės dalies neaiškaus plauko populistų, todėl pavyko atimti valdžią iš užsisėdėjusios pokomunistinės nomenklatūros. O toliau prasidėjo bėdos…
Lyderio vaidmuo tokiuose projektuose yra lemiamas. Chuliganui Šustauskui tiesiog trūko intelekto ir charizmos. O štai Uspaskicho asmenybę tenka vertinti labai gerai. Nepaisant suvirintojo profesijos ir visų cirkų su Plechanovo akademijos diplomu.
Tiek Darbo partija, tiek TPP nebuvo tikras spontaniškas karnavalas. Strategai tiesiog geriau ar blogiau naudojosi karnavalo priemonėmis per rinkimus, nors buvo ir šventai tuo tikinčių. Abi šios partijos buvo planuojamos po rinkimų tapsiančios sisteminėmis. Darbo partijai tai beveik pavyko, TPP – ne.
Kodėl? Čia vėl tenka grįžti prie to, kiek daug politikoje reiškia pavienės asmenybės.
V. Uspaskichas buvo sėkmingas verslininkas, nors ir gana drumstuose vandenyse. Savo spontaniškumą ir įtaigumą jis buvo išmokęs naudoti dėl konkretaus tikslo, o ne todėl, kad kvailioti tiesiog smagu. Žinoma jo klounada nėra vien apskaičiuota ir dirbtinė. Tai yra ir charakteryje, tačiau ne taip giliai kaip A. Valinsko atveju.
Pastarasis yra apsigimęs ir labai talentingas aktorius – pats tikriausias karnavalo vedlys. Iš tų, kurie galėtų sukelti ir revoliuciją. Prigimtinė A. Valinsko stichija – scena ir gyvas eteris. Situacijose, kurios reikalauja greitos reakcijos ir drąsos improvizuoti, jis yra tikrasis valdovas. Tačiau visi jo bandymai kitose srityse baigiasi fiasko. Nes jis – kalifas vienai valandai.
Ir todėl kaip tik A. Valinskas geriausiai išreiškia karnavalo esmę. Išmušus vidurnakčiui iliuzijos turi dingti. Bet vargas visuomenei, kurios valdžioje karnavalo vedliai įsitvirtina ilgam.
A. Valinskas moraliai, o po to ir politiškai žlugo, kai netikėtai pačiam sau tapo Seimo pirmininku. Bandymas per vieną naktį iš juokdario tapti antruoju Antanu Smetona, atrodo (tikiuosi, tik man) negrįžtamai pažeidė asmenybės vidinę pusiausvyrą. Noras staiga atsiriboti nuo praeities, pasireiškęs žiniasklaidos persekiojimu, buvusių kolegų veiklos drastišku apmokestinimu ir kitomis „vieno iš trijų“ kvailystėmis tik dar labiau atskleidė patį praeities dugną.
Pasirodė, kad liaudies žmogus, kuris anksčiau rodė nuogą užpakalį jau nuvažiavusiai karaliaus karietai, pats atsisėdęs į sostą nebus toks nepastabus ir atlaidus bandantiems iš jo pasijuokti. Jis juk labai gerai žino, ką galvoja tie, laikantieji špygas kišenėse!
Lipdukai ant Seimo tualetų, draudžiantys įeiti su foto kameromis, labai aiškiai įspėjo, kad susireikšminusi ir savo dugną slepianti parodija jau tampa idiotišku valdžios iškrypimu. Savo vietose likusiems tikriesiems humoristams ir pašaipūnams darbo atsirado per akis.
Toks jau pasaulinis dėsnis. Karnavalas turi baigtis laiku. Arba jo vedlys tampa diktatoriumi. Kartais juokingu, kartais visai ne…
Geriausiai šį fenomeną atskleidė Charlie Chaplinas, kurio mielas mažasis žmogus vos tik gavęs neribotą valdžią tampa Hitleriu. Taip ir mūsų gerasis „Dviračio“ dzūkelis iš skurdžių smėlynų visą gyvenimą „pjovęs grybą“ šįkart gavo per sunkią užduotį. Išlikti eisenos priekyje net kai karnavalas baigsis! O po to kažkokie gudrūs dėdės dar pasiūlė jam būti Lietuvos Prezidentu…
O kaip smagu matyti šitą žmogų spindintį humoru, kai jis savo vietoje – TV ekrane. Bet šiukštu neleiskite jam kalbėti apie politiką, kol jis dar galvoja, kad joje kažką veikia.
Todėl nėra ko stebėtis, kad TPP taip greitai žlugo. Dabar tik vyksta gerokai pavėluotas to įforminimas. Ką iš trijų metų senumo šlovės pelenų gaus liberalcentristai, žino tik jie patys. Nebent kažkas jau sutiko dalytis iš biudžeto vis dar gausiai plaukiančiais pinigais, skiriamais partijoms finansuoti, ir ministerijos kontroliuojamais resursais.
Bet liūdniausia, kad toksai parazitavimas politinėje sistemoje dar tęsis ištisus metus. Ir beveik nėra veiksmingų priemonių tai stabdyti.
O juk karnavalas seniai baigėsi. Žmonės stengiasi ramiai dirbti savo kasdienį darbą. Tačiau pats karnavalo vedlys staiposi tarsi jo valanda dar nepraėjo…
Ir kažkam tai patinka.
Nuotraukoje: komentaro autorius parlamentaras Saulius Stoma.
2011.09.28
