Šiandien portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 2009-aisiais metais Azerbaidžano leidinyje 1news.az paskelbta Rizvano GUSEINOVO publikacija „Armėnų terorizmas – Sovietų Sąjungoje ir po SSRS žlugimo”.
Šio straipsnio vertimas padės mūsų skaitytojams dar giliau suvokti musulmoniškojo Azerbaidžano tragedijos priežastis, dydžius ir pasekmes.
Minėta publikacija ir papildo, ir apibendrina portale slaptai.lt jau skelbtas ištraukas iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Artimiausiu metu bus paskelbta 11-oji, paskutinioji, „Azerbaidžano golgotos” dalis. Paskutiniojoje dalyje, be kita ko, pateiksime informacijos ir apie svariausias, įtakingiausias, žiauriausias armėniškas teroristines orgaizacijas, ne vieną dešimtmetį terorizavusias tiek azerbaidžaniečius, tiek turkus, tiek ir armėnus, troškusius taikiai sugyventi su visais savo kamynais.
XXX
Pastaruoju metu armėnų žiniasklaidoje pradėjo šmėžuoti medžiagos, skirtos iš piršto laužtam naujam „fenomenui“, pavadintam „azerbaidžaniečių terorizmu“.
Šis skambus pavadinimas, matyt, ištrauktas iš apdulkėjusių „Armėnijos radijo“ archyvų, pagal autorių sumanymą turi nukreipti atidų tarptautinės visuomenės dėmesį į naują armėnų „antį“.
Užuot polemizavę su kolegomis armėnais, mes nusprendėme apie jų prasimanytą hipotetinį „azerbaidžaniečių terorizmą“ paprasčiausiai pateikti kai kuriuos visiems prieinamus ir gerai žinomus armėnų teroristinių grupių „kuklios“ veiklos įvairiais laikotarpiais faktus.
Beje, atsižvelgiant į tai, kad armėnai mėgsta girtis, jog jie visose srityse, moksluose, atradimuose ir apskritai pasaulio istorijoje „patys pirmieji“, mes mielai primename jiems kai kurias sritis, kuriose jų protėviai buvo „pionieriai“.
Armėnų terorizmas – tai terminas, pirmą kartą oficialiai pavartotas JAV Valstybės departamento mėnesiniame biuletenyje 1982 metų rugpjūtį (Washington, D.C., August 1982, 31-35 p.), nurodoma Vikipedijos medžiagoje, pateikiančioje kai kuriuos armėnų teroristinių organizacijų – nekaltų žmonių naikinimo savo politiniais tikslais pionierių – veiklos faktus ir evoliuciją. Tokios „garbės“ – specialaus JAV Valstybės departamento termino – armėnų teroristai nusipelnė už gana aktyvų dalyvavimą virtinėje teroro aktų praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje Libane, kai žuvo nemažai amerikiečių kariškių ir tarptautinių humanitarinių misijų bendradarbių.
Apskritai armėnai laiko tokių dabar populiarių nusikaltimų, kaip įkaitų grobimas savo politinėms sąlygoms kelti, pirmavimo palmės šaką. XIX amžiaus pabaigoje dašnakų organizacijos, plėšikavusios Osmanų Turkijoje, siekdamos atkreipti Europos šalių dėmesį į save ir armėnų klausimą, iškėlė didžiulės akcijos, neturinčios analogų nusikalstamame pasaulyje, idėją.
Tad 1896 rugpjūtį buvo suorganizuotas tarptautinio Otomanų banko Stambule užgrobimas. Teroristinį užpuolimą įvykdė 26-ių dašnakų grupė, vadovaujama Armeno Garo ir Babkeno Siunio. Paėmę įkaitais 150 banko tarnautojų, grupė dašnakų grasino susprogdinti pastatą, jeigu valstybės neprivers Turkijos įgyvendinti reformų armėnų gyvenamuose vilajetuose.
Po ilgų derybų dašnakai pasitraukė iš Otomanų banko, gavę Rusijos ambasadoriaus Maksimovo garantijas, duotas visų valstybių vardu. Tada teroristai dašnakai sėkmingai išvengė bausmės ir tapo armėnų tautos nacionaliniais didvyriais. Ir vis nepaisant to, kad jų nusikalstamas išpuolis išprovokavo Stambule armėnų kvartalų pogromus.
