Žvilgsnis į Lietuvos prezidentę – per politikos mokslų prizmę


Print

Lietuvoje politikos mokslai pradėjo formuotis tik atgavus Nepriklausomybę ir įkūrus prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (1992). Institutas rengia politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistus, vykdo Lietuvos ir kitų valstybių politinės raidos, užsienio politikos ir tarptautinių santykių mokslinius tyrimus.

2012 metais Institute dirbo 66 dėstytojai ir mokslo darbuotojai, iš jų 11 profesorių, 19 docentų, jame mokėsi 723 studentai. Studijų sistema Institute apima visas studijų pakopas – bakalauro, magistro ir doktorantūrą.

Žiūrint iš šalies, pats įdomiausias Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto laikotarpis buvo jo veiklos pradžia 1992-1999 metai, kai Institutui vadovavo Egidijus Kūris. Tada Institute lankėsi ir skaitė paskaitas žymiausi pasaulio politologai Sorbonos universiteto prof. Fransuaza Thom, Europos sąjungos Demokratijos instituto prof. Irena Lasota, vienas žymiausių pasaulio politologų Zbignievas Bzežinskis ir kt.

Informacija apie jų paskaitas ir net jų paskaitų tekstai pasiekdavo ir viešąją Lietuvos erdvę. Kas domėjomės politika, mokėmės jos visi.

Vėliau Institutui vadovavo Raimundas Lopata (1999-2009); nuo 2009 metų – Ramūnas Vilpišauskas. Nuo 1999 metų Institutas leido politikos mokslų žurnalą „Politologija“, kitus tęstinius leidinius, Instituto darbuotojų knygas.

Pirmoji knyga

Prof. Lauras Bielinis daug metų Institute dėstė ir redagavo minėtą „Politologijos“ žurnalą, vėliau dar ir kitą žurnalą „Agora“. Institute jis išaugo kaip vienas žymiausių Lietuvos politologų. Parašė keletą knygų: „Rinkiminių technologijų įvadas“ (2000); „Prezidento rinkimų anatomija“ (2003); „Politika, kaip komunikacinis žaidimas“ (2007, sud.); „Valdžia, visuomenė ir žiniasklaida“ (2006); „Naujo politinio veikimo formos Lietuvoje“ (2010, sud.); „Prezidentė“ (2011); „Prezidentė. Antra knyga“ (2013). Dabar jis  Vytauto Didžiojo universiteto Kaune profesorius.

Pastarųjų dviejų knygų parašymą, matyt, suponavo Lauro Bielinio darbas Lietuvos prezidentūroje, Prezidento Valdo Adamkaus komandoje, einant Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo ir Vidaus politikos bei politikos analizės grupės vadovo (2006-2009) pareigas.

Kaip rašo pats knygų autorius, daug kas iš šias knygas skaičiusiųjų ir vertinusiųjų išsakė kategorišką nuostatą, kad knyga nukreipta prieš Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę ( R.Čičinskaitė, E.Wittig-Marcinkevičiūtė), o buvęs disidentas ir politinis kalinys Vytautas Skuodis knygų autoriuje įžiūrėjo net mūsų jaunos valstybės perversmininką (Vytautas Skuodis. Potencialaus perversmininko knyga // Karštas komentaras. -2011, liep. 8-22, p. 10).

Man, kaip mokslotyros specialistei, šios knygos pasirodė kaip pozityvus reiškinys ir politikoje, ir politologijoje, … ir net mokslotyroje. Jose siekiama pažvelgti į aukščiausiąją Lietuvos politinę valdžią – Prezidentę ir jos vadovaujamą instituciją iš dabartinio Lietuvos politikos mokslo teorinio skrydžio.

Sprendžiant iš autoriaus knygų skaičiaus ir jo įdirbio politikoje – aukšto skrydžio. Kaip teigia knygoje pats autorius, iki šiol „Lietuvoje trūksta rimtos ir kritiškos pilietiško požiūrio į prezidento valdžią analizės“ (Lauras Bielinis. Prezidentė. – V., 2011. – P. 11).

Pozityvu yra ir tai, kad šio mokslininko tyrimo objektu pasirinkta vienintelė iš visų Lietuvos prezidentų Dalia Grybauskaitė, kaip neeilinis,  politikos mokslui įdomiausias reiškinys, lyginant su kitais iki šiol buvusiais anos prieškarinės nepriklausomos ir dabartinės Lietuvos prezidentais.

Niekada nebūčiau išdrįsusi „ganytis po svetimas pievas“ – politikos mokslų niekada neragavau, – jeigu  šios knygos nebūtų artima mano tyrimų krypčiai – mokslotyrai. Knygos autorius pasirinko jo tyrimo tikslui įgyvendinti – informacinį- komunikacinį tyrimo modelis, kuris iki šiol buvo vienas svarbiausių mokslotyros tyrimų modelių. (Voverienė O. Mokslotyra. – V., 2013).

Ir tai jo tyrimą priartina prie mokslotyrinio. Matyt, jau ne už kalnų laikas, kai ir Lietuvos mokslotyrininkai savo tyrimų programose paseks Jungtinės Karalystės mokslotyrininkais, kurie nuo 1994 metų į savo tyrimų programas įtraukė ir politikos mokslus. (Žr. Voverienė O. Mokslotyra. – V., 2013).

