Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 8-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.
Aštuntojoje ištraukoje apžvelgiamas 1989 – 1993 metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji (numuštas sraigtasparnis, susprogdini keleiviniai autobusai, į orą išlėkęs traukinys, specialiai padegti miškai, etninis Kalnų Karabacho ir aplinkinių teritorijų valymas, pastangos panaudoti cheminius nuodus, paskandintas keltas, nušautas žurnalistas…).
Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988-aisiais patirtos nelaimės.
Slaptai.lt redakcija iš minėtos enciklopedijos parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražu ne visus atvejus.
Šios knygos autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras.
Vėlesnėse „Azerbaidžano golgotos“ ištraukose bus analizuojamas 1993 – 1994 metų laikotarpis.
Ištraukas apibendrins pasakojimas apie JAV Vyriausybės požiūrį į armėniškojo terorizmo ypatumus.
1989 metų gegužės 27. Azerbaidžanas. Traukinyje, važiavusiame iš Jerevano į Baku, suimta Armėnijos pilietė V. Minasian, vienos armėnų teroristinės organizacijos narė. Pas ją rastas sprogmuo. Suimtoji prisipažino, kad turėjo nuostatą įvykdyti teroro aktą Baku.
1989 metų birželio 18–19. Masisas. Armėnija. Armėnų banditų grupuotės, palaikomos oficialių miesto vadovų, susidorojo su taikiais gyventojais azerbaidžaniečiais, kad išvytų juos iš Masiso. Teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narių lozungas tas pats – „kova už demokratiją ir žmogaus teises“. Buvo išgrobstyti ir sudeginti šimtai azerbaidžaniečių namų. Faktiškai buvo įvykdyta S. Kaputikian „rekomendacija“ – „turkus, ypač jų azerbaidžanietiškąjį sparną, visada laužyti. Prieš kiekvieną azerbaidžanietį reikia kovoti valstybinės programos lygmeniu“.
1989 metų liepos 14. Chankendis. Azerbaidžanas. R. Zorgės gatvėje, name nr. 51, kuriame gyveno 26 azerbaidžaniečių šeimos, viename bute susprogdintas savadarbis įtaisas. Įvykdytas dar vienas armėnų teroristų nusikaltimas, kurio tikslas – išvyti azerbaidžaniečius iš miesto, dangstantis „Gorbačiovo kovos už demokratiją ir žmogaus teises“ vėliava.
1989 metų liepos 18. Chankendis. Azerbaidžanas. Armėnų teroristai pradėjo naikinti vertingiausią mokslinių tyrimų laboratoriją, kurioje buvo apie 25 tūkstančius retų grūdinių, ankštinių, pašarinių ir kitokių augalų pavyzdžių – daugelio mokslo įstaigų 40 metų veiklos rezultatas.
1989 metų rugpjūčio 18. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas Artušas Parsaganianas, mėgindamas susprogdinti Azerbaidžano geležinkelio magistralę Nachčyvano skyriaus 344 kilometre ties Karčevano stotimi, susisprogdino pats.
1989 metų rugpjūčio 30. Ištrauka iš priešmirtinių armėno G. I. Petojano užrašų: „Dėl savo mirties kaltinu Kalnų Karabacho ir Armėnijos armėnų ekstremistus. Iš laikraščių, televizijos ir radijo laidų sužinau, kiek bėdų ir negandų atnešė jie azerbaidžaniečių tautai. Mane kamuoja bemiegės naktys. Visą laiką galvoju apie tai ir negaliu pakelti tokios gėdos. Protestui išreikšti aukoju save“.
1989 metų rugsėjo 16. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas susprogdino keleivinį autobusą, važiavusį iš Tbilisio į Baku. 5 žmonės žuvo, 25 sužeisti.
1989 metų spalio 7. Chankendis. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas Artūras Abramianas susprogdino automobilių kelio tiltą per Chalfaličai upę Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabache, Chankendžio miesto pietiniame pakraštyje.
