Slaptai.lt skaitytojai jau pastebėjo, kad mūsų portalas daug dėmesio skiria tokioms musulmoniškoms šalims kaip Azerbaidžanas. Šito nepaneigsi.
Bet šios aplinkybės mes ir neginčijame. Kodėl domimės tolima musulmoniška valstybe? Atsakymas tikriausiai pasirodys keistas, netikėtas. Ir vis dėlto negaliu nepastebėti, jog mes, lietuviai, ir jie, azerbaidžaniečiai, turime daug panašumų. Drįstu manyti, jog mes dvasiškai, kultūriškai, istoriškai kur kas artimesni nei atrodo iš šalies.
Taip, Azerbaidžanas – toli nuo Lietuvos. Mes – krikščionys, jie – musulmonai. Mūsų kalba ir raštas – labai nepanašūs. Azerbaidžaniečiui prabilti lietuviškai, o mums išmokt kalbėti azerbaidžanietiškai, – didis galvos skausmas.
Ir vis dėlto turime panašumų, apie kuriuos, man regis, plačiau derėtų žinoti tiek Lietuvai, tiek Azerbaidžanui. Mums taip pat derėtų išmokt atpažinti specialiai, sąmoningai skleidžiamus klaidinančius mitus apie azerbaidžaniečius kaip, sakykim, žiaurius krikščionių engėjus.
Ši netiesa įsitvirtinusi mūsų sąmonėje itin stipriai. Lietuvos Seime net įkurta grupė, puoselėjanti draugystę su, įsidėmėkime, neteisėta okupuoto Kalnų Karabacho valdžia!
Labai neteisingai pasielgėme, įkurdami tokią parlamentinę grupę. Neapdairiai pasielgėme ne vien dėl to, kad pamynėme moralės principus (visas demokratinis Vakarų pasaulis smerkia Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, visi civilizuoti europiečiai Kalnų Karabachą laiko azerbaidžanietiškomis žemėmis).
Neapdairiai pasielgėme visų pirma dėl to, kad patys sau kenkiame. Pavyzdžiui, piktinamės valstybėmis, nenorinčiomis atsiprašyti už Vilniaus krašto okupaciją ir ciniškai vykdytą lenkinimo politiką. Mūsų pasipiktinimas – pagrįstas, teisingas.
Bet juk Vilniaus krašto okupacija ir Kalnų Karabacho atplėšimas – panašios istorijos. Skirtumas nebent toks: mes savo sostinę galų gale atgavome, nors ir su dideliais praradimais, o Azerbaidžanas iki šių dienų praradęs beveik 20 proc. savos teritorijos (milijonas pabėgėlių – rimta našta net ir tokiai naudingomis iškasenomis turtingai valstybei kaip Azerbaidžanas).
Tad mums, lietuviams, derėtų kritiškai vertinti antiazerbaidžanietišką propagandą. Mums vertėtų atidžiai analizuoti priežastis, kaip, kada ir kodėl azerbaidžaniečiai prarado Kalnų Karabachą. Skausminga azerbaidžaniečių patirtis mums gali būti naudinga ieškant priešnuodžių svetimosioms įtakoms atremti Lietuvoje.
Beje, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje sudarė puikią galimybę mums geriau susigaudyti sudėtinguose, painiuose Kalnų Karabacho įvykiuose. Į lietuvių kalbą neseniai išverstas Namiko Alijevo veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“. Atidžiai perskaitykime. Bus lengviau suvokti šokiruojančią tiesą – ne musulmoniškas Azerbaidžanas skriaudžia krikščioniškąją Armėniją.
Tik ši aplinkybė mums dar neįprasta. Mums sunku patikėti, jog teroristais tampa ne vien musulmonai. Mes dar negalime suvokti, jog šiuo konkrečiu atveju musulmonai elgiasi garbingiau ir sąžiningiau nei krikščionys.
Jei netikite tuo, ką sakau, susiraskite lietuvių rašytojo klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus veikalus, kuriuose vaizduojami azerbaidžaniečiai. Rašytojas V.Krėvė – Mickevičius ilgokai gyveno Azerbaidžano sostinėje Baku. Azerbaidžaniečių tauta jo atmintyje išlikusi kaip draugiška, nuoširdi, atvira, muzikali. Be agresijos, klastos ir žiaurumų.
Beje, V.Mickevičiaus – Krėvės niekas nevertė pataikauti Azerbaidžanui. Jo niekas neįpareigojo specialiai aukštinti šios tautos. Jis gyrė azerbaidžaniečių būdą nuoširdžiai.