Iki šiol apie Lietuvos prezidentus ir jų valdymą buvo kalbama tik istoriniu aspektu – kas ir kaip buvo padaryta, kokios aplinkybės ir sąlygos turėjo lemiamos reikšmės jų valdymo stiliui, rezultatams ir pan. Lauras Bielinis pasirinko savo knygoms kitą – mokslotyrinį aspektą, siekdamas parodyti, kaip yra  ČIA ir DABAR ir kaip TURĖTŲ BŪTI. (Žinoma, žvelgiant iš jo įsitikinimų plotmės).

Pirmosios Lauro Bielinio knygos „Prezidentė“ turinį sudaro įvadas ir 8 skyriai: 1. Politinės karjeros pradžia. 2. Prezidento rinkimų pradžia. 3. Prezidentavimo pradžia. 4. Valstybės vadovės vaidmenys. 5. Viešasis laukas ir reitingų problemos. 6. Valdžia ir kalba. 7. Bandymai įsiterpti į vidaus politiką. 8 „Posūkiai“ užsienio politikoje. Pabaiga. Literatūros sąrašas. Pavardžių rodyklė. Santrauka anglų kalba.

Knygą išleido Kauno leidykla „Knygius“. Tiražas šiems laikams – milžiniškas – 1 500 egzempliorių; viršeliai minkšti su užlenkimais; popierius prastas, laikraštinis; apimtis 165 p. Kaina – 28 Lt knygynuose.

Įvade, kaip ir dera kvalifikuotam moksliniam leidiniui, keliami monografijos tikslai ir uždaviniai: padėti skaitytojui susigaudyti Prezidentės politinėse pozicijose ir jų kaitos dinamikoje (Ten pat, p. 9); atskleisti, kaip Prezidentė bei jos įvaizdis yra pateikiami visuomenei ir sukuriamas ryžtingos politikės įvaizdis. Ar jis atitinka tikrovę? (Ten pat, p. 9); pateikti valstybės vadovės komunikacinį vaidmenį, susidariusį Lietuvos politiniame lauke, jo kaitą bei jo įtaką Lietuvos politikai ir visuomenei; rekonstruoti prezidentės komunikacinės lyderystės kontūrą (Ten pat, p. 10).

Šį uždavinį knygos autorius laiko svarbiausiu: “Mums daug svarbiau pamatyti bei atspindėti ne tiek pačią D. Grybauskaitę ir jos asmeninį supratimą apie jai priskirtas valdžios galias bei veiksmus, realizuojant prezidento politiką, kiek pasekmes, vertinimus bei nuomonių įvairovę, kai reaguojama į jos veiksmus bei kalbėjimus, nes tai ir yra pagrindinis ir esminis prezidentės politinio vaidmens elementas ir pasekmė“ (Ten pat, p. 10).

Vienu iš knygos uždavinių autorius laiko – parodyti  koks yra politologų ir žmonių požiūris į prezidento instituciją pasaulyje ir Lietuvoje ČIA ir DABAR.

Pirmojoje knygoje iškeltų tikslų ir uždavinių realizavimą autorius tęsia ir antrojoje savo knygoje „Prezidentė. Antra knyga (Neįvykusios komunikacijos dekonstrukcija)“ – K. 2013). Šioje knygoje gilinami ir teoretizuojami pirmojoje knygoje paskelbti rezultatai, daromos išvados, kaip TURĖTŲ BŪTI, t.y. kaip valstybės prezidentas ir jo aplinka turėtų komunikuoti su  politinėmis partijomis ir  visuomene.

Antrosios knygos turinį sudaro įvadas ir 7 skyriai: 1. Kodėl dekonstrukcija? 2. Problemos tyrimas Lietuvoje. 3. Politikos ir komunikacijos sąsajos šiuolaikinėje valstybėje. 4. Komunikacinis D.Grybauskaitės vaidmuo Lietuvos valstybėje. 5. Kas yra prezidentinis tekstas? 6.Prezidentės mąstymo ir kalbos totalitarizmas. 7. Trys prezidentės kalbėjimo lygiai: individualus, administracinis, politinis. Pabaiga. Išnašos. Literatūros sąrašas. Pavardžių rodyklė. Santrauka anglų kalba.

Skaitant pirmąją knygą skaitytoją neapleidžia mintis, kad knyga parašyta dviejų žmonių, tarsi juodojo ir baltojo metraštininko, kurių pirmasis – nelaimingas žmogus, kažkuo labai nusivylęs, nepatenkintas, ieškantis jį supančioje aplinkoje priešo ir jį randantis Prezidentės asmenyje ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos gretose.

O suradus priešą, pagal komunistinės ideologijos doktriną ir jos sukurto naujojo sovietinio žmogaus mentalitetą, – reikia jį sunaikinti. Taigi šis procesas ir bandomas realizuoti visuose 165 pirmosios knygos puslapiuose. Antrasis knygos autorius, tame pačiame asmenyje – mokslininkas, kuris stengiasi išsiaiškinti klausimą, kurio jis ėmėsi pasaulio literatūros kontekste, ir atlikti mokslininko pareigą – tirti, kurti ir publikuoti tai, kas padėtų žmonėms gyventi ir kurti savo valstybę.