Apskritai atidžiai pasekus „didvyrišką armėnų revoliucinių grupių kovą visais laikais aiškėja, kad tos nusikalstamos grupuotės, įvykdžiusios banditiškus antpuolius, sėkmingai pasislėpdavo, o smūgiui pakišdavo niekuo nekaltus gyventojus armėnus. Tokiu metodu armėnų teroristai ir separatistai siekia sukurstyti neapykantą ir gyventojams armėnams, ir kai praliejamas armėnų kraujas, tie nusikaltėliai visam pasauliui vapalioja apie „armėnų genocidą“.
Anglų ir amerikiečių istorikas Volteris Lakeris knygoje „Terorizmo epocha“ pabrėžia, kad XIX šimtmečio 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių armėnų revoliucionieriai spėjo, jog „jų atakos prieš turkus prives iki žiauraus atpildo, kuris, savo ruožtu, iššauks armėnų gyventojų radikalėjimą ir gali privesti prie Vakarų šalių intervencijos“. Savo ruožtu, Lordas Kinrosas pabrėžia, kad armėnai planavo revoliucinį sukilimą kartu su turkais, ragino visus musulmonus sukilti prieš despotišką sultono Abdulo Gamido valdymą.
1905 metų liepą dašnakai, puikiai suvokdami, kad išprovokuos masines gyventojų armėnų skerdynes, įvykdė pasikėsinimą į turkų sultoną Abdulą Gamidą, užminuodami jo karietą. Nuo mirties sultoną išgelbėjo tai, kad jis užtruko bendrose penktadienio pamaldose. Istoriko Volterio Lakerio nuomone, „armėnai teroristai epochoje iki 1914 metų prisidėjo prie katastrofos, kuri užgriuvo jų tautą rytinėje Turkijos dalyje per pirmąjį pasaulinį karą“.
Reikia pabrėžti, kad ir Kaukaze dauguma teroro aktų – dašnakų sąžinės reikalas. Iki 1903 metų toji organizacija dėl savo nacionalistinės ideologijos labai išpopuliarėjo tarp armėnų. Iš pradžių daugiausia pastangų toji organizacija dėjo armėnams išvaduoti nuo Turkijos valdžios, ir čia ją palaikė Rusijos centrinė valdžia, laikydamasi šalies užsienio politikos, orientuotos prieš Turkiją. Tačiau kai 1903 metais carinė Rusija priėmė įstatymą dėl armėnų bažnyčios, kuri buvo įtariama atvirai remianti ir finansuojanti teroristus dašnakus, turto konfiskavimo, „Dašnakcutiun“ vadovybė stojo į karingas pozicijas prieš Rusiją.
Prasidėjo fizinis Rusijos valdininkų šalinimas Kaukaze. Iš dašnakų įvykdytų teroro aktų buvo Baku gubernatoriaus kunigaikščio M. Nakašidzės nužudymas (Dro Kanajano mestos bombos) 1905 metų gegužės 11, Baku policijos valdininkų Machmedbekovo, Mikeladzės, Šachtachtinovo nužudymas.
1907 metais 4-ajame neeiliniame dašnakų suvažiavime Vienoje buvo priimtas sprendimas pradėti susidorojimą su Rusijos imperijos valdininkais, pradedant ministru pirmininku Stolypinu. Tų pačių metų liepos 3 Aleksandropolyje (Giumri) dašnakų teroristai nužudė generolą Maksudą Alichanovą-Avarskį, pramintą „totorių generolu“. Kartu su juo buvo nužudyta generolo leitenanto Glebovo žmona ir vežikas – gurguolės kareivis.
Be minėtųjų asmenų, dašnakai nužudė Jelizavetpolio gubernijos vice gubernatorių Andrejevą, o taip pat apskričių viršininkus Boguslavskį, Šmerlingą Neščanskį, Pavlovą, pasienio sargybos pulkininką Bykovą, policmeisterį Sacharovą ir daugelį kitų.
Zoriano instituto Kembridže direktoriaus istoriko Džeraro Liberidiano nuomone, per trejus metus (1904–1906) armėnų teroristai įvykdė 105 politines žmogžudystes. 1907 metų pradžioje dėl beatodairiško smurto dašnakų populiarumas smuko, ir vis dėlto jie tebevaidino pagrindinį vaidmenį, palaikant teroro valdžią Kaukaze mažiausiai iki 1909 metų.