Tad prieš pradėdami puoselėti bet kokio pobūdžio draugystes su Armėnijos okupuotu Kalnų Karabachu pirmiausiai perskaitykime bent jau N.Alijevo „Tarptautinę teisę ir Kalnų Karabacho konfliktą“. Istorinio pobūdžio knyga parašyta aiškia, suprantama kalba.
Lietuviškojo knygos leidimo įžanginiame žodyje J.E. Azerbaidžano Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje ponas Hasanas Mammadzada pastebi, kad „N.Alijevas detaliai, pasitelkdamas faktus, nagrinėja Kalnų Karabacho problemą nuo pat jos ištakų – nuo SSRS žlugimo laikotarpio, kuomet pasinaudojant vis didėjančia ekonomine ir politine suirute griūvančioje sovietų imperijoje, prieš Azerbaidžaną buvo suregztas sąmokslas, kuriame dalyvavo ne tik armėnų separatistai Kalnų Karabache ir jų įkvėpėjai Jerevane, bet ir aukščiausio lygmens SSRS vadovai, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą asmeniškai. Šio suokalbio kulminacija – Armėnijos įvykdyta karinė agresija prieš Azerbaidžaną, atplėšusi nuo jo ne tik Kalnų Karabachą, bet dar net 7 kaimyninius Azerbaidžano respublikos rajonus“.
Tačiau lietuvių skaitytojus, man regis, derėtų supažindinti ir su ne mažiau svarbiu kitu azerbaidžanietišku veikalu. Omenyje turiu Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Šis veikalas – tai dar vienas dokumentas, bylojantis sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) turėtų mums padėt suvokti, kas teisus, o kas tik apsimeta esąs teisus.
Kol Lietuva neturi į lietuvių kalbą išverstos šios enciklopedijos, portalas Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų, apimančių pačius įvairiausius laikotarpius, įskaitant ir 19-ąjį amžių, ir 20-ojo amžiaus pabaigą.
Ištraukos – šokiruojančios. Perskaičius jas visas jau įmanoma suvokti, kokia gili toji azerbaidžanietiška žaizda. Mes turime „Vilniaus Golgotą“, Azerbaidžanas – savąją Golgotą.
Slaptai.lt šiandien pateikia 1-ąją ištrauką.
Gintaras Visockas, aktualijų portalo Slaptai.lt redaktorius
XXX
Armėnų teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)
(Trumpa chronologinė enciklopedija)
Enciklopedijos Idėjų autorius ir mokslinis vadovas: Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, Politinių mokslų daktaras,
Vyriausiasis recenzentas: Džalalas Alijevas, Akademikas, Azerbaidžano NMA Prezidiumo narys,
Vyriausiasis konsultantas: Namigas Abbasovas, Azerbaidžano Respublikos Valstybinės karo belaisvių, įkaitų ir dingusių be žinios piliečių komisijos pirmininkas,
Konsultantas: Bekiras Nabijevas, Akademikas, Azerbaidžano Respublikos Valstybinės karo belaisvių, įkaitų ir dingusių be žinios piliečių komisijos narys,
Sudarytojai:
Aiten Mustafajeva, Azerbaidžano Valstybės sąrangos (statybos) ir tarptautinių santykių instituto direktoriaus pavaduotoja,
Ramizas Sevdimalijevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktoriaus pavaduotojas,
Agšinas Alijevas, Azerbaidžano Respublikos Užsienio reikalų ministerijos I sekretorius,
Recha Jylmazas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto Ekspertų tarybos narys.
Gal šis leidinys – vienas iš konkrečių siūlymų tarptautinio terorizmo studijoms siekiant sėkmingiau su juo kovoti. Gal besikeičiantis pasaulis jau nebeįstengia paaiškinti žiaurumo. Bet tik viena neįmanoma – ši knyga niekada neragins bijoti ir susitaikyti. Šiandien terorizmas kelia globalų pavojų žmogaus teisių erdvei. Ir švenčiausiai iš jų – teisei gyventi. Ši teisė verta būti ypatingai ginama.
XXX
Ištrauka iš politikos mokslų daktaro Rovšano Mustafajevo įžanginio žodžio.
Iliuzijų krachas
Su apibrėžimu „armėnų terorizmas“, nors iš šalies reiškinys sudėtingas, padėtis žymiai paprastesnė. Kai kurios armėnų organizacijos, nepriklausomai nuo jų paskirties, savo programose terorą vertina kaip būdą užsibrėžtam tikslui pasiekti.