1989 metų gruodis. Banditų būriai iš Armėnijos teritorijos puldinėjo Azerbaidžano pasienio kaimus. Tuo pačiu metu gausūs armėnų padaliniai pradėjo puolimą Azerbaidžano Chanlaro ir Geranbojaus (Šaumianas) rajonų kryptimi.
1990 metų sausio 4. Agdamas. Azerbaidžanas. Armėnų teroristinė grupė susprogdino tiltą Kalnų Karabache Askerano kaimo ir Agdamo miesto rajone.
1990 metų sausio 9. Šuša. Azerbaidžanas. Armėnų teroristai, vadovaujami Gračiko Sarkisiano, pagrobė iš Azerbaidžano, Šušos rajono azerbaidžaniečius įkaitus.
1990 metų sausio 30. Azerbaidžanas. Po netikėto armėnų teroristų išpuolio dingo be žinios penki azerbaidžaniečiai, Gedabeko rajono gyventojai. Po kelių dienų visų penkių sumaitoti lavonai buvo rasti Armėnijos teritorijoje.
1990 metų vasario 18. Azerbaidžanas. Jevlachas–Lačinas kelio 105 km susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs reisu Šuša–Baku. Sužeista 13 žmonių. Kaip praneša Prancūzijos spauda, 1990 metų sausio pabaigoje armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ suaktyvino pinigų, skirtų ginklams pirkti, rinkliavą. Kartu su ginklais į Azerbaidžano Karabacho kalnuotąją dalį patraukė kriminaliniai nusikaltėliai, vadinamieji savanoriai. Pagal turimus to meto duomenis, vien iš armėnų bendruomenės Prancūzijoje, išėję tam tikrą parengimą, į Azerbaidžaną buvo pasiųsta per 400 teroristų.
1990 metų rugpjūčio 10. Azerbaidžanas. Armėnų teroristai susprogdino keleivinį autobusą, važiavusį maršrutu Tbilisis–Agdamas. Žuvo 20 žmonių, 30 sužeista. Ta pati nusikaltėlių grupė planavo 1991 metų liepos 17 susprogdinti reisinį autobusą Agdamas–Tbilisis. Teroristai buvo sulaikyti. Nusikaltimo organizatorius – A. Avanesianas Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1992 metų gegužės 27 nuosprendžiu buvo nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti, kitas grupės narys – M. Tatevosianas – 15 metų kalėjimo.
Analogiškus ardomosios veiklos metodus naudojo ir armėnų teroristinė organizacija „Armėnijos Nacionalinė Armija“ (ANA), turinti kelis tūkstančius barzdočių banditų narių. Pasak 1990 metų liepos 31 dienos laikraščio „Krasnaja zvezda“, ANA turėjo ne tik štabus, ginklų sandėlius, mokymo centrus, bet net tribunolus. Į Maskvos žurnalisto klausimą „Ar jūsų armijoje egzistuoja mirties bausmė?“ karinės tarybos pirmininkas vos pastebimai šyptelėjęs atsakė: “Mirties bausmės pas mus nėra. Bet mes sugalvojom baisesnę bausmę. Nusikaltėliui įduodame keletą granatų ir siunčiame jį į Azerbaidžano teritoriją“.
Armėnijos Vidaus reikalų ministerijos 1990 metų rugpjūčio 10 dienos duomenimis respublikos teritorijoje veikia keletas banditų formuočių ir grupių su maždaug 10 000 narių: „Armėnijos Nacionalinė Armija“ (ANA) – 5 tūkstančiai barzdočių; teroristinės grupės „David Sasunskij“, „Keršytojai“ (Vretaruner), „Armėnų teismas“ (Aidat); neutralieji būriai; nacionalinė sąjunga „Muš“; oficialiai užregistruoti ginkluoti būriai Armėnų Išvadavimo Judėjimas. Pastarasis buvo įkurtas 1991 metais Prancūzijoje. Sąveikauja su ASALA ir savo politikoje laikosi „Dašnakcutiun“ ideologinių nuostatų. Štabo būstinė yra Jerevane. Armėnų Išvadavimo judėjimo vadovai ir aktyvūs nariai: Ašotas Seredžas Agababajanas, Norairas Zurabianas, Artūras Malchasianas“.