O armėnų socialdemokratų partijos „Gičak“ nariai išvis atvirai skelbė teroristinius metodus „kaip savigynos, revoliucinės agitacijos priemonę ir kovos prieš žalingą valdžios veiklą įrankį“. 1903 metų spalį jie įvykdė pasikėsinimą į Rusijos armijos Kaukaze vyriausiąjį vadą kunigaikštį G. S. Golyciną, kurį jie laikė atsakingu už armėnų bažnyčios turto konfiskavimo politiką. Golycinas laukė užpuolimo ir nešiojo metalinius pintus šarvus, tad buvo tik sužeistas.
Ir tai anaiptol ne visas sąrašas armėnų teroristų veiklos, apie kurią šiandien Europos, Amerikos ir Rusijos spauda kažkodėl linkusi nutylėti – gal yra rimtų priežasčių, dėl kurių didelė dalis pasaulio visuomenės toliau pritarinėja aktyviai kultivuojamam nekaltos „daug iškentėjusios“ armėnų tautos paveikslui.
Atskiras armėnų nusikaltėlių, besidangstančių įvairiais politiniais lozungais, „šlovės“ puslapis yra teroras prieš pasiturinčius armėnus, nenorinčius finansuoti dašnakų ir į juos panašių asmenų veiklos.
Štai 1903 metų gruodžio 15 dieną Maskvoje armėnų bažnyčios šventoriuje buvo nužudytas armėnų bankininkas Džamgarovas. Kaip tiriant išaiškėjo, žudikas Matevosas Minasiancas kartu su draugais armėnų revoliucinio komiteto pavedimu pagrobė Džamgarovą Šušoje ir, grasindamas ginklu, išgavo iš jo raštą, kuriame šis pasižada perduoti į partijos kasą 30 tūkstančių rublių. Džamgarovas pažado netesėjo, už tai ir buvo pasmerktas mirti. Džamgarovo atminimui netoli armėnų bažnyčios Surbas Arutiunas Maskvoje pastatė šermenų namus.
1907 metų liepos 22 Niujorke Union skvere buvo nušautas kilimų prekeivis Tavšandžianas. Jo žudikas Bedrosas Ambarcumianas, sulaikytas nusikaltimo vietoje, pareiškė, kad nužudęs Tavšandžianą jis išgelbėjo savo šalį, nes „nužudytasis nenorėjo duoti pinigų jos (Armėnijos) išvadavimui“. Išaiškėjo, kad daugelis pasiturinčių miesto armėnų sulaukė grasinimų mirtimi, jei nesumokės po 10 000 dolerių veiklai, susijusiai su Turkijos valdžios nuvertimu regionuose, kuriuose gyvena armėnų. Praėjus valandai po nužudymo tie žmonės gavo naujus perspėjimus, kad jiems atsitiks tas pats, kas ir Tavšandžianui, jeigu jie nesumokės. Buvo nustatyta, kad nužudymą organizavo partijos vietinio skyriaus vadovas Gičakas Arzujanas, kuris buvo įtariamas sąsajomis su kitų armėnų nužudymais Jungtinėse Amerikos Valstijose. (45).
Įsitikinusios, kad yra nebaudžiamos, armėnų teroristinės grupės palaipsniui konkrečių žmonių užsakomųjų žmogžudysčių taktikai pritaikė „konvejerinį principą“. 1919 metais dašnakai partijos suvažiavime suprojektavo visą operaciją, pavadintą „Nemezis“. Pagal ją buvo sudarytas sąrašas, į kurį įrašyta 650 Turkijos, Azerbaidžano ir kitų šalių valdininkų, kariškių ir politikų, kuriuos reikia fiziškai sunaikinti.
Vėliau tas iš esmės fašistinis sąrašas buvo sutrumpintas iki 41 žmogaus. Armėnų teroristų įžūlumas stiprėjo dar ir dėl to, kad teroro aktus įvykdę nusikaltėliai, net jei jie pakliūdavo į teisėsaugos rankas, būdavo išteisinami ir paleidžiami laisvėn, ir po to tie banditai ramiausiai toliau liedavo žmonių kraują.