Maža to, armėnų terorizmo aukomis ištisus dešimtmečius tapdavo patys tų organizacijų nariai, tiksliau, tie iš jų, kas, kitaip mąstydamas, neigdavo terorą kaipo tokį. Armėnų mokslininkų tyrinėjimuose, politinių lyderių kalbose lūžio armėnų tautai laikotarpiais išliko pasisakymai ir duomenys, kurie kvalifikuoja daugybės armėnų organizacijų veiklos teroristinę kryptį kaip nusikaltimą Žmogui. Tai liudija ir forma, pateisinanti tikslą: rafinuotos žmogžudystės kaip masinio bauginimo metodas. Kai dėl armėnų banditų formuočių, vykdančių teroristinių organizacijų nuostatas, tai tokį apibrėžimą jos įgijo jau seniai – dar užpraeito amžiaus pabaigoje rusų Kaukazo tyrinėtojų ir publicistų darbuose.
Atstovų rūmų narys, vienas iš Helsinkio komisijos pirmininkų Amerikos kongresmenas Kristoferis H. Smitas per kontrteroristinio bendradarbiavimo ESBO rėmuose klausymus pasisakė, jog, žinoma, nėra kokio nors vieno būdo, kad laimėtume karą prieš terorizmo negandas. Pergalę laimėsime laikydamiesi darnaus požiūrio, kad terorizmui reikia smogti iš visų pusių. Jis taip pat prašė Kaukazo šalių atstovų pateikti konkrečių siūlymų.
Gal šis leidinys – vienas iš konkrečių siūlymų tarptautinio terorizmo studijoms, siekiant veiksmingiau su juo kovoti.
Gal pateikiama Enciklopedija iš esmės artima tai „Juodajai knygai“, kurios nespėjo išleisti Azerbaidžano Demokratinės Respublikos (XX a. pradžia) – pirmosios Rytuose demokratinės respublikos – įkūrėjai.
Gal besikeičiantis pasaulis jau nebeįstengia paaiškinti žiaurumo. Bet tik viena neįmanoma – ši knyga niekada nebus raginimas bijoti ir susitaikyti.
Žmonija gali atsikratyti jai primestų iliuzijų. Primestų TO, kas raižė pilvus nėščioms moterims, kardais kirto galvas išsigandusiems berniukams, sprogdino kino teatrus, civilius lėktuvus, žudė politikus ir verslininkus, padeginėjo cerkves, mečetes ir sinagogas.
Taip pat norisi tikėti, kad pateikiama knyga – atsakymas į Azerbaidžiano Respublikos Prezidento Geidaro Alijevo raginimą mokslininkams atskleisti tiesą apie armėnų terorizmą plačiajai visuomenei.
Šiandien terorizmas kelia globalų pavojų žmogaus teisių erdvei. Ir švenčiausiai iš jų – teisei Gyventi. Toji teisė verta būti ypatingai ginama.
XXX
1885 metų rugsėjo 30. Stambulas. Turkija. Armėnų teroristinės organizacijos aktyvistai išprovokavo susidūrimą su policija Stambule Kum Kapos kvartale (kai kurie tyrėjai mano, kad būtent šitie kovotojai pradėjo kurti organizaciją „Gnčak“, kiti įsitikinę, kad kalbama apie teroristinės organizacijos „Armenakan“ aktyvistus.
Pastarąją 1885 metais Vanoje įkūrė turtingiausio armėnų bankininko Mkrtyčiaus Portakaliano sūnus, ir jos tikslas buvo suburti po revoliucinio teroro vėliava armėnų diasporą Europoje. Buvo žuvusiųjų policininkų ir nearmėnų civilių gyventojų. Nepaisant iš anksto padaryto pareiškimo apie rengiamą taikią demonstraciją, armėnų aktyvistai atėjo apsiginklavę. Tris dienas miestą buvo paralyžiavę teroristų ir jų pasekėjų veiksmai.
Kai dėl armėnų organizacijos „Gnčak“, tai, pasak laikraščio „Russkaja mysl“ (1907 metų Nr. 342), „…devintojo dešimtmečio pabaigoje Tiflisio mieste keletas mokyklos mokytojų sudarė iš armėnų grupę, kuri pradėjo leisti žurnalą „Gnčak“ („Aliarmas“). …Tos partijos pagrindinė programa buvo suburti po savo vėliava visus armėnus, esančius trijose valstybėse – Rusijoje, Turkijoje ir Irane, ir, susivienijus, sukurti vadinamąją „didžiąją Armėniją“. Oficialiai pripažinta armėnų organizacijos „Gnčak“ sukūrimo data galima laikyti 1886 metus, kai Ženevoje Avetisas Nazarbekianas, Maras Vardanianas, Gabrielis Kafianas ir Rubenas Chanazatianas paskelbė pagrindinius organizacijos programos punktus, leidžiančius tyrėjams priskirti ją teroristinių organizacijų grupei.