Asmenybės susidvejinimas, deja, mūsų visų pokomunistinių šalių intelektualų – žiauri realybė, iš kurios reikia išaugti. Intelektualams – tai sunkiausia.  Jeigu vidutinio intelekto Lietuvos žmogus, visada rūpinęsis tik savo buitimi, marksistinio – lenininio- stalininio buldozerio dvasiškai buvo prispaustas 100 procentų; tai kiekvieno intelektualo „nugarai“ – teko tokio preso svorį pajusti 200 procentų, o talentingiausiems – net ir daugiau…

Pirmuose skyriuose analizuojamas Dalios Grybauskaitės kelias į Lietuvos Prezidentūrą, svarstoma, kas už jos stovi, šie svarstymai grindžiami spėliojimais, ar tik ne Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, ir jeigu ji, o ypač prof. Vytautas Landsbergis – tai jau yra blogai.  

Cituojamas Rimvydas Valatka netgi džiūgauja ironizuodamas: „V. Landsbergis lengvai su D. Grybauskaite išdūrė ir amžiną oponentą A.Brazauską, kuris nesuprato didmeistrio ėjimo ir net prieš partijos valią taip pat agitavo už D. Grybauskaitę“ (L.Bielinis. Ten pat, p.17).

Gi autoriaus pozicija gana ryški. Kaip toje bolševikų dainelėje, kurią priminė kažkoks šmaikštuolis „Respublikoje“: „Jam į Vakarus eit liepė, jai – žygiuoti į Rytus“. O  Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepakluso tam… KAS liepė…Sumaišė kryptį. Nuėjo –  į Vakarus ir į juos dar ir Tautą veda. Dėl to ji kalta. Ir reikia, pagal komunistinę doktriną ją sunaikinti. Iš čia ir epitetai knygoje: „blyškiaveidė“, „poker face“, „arogantiška ir konfliktiška“ (Ten pat, p. 65), jos prezidentinės politikos „keistenybės“ ir „beveidiškumas“; ir jos „politinių nuostatų bei valdymo principų kontūrai iki pat šiol lieka neaiškūs“; „Prezidentė vis dar savo vietos Lietuvos politinės kovos lauke beieškanti politikė“ ir pan. (Bielinis L. Prezidentė. – K., 2011. – P.7, p. 116).

Baisiausias Prezidentės nusikaltimas ČIA ir DABAR, knygų autoriaus nuomone, jos atėjimas „iš niekur“ ir jos intencija tartis ne tik su visomis politinėmis jėgomis, bet ir „nevyriausybinėmis organizacijomis, piliečių judėjimais“, sustiprinti ir išplėsti „Prezidentės visuomeninių patarėjų ratą bei svarbą“.

Juk gali taip atsitikti, kad iš visuomeninių organizacijų bus sukurta autonominė politiškai įtakinga jėga, „galinti tapti alternatyva oficialioms struktūroms ir politinėms partijoms“ (L. Bielinis. Ten pat, p. 42). O tai prieštarauja visoje pokomunistinių šalių erdvėje nusistovėjusiai dogmai, kad prezidentas turi būti renkamas iš savų, partinių, ir išrinktas neva suspenduoti savo partinius įgaliojimus. Tarsi jo įsitikinimai staigiai pasikeistų. O tauta? Jai paliekama tik teisė ir pareiga – rinkti prezidentą iš partinių ir pasikliauti tik partijomis.

Prezidentė, būdama Europos komisare ir niekada nepraradusi ryšio su Lietuva, bendraudama su partijomis ir su Tauta, jos rinkiminės kampanijos metu ryškiai pamatė, kas yra kas partijose ir kaip jos vadovauja Lietuvai, žiūrėdamos tik savo partinių ir asmeninių turtinių interesų. Iš čia ir Prezidentės pareiškimas jos inauguracinėje kalboje 2009 m. liepos 12 d., kuris yra kritikuojamas knygoje: „Esame liudininkai – mūsų miestuose ir miesteliuose apstu valdžios paniekos žmogui, nepagarbos įstatymui, neteisybės“. Iš čia ir jos kvietimas rinkėjams: “Kurkime valstybę patys! Kviečiu Lietuvą taikytis!“

Knygos autorius priešpastato Prezidentę Dalią Grybauskaitę buvusiems Prezidentams Algirdui Mykolui Brazauskui ir Valdui Adamkui. Jie buvo ištikimi nusistovėjusiems prezidentų rinkimų kanonams: Prezidentą siūlyti ir rinkimų kampanijas organizuoti gali tik partijos. Ar ne todėl ir matome tokį chaosą visose pokomunistinės erdvės valstybėse, kai laikomasi tos nuostatos? Prezidentė ryžosi šią nuostatą keisti. Kaip įvardijo politologas Tomas Janeliūnas – ji „nesisteminė prezidentė“. Kitokia. O sovietinio mentaliteto žmogui kitoks – reiškia „liaudies priešas“.