Sogomonas Teilirianas buvusio Turkijos vidaus reikalų ministro Talaat paši žudikas, išteisintas Berlyno teismo, Misakas Torlakianas – buvusio Azerbaidžiano vidaus reikalų ministro Bechbudo chan Dževanširo žudikas, buvo pripažintas kaltu, bet atleistas nuo atsakomybės Britanijos karo tribunolo „dėl nepakaltinamumo nusikaltimo įvykdymo momentu“. Dašnakai teroro aktus buvo labai išplėtoję. Operacijai „Nemezis“ vadovauti buvo sudaryta Atsakingoji institucija (vadovas – Armėnijos Respublikos pasiuntinys JAV Armenas Garo) ir Ypatingasis fondas (vadovas – Šaanas Satčaklianas). Operacijos operatyviniu vadovavimu ir materialiniu aprūpinimu užsiėmė Šaanas Natalis ir Grigoras Meržanovas.
Žudydavo taip: iš pradžių būdavo sudaroma 3–5 žmonių grupė sekimui, paskui vienas, kartais (tais atvejais, jei turką lydėdavo apsaugininkai) – 2–3 žmonės nužudydavo. Pagrindiniai operacijos organizaciniai centrai būdavo laikraščių „Čakatamart“ (Stambulas) ir „Drošak“ (Bostonas) redakcijos. Be jaunųjų turkų lyderių, „Nemezis“ operacijos vadovybė priėmė sprendimą likviduoti kai kuriuos Azerbaidžano Demokratinės Respublikos (ADR) musavatistų vyriausybės veikėjus.
Pateikiame toli gražu neišsamų armėnų teroristų 1920–1922 metais nužudytų žymių politinių veikėjų sąrašą.
1920 metų birželio 19 dieną Tiflisyje nužudytas buvęs Azerbaidžano ministras pirmininkas Fatali chan Choiskis. Tuo pat metu sužeistas buvęs Azerbaidžano teisingumo ministras Chalilas bek Chasmamedovas.
1920 metų liepos 19 dieną Tiflisyje nužudytas Azerbaidžano Nacionalinio parlamento pirmininko pavaduotojas Gasanas bek Agajevas.
1921 metų kovo 15 dieną Berlyne nužudytas buvęs Turkijos vidaus reikalų ministras Talaat paša, kuris „juodajame sąraše“ įrašytas Nr. 1.
1921 metų gruodžio 5 dieną Romoje per pasijodinėjimą žirgais buvo nužudytas didysis viziris (ministras pirmininkas) pirmajame jaunųjų turkų kabinete Saidas Chalimas paša.
1922 metų balandžio 17 dieną Berlyne per šeimyninę iškylą nužudytas buvęs Trapezundo (Trabzono) valis Džemalas Azmis ir organizacijos „Teškilatijuj Machsuse“ (Specialusis armėnų perkėlimo į Osmanų imperijos gilumą Pirmojo pasaulinio karo metais komitetas) įkūrėjas Bechaetdinas Šakiras, o taip pat pastarojo apsauginis.
1921 metų liepos 19 dieną Stambule nužudytas buvęs Azerbaidžano vidaus reikalų ministras Bechbudas chan Dževanšyras.
1922 metų liepos 25 dieną Tiflisyje buvo nužudytas buvęs Turkijos karinių jūrų pajėgų ministras Džemalis paša…
Po 1920–1923 metų, kai Pietų Kaukaze buvo įvesta sovietų valdžia ir Armėnijoje nuversta dašnakų vyriausybė, armėnų teroro banga regione pradėjo slūgti, nes didelė dalis teroro ideologų išvyko iš Sovietų Sąjungos. Armėnų teroristinės grupuotės pradėjo “teikti paslaugas“ įvairioms politinėms jėgoms Artimųjų Rytų šalyse ir apskritai ten, kur susidarydavo „karšti taškai“ ir pakvipdavo „degėsiais“, lengvai galima būdavo aptikti armėnų terorizmo pėdsakų. Mes neliesime visiems prieinamų armėnų teroristų veiklos faktų ir pateiksime tik nelabai žinomus teroro aktų sovietų teritorijoje pavyzdžius.
Kadangi sovietų laikais nemėgta „teršti savo lizdo“, tad mažai žinoma, kad armėnų teroristai 1977 metų sausio 8 dieną Maskvoje įvykdė tris sprogdinimus: metro („Pervomaiskaja“ stotyje), Baumano rajone parduotuvėje Nr. 15, 25 Oktiabria gatvėje. Per teroro aktus žuvo 7 žmonės (kitais duomenimis – 29), 37 buvo sužeisti. Sovietų specialiosios tarnybos bandė surasti grupę teroristų, įvykdžiusių šias piktadarybes. O tuo metu ta pati teroristų grupė ketino surengti seriją sprogimų lapkričio 7-osios (Spalio revoliucijos dienos) išvakarėse tais pačiais 1977 metais.