Antai „Gnčak“ programos 4 punkte pažymima: „Užsibrėžtiems tikslams pasiekti revoliucinė vyriausybė privalo imtis tokių metodų: propagandos, agitacijos, terorizmo, steigti ardomąsias organizacijas… Agitacija ir terorizmas turi pasitarnauti tam, kad padarytų žmones stipresnius ir narsesnius“.
Kitame armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ programos punkte nurodoma: „Žudyti turkus ir kurdus bet kokiomis sąlygomis, niekada nesigailėti armėnų, kurie išduoda savo tikslus, keršyti jiems“.
1885 metai. Laikraštyje „Forverst“ žymus vokiečių žurnalistas Vilhelmas Libknechtas apibūdino armėnų judėjimą kaip armėnų teroristinių organizacijų, ir pirmiausia „Gnčak“, kuri artimiausiu metu turėjo būti įsteigta oficialiai, veiklos rezultatą. Tuo pat metu sustiprėjo armėnų propaganda prieš gyventojus musulmonus. Antai Tbilisyje leidžiamo armėnų laikraščio „Mšak“ redaktorius siūlė musulmonams atlaisvinti žemes ir „persikelti į Arabų dykumas“.
To meto medžiagų tyrimas patvirtina, kad už armėnų teroristinių organizacijų formavimo ir Kaukaze, ir Turkijoje slypėjo ne kas kitas, kaip M. T. Loris-Melikovas. Jo suburtos ginkluotos grupės puldinėjo maisto vežimus, vykdė politines žmogžudystes. Pasak žymaus rusų valstybės veikėjo S. J. Vittės, didysis kunigaikštis Michailas Nikolajevičius „tuo metu buvęs vietininku Kaukaze, nominaliai vadovavo armijai, … vaidino labiau atstovaujamą, nei įsakinėtojo vaidmenį“.
O faktiškai Kaukaze Rusijos armijai, kariavusiai su Turkija, vadovavo M. T. Loris-Melikovas, neturėjęs jokių pasaulietiškų Rusijos titulų. Su Rusijos valstybės vėliava jis prisidėjo prie nuolatinio situacijos aštrinimo, provokuodamas ir Kaukaze, ir Turkijoje bruzdėjimus, kuriuos paprastai armėnų teroristinės ir banditų grupės užbaigdavo musulmonų skerdynėmis.
Beje, vėliau Prancūzijos ambasadorius ponas Kambonas savo 1894 metų spalio 5 dienos pranešime pabrėš „armėnų klausimą“, kurį dirbtinai išpūtė teroristinės organizacijos „Gnčak“, „kurios valdyba šią minutę yra Tiflisyje“, aktyvistai. Prancūzijos ambasadorius negalėjo numatyti, kad pagrindinis to proceso ideologas buvo M. T. Loris-Melikovas – etninis armėnas, XIX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose prisidėjęs platinant armėnų terorizmą, kurio idėjinis branduolys buvo jo sukurtas Tiflisyje – Rusijos vietininko Kaukaze štabe.
O realybė buvo tokia: kol vietininkas Kaukaze didysis kunigaikštis Michailas Nikolajevičius rengė Tiflisyje įvairiausias puotas draugams, Loris-Melikovas nesėdėjo tuščiai. Ir nors bandymas organizuoti teroristines kurdų grupes „armėnų idėjoms“ remti žlugo, jam pavyko prastumti į Rusijos armiją daug etninių armėnų, užsirekomendavusių „ištikimais kovotojais už armėnų tikslus“. Jo laikotarpiu armėnų teroristai veikė su Rusijos vėliava (praeis kiek laiko, ir vėliava pasikeis: į raudoną – sovietinę, vėliau į fašistinę su svastika, paskui vėl į raudoną, …žalią – islamo ir t. t..).
Gavęs grafo titulą ir Rusijos vidaus reikalų ministro pareigas, Loris-Melikovas prisidėjo prie armėnų teroristų persikėlimo iš Turkijos į Rusiją ir jų įtraukimo į valstybinę veiklą. Pasak J. Pompejevo, „Armėnai atsisakė Rusijos patys po grafo Loris-Melikovo atstatydinimo iš imperijos vidaus reikalų ministro 1881 metais po Aleksandro II nužudymo“.