1990 metų lapkričio 20. Azerbaidžanas. Per armėnų nusikaltėlių įvykdytą teroro aktą žuvo du Azerbaidžano Lačino rajono gyventojai, vienas sužeistas. Anot rusų karininko, laivyno admirolo V. Černavino, padėčiai Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje normalizuoti reikia užkirsti kelią teroristiniams ir ekstremistiniams armėnų barzdočių išpuoliams, nutraukti visų formų ir rūšių jų vykdomą smurtą prieš taikius gyventojus.
Rusų karininkas nerimauja: „Šiemet (1990 metais – red.) Armėnijoje apsiformino organizaciniai sukarinti būriai („armijos“), apsiginklavę koviniais šaunamaisiais ginklais, turintys reaktyvines ir artilerines sistemas, kurias jie atėmė iš LDAALR, VRM ir Sovietų armijos dalių… Armėnijos SSR vyriausybė privalėjo uždrausti banditų formuotes, visiškai jas nuginkluoti ir likviduoti ginklų sandėlius, aiškinti gyventojams, kad smurtas sprendžiant bet kokius klausimus yra neleistinas. Tačiau tai nebuvo padaryta“.
Kaip1990 metų gruodžio 7 dieną rašo laikraštis „Krasnaja zvezda“, „sparčiai steigiamos nacionalinės karinės formuotės“.
1991 metų sausio 9. Azerbaidžanas. Lačino–Šušos kelio 5 km armėnų teroristai nužudė laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ žurnalistę S. Askerovą ir kariškius – papulkininkį S. Larionovą, majorą I. Ivanovą ir seržantą S. Gojeką. Teroristai – A. Mkrtčianas, G. Petrosianas A. Mangasarianas, G. Arutiunianas ir G. Arustamianas Azerbaidžano Respublikos Auščiausiojo Teismo nuosprendžiu buvo nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti, kiti teroristinės organizacijos nariai – skirtingą terminą kalėti.
1991 metų balandžio pradžia. Rostovas prie Dono. Rusija. Rusijos Federacijoje Rostovo prie Dono centre įeinant į savo namus nužudytas SSSR VRM Vidaus kariuomenės vadas Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje pulkininkas V. Blachotinas. Rusų karininko žudikai – etniniai armėnai, iš anksto gavę instruktažą Jerevane.
Tyrimas nustatė, kad tie asmenys buvo susiję su teroristine organizacija, kurią kontroliuoja Armėnijos Respublikos oficialioji valdžia. Pasak rusų rašytojo publicisto J. Pompejevo, „Kalnų Karabacho nacionalinės armijos suvažiavimas nuteisė mirti eilę vidaus kariuomenės karininkų… Kodėl teroristai pradėjo nuo Rostovo? Turėdami tolimą taikinį: paversti Doną, kur kazokų kaimynystėje gyvena armėnai, Rusijos Karabachu“.
“Greičiausiai teroristai paprasčiausiai apsiriko, – pranešė vienas iš vietininkų Karabache Levonas Melik-Šachnazarianas. – Rostove nužudytas pulkininkas Blachotinas buvo iš vieno komplekto su generolu majoru V. Safronovu. Jo mašinos numeris nuo Safronovo skyrėsi tik vienu skaičium (rusų generolas Safronovas – buvęs ypatingosios padėties rajono Kalnų Karabache komendantas – red.)“. Apie V. Blachotino nužudymą laikraštis “Izvestija“ straipsnyje „Į labdaringą komandiruotę. Žudyti…“ pažymėjo, kad Rostove prie Dono suimtųjų asmenų dokumentuose „yra Ečmiadzino (armėnų – red.) cerkvės su jos smailiu bokštu antspaudas“.
1991 metų gegužės 30. Chasavjurtas. Rusija. Netoli Chasavjurto stoties armėnų teroristai susprogdino keleivinį traukinį Maskva–Baku. Žuvo 11 žmonių, sužeista 22.