Tada nusikaltėlių ieškoti buvo pasiųsti geriausi SSSR prokuratūros, VRM ir KGB tyrėjai, kurie atskleidė nemažai faktų, liudijančių įtakingų armėnų partinių lyderių dalyvavimą šiame garsiame teroro akte. Operacija buvo užkoduota pavadinimu „Sprogdintojai“. Iš Maskvoje teroro aktų vietoje surinktų sprogmenų skeveldrų tyrėjai nustatė tas detales ir medžiagas, kurios buvo naudotos sprogmenims pagaminti. Išsiaiškinus daugelio iš tų medžiagų gamybos ir pardavimo vietas, buvo apibrėžtas „įtariamų“ miestų ratas: Jerevanas, Rostovas prie Dono ir Charkovas.
Padarytos prielaidos, kad teroro aktus galėjo rengti ukrainiečių arba armėnų nacionalistai. Vėliau Taškento oro uoste vienas iš KGB bendradarbių atkreipė dėmesį, kad keleivis turi krepšį, visiškai identišką tam, kurį naudojo teroristai. Išsiaiškinta, kad krepšys pagamintas Jerevane. Tai galutinai susiaurino paieškų ratą.
Bombos buvo suvirintos elektra ypatingu elektrodu, kuris naudotas tik karinės pramonės komplekso įmonėse. Tuo remiantis prieita prie išvados, kad vienas iš teroristų dirba „gynyboje“. Tuo tarpu grupė teroristų išsidavė rengdama naują nusikaltimą – jie paliko krepšį su sprogmenimis Kursko stotyje, per tą apsižioplinimą KGB pavyko aptikti gaujos pėdsakus. Tyrėjams tikrinant krepšį, kuriame rasti laidai ir laikrodinis mechanizmas, taip pat buvo aptikta mėlyna sportinė striukė su olimpiniu antsiuvu iš Jerevano (tikėdamiesi, kad bomba sprogs, nusikaltėliai apsižiopsojo, palikę krepšyje asmeninius daiktus).
Ant kojų buvo sukelta milicija Užkaukazės linkme visose šalies geležinkelių stotyse ir oro uostuose. Gruzijos ir Armėnijos pasienyje, traukinio Nr. 55 Maskva–Jerevanas trečiajame vagone buvo pastebėtas juodaplaukis vyrukas mėlynomis sportinėmis kelnėmis (nuo to paties kostiumo, kaip ir mėlyna striukė), jis neturėjo viršutinių drabužių, taip pat dokumentų ir kelioninių daiktų. Tai buvo darbininkas Akopas Stepanianas (g. 1949 m.). Jis važiavo kartu su savo draugu dailininku Zavenu Bagdasarianu (g. 1954 m.).
Kelionės į Maskvą tikslo Stepanianas ir Bagdasarianas paaiškinti negalėjo. Abu etapu buvo pristatyti į Jerevaną. Vėliau Stepaniano motina atpažino savo sūnaus krepšį, kuriame buvo bomba. Per kratas sulaikytųjų butuose rasta bombų analogų, kurie sutapo su maskvietiškomis. Suėmus Akopą Stepanianą ir Zaveną Bagdasarianą buvo rastas ir trečias grupės narys – Stepanas Zatikianas. Visi trys 1979 metais buvo nuteisti mirti ir sušaudyti.
Tyrimo duomenimis, Stepanas Zatikianas buvo pagrindinis teroro aktų organizatorius ir vadovas, Stepanianas ir Bagdasarianas – jų tiesioginiai vykdytojai. Zatikianas kartu su dailininku Aikanuzu Chačatrianu ir studentu Šagenu Arutiunianu įsteigė nelegalią „Armėnijos Nacionalinę Jungtinę partiją“ (ANJP). ANJP buvo nacionalistinė grupė, užsibrėžusi tikslą sukurti nepriklausomą Armėniją, įtraukiant turkiškosios Armėnijos žemes, išėjimas iš SSSR buvo numatytas plebiscito pagalba. Grupė išplėtojo aktyvią pogrindinę veiklą, turėjo savo spaustuvę ir leido laikraštį „Paros“ („Švyturys“).