1890 – 1892 metai. Armėnų teroristinė organizacija „Gnčak“ per trejus metus sunaikino 65 000 beginklių musulmonų – turkų ir kurdų. Kaip išaiškėjo vėliau, „Gnčak“ į šias kruvinas akcijas prieš taikius gyventojus įtraukė Turkijos piliečius, etninius armėnus, ir sudarė iš jų specialius baudžiamuosius būrius.
Tarp teroristinės organizacijos „Gnčak“ armėnų baudžiamųjų būrių aukų yra senukų, moterų, vaikų. Savivaliavimą lydėjo rafinuotos egzekucijos ir kankinimai. Musulmonų dvasininkus surišdavo ir mesdavo į laužus, sukrautus iš islamo spausdintų ir rankraštinių leidinių. Nusikaltimai buvo tokie akivaizdūs, jog „Gnčak“ vadovai buvo priversti emigruoti į užsienio šalis iš baimės, kad visuomenė juos demaskuos. Dauguma iš jų pasikeitė pavardes į prancūziškas, itališkas, arabiškas, turkiškas.
Būdinga, kad po šimtmečio armėnų diasporos sudarymo scenarijus nepasikeis. Dar kartą išprovokavę konfliktą, aktyvistai traukia į užsienį. Pasak 1989 m. laikraščio „Nedelia“, „…Bus tikriausiai įdomu sužinoti, kur gi daugiausia išvyksta armėnai? Kaip taisyklė, tai Amerika ir Kanada. Žinoma, jie važiuoja ir į Europą… Armėnų yra visame pasaulyje“.
Beje, kai kurie armėnų teroristinių organizacijų lyderiai viešai pripažįsta, kad iš pat pradžių vedė savo tautą pavojingu nusikalstamu keliu – masinių žudynių, represijų keliu, tuo pačiu statydami armėnų tautą priešpriešomis visai žmonijai. Antai, kalbėdamas suvažiavime Bukarešte 1923 metais, Ovanesas Kačaznunis pažymėjo: „Mes sukūrėme savo smegenyse atmosferą, kupiną iliuzijų. Mes primetėme savo norus kitų protams; mes praradome realybės pojūtį…“.
Žinomas savo revoliucingu žiaurumu V. I. Leninas tai suprato žymiai anksčiau, susipažinęs su „Gnčak“ lyderiais, kurių dalis jau veikė su vadinamosios „Armėnų socialdemokratinės federacijos“ vėliava. Tais metais, bijodamas sukompromituoti pasaulinės revoliucijos idėjos įvaizdį, jis perspėjo savo bendražygius: „Atskirai perspėju dėl „Armėnų socialdemokratinės federacijos“. …Jeigu jūs prileisite tą publiką prie Rusijos konferencijos, tai yra į Rusijoje veikiančių organizacijų konferenciją, jūs įpulsite į siaubingą balą. Draugai kaukaziečiai visi prieš tą gaują…“.
1890 metai. Tiflisis. Gruzija. Christoforas Mikaelianas, Simonas Zavarejanas ir Stefanas Zorianas įsteigė organizaciją „Dašnakcutiun“ – „Armėnų Revoliucinė Sąjunga“, kuri tęsė teroristines, fašistines savo pirmtakų – „Armenakan“, „Gnčak“ – tradicijas. Studijoje „Dašnakcutiun“ istorija“ armėnų autorius M. Varandianas taip apibendrino pagrindinius dašnakų organizacijos bruožus: „Svarbiausias dašnakcutiunų komiteto lozungas yra turkų šaudymas ir naikinimas nepriklausomai nuo jokių išorinių aplinkybių“. I suvažiavime, įvykusiame 1892 metais, dašnakai suformavo ir patvirtino „ginkluotų formuočių mokymo ir rengimo, revoliucinių komitetų sudarymo, teroro naudojimo prieš vyriausybinius valdininkus…“ strategiją. Pagal Rusijos archyvų dokumentus, 1892 metų suvažiavimo delegatai priėmė nutarimus dėl „armėnų ginklavimosi ir organizacijos, teroro vykdymo ir vyriausybinių asmenų bei įstaigų nugyvendinimo…
Atkreipia dėmesį protokolas, kuriame surašyti Partijos įstatai: įvesta aukščiausia konspiracija, kai kurie protokolai perduoti Vakarų biuro archyvui. Tokiu būdų paslėpti net nuo aukščiausių savo organizacijos institucijų patys svarbiausi nutarimai: 1) kaip veikti (taktika); 2) sandara; 3) drausmė; 4) iš dalies teroras. Įpareigojama įeiti į vietinę sąjungą su graikais, makedoniečiais, jaunaisiais turkais ir kt. ir perimti juos savo vadovavimui (bet jiems nepastebimai, dėka savo užkonspiruotos taktikos)… Partija sėkmingai dirbo ir plėtėsi, visą savo energiją nukreipė į Turkiją. Kai dėl Rusijos, tai atvirai nepasisakydavo, tenkinosi paimdama į savo rankas gyventojus, jų organizavimą“.