Todėl Prezidentė Lietuvos spaudoje, užvaldytoje oligarchų, tokiais tapusių „prichvatizavus“ visą Lietuvos turtą, yra šmeižiama ir niekinama. Net gi mokslininkų visokiais įmanomais būdais, pasitelkiant ir cituojant  tūlą V. Normaną, siekiantį apkaltinti Prezidentę nacionalizmu ir taip ją sukompromituoti Europos Sąjungos vadovų akyse: „D.Grybauskaitė – kaip didžiausias lietuviško nacionalizmo simbolis – iliustruoja autoritarinę, prievartinę meilę, kurios atsisakęs iš karto patenki į išdavikų gretą“ (L.Bielinis. Ten pat, p. 67; Cit.; Normanas V. Intelektualinė Lietuvos negalia – nacionalizmas per prievartą // lrytas.lt. -2010-08-21).

Knygoje ryški tendencija ir sukiršinti Prezidentę su jos komanda, kritikuojant  jos požiūrį į jos patarėjus Prezidentūroje: „Jei patarėjai gauna paprastų prezidentą aptarnaujančių padėjėjų statusą, tai kas jai patarinėja? Juk be rimto patarimo darant sprendimus bei pareiškimus negalima apsieiti, o jei patarėjų indėlio nematyti, tada sprendimai gimsta tik prezidentės galvoje ir yra tokie, kokia yra prezidentė, – nelogiški, prieštaringi ir vietomis naivūs“ (L.Bielinis. Ten pat, p. 49)… „Tai – valdžios vertikalės logika ir jos politinės pasekmės“ (ten pat, p.62).

Ar tai blogai? Aš Prezidentės veikloje matau – tik labai geras pasekmes ir rezultatus.

Analizuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės komunikacinius ryšius su visuomene – jos viešus pasisakymus, publikuotus spaudoje, pokalbius su žurnalistais, metinius pranešimus, knygos autorius remiasi  užsienio ir  angažuota prorusiška spauda, tarp jų ir Antonovo, „Snoro“ banko buvusio valdytojo, nuolat pervedinėjusio į Rusijos bankus milijonus iš Lietuvos žmonių indėlių, ir globojusio „Lietuvos rytą“; jo internetinius portalus bei Delfi.lt internetiniu portalu, iš jų atsijodamas tik negatyvią informaciją ir ja operuodamas. Nuolatiniais, jo pamėgtais tokios informacijos šaltiniais tapo tokie autoriai – Zigmas Vaišvila, M. Jackevičius, Gintautas Mažeikis, V. Normanas, T.Čyvas, M.Laurinkus, A.Sakalas, A.Šuminas, L.Truska, A.Vinokuras, R.Valatka, E.Čiuldė,  A.Valinskas ir kt.

Tai nėra blogai. Patvirtinus VSD oficialiai, kad Rusijos propaganda veda aršų informacinį karą prieš Lietuvą (beje, kas buvo žinoma ir suprantama visiems, kurių smegenys dar nevirtusios kisieliumi, kaip mėgsta sakyti mons. A.Svarinskas, šimtus kartų tai buvo patvirtinta internete pačių Rusijos autorių, draugiškų Lietuvai), bent jau dabar akivaizdu, kas tie Rusijos propagandos didmeistriai Lietuvoje. Vykstant dvasiniam pilietiniam karui  Lietuvoje – tai labai svarbu.

Tų autorių citavimas ir jų teikiama informacija puikiai iliustruoja, kaip giliai Lietuvos visuomenė serga. Lauro Bielinio knyga – puikiausia iliustracija Sorbonos universiteto prof. Francuazos Thom  minčiai: „Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri buvo jums brukama per prievartą visus tuos 50 metų. Komunizmas yra neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greitai nepakeisi… Prikelti šiuos žmones, atgaivinti jų dvasią nebėra vilties. Tiesiog reikia laukti, kol jie išmirs. Tai baisu…“ (Fransuaza Thom. Tik valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos Aidas. – 1993, rugpj. 25, p. 1,6).

Gaila, kad prof. Fransuaza Thom jau nebesilanko Lietuvoje ir nepamatys šios Lauro Bielinio knygos bei dabartinės politinės situacijos Lietuvoje.

Antroji susidvejinusios asmenybės pusė – Baltasis metraštininkas pateikia nemažai valstybės valdymo insitucijoms vertingos medžiagos, tarp jos ir iš viešosios bei politinės komunikacijos srities. Iš 203 informacijos šaltinių, apžvelgtų knygoje,  44 – užsienio autorių, rašiusių politikos ir prezidento institucijos klausimais.

Iš čia ir autoriaus išvada, kad pasaulio „tyrėjai neturi vieningos nuomonės dėl politinės lyderystės: vieni ją traktuoja kaip įtaką, kiti kaip valdymą, koordinaciją ar kontrolę, treti prezidentinę lyderystę mato, kaip sprendimų procedūrą. Dar kita analitikų grupė politinę lyderystę supranta kaip novatorių vaidmenis atliekančius prezidentus. Egzistuoja ir kitokių požiūrių kampų, kai prezidentinis vadovavimas tiriamas psichologijos lygmeniu ir t.t. (L.Bielinis. Ten pat, p.34-35)

Tuo tarpu knygos autorius tos literatūros sraute stengiasi atrasti savo nišą, tvirtindamas, kad „Politikas vertinamas ne pagal šiandienos ar rytojaus reitingus, o pagal politinius, ekonominius, socialinius valstybės būvio rodiklius ir savo paties indėlį į juos“ (Lauras Bielinis. Ten pat, p.8).