1968 metais ANJP steigėjai, o taip pat keletas jų sekėjų, buvo suimti ir teisiami už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ ir už dalyvavimą „antisovietinėje organizacijoje“, 1972 metais, baigęs kalėti, Zatikianas pradėjo dirbti Jerevano elektromechanikos gamykloje, į ANJP veiklą nebegrįžo, nes, jo nuomone, ji neturėjo perspektyvų, 1975 metais padavė pareiškimą dėl sovietinės pilietybės atsisakymo ir norėjo išvykti iš SSSR, bet gavo neigiamą atsakymą.
Išliko Zatikiano kalbų teisme vaizdo įrašas: „Aš jau ne kartą esu pareiškęs, kad atsisakau jūsų teismo ir jokių gynėjų man nereikia. Aš pats esu kaltintojas, o ne teisiamasis. Jūs neturite valdžios mane teisti, nes žydų-rusų imperija – nėra teisinė valstybė! Tą reikia tvirtai įsidėmėti“.
Zatikianas baigė savo kalbą raginimu armėnų kalba: „Perduokite kitiems, kad mums lieka kerštas, kerštas ir dar kartą kerštas!“
Sausio 24 buvo perskaitytas mirties nuosprendis, sausio 30 nuteistieji buvo sušaudyti. Vienintelė informacija apie teismą ir nuosprendį centrinėje spaudoje buvo trumpa žinutė 1979 metų sausio 31 dienos laikraštyje „Izvestija“, kurioje paminėta tik Zatikiano pavardė.
O pačioje Armėnijoje vadovybė stengėsi tą faktą nutylėti. Kaip pažymi buvęs SSSR KGB 5-osios valdybos viršininkas Filipas Bobkovas, „Armėnijos kompartijos CK pirmojo sekretoriaus Demirčiano nurodymu, nė vienas laikraštis, leidžiamas armėnų kalba, neišspausdino pranešimo apie teroro aktą“, K. Demirčianas trukdė tyrimui, tačiau vėliau, pateikus įrodymus, sutiko su tyrėjų grupės išvadomis.
SSSR žlugimo laikotarpiu ir kurstant Karabacho konfliktą armėnų teroristai plačiai atskleidė savo „talentus“. Buvo medžiojami sovietų partiniai veikėjai, kariniai pareigūnai, kurie stengėsi nutraukti fizinį susidorojimą su azerbaidžaniečiais ir jų išvarymą iš Karabacho.
1991 metų balandį armėnų kilmės teroristai nužudė vidaus kariuomenės papulkininkį Vladimirą Blachotiną. Nužudymo ideologas ir organizatorius Akopas Bagmanianas pareiškė, kad Karabacho armėnai nuteisė buvusį KKAS (Kalnų Karabacho autonominės srities) karinį komendantą generolą Safonovą mirti. Teroristai bandė sužinoti Safonovo adresą ir automobilio numerį, bet per klaidą (kontrolės punkte, kur tarnavo Safonovas ir Blachotinas) buvo nurodytas Blachotino automobilio numeris.
Armėnų teroristai 1900-91 metais įvykdė net 6 pasikėsinimus į Viktorą Polianičką, kuris 1988–1991 metais buvo Azerbaidžano kompartijos CK 2 sekretorius, o nuo 1990 metų vadovavo Organizaciniam Kalnų Karabacho reikalų komitetui. Jo veikla smarkiai trukdė armėnams aneksuoti Karabachą ir komplikavo armėnų teroristų „darbą“ tame regione.
Galutinis sprendimas įvykdyti teroro aktą buvo priimtas tikriausiai 1990 metų lapkritį, kai Polianička ir Safonovas nesutiko padaryti nuolaidų nacionalistinių pažiūrų armėnų separatistų lyderiams ir pastebimai suaktyvino politinę veiklą ir jėgos struktūras padėčiai Karabacho konflikto regione stabilizuoti. Lauko vadai ir nacionalistinių judėjimų lyderiai neslėpė, kad rengiami teroro aktai.
Kaip remiantis Rusijos šaltiniais ir žiniasklaida pažymima Tatjanos Čaladzės knygoje „Karabacho genocidas: Pasmerktasis Chodžaly“, buvo bandoma susprogdinti jo vagoną-saloną Chankendžio (Stepanokertas) geležinkelio stotyje, šaudyta iš granatsvaidžio į komendantūros ir organizacinio komiteto pastatą Chankendyje 1991 metų vasario 23 ir gegužės 10. Paskui Polianičkos mašina krito į bedugnę ir neišaiškintomis aplinkybėmis 1991 metų vasarą žuvo vairuotojas. Po to buvo apšaudytas malūnsparnis ir 1991 metų rugpjūčio 15, Chankendyje, Lenino gatvėje, sprogo organizacinio komiteto mašina, ir viskas nesėkmingai.