Suvažiavime buvo oficialiai paskelbta apie pirmąjį istorijoje „fedainų judėjimą“ – armėnų kamikadzes. „Fedainai“ ypač išgarsėjo, pradėję sistemingai naikinti nekaltus žmones vardan absurdiškai patalogiškos idėjos „didžioji Armėnija – šalis nuo jūros iki jūros“ įgyvendinimo. Ir dar taip, kad net praėjus ketveriems metams po armėnų organizacijos „Dašnakcutiun“ sukūrimo Amerikos laikraštis „Boston Gerald“ 1894 metų vasario 15 dieną ypač pabrėžė: „Dauguma armėnų nemoka skaityti ir rašyti ir vargu ar pasirengę savivaldai, jeigu Armėnija net būtų atskira šalis, apgyvendinta vien armėnų“.
Ir vis dėlto organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologai darbavosi toliau, kurdami ir realizuodami „etniškai grynų zonų“, kur be armėnų nebuvo vietos jokiai kitai tautai ir etninei grupei“, scenarijų. Armėnų rasizmo idėjos buvo išplėtotos IX Pasauliniame dašnakų kongrese, vykusiame Jerevane 1919 metais. Būtent toje erzalynėje teroristinei grupei „Nemeses“ buvo pavesta sunaikinti visus turkus emigrantus, anksčiau užėmusius pagrindinius postus savo šalies vyriausybėje.
Kampanijai prieš turkus vadovavo armėnų kilmės amerikietis Sachanas Natalis. Buvo padėti pamatai neribotam terorui: tos teroristinės organizacijos aukomis ateityje bus ne tik turkai, bet ir pačių įvairiausių tautybių atstovai iš įvairių pasaulio šalių.
Tokiu būdu šitos vadinamosios partijos formavimosi istorija ir veikla rodo, jog pagrindinis „Dašnakcutiun“ politinės kovos metodas buvo ir išlieka teroro, ekspropriacijų ir masinių žudynių organizavimas bei įgyvendinimas. Savo programiniams tikslams pasiekti ji aktyviai naudoja planingai sukurtą visame pasaulyje veikiančių armėnų teroristinių organizacijų tinklą.
Minėtos organizacijos sukūrimo istorija, jos programa ir nusikalstamos veiklos ateityje praktika suteikia metodologinio pagrindo laikyti „Dašnakcutiun“ armėnų tarptautine teroristine organizacija.
1893 metų kovas. Ankara. Turkija. Armėnų banditų formuotės surengė masines musulmonų žudynes Ankaros apylinkėse. Skerdynių organizatoriai daugiausia buvo armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ kovotojai. Pasak tyrėjo Karibio, armėnų organizacijos parengė du principus: 1) kelti maištus; 2) „rėkauti apie tuos maištus ir kraujo praliejimą, būtinai perdedant jų mastus… Jie įsisąmonino mintį, kad politika – vien tik melas, tautos likimą galima išgelbėti melu“.
1894 metų rugsėjo 18. Stambulas. Turkija. Armėnų terorizmo ideologai surengė musulmonams kruviną susidorojimą gatvėse, kuris truko daugiau nei parą. Vėliau – turkų ir kurdų skerdynes Ak Hisare. Tarp nužudytų – daugybė moterų, senyvų žmonių ir vaikų. Nusikaltimus įvykdė armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ kovotojai.
1894 metų spalis. Trabzonas. Turkija. Masinės civilių gyventojų žudynės Turkijoje, Trabzono mieste ir jo apylinkėse. Kruvinos akcijos organizatoriai – armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“, realizuojančios „etniškai švarios“ teritorijos programą naujai armėnų valstybei kurti, vietiniai skyriai. Tačiau tam tikslui pasiekti reikalinga „ištisinė teritorija“. Kaip liudija 1897 metais paskelbti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai, pagrindo sukurti ne tik armėnų valstybę, bet net armėnų autonomiją Turkijos teritorijoje nebuvo. Antrajame minėto dokumento puslapyje rašoma, kad „gilios įvairių genčių pasiskirstymo studijos leidžia konstatuoti, kad nė viename Turkijos imperijos vilajete armėnai nesudaro gyventojų daugumos“.