1991 metų liepos 31. Temirtau. Rusija. Netoli Temirtau stoties (Dagestanas) susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku. Žuvo 16 žmonių, sužeista 22.
1991 metų rugpjūtis. Armėnų teroristinė formuotė paėmė įkaitais Rusijos karinį padalinį (28 žmones). Tik įsikišus Rusijos deputatams kareiviai buvo paleisti, o ginkluotė kaip trofėjus liko armėnų barzdočiams. Turimais duomenimis, iki 1991 metų spalio 10 armėnų teroristai įvykdė egzekuciją 40-čiai Rusijos armijos kariškių, atsisakiusių vykdyti „Dašnakcutiun“ nuostatas.
1991 metų vasara. Kiarkidžachanas. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas nužudė Rusijos radijo stoties „Majak“ žurnalistą Leonidą Lazarevičių.
1991 metų rugsėjis. Paryžius. Prancūzija. Armėnų teroristinė grupė, vadovaujama ASALA nario Vazgeno Sisliano, Usmano kvartale pagrobė įkaitais 60 turistų.
1991 metų spalis–lapkritis. Chodžavendas. Azerbaidžanas. Armėnų teroristinės organizacijos „Karabach“ banditų formuotės, šaudydamos iš sistemos „Grad“ kulkosvaidžių, įvykdė virtinę kruvinių antpuolių, kad išvarytų gyventojus azerbaidžaniečius iš Chodžavendo rajono Kalnų Karasbache. Okupuota per 30 gyvenviečių.
1991 metų lapkričio 20. Chodžavendas. Azerbaidžanas. Azerbaidžano Respublikoje, Chodžavendo rajone, netoli Karakendo kaimo armėnų teroristai numušė sraigtasparnį MI-8, kuriuo skrido Azerbaidžano Respublikos delegacija vykdyti taikdariškos misijos. Visi keleiviai ir ekipažas žuvo.
1991 metų gruodžio 22. Lačinas. Azerbaidžanas. Azerbaidžane, Lačino rajone, Garagyšlago kaime naktį iš gruodžio 22 į 23 armėnų teroristinė grupė „Evangilei“ įvykdė pirmą ekologinį teroro aktą. Politologo R. Novruzoglu tyrimai rodo, kad tos grupės nusikaltimų specifika – per labai trumpus terminus organizuoti miškų, sodų ir namų padegimus.
Minėtai teroristinei grupei vadovauja Evangelija Vaskanian, kuri savo „karjerą“ pradėjo armėnų teroristinėje organizacijoje „Atpildas“. Iš profesijos pediatrė, E. Vaskanian šiandien specializuojasi azerbaidžaniečių vaikų žudyme. Teroristinė grupė „Evangilei“ gana mobili (ją sudaro 14 smogikų), gerai ginkluota ir aprūpinta. Ji priklauso armėnų organizacijoms, vykdančioms ekologinį terorą – naują tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ liniją.
1991 metų gruodis. Budapeštas. Vengrija. Armėnų teroristas Vazgenas Sislianas įvykdė pasikėsinimą į Turkijos ambasadorių Bedrediną Tunabašą. Armėnų teroristas, ASALA narys, neslepia žiniasklaidoje, kad dalyvauja kruvinose tos organizacijos operacijose.
1992 metų sausio 1. Agdamas. Azerbaidžanas. Armėnų teroristinės organizacijos „Karabach“ banditų formuotės užpuolė Achmedavaro ir Čiuchurmeklės kaimus Agdamo rajone. Yra vietinių gyventojų aukų.
1992 metų sausio 8. Armėnų teroristai susprogdino jūrų keltą „Sovetskaja Kalmykija“, gabenantį keleivius iš Krasnovodsko (Turkmėnistanas) į Baku. Žuvo 25 žmonės ir 88 sužeisti.