Po SSSR žlugimo ir pasitraukimo iš pareigų, nuo 1992 metų iki 1993 metų liepos Polianička daugiausia gyveno Maskvoje ir politine veikla aiškiai neužsiiminėjo. „Dašnakcutiun“ teroristams, paklūstantiems griežtai partijos vidaus drausmei, kur už pažeidimus rūsčiai baudžiama, nepriimta atsisakinėti vykdyti vadeivų sprendimų.
Bet po teroro akto Maskvos metro 1977 metais (Ziatikiano ir kitų byla) „Dašnakcutiun“ vadovybė uždraudė rengti diversines teroristines akcijas pačioje Maskvoje – matyt, bijojo išklibinti tvirtus armėnų lobistų pamatus Maskvoje. Todėl Polianička, būdamas Maskvoje, galėjo ramiai gyventi ir dirbti. Bet vos tik jis gavo paskyrimą į Kaukazą, Šiaurės Osetiją, Laikinosios administracijos vadovo pareigas, Jerevane ir Chankendyje imtasi sustiprintai ruoštis teroro aktui.
1993 metų rugpjūčio 1 dieną per teroro aktą Šiaurės Osetijoje Polianička ir žuvo. Tarnybinę mašiną, kuria jis važiavo į derybas su Ingušijos lauko vadais, apšaudė nežinomi asmenys. Teismo medicinos ekspertai Polianičkos kūne aptiko 15 šautinių žaizdų. Kartu su juo buvo nužudyti Vladikaukazo įgulos viršininkas, 42-ojo armijos korpuso vadas generolas majoras Anatolijus Koreckis ir Vyriausiosios apsaugos valdybos antiteroristinės grupės „Alfa“ karininkas vyresnysis leitenantas Viktoras Kravčiukas. Dar keturi kariškiai buvo sužeisti.
Turimais duomenimis, tiesiogiai organizuoti ir įvykdyti akciją buvo pavesta Armėnijos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos (buvusi Armėnijos SSR KGB) Žvalgybos operacijų priešo teritorijoje skyriaus viršininko pavaduotojui papulkininkiui Džanui Oganesianui, kuris baigė SSSR KGB Dzeržinskio aukštąją mokyklą, ten išėjęs specialią žvalgo-diversanto parengtį.
1990–91 metais Armėnijos KGB pasiuntė jį į KKAO bendram darbui su organizaciniu komitetu, SSSR KGB karine komendantūra ir Azerbaidžano KGB, siekiant nuginkluoti neteisėtas ginkluotas formuotes. Bet tuo pačiu Oganesianas palaikė ryšius su ARP „Dašnakcutiun“ ir slapta dalyvavo ardomosiose akcijose siekiant destabilizuoti padėtį KKAO. Dėl oficialios tarnybinės padėties Oganesianas lankydavosi komendantūroje ir organizaciniame komitete, ir galėjo susitikti su Polianička.
Turima žinių, kad dalyvauti teroro akte prieš Polianičką ir Koreckį Oganesianas įtraukė ingušą, kurį armėnai paėmė į nelaisvę Kalnų Karabache. Kovotojais į teroristinę grupę tikriausiai buvo įtraukti smogikai mirtininkai iš armėnų banditų formuotės „Arabo“ ir smogikai iš lauko vado Šageno Megriano vardu pavadinto būrio. Abu būriai veikė Azerbaidžano Šaumiano (Geranbojaus) rajone ir KKAO Mardakerto rajone. (Dabar Šaumiano smogikų būrys iškeltas į Armėnijos teritoriją ir turi Armėnijos ginkluotųjų pajėgų karinės dalies statusą).
