Atsiliepimas į Generalinės prokuratūros prokuroro Žydrūno Radišausko raštą


Print

Šis laiškas adresuotas Lietuvos Respublikos Seimo Laikinajai tyrimo komisijai.

Jį parengė Dr. Zita Šličytė Visuomeninio teisėjos Neringos Venckienės gynimo komiteto narių vardu.

Oficialus laiško pavadinimas – “Atsiliepimas į Generalinės prokuratūros prokuroro Žydrūno Radišausko 2012-06-05 raštą Nr.17,2 – 12754”.

Pateikta informacija prokuroras Žydrūnas Radišauskas siekia suformuoti nuomonę , kad teisėja Neringa Venckienė TIESIOGINĖS TYČIOS FORMA padarė net keturias nusikalstamas veikas. Tačiau jo argumentai yra vienašališki ir klaidinantys todėl, kad:

1)      Prokuroras nutyli Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo skubaus vykdymo eigos esminį ir reikšmingą priežastinį ryšį su baudžiamąja byla, kurioje mažametė Deimantė Kedytė yra pripažinta nukentėjusiąja nuo kaltinamojo Andriaus Ūso tvirkinimo veiksmų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnis).

Kadangi tvirkinamieji veiksmai pagal mažametės nusikaltimo aukos parodymus buvo atlikti jos motinos Laimutės Stankūnaitės bute, prokuratūra privalėjo išsamiai ištirti galimą Laimutės Stankūnaitės nusikalstamą bendrininkavimą su A. Ūsu.

Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2010-02-02 atliko „Dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kai nukentėjusysis yra nepilnametis, ikiteisminio  tyrimo praktikos 2009  metais“ apibendrinimą.

Apibendrinimo išvadose nurodyta, kad „prokurorai RETAI naudojasi galimybe taikyti Baudžiamojo proceso kodekso 132‘1 straipsnyje numatytą kardomąją priemonę – įsipareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo „todėl prarandamas dažniausiai vienintelis įrodymas – vaiko paaiškinimai“. Išvadose aptarti ir kiti prokuratūros darbo trūkumai seksualinio vaikų išnaudojimo baudžiamosiose bylose.

Drįstame pastebėti , kad nukentėjusiosios Deimantės Kedytės galimai patirto seksualinio išnaudojimo baudžiamojoje byloje yra visų prokuratūros darbo trūkumų puokštė. O juk mūsų valstybė dar 1992 m. sauso 8 d. , prisijungdama prie Jungtinių Tautų Vaiko Teisių konvencijos, įsipareigojo „ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų“ (34-asis straipsnis).

Tinkamai neatlikę savo pareigų, prokurorai persekioja mažametės Deimantės Kedytės laikinąją globėją teisėją Neringą Venckienę, kuri vienareikšmiškai siekė apsaugoti savo globotinę nuo galimo seksualinio smurto prieš ją pakartojimo. Visi teisėjos veiksmai ir elgesys motyvuoti siekimu bei reikalavimu išaiškinti padaryto nusikaltimo bendrininkus, nubausti kaltininkus ir apsaugoti vaiko teises.

2)      Belieka tiktai nusistebėti, kad prokuroras Žydrūnas Radišauskas įžvelgia nusikalstamą  Neringos Venckienės veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžianojo kodekso 163 straipsnį, numatantį atsakomybę už piktnaudžiavimą globėjos teisėmis ar pareigomis.

Šito nusikaltimo objektyviąją pusę charakterizuoja fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas, jo palikimas ilgą laiką be priežiūros, žiaurus elgesys su vaiku. Nesavanaudišką Neringos Venckienės rūpinimąsi žuvusiojo brolio dukrele prokuroras traktuoja kaip žiaurų elgesį su vaiku…

Tačiau nutyli, kad 2012 kovo 23 d., kai pirmą kartą prievarta buvo vykdomas Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas , mažametė Deimantė Kedytė buvo sužalota, patyrė potrauminį šoką. Psichiatrai griežtai uždraudė panaudoti prieš vaiką bet kokią  fizinę ar psichinę prievartą.

Ar mergaitės globėja 2012 m. gegužės 17 d. neprivalėjo imtis priemonių apsaugoti ją nuo galimo pakartotinio (nepraėjus net dviem mėnesiams laiko) fizinio ir psichinio smurto?

Todėl antras prokuroro Žydrūno Radišausko pateiktas informacijos trūkumas yra tas, kad jis teisėjos Neringos Venckienės elgesį 2012 m.gegužės 17d. rytą vertina nutylėdamas jo ryšį su kovo 23d. teismo sprendimo vykdymo prievarta aplinkybėmis. Jos, be abejo, nulemė mažametės globėjos veiksmus pakartotinio teismo sprendimo vykdymo prievarta metu, kai ją, turinčią neliečiamo asmens statusą, atakavo 240 ginkluotų smogikų.

3)      Prokuroras savo informacijoje pacitavo ne visą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalį. Jis nutyli, kad priverstinai perduodant vaiką, „valstybinės Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui“.