1992 metų sausio 28, Šuša. Azerbaidžanas. Netoli Šušos miesto armėnų teroristai numušė civilinį lėktuvą, skridusį iš Agdamo į Šušą. Žuvo 3 ekipažo nariai ir 41 keleivis, daugiausia moterys ir vaikai.
1992 metų vasario 13. Agdamas. Azerbaidžanas. Apsiginklavusi moderniais ginklais didelė armėnų banditų formuotė 6 valandą ryto įsiveržė į Karadagly kaimą Azerbaidžane ir surengė masines civilių gyventojų skerdynes. Per tą kruviną susidorojimą daugiau nei 90 azerbaidžaniečių buvo paimti įkaitais. Iš jų – 41 moterys. Apie 200 valstiečių įvykdyta egzekucija. Paskui banditai grįžo į ankstesnes pozicijas.
1992 metų vasario 16. Jerevanas. Armėnija. Respublikos Saugumo Tarybos posėdyje „Nacionalinio išsivadavimo judėjimo“ lyderių O. Šachnazariano ir G. Markarovo iniciatyva buvo apsvarstytas dokumentas „Armėnų nacijos ekologinė programa prieš azerbaidžaniečių naciją“.
Politologo R. Novruzoglu duomenimis, dokumente išdėstytos konkrečios rekomendacijos, kaip organizuoti ir vykdyti ekologinį terorą prieš azerbaidžaniečių tautą, atsižvelgiant į Azerbaidžano Respublikoje, Karabacho Kalnų dalyje veikiančių armėnų teroristų jau turimą patirtį šioje srityje. Vėliau dokumentas buvo išleistas kaip knyga 1500 egzempliorių tiražu ir pavadintas „Ekologija“.
1992 metų gegužės 21. Paryžius. Prancūzija. Viešbutyje „Continental“ armėnų mokslininkas A. Aganbekianas surengė dokumento „Armėnų nacijos ekologinė programa prieš azerbaidžaniečių naciją“ svarstymą, kuriame dalyvavo armėnų bendruomenės atstovai, įvairių armėnų teroristinių organizacijų nariai.
Dokumento skyriuje, kuris užšifruotas pavadinimu „A 214-1“, nagrinėjamos tokios ekologinio teroro kryptys: a) vyrų nervų sistemą veikiančių ir ją paralyžiuojančių medicininių preparatų platinimas Azerbaidžano teritorijoje; b) tam tikrų (medicininių, ekologinių) renginių organizavimas merginoms ir moterims, kurios mokosi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose; c) priemonių (medicininių, ekologinių), galinčių masiškai sumažinti gimstamumą Azerbaidžane, organizavimas ir įgyvendinimas.
R. Novruzoglu duomenimis, tuo svarstymu buvo padėti metodologiniai ekologinio teroro prieš azerbaidžaniečius pamatai.
1992 metų gruodis. Azerbaidžanas. Armėnų teroristinių ir banditų formuočių okupuotose Karabacho Kalnuotosios dalies teritorijose atidarytos trys cheminių ginklų kūrimo laboratorijos. Vienos iš laboratorijų „DK-3“ specializacija – pesticidai, kurie plačiai naudojami įvairiausioms nuodingosioms medžiagoms ir dujoms gauti. Pirmuosius bandymus armėnų teroristai atliko su belaisvėmis azerbaidžanietėmis. Pasak publikacijų, atlikus eksperimentus su belaisvėmis, buvo aptiktos keturios tuberkuliozės rūšys.
Tuo pačiu metu okupuotose teritorijose armėnų ekologinio teroro kūrimo ir įgyvendinimo specialistai steigia slaptas eksperimentines laboratorijas, kuriose saugoma nuodingoji medžiaga „ERRI-BAL“. Pagal tyrėjo R. Novruzoglu versiją, tas preparatas – tai masinio naikinimo cheminio ginklo viena iš rūšių, iššaukia pavojingas ligas ir išplinta nuo 5 iki 75 km spinduliu.