Cituodamas Murėjaus (Murray) Edelmano mintį ir jai pritardamas, knygos autorius tvirtina, kad „Būdingiausioji lyderių savybė yra jų matomumas: jie egzistuoja tam, kad būtų matomi, kad simbolizuotų institucijų veiksmus, jų prielaidas ir rezultatus“ (L.Bielinis. Ten pat, p.9).

Matyt, ši idėja ir paskatino knygos autorių tirti Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmenį Lietuvos politikoje komunikaciniu aspektu ir parašyti knygą „apie valstybės vadovo komunikacinį vaizdinį, susidariusį Lietuvos politiniame lauke, jo kaitą bei jo įtaką Lietuvos politikai ir visuomenei. Valstybės vadovas reiškiasi veikdamas. Prezidentės veikla didžiąja dalimi yra jos komunikacija su politine sistema bei jos atskirais subjektais, vidaus ir užsienio politikos veikėjais ir visuomene.“ (L.Bielinis. Ten pat, p10).

Su šiais teiginiais negalima nesutikti. Bėda ta, kad knygos autorius, deklaravęs tezę, jos nepagrindžia faktais: taip atsitiko su jo pirmąja teze, kad politikas vertinamas ne pagal šiandienos ar rytojaus reitingus, o pagal politinius, ekonominius, socialinius valstybės būvio rodiklius ir jo paties indėlį į juos.

Ačiū jam, kad nepasivargino tą padaryti, cituodamas E.Wittig-Marcinkevičiūtę savo antrojoje knygoje. Kad ir skaitytojui būtų aišku, pateiksiu tą citatą: „Darosi suprantama ir tai, kodėl tiek pats Adamkus, tiek jo aplinka (ypač Lauras Bielinis) šiandien ne mažiau agresyviai negu kairieji puola Prezidentę Dalią Grybauskaitę, – per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų prezidento poste pirmąsyk atsidūrė asmenybė, nepatogi sovietiniam elitui.

Visos pagrindinės iniciatyvos – 1) bandymas pakirsti „Gazprom“ energetikos monopolį, tiek plečiant energetikos rinką, tiek kitais būdais; 2) vetuoti įstatymai, kurie buvo palankūs korupcijai plisti: 3) atsakingos fiskalinės politikos ir finansinio skaidrumo reikalavimas; 4) ypatingas dėmesys teisėsaugai, griežtas nesitaikstymas su teisėjų ir valdininkų nesąžiningumu ir neatsakingumu: 5) dažnesnė asmenų, kurie užima vadovų postus, rotacija: 6) bandymai užkirsti kelią neskaidriam ir neteisingam partijų finansavimui, kitaip tariant, „išdžiovinti“ pagrindinius sovietinės nomenklatūros galių šaltinius, o ypač veiksmų visuma, galėtų suvaidinti praktinį (nors ir moralinį) vaidmenį, kokį būtų atlikusi desovietizacija“ (E.Wittig-Marcinkevičiūtė. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis // delfi.lt.- 2012 -11 -20; Cit.; pagal L. Bielinis. Ten pat. – P. 10).

Manau, kad, jeigu jis pats knygoje būtų pateikęs šiuos rodiklius ir jų analizę, tai neatitiktų jo nuostatai knygoje pavaizduoti Prezidentę kaip „liaudies priešę“, kas ryškiai akivaizdu iš pirmosios knygos. (Nors knygos pratarmėje jos autorius buvo pasižadėjęs būti nešališkas, moksliškai objektyvus (Ten pat, p. 8).

Kita vertus, kuris dabartinės Lietuvos prezidentas tuo rūpinosi? Deja, L. Bielinis savo knygose apie tai nekalba, apšaukdamas jį kritikuojančius skaitytojus beždžionėmis, panaudodamas S. Kierkegaardo žodžius: „Knyga – tai veidrodis: jei į jį žvilgtelės beždžionė, vargu ar iš jos pažvelgs apaštalas“ (Ten pat. P. 11). Supraskite, kad jis ir yra – tas apaštalas.

Knygos autoriaus nuomone, „Prezidentės veikla didžiąja dalimi yra jos komunikacija su politine sistema bei jos atskirais subjektais, vidaus ir užsienio politikos veikėjais ir visuomene“ (Lauras Bielinis. Ten pat, p.10).

Niekas nesiruošia to neigti. Tačiau Lietuvos situacija yra tokia, kad mūsų valstybė yra šturmuojama informaciniais karais nedraugiškų kaimynių, buvusių mūsų šalies okupančių – Rusijos ir Lenkijos, per jų simpatikų grupes, susisukusias savo lizdus Nepriklausomos Lietuvos Seime? Tai su kokia politine partija ir su kokiais jos subjektais – darbiečiais, V.Uspaskicho asmeninio politinio UABo, tarnaujančio Rusijos ir savo biznio Rusijoje  interesams, ar tvarkiečiais, turėjusiais Prezidentą,  išrinktą Rusijos pinigais, ar su LLRA, griaunančia Lietuvos valstybingumo pamatus ir siekiančia paversti Lietuvą antruoju Kosovu Europoje – jai bendradarbiauti?