Todėl akivaizdu, kad motinos teisėmis piktnaudžiavo Laimutė Stankūnaitė, bendrininkaudama su advokatu Gintaru Černiausku. Jie už klykiančios ir besipriešinančios mažametės išnešimą iš globėjos namų, o ne Neringa Venckienė, turėtų atsakyti pagal Baudžiamojo kodekso 163 straipsnį. Prokuroras sukeitė prieš mažametę padaryto nusikaltimo subjektus!  

Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 6 dalis nurodo, kad „vykdant sprendimus turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga“.

Bet prokurorui Žydrūnui Radišauskui Vaiko teisių apsauga yra, švelniai tariant, Kanto „daiktas savyje“ arba „terra incognita“ („nežinoma, neištirta žemė“). Jis teigia, kad Neringos Venckienės profesija „lemia kur kas aukštesnius nei vidutiniams asmeniui keliamus suvokimo standartus“. Būtent todėl, teisingai suvokdama globėjos teises ir pareigas, atsakomybę už vaiko teisių apsaugą, teisėja Neringa Venckienė netaikė jokios prievartos prieš savo globotinę.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis įpareigoja „ginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant sesksualinį piktnaudžiavimą“.

Deimantė Kedytė daug kartų Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms, psichologams ir psichiatrams, net teismo antstoliui tvirtino, kad ji nenori gyventi su motina dėl patirto sesksualinio smurto, kad nori gyventi su globėja N.Venckiene jos šeimoje.

Teisėja Neringa Venckienė perduoti prievarta savo globotinę  biologinei motinai galėjo tiktai šiurkščiai pažeisdama tarptautinės ir nacionalinės teisės normas, įtvirtinančias vaiko teisių bei interesų prioriteto, smurto ir prievartos prieš jį nenaudojimo, atsižvelgimo į vaiko norus, sprendžiant visus jį liečiančius klausimus, o taip pat kitus svarbius vaiko teisių apsaugos principus.

Jos elgesys yra teisėtas, nes pagal galiojančius įstatymus (aukščiau nurodyto civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 ir 6 dalis) perduoti Deimantę Kedytę jos biologinei motinai buvo Vaiko teisių  apsaugos institucijos atstovų, o ne Neringos Venckienės pareiga.

Todėl prokuroro Ž.Radišausko įtikinėjimas, kad N. Venckienės veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje (teismo sprendimo nevykdymas), prieštarauja ne tiktai galiojantiems įstatymams, bet ir gerai moralei.

4)      Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis garantuoja piliečiams teisę kritikuoti valstybės įstaigų pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus ir draudžia persekioti už kritiką.

Aštresnių išsireiškimų Neringa Venckienė išmoko iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teismų Tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus, kuris, kalbėdamas per masines visuomenės informavimo priemones, įžeidinėjo ją, dirbančią teisėją, pravardžiuodamas Lietuvos politinės ir teisinės sistemos „pūliniu“.

Gindama Panevėžio apygardos teismo teisėjų orumą, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra net neužsimena apie Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės žeminimą. O tai yra labai pavojingas ir ydingas dvigubų standartų taikymas.

Prokuroras Ž. Radišauskas, kaltindamas N. Venckienę nepagarba teismui (Baudžiamojo kodekso 232 straipsnis), remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-385 / 2006 m., kurioje nurodyta, kad „valstybės pareiga saugoti teismus,  teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai, vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus“.

Mažametės Deimantės Kedytės gyvenamosios vietos nustatymo byloje priimti nevienareikšmiškai vertintini teismų sprendimai bei nutartys. Visiškai nesuprantamas nurodymas SKUBIAI vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m.gruodžio 16 d. sprendimą, nes to nenumato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282   ir 283 straipsniai.

Garbingi Lietuvos Respublikos Seimo nariai! 

Jeigu mergaitės motina Laimutė Stankūnaitė, kaip teigiama, yra gyvybei ir sveikatai pavojų keliančioje padėtyje, todėl jai skirta valstybės apsauga, kodėl teisėjas V. Kondratjevas į mirtino pavojaus zoną skubiai pasiuntė ir mažametę Deimantę Kedytę?

Ar, Jūsų nuomone, patikimai paneigta versija, kad mergaitė jos motinos nuomojamame bute nebuvo seksualiai išnaudojama?

Už ką  žeminama ir persekiojama sąžiningai dirbanti teisėja Neringa Venckienė: ar už tyčinius nusikaltimus ir nusižengimus teisingumui, ar už pasipriešinimą įtakingam pedofilų klanui?

Laimutė Stankūnaitė ne tik gyvena mokesčių mokėtojų išlaikoma, bet netgi praturtėjo 27 800 lt. jos dukrelę auginusios globėjos Neringos Venckienės sąskaita.

Pagarbiai prašytume savarankiškai išsamiai ištirti visas aplinkybes, o ne aklai pasitikėti prokuroro Ž. Radišausko pateikta vienašališka informacija.

Nuotraukoje: Dr. Zita Šličytė (Visuomeninio teisėjos Neringos Venckienės gynimo komitetas).

2012.06.13


Prisijunkite prie diskusijos