1894 metų spalis. Erzerumas. Turkija.Turkijoje Erzerumo mieste ir jo apylinkėse armėnų banditų formuočių galvažudžiai, vadovaujami iš užsienio teroristinės organizacijos „Gnčak“, įvykdė masines musulmonų žudynes. Tų dienų kruvinų skerdynių neįmanoma aprašyti.
1894 metų spalis. Bitlisas. Turkija. Turkijoje Bitliso mieste ir jo priemiesčiuose barzdočiai iš armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ įvykdė musulmonų skerdynes. Turtas išgrobstytas, namai sudeginti. Įvairūs tyrėjai bandė rasti tikrąją armėnų neapykantos, pasireiškusios masinio teroro organizavimu ir vykdymu, priežastį. Dėl savo pradinio absurdiškumo, keliamos idėjos sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“, niekas rimtai nevertino. Antai, ir straipsnio „Rusija masinėje armėnų sąmonėje“ autorė Svetlana Lurje, irgi neradusi protingo atsakymo į tą klausimą, pateikia nieko nepaaiškinančius, tačiau kupinus patoso armėnų rašytojo Granto Matevosiano žodžius: „Mes turime apgauti ir save, ir žmones, ir nepriimti pralaimėjimo“.
Dar vienas bandymas paaiškinti armėnų terorizmo ištakas atsispindi Rusijos 1908 metų archyviniuose dokumentuose: „Išskirtiniai armėnų tautos bruožai – nacionalinis uždarumas ir iš čia kylanti panieka ir neapykanta kitoms tautoms, užkietėjęs egoizmas ir savimeilė. Greta šitų bruožų dėl šimtmečių vergystės susiformavo ir dviveidiškumas: pataikavimas ir meilikavimas prieš stipresnįjį, ir tuo pačiu noras kažkuo jam pakenkti. Nuolatiniai santykiai su vis kitomis tautomis išugdė armėnams pomėgį prekybai, o kartu ir apgaulei bei turtų kaupimui, tuo labiau, kad dėl tų pačių istorinių priežasčių, išsiugdę savyje pastabumą, jie suprato, kokia didžiulė jėga yra kapitalas kasdieniame ne tik žmogaus, bet ir valstybės gyvenime…
Racionalizmas atvedė armėnus į monofizitizmą, t. y. Dieviškojo žmogaus atmetimą Jėzuje Kristuje. Pasaulinės bažnyčios armėnai buvo užmiršti, t. y. atskirti. Atitrūkę nuo Vakarų ir patekę turkų valdžion, armėnai dar labiau užsisklendė savyje, vienijami savo atskirties… Armėnai iš dalies pasidarė panašūs į užsislėpusią ir susiraičiusią į kamuolį gyvatę, tykančia progos kam nors įgelti“.
1894 metų lapkritis. Aleppas. Turkija.Turkijoje, Aleppo mieste ir jo apylinkėse armėnai galvažudžiai, vykdydami teroristinės organizacijos „Gnčak“ nuorodas, įvykdė žvėriškas taikių gyventojų žudynes. Analogiškos kruvinos akcijos įvykdytos Harputo, Urfos, Sivaso miestuose.
1894 metų lapkritis. Dijarbakyras. Turkija. Turkijoje, Dijarbakyro mieste ir jo apylinkėse armėnų banditų formuotės, vadovaujamos iš užsienio teroristinės organizacijos „Gnčak“, surengė kruviną susidorojimą su gyventojais musulmonais.
1894 metų lapkritis. Adana. Turkija.Turistiniame Adanos mieste ir jo apylinkėse armėnų banditai, apsiginklavę tobulais pagal tuos laikus ginklais, gautais iš teroristinės organizacijos „Gnčak“, surengė kruviną susidorojimą su taikiais gyventojais.