Ekologinių teroristų rengimo programos vadovu buvo paskirtas chemikas Karapetas Gazachjanas, kuris 1981 metais gyveno JAV. Praėjus porai metų po laboratorijų tinklo sukūrimo, biuletenio „Ideal“ 6 numeryje pasirodys pranešimas: „Armėnija daug pasidarbavo, kad išsaugotų ir padidintų savo karinį potencialą. Pavyzdžiui, mes gavome gerus rezultatus, atlikę eksperimentinius bandymus Beilagan-Agdžebedino kryptimi…“
Ir nors toje publikacijoje konkrečiai nenurodomi armėnų teroristų atliekamų bandymų rezultatai, daug kas aiškėja susipažinus su Azerbaidžano Gachramanly ir Šachsevian kaimų, esančių kaip tik biuletenyje „Ideal“ nurodytoje „Beilagan-Agdžebedino kryptimi“, gyventojų sveikatos būkle.
Minėtojo eksperto pateikiama statistika nurodytuose kaimuose tokia: vaikų mirtingumas padidėjo 3,5 karto, dvi iš penkių nėščių azerbaidžaniečių mirdavo. Analogiška padėtis stebima ir Azerbaidžano Agdžebedino rajono Arazbario ir Kiuldliaro kaimuose.
Apie slaptus laboratorinius bandymus vien armėnų teroristų kontroliuojamoje Karabacho Kalnuotojoje dalyje buvo kalbėta UNESCO Tarptautinio bioetikos komiteto 8-je sesijoje Paryžiuje 2001 metų rugsėjo 12–14.
Rugsėjo 12, rytojaus dieną po teroro aktų JAV, Azerbaidžano delegacija išdalijo dokumentą „Azerbaidžano delegacijos rekomendacijos UNESCO Tarptautinio bioetikos komiteto 8-ai sesijai: klasikinis algoritmas bioetinių rekomendacijų kontekste“, parengtą profesoriaus R. Mustafajevo.
To dokumento 3 punkte pabrėžiama: „…Kalbama ne tik apie karinius režimus, bet ir režimus, atvirai remiančius tarptautines teroristines organizacijas. Dabar nepasakosiu apie tų organizacijų finansavimo schemą ir ryšius su virtine transplantacijos klinikų. Užkaukazėje yra ištisi regionai, kur negalioja nė viena iš pripažintų jurisdikcijų, taip pat ir Europos Tarybos. Kriminaliniai koridoriai, esantys už visuotinai pripažintų jurisdikcijų ribų ir kontroliuojami teroristų, – ko gero, tai rimčiausias pavojus žmonijos saugumui, nekalbant jau apie kokių nors etikos ir moralės normų paisymą. Kalnų Karabacho, kur valdžią su demagogijos vėliava kontroliuoja kriminalinio koridoriaus šeimininkai, pavyzdys dar kartą tai patvirtina. Būtina tiksliai apibrėžti formulę, pagal kurią naujausios technologijos bus nesuderinamos su teroristiniais režimais ir separatistiniais judėjimais. Klonavimo praktikos platinimas teroristinių režimų sąlygomis objektyviai prives prie to, kad žmogus čia gali būti vertinamas ne kaip asmenybė, o kaip manipuliacijų objektas. Vakarykščiai teroro aktai JAV patvirtina tą tezę“.
1993 metų kovo 27–balandžio 3. Kelbadžaras. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdančios teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologinę nuostatą, užgrobė Kelbadžaro rajoną Azerbaidžane, plytintį už Azerbaidžano Karabacho Kalnuotosios dalies ribų. Dėl to 60 698 azerbaidžaniečiai buvo išvaryti iš gyvenamųjų vietų.
1993 metų balandžio 30 dieną JTO Saugumo Taryba ryšium su padėtimi Azerbaidžano Respublikos Kelbadžaro rajone priėmė Rezoliuciją 822 (1993). JTO Saugumo Taryba, „…reikšdama rimtą susirūpinimą dėl daugybės civilių asmenų perkėlimo ir ypatingos humanitarinės situacijos regione, antai, Kelbadžaro rajone; vėl patvirtindama, kad gerbiame visų valstybių suverenitetą ir teritorinį vientisumą regione; vėl patvirtindama ir tarptautinių sienų neliečiamybę ir tai, kad neleistina naudoti jėgą teritorijoms įgyti“, pareikalavo nedelsiant išlaisvinti Kelbadžaro ir kitus Azerbaidžano rajonus.