Su partijomis, lojaliomis Lietuvai ir jos valstybingumui – įskaitant ir dabartinės, A.Butkevičiaus vadovaujamos, LSDP  ne stalinistinio mentaliteto dalį – Prezidentė gana konstruktyviai bendradarbiauja.

Knygos autoriui „ … daug svarbiau pamatyti bei atspėti ne tiek pačią D. Grybauskaitę ir jos asmeninį supratimą apie jai priskirtas valdžios galias bei veiksmus realizuojant Prezidentinę politiką, kiek pasekmes, vertinimus bei nuomonių įvairovę, kai reaguojama į jos veiksmus bei kalbėjimus, nes tai ir yra pagrindinis, jei ne esminis, prezidentės politinio vaidmens elementas ir pasekmė“ (L.Bielinis. Ten pat, p.10).

Kaip matyti iš šios citatos, knygos autorius susipainiojo, knygoje prieš kelis puslapius deklaravęs, kad politikas yra vertinamas ne pagal reitingus, o čia tvirtinama, kad  „prezidentinė politika vertinam , kaip reaguojama į jos veiksmus bei kalbėjimus ir tai yra pagrindinis prezidentinės politikos elementas ir pasekmė. Ir vėl autoriaus bėda, kad jis vertinimui pasirenka pačius aršiausius Prezidentės oponentus ir ignoruoja padorius vertinimus.

Padarius lygiai tokią Prezidentės veikimo komunikacinę analizę, tik objektyviai, pasitelkus ne tik Lietuvos juoduosius, kurie nusiteikę griauti Lietuvos valstybingumą, arba pardavinėti Lietuvos nepriklausomybę už saują judo sidabrinių, bet ir padorius žmones, politikus ir žurnalistus – vaizdas, neabejoju, keistųsi iš esmės. Tai kur čia yra tas mokslinis objektyvumas?

Kitas dalykas yra pačios Prezidentės kalbėjimas. Tai – jos  politinių siekių ir  pačios politikos realizavimo metodas. Visiškai sutinku su knygos autoriaus nuomone, kad „Prezidentės kalbėjimas neišvengiamai tampa veiksmu ir politika, kuri yra mūsų lūkesčių bei įsivaizdavimų atspindys jos pačios asmenyje, jos elgsenoje bei kalbose“ (L.Bielinis. Ten pat., p. 10).

Tačiau Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbėjimas jam nepatinka – griežtas, kategoriškas, arogantiškas: „Toks prezidentės kalbėjimas neišvengiamai sukelia pavojingas politines pasekmes, kai visuomenė žengia toliau, nei buvo pasakyta, pratęsia mintį ir ją paverčia veiksmu, dažnai radikaliu ir sunkiai suvokiamu“ (L.Bielinis. Ten pat, p. 42).

Pasitelkęs politologą Tomą Janeliūną knygos autorius siekia išsiaiškinti, kas slypi po tokiu Prezidentės kalbėjimo stiliumi. Knygoje pateikia politologo T.Janeliūno įžvalgą, aiškinančią šį reiškinį Lietuvos politikoje: „Kalbėjimas, kultivuojantis emocijas ir veikiantis per užuojautą, transliuojantis kalbančiojo pergyvenimus bei reakcijas, teikia politikos reiškinį, kalbančiojo vertybes kaip religijos, tikėjimo pakaitalą – naują moralinį įstatymą „naujai demokratinei visuomenei“… Visuomenė atrado gelbėtoją… Visuomenė, – anot Tomo Jakeliūno, – laukia, kad kas nors pagaliau išdraskytų, „supuvusią“ sistemą, apraizgytą neaiškių interesų voratinklių“ (L.Bielinis. Ten pat, p. 43).

Apie Prezidentės kalbėjimą su tauta – pradedant vyriausiąja Lietuvos karta ir baigiant moksleiviais, taip pat ir su kaimo žmonėmis rašiau savo straipsniuose „Dalia Grybauskaitė – tautos prezidentė“ (Karštas komentaras. – 2013, rugs.27, p.4,5,7; Lietuvos prezidento rinkimai dviejų globalizmų – Rytų ir Vakarų – kryžkelėje // Karštas komentaras. – 2013, spal. 11-25, p. 10,11).

Manau, kad prof. R. Koženiauskienės pastaba apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbėjimo stilių, kurį mokslininkė įvardijo kaip „impresinę retoriką“, kuri „veikia klausytojų valią, mintis, nuostatas, įsitikinimus bei elgesį: šia funkcija siekiama nugalėti auditoriją… kario retoriką“ yra teisinga. Galima Prezidentei tik pavydėti tokio retorikos meno.