1993 metais, jau po pasikėsinimo į Polianičką, Oganesianą Maskvoje suėmė RF Saugumo ministerijos (FSK–FBS) Kovos su terorizmu valdybos ir Vyriausiosios karinės prokuratūros darbuotojai, apkaltinę organizavus diversines akcijas geležinkelio ir vamzdynų transporte Azerbaidžane ir Dagestane. Prieš jo areštą Azerbaidžane buvo demaskuotas toks Chatkovskis, įvykdęs diversiją Azerbaidžano geležinkelyje. Kartu su Oganesianu baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti dar du armėnai teroristai, iš kurių vienas, majoras Simonianas, yra buvęs FSK kovos su terorizmu skyriaus konsultantas.
1996 metų kovą Oganesianas buvo nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo ir etapu nusiųstas į darbo pataisos koloniją užsieniečiams (Mordovijoje, Potma-Dubrovlago st.), Simonianas – trejiems metams, bet paleistas teismo salėje, nes jam buvo įskaičiuotas išankstinio kalinimo terminas. Pagal turimą informaciją, jis išvyko į Armėniją, kur jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis.
Pažymėsime, kad RF Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrėjai, vadovaujami justicijos generolo majoro Duchanino, tirdami bylą atsimušė į stiprią Maskvos lobistų armėnų ir su jais susijusių Rusijos politikų priešpriešą. Į Maskvą spręsti klausimų trijų armėnų žvalgų byloje atskrido pats Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas. Iš savo pareigų buvo atleisti Rusijos ambasadorius Jerevane ir Armėnijos ambasadorius Maskvoje.
Netrukus po šių įvykių Armėnijoje buvo uždrausta „Dašnakcutiun“ partijos veikla, ir partija vėl perėjo į nelegalią padėtį. Bet po 1998 metų, kai Armėnijos parlamentą iššaudė tų pačių armėnų teroristai, atėmę gyvybes virtinei įtakingų politikų, praėjus kiek laiko atsistatydino prezidentas Ter-Petrosianas. O atėjęs į valdžią Kočarianas, matyt, atsidėkodamas dašnakams už suteiktą „pagalbą“, vėl legalizavo „Dašnakcutiun“ veiklą Armėnijoje.
Kalbant maksimaliai, Armėnija – viena iš retų pasaulio šalių, kur valstybės lygmeniu propaguojama ir remiama terorizmo ideologija. Antai Armėnijoje vyko triukšmingi renginiai pasaulyje „garsios“ organizacijos ASALA teroristo Montės Melkoniano 50-mečio proga. Pastarasis, pagrindinio XX amžiaus teroristo Ramiroso „Šakalo“ mokinys, šioje šalyje vadinamas nacionaliniu didvyriu. Teroristų vardais Armėnijoje pavadinamos gatvės, parkai mokyklos, įmonės. Yra Melkoniano vardu pavadinta mokykla, gatvė ir muziejus. Armėnijoje veikia Melkoniano fondas, kuriam vadovauja teroristo žmona Seda Melkonian. Bandito vardu pavadintas ir vienas iš Armėnijos Gynybos ministerijos diversinių centrų.
Melkoniano asmenybės detalėms atskleisti užtenka peržvelgti pačius armėnų tinklalapius, kurie neslepia jo priklausymo vienai iš labiausiai nepageidaujamų XX amžiaus teroristinių organizacijų. Pavyzdžiui, armėnų tinklalapyje Fedayi.ru pateikiamas Melkoniano teroro aktų sąrašas (Turkijos konsulato užgrobimas Prancūzijoje 1981 metų rugsėjo 24), o taip pat virtinė kitų teroro aktų prieš Turkijos objektus Artimuosiuos Rytuose ir Europos šalyse.
Vienu iš žiauriausių ASALA teroro aktų laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983 metų liepos 15. Per tą teroro aktą žuvo 8 žmonės ir 60 buvo sužeisti. 1985 metų lapkritį Melkonianas buvo suimtas Paryžiuje ir nuteistas 6 metus kalėti (tiesa, po 3,5 metų jam pavyko išeiti į laisvę).
Paskui teroristas persikrausto į Armėniją, kur jo gabumai pasirodo esą reikalingi – Melkonianas tampa vienu iš teroro aktų organizatorių Azerbaidžano teritorijoje. Turimais duomenimis, Melkoniano grupuotė pasižymėjo ypatingu žvėriškumu įkaitais paimtų Azerbaidžano piliečių atžvilgiu. 1993 metų birželį Azerbaidžano armijos padaliniai per kontrteroristinę operaciją teroristą sunaikino.
Informacijos šaltinis – http://1news.az/analytics/20090917020209824.html
(Bus daugiau)
2014.03.17; 06:14