1993 metų birželio 2. Baku. Azerbaidžanas. Susprogdintas keleivinis vagonas miesto geležinkelio stoties atsarginiuose keliuose. Tai dar vienas teroristinis aktas, įvykdytas Rusijos Federacijos piliečio Chatkovskio.
Remiantis Chatkovskio parodymais buvo nustatyta, kad jis užverbuotas Armėnijos Respublikos Nacionalinio saugumo vyriausiosios valdybos (GUNB): jo pasiuntime į Azerbaidžaną aktyviai dalyvavo papulkininkis D. Oganesianas ir majoras A. Galojanas, o taip pat susiję su Armėnijos specialiosiomis tarnybomis Maskvos gyventojai B. Simonianas ir V. Petrosianas, kiti SNG (Nepriklausomų Valstybių Sandrauga – red.) teritorijoje veikiančių armėnų teroristinių organizacijų nariai.
1993 metų rugpjūčio 1. Rusija. Per teroro aktą Šiaurės Osetijoje, Prigorodno rajone, Tarsko kaime nužudytas buvęs Azerbaidžano Respublikos Organizacinio komiteto KKAS narys V. Polianička. Tai antras pasikėsinimas į rusų karininką; pirmą armėnų teroristai įvykdė 1991 metų gegužės 9 Chankendžio mieste.
1993 metų rugpjūčio 11. Azerbaidžanas. Armėnų teroristinės organizacijos ANK smogikai užpuolė Fizulio ir Džabrailo miestus. Tarp aukų yra moterų, senukų, vaikų. Armėnijos Respublikos agresija, vykdoma per armėnų teroristines ir banditų formuotes, nulėmė amžinųjų Azerbaidžano žemių okupavimą.
Realizuojant nusikalstamą tikslą – sunaikinti Azerbaidžano etninį ir istorinį atminimą, armėnų okupaciją lydėjo metodiškas, sistemingas griovimas viso to, kas galėjo byloti apie dvasinę tų vietų priklausomybę azerbaidžaniečių tautai. Azerbaidžano Respublikos Milli Medžliso (parlamento) 2002 metų balandžio 19 dienos Pareiškime ryšium su Azerbaidžano kultūros vertybių griovimu ir pasisavinimu pažymima, kad dėl Armėnijos Respublikos vykdomos genocido politikos gyventojų azerbaidžaniečių atžvilgiu, armėnų ginkluotųjų ir teroristinių formuočių vykdomos amžinų Azerbaidžano teritorijų okupacijos pažeistos Azerbaidžano Respublikos piliečių teisės, vienas milijonas iš jų tapo pabėgėliais ir priverstiniais persikėlėliais.
Armėnų okupacija padarė rimtos žalos ir azerbaidžaniečių kultūrai: sugriauta per 100 000 pasaulinės ir regioninės reikšmės pavyzdžių, iš kurių 500 istorinių ir per 100 archeologinių paminklų, 22 muziejai ir t. t.
1993 metų spalis. Azerbaidžanas. Dokumente, 2001 metų kovo 30 dieną pateiktame JAV Valstybės departamentui, „iki 1993 metų spalio armėnų Karabacho kariuomenė galų gale įstengė okupuoti beveik visą Kalnų Karabachą, Lačiną ir didelius pietvakarių Azerbaidžano rajonus. Judant Armėnijos ir Karabacho kariuomenei, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgo į kitus Azerbaidžano rajonus.
1993 metais JTO Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją, raginančią nutraukti kovinius veiksmus, užtikrinti nekliudomai tarptautinių organizacijų atstovams teikti humanitarinę pagalbą ir, pagaliau, išplėtoti taikdariškas pajėgas. JTO taip pat paragino nedelsiant išvesti iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų visą kariuomenę, sudarytą iš etninių armėnų“.