Visi įtakingiausi ir žymiausi pasaulio valdovai turėjo tokį talentą. Įskaitant ir prieškario Nepriklausomos Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Jo kalbų negirdėjau. Bet tai, kas liko užrašyta, tai patvirtina. Jis niekam nepataikavo. Ir nebijojo aštresnio žodžio pasakyti tiems, kas griovė Lietuvos valstybę ir naikino Tautos dvasią, jos protą ir sąžinę.

Pamokantis knygos autoriaus surastas kiniečių mokslininko M. Chengo teiginys: „Prezidentinėje retorikoje labai svarbi susitapatinimo idėja – prezidentas siekia įtikinti tautą, kad jis susitapatina su jos interesais, o tautos interesas yra susitapatinti su prezidentu“ (L.Bielinis. Ten pat, p. 36). Jis objektyviai pripažįsta, kad mūsų visuomenė laukė energingo veikimo ir prezidentė jį deklaravo, kaip vieną iš savo veiklos bruožų (Ten pat, p. 37).

Ir ne tik deklaravo, bet ir veikė. Ir Tauta tą įvertino. 2008 metais gruodį  ją palankiai vertino 76 procentai viešosios nuomonės apklausos dalyvių, 2009 metų lapkritį – 89 procentai; rinkimuose už ją balsavo 68,21 proc. nuo bendro rinkėjų skaičiaus. Rinkėjų aktyvumas siekė 51,71 proc. To nepaneigė ir pats knygos autorius. Dabar Prezidentės reitingai irgi aukščiausi iš visų politikų.

Knygos autoriui atrodo, kad „Prezidentė suformavo kategoriško ir nepagarbaus požiūrio į politines partijas bei politikus kultūrą“. (L.Bielinis. Ten pat, p. 65). Tai – jau ne mokslininko, o tendencingo propagandisto teiginys. Visa Tauta matė ir žino, kad Seimas nuo pat pirmos jo išrinkimo dienos, visus tuos 23 metus gyveno rietenose ir šlykščiausiuose kaltinimuose vieni kitiems. Nereikia ir istoriko žvilgsnio. Vien tik Seimo nario Broniaus Bradausko TV parodyta kalba Seime – tipiškas bet kokios visuomenės dugno atstovo kalba.

O juk kiekvienoje Seimo kadencijoje vyksta tas pats. Rodos, turėtų žmonės suprasti, jeigu sėdi valdžios Olimpe, esi permatomas, kaip akvariume, todėl nederėtų vienas į kitą mėtyti akmenimis. 2009 metais išrinkta Prezidentė – jau atrado tą įsisenėjusią Seime palaido nešvaraus liežuvio, vienas kito žeminimo ir neapykantos kitaip mąstančiam ligą.

Knygoje jos autorius polemizuoja su vieno iš praeito šimtmečio pasaulio žymių politologų R. Arono mintimi: “Manoma, kad, kai kuriuose Vakarų tipo režimuose respublikos prezidentas arba monarchas yra virš partijų kovos ir neturi su ja nieko bendro. Tai bandymas padaryti vieną lyderį valdomųjų vienybės, sutarimo su režimu ir tėvyne simboliu“.

Prezidentas Antanas Smetona prieškario Lietuvoje įsisiūbavus ir visiškai suįžūlėjus bolševikiniam gaivalui, irgi laikėsi tos nuomonės.

Ji įtvirtinta jo užrašytose kalbose. Lauro Bielinio nuomone, „Realus politinis veikimas prasideda ir vyksta politinės komunikacijos tarp visų galimų politikos veikėjų ribose“ (L. Bielinis. Ten pat, p. 68). Remdamasis tuo kaltina Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kad ji neranda  kontakto su antivalstybinėmis partijomis ir ypač su Viktoro Uspaskicho vadovaujamos  ir teisiamos už kriminalinius nusikaltimus partijos vadovybe.

Remdamasis šia gėdinga Lietuvos Respublikai politine situacija, knygos autorius, mokslininkas, iš aukštos politologijos tribūnos pranašauja: „Pasibaigus prezidentavimo laikui, ji (Prezidentė Dalia Grybauskaitė – O. V.) liks už užtrauktų užuolaidų, be draugų ir be reitingų“ (Ten pat, p. 67).

Ak, kokios liūdnos mokslininko prognozės. Gal jau reikia Tautai pradėti džiovinti duoną ir pirkti kailinius būsimai tremčiai į Sibirą? Viktorui Uspaskichui ir Loretai Graužinienei padedant… O mums visiems, ypač žurnalistams, jau praradusiems baimės jausmą ir patikėjusiems demokratine valstybe ir žodžio laisve, pasirūpinti baltomis paklodėmis ir pradėti šliaužti į kapines? Nepasimokius iš savo tautos istorijos, ji pasikartoja. Tik dar skaudesnėmis formomis. Turint galvoje Vladimiro Putino kuriamą Rytų – euroazijinį globalizmą.

Ir vis dėl to knygos autorius pripažįsta, kad Lietuvos žmonės gerbia savo Prezidentę, ja pasitiki ir ja tiki. Apie tai liudija jau keletas metų aukščiausi jos reitingai sociologų apklausose ir rinkimuose jai patikėtas Lietuvos Prezidento postas. Man atrodo, kad tą paaiškinti galima ir objektyvia Lietuvos politine situacija.

