“ODESSA” – buvusių Vokietijos SS tarnybos karininkų slaptoji organizacija, įsteigta iškart pasibaigus antrajam pasauliniam karui ir akimirksniu virtusi pagrindiniu taikiniu Vakarų žvalgyboms.
Pagrindinė organizacijos „ODESSA“ paskirtis buvo organizuoti pabėgimą SS karininkams, kurių ieškojo tarptautinis tribunolas už karinius nusikaltimus. Pavadinimas „ODESSA“ yra akronimas, sudarytas iš žodžių „Organization der Entlassene SS Angehorige“ – „buvusių SS narių gelbėjimo organizacija“.
Agentūra “ODESSA” veikė visoje Vokietijoje ir turėjo nelegalią struktūrą „Voras“ (Die Spinne), kuri, tiesą sakant, ir organizuodavo pabėgimus SS karininkams, besigelbėjusiems nuo sąjungininkų.
Amerikos ir Izraelio žvalgybų atstovai mano, kad būtent “ODESSA” surengė pabėgimą į Pietų Ameriką Adolfui Eichmanui (pagrindiniam esesininkų „ekspertui“ žydų reikaluose), Jozefui Mengelei (gydytojui su esesininko uniforma), atlikdavusiam žvėriškus medicininius eksperimentus su nelaimingais Aušvico kaliniais, ir daugeliui kitų, ne tokių žymių SS bendradarbių.
Apie organizacijos egzistavimą sąjungininkų okupacinė valdžia sužinojo iškart pasibaigus karui. Sklido gandai, kad vienas iš “ODESSA” steigėjų buvo pats Otto Skorcenis, Adolfo Hitlerio numylėtinis ir pagrindinis įžūlių diversinių operacijų specialistas.
Kiek žinoma, SS vadovybė išvežė iš Vokietijos milžinišką sumą pinigų pabėgimams finansuoti. Gelbėjami esesininkai būdavo aprūpinami suklastotais dokumentais ir nelegaliai išvežami iš Vokietijos. Vienas iš pagrindinių galutinių punktų gelbėjimo maršrutuose, kaip tikino Izraelio slaptųjų tarnybų atstovai, buvo Buenos Airės (Argentina).
Organizacija plačiai išgarsėjo, nors ir nešlovingai, pasirodžius Frederiko Forsaito detektyviniam romanui „ODESSA dosje“ („The Odessa File“, 1972).
1974 metais pagal knygą buvo pastatytas filmas, kuriame vaidino Jonas Vota, Marija Šell ir Maksimilianas Šellas.
2012.11.04