1993 metų spalio pabaiga. Zangilanas. Azerbaidžanas. Pasinaudojusios „laikinomis paliaubomis“, armėnų banditų formuotės visiškai priartėjo prie Zangilano rajono Azerbaidžane. Tarptautinė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ pasistengė aprūpinti savo padalinius moderniausiais ginklais: tankai, BTR, sraigtasparniai, artilerija – viskas buvo karinės technikos „paskutinio žodžio“ pavyzdžiai. „Dašnakcutiun“ lyderiai pasirūpino ir savo kariuomenės „kokybe“. Pasak laikraščio „Diena“, „Kalnų Karabache kariauja net libaniečiai, nuteisti trylikoje šalių už terorizmą“.
Zangilano rajono puolimas pradėtas vienu metu iš Gubadlino ir Džabrailo rajonų, pažeidžiant Azerbaidžano ir Armėnijos sieną. Apšaudžius iš artilerijos pabūklų, armėnų banditų formuotės įsiveržė su kovine technika į Azerbaidžano rajonus.
Žurnalistas T. Čaladzė liudija: „Apie šimtas tūkstančių taikių gyventojų kaip išprotėję blaškėsi, ieškodami išėjimo. O jis tebuvo vienintelis – į Iraną, per Arazo upę, kurios perplaukti dėl sraunumo praktiškai neįmanoma. Veiksmas rutuliojosi sparčiai, visi vyrai, paaugliai ir senukai susibūrė į savigynos jėgas, kad apgintų moteris su vaikais, puolančias į upę, bandančias plaukti. Išsigelbėjo truputį daugiau nei 40 tūkstančių. Kiti pakliuvo į nelaisvę ir žuvo. Iki lapkričio 1 viskas buvo baigta…“.
Armėnų banditų ir teroristinės ANK formuotės po ilgos apgulties užgrobė Zangilano rajoną, buvusį už Azerbaidžano Karabacho Kalnuotosios dalies ribų. 1993 metų lapkričio 12 JTO Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 884 (1993), kurioje pasmerkė Zangilano rajono Azerbaidžano Respublikos Goradizo miesto užgrobimą ir armėnų banditų formuotes už taikių gyventojų puolimą.
34 924 taikūs gyventojai buvo prievarta išvyti iš nuolatinių gyvenamųjų vietų. Tarp pabėgėlių – įvairių tautybių ir etninių grupių atstovai.
1993 metų lapkritis. Kaip rašo laikraštis „Newsweek“, per pastarąjį pusmetį armėnų būriai okupavo naujus Azerbaidžano rajonus. Galingų armėnų lobistų draugai Vašingtone sutrikę. „Tai, ką mes dabar matome – sistemingai griaunamas kiekvienas kaimas jų kelyje, – kalbėjo aukšto rango Valstybės departamento atstovas. – Tai vandalizmas“.
Ryšium su armėnų banditų ir teroristinių formuočių vykdomo vandalizmo, taikių gyventojų masinių žudynių faktais Azerbaidžano Respublikos Prezidento Geidaro Alijevo 1998 metų kovo 26 dienos Įsake dėl azerbaidžaniečių genocido ypač pabrėžiama: „Dėl avantiūristiškos armėnų nacional-separatistų politikos, Kalnų Karabache šiandien daugiau kaip milijonas mūsų piliečių, išvaryti armėnų agresorių iš gimtųjų vietų, priversti gyventi palapinėse. Kai armėnų ginkluotosios pajėgos okupavo 20 procentų mūsų teritorijos, aukomis ir invalidais tapo tūkstančiai mūsų bendrapiliečių. Visos Azerbaidžano tragedijos, ištikusios XIX–XX amžiuose, lydimos žemių užgrobimu, buvo sąmoningos ir planingai vykdomos armėnų genocido politikos azerbaidžaniečių atžvilgiu atskiri etapai“.
(Bus daugiau)
2014.03.10; 08:05