Antroji knyga

Sovietinės okupacijos metais kelis dešimtmečius visuomenė buvo atpratusi mąstyti ir priimti savarankiškus sprendimus – viską nuspręsdavo komunistų partijos suvažiavimai ir jais grindžiami sąjunginės ir vietinės valdžios nutarimai. Visi Sovietų sąjungos gyventojai buvo paversti tik didelio mechanizmo mažais sraigteliais, už kuriuos viskas buvo nuspręsta; niekas neturėjo jokio pasirinkimo – tik vykdyti, kas jiems buvo pavesta valdžios, lojalumo ir paklusnumo valdžiai rėmuose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1992 metais įvykus komunistiniam perversmui, Seimo beveik visų kadencijų dauguma savo šimtais įstatymų ėmėsi reglamentuoti daugybę žmogaus asmeninio gyvenimo sričių, į kurias net komunistai niekada nedrįso kišti nosies. Todėl žmonės ir laukia ateinančio į valdžią protingo, jų reikalais besirūpinančio žmogaus, kad turėtų kam pasiguosti, o gal ir pasiskųsti, kai būna nuskriausti. Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbėjimas atitinka jų lūkesčius. Todėl žmonės ją gerbia ir myli, nors ir žino, kad Seimas Lietuvos Prezidento galias apribojo iki absurdo.

Polemiką būtų galima tęsti iki kitos knygos lygmens. Jos esmė ir autoriaus imperatyvai – nekinta, nors šiek tiek ir švelnėja jo antroje knygoje „Prezidentė. Antra knyga“ (K., 2013).

Apibendrinant tai, kas pasakyta, atrodo, logiška būtų daryti tokias išvadas: prof. Lauro Bielinio knygos „Prezidentė“ yra svarbios ir reikalingos mūsų jaunos nepriklausomos valstybės politikai, politologijai ir visuomenės politiniam švietimui.

Knygose atsiribojama nuo pasaulio geopolitikos ir Lietuvos bendrosios politikos konteksto, bei Prezidentės veiklos užsienio ir vidaus politikos srityse, tos veiklos rezultatų ir kelio į juos, ir analizuojama tik Prezidentės komunikacinė veikla – jos metiniai pranešimai, jos viešos kalbos, kalbėjimo stilius ir jos komunikacijos su politikais ir visuomene atgarsiai žiniasklaidoje.

Knygose kritikuojamas jos politinės  komunikacijos stilius, kuriame „dominuoja tik politikos vertikalė, kai tuomet konkuruojančioje terpėje egzistuoja politinių santykių konfigūracijos nuo izomorfinio politikos subjektų santykio iki valdžios piramidės, trapios ir pastoviai kintančios dėl valdančiųjų daugumų politinių ideologijų dominavimo kaitos“ (Prezidentė. Antra knyga. – K.,2013. p. 89).

Knygų autoriaus nuomone, „D.Grybauskaitės siekis užimti, įsisavinti suteiktą politinį postą, vartojant valdininkišką retoriką, iškreipia ir ardo politinės galios konstrukciją, nes prezidentei, kaip politikos subjektui, imame suteikti vykdomosios, biurokratinės galios savybių“ (Ten pat).

(Šiukštu! Tik nesikiškite, Prezidente – į A.Butkevičiaus koalicinės Vyriausybės valdymo reikalus!).

Tik 2012 metų Prezidentės pranešime knygų autorius įžiūri Prezidentės Dalios Grybauskaitės komunikacijos kaitą ir jos kalbėjimo su politikos subjektais stiliaus kaitą, pereinant iš administracinio į politinį, cituoja Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius: „Esame ties mūsų šaliai ir vaikų ateičiai lemtingais sprendimais. Todėl šiandien būtina susitarti dėl svarbiausių darbų, nes … būtent sutarimo stoka neleidžia mums spartesniu žingsniu eiti į priekį… Todėl kviečiu ir siūlau: nesiblaškykime, susitarkime dėl kertinių darbų, kad besikeičiančios valdžios spartesniu žingsniu judėtų viena kryptimi“ (Cit. Pagal L. Bielinį, p.92).

Remiantis ta įžvalga antroji prof. Lauro Bielinio knyga baigiama mažorine gaida: „Politika kalboje įgyja kontūrą, kai ima reikštis istorinis konkrečios galios režimas, t.y. kai galia suranda ir nužymi savo santykį su kitomis galiomis ir yra adekvati situacijai, kurioje veikia… Politinis kalbėjimas – tai politinių įtampų ir politikos subjekto interesų krypčių formavimas … D.Grybauskaitės santykinis 2012 metų metinio pranešimo ramumas, bandymas sušvelninti kritiką kitų atžvilgiu daliai visuomenės ir daliai politikų gali reikšti, kad ji pritampa, suauga, taikosi su esama politine „sistema“ (Ten pat, p.92).

Ir išvada, kad tai yra ženklas, „kad politika Prezidentės refleksijoje ima rasti suverenumo kontūrus“ (Ten pat, p. 94).

Tikėsimės, kad trečioji prof. Lauro Bielinio knyga apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę – bus jau kitokia.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2014.03.08; 07:33


Prisijunkite prie diskusijos