1894 metų lapkritis. Marašas. Turkija. Turkijoje Marašo mieste ir jo apylinkėse armėnų banditų formuotės, sudarytos teroristinės organizacijos „Gnčak“, žiauriai susidorojo su gyventojais musulmonais, surengdamos kruvinas skerdynes. Net Prancūzijos ambasadoriaus prie Turkijos rūmų pono Kambono, žinomo savo proarmėniškomis nuotaikomis, pranešimuose išvardijamos „žvėriškos politinės žmogžudystės, kurias įvykdė armėnų teroristai. Jis taip pat liudija apie „masines riaušes, sukurstytas armėnų“, sistemingai puldinėjančių turkus ir kurdus, o taip pat apie tai, kad „daugelis armėnų pabėgo į Rusiją ne nuo turkų, o nuo saviškių teroristų“.
1894 metų lapkritis. Kaiseris. Turkija. Turkijoje Kaiserio mieste ir jo apylinkėse armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ padaliniai su „didžiosios Armėnijos – šalies nuo jūros iki jūros“ šūkiu surengė masines taikių musulmonų žudynes.
Anot rusų tyrėjo V. L. Veličkos, armėnų parapinėse mokyklose būtent tuo laikotarpiu pradėti aktyviai platinti mokykliniai vadovėliai „apie didžiąją Armėniją ir pasaulinį armėnų pašaukimą civilizuoti visus savo kaimynus. Tose mokyklose buvo platinami ir didžiosios Armėnijos žemėlapiai vos ne iki Voronežo su sostine Tiflisyje“.
Po kurio laiko armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologas Ov. Kačaznunis viešai pareikš, kad idėja sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“ – ne iliuzijos, o armėnų tautos reikalavimai, kuriuos armėnų tauta rimtai iškėlė sau ir visai žmonijai“.
1895 metų birželis. Niujorkas. JAV.Tai dar vienos teroristinės organizacijos – „Armėnų patriotinė sąjunga“ – sukūrimo data. Tikslas – žūtbūt realizuoti mitinę „didžiosios Armėnijos“ idėją. Būdinga, kad be teroro aktų ir kitų bauginimo metodų, organizacija buvo numačiusi sukurti informatorių ir lobistų tinklą įvairių šalių diplomatinėse tarnybose. Tačiau pirmieji žingsniai politinėje arenoje parodė, kad dauguma Europos šalių ir Rusija nepatikliai žiūri į „Armėnų patriotinės sąjungos“ programą, siedamos organizacijos būsimą veiklą su kitos armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ kruvinais nusikaltimais.
1895 metų spalis – 1896 metų sausis. Zeitunas. Turkija. Armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ vietinių padalinių galvažudžiai žiauriai susidorojo su taikiais provincijos gyventojais musulmonais. Pradžią toms skerdynėms davė provokacinė manifestacija 1895 metų rugsėjo 30 dieną šalia Didžiosios Portos. Nors organizatoriai deklaravo taikų demonstracijos pobūdį, visi dalyviai (apie 2000 etninių armėnų) atėjo ginkluoti, kad "padarytų rugsėjo 30-ąją atmintina diena, išprovokavus susirėmimą su policija“. Tiesioginiai tų kruvinų įvykių vadovai buvo armėnų banditų vadeiva Kavafianas, prisistatinėjęs visuomenei rusų karininku; Ambarcumas Boldžanas, atvykęs čionai apsirengęs šeicho drabužiais su pasakiškomis pinigų sumomis; Migranas Damadjanas, manifestacijų prieš turkus organizatorius Atėnuose.
Armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ tikslas – tas pats: masinis teroras prieš kurdus ir turkus, jų išvarymas per prievartą iš gimtųjų vietų.
1896 metų rugpjūčio 26. Armėnų teroristų grupė užpuolė Osmanų banką ir paėmė įkaitų. Nusikaltimą įvykdė trys etniniai armėnai, vadovaujami Garegeno Pasdermadžano (būsimojo Osmanų Asamblėjos deputato). Kaip buvo sumaniusi teroro akto organizatorė – „Dašmancutkiun“ – skandalingas užpuolimas davė šansą pranokti visuomenės nuomonę apie „Gnčak“, kuri buvo atsakinga už įvairius teroro aktus iki 1896 metų. Anot tyrėjo Žoržo de Malevilu, sensacingas Osmanų banko užpuolimas yra pirmas teroristinis užpuolimas šių laikų istorijoje, kai paimami į nelaisvę įkaitai.
Pasak laikraščio „Kavkaz“, tuo pačiu metu datuotas viešas armėnų persikėlėlių, tada jau sudarančių daugumą Achalciche (Gruzija) Miesto Dūmoje, atsisakymas leisti vietiniams gyventojams statyti stačiatikių cerkvę. Gruzinų stačiatikiai buvo pasipiktinę.
(Bus daugiau)
2014.02.16; 11:50
