MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA
Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.
Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.
Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.
Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti.
Štai ir turime nemenką mūsų visuomenės dalį (daugiausia, deja, jaunąją), kuriai visai nebūtina kalbėti, stengtis kalbos priemonėmis taikliai atskleisti savo pasaulį ir kuri tiesiog tingi rūpintis jei ne kultūringa, tai bent jau normaliam žmogui būtina savo minčių raiška (girdì, kam man to reikia!). Tai kokio sąmoningumo laipsnio galima tikėtis iš jų, jau suaugusių? Kol kas gal ir per stipru tokius nesusipratėlius vadinti kretinais, bet jie netruks jais tapti, jei niekas neįkrės jiems protelio, o išmintis galutinai juos apleis.
Kalbos mažakraujystę rodo daugelio žmonių skurdus, blankus, netaiklus, monotoniškas, emociškai išsikvėpęs kalbėjimas. Jos priežastis – abejingumas savo gimtosios kalbos turtams, nepaisymas gyvosios kalbos teikiamų išgalių. Ne kartą esu girdėjusi, kad lietuvių kalba esanti pernelyg archaiška, kaimiška, kad ja sunku išreikšti europinį mąstymą. Kokia tai šlykšti netiesa!
Mūsų kalba be galo lanksti ir turtinga minties reiškimo būdų, ja puikiausiai galima išsakyti visa, ko reikalauja šiuolaikinis modernėjantis gyvenimas. Tereikia noro, išradingumo ir išmanymo. Deja, viso to dabar kaip tik ir pritrūksta – net ir tiems, kuriems kurti turtingos, šmaikščios, pagaulios kalbos pavyzdžius yra privalu (turiu galvoje ir grožinės literatūros autorius, ir jos vertėjus, ir teatro spektaklių aktorius, ir televizijos laidų vedėjus).
Gyvą paprastą kalbą dažnai nustekena ir valdininkai, pirmenybę teikiantys kanceliariškam, sausam, grynai knygiškam pasakymui. Dabar lengvai išmokstama politinė, partinė, postmodernistinė frazeologija. Bet kokia ji biurokratiška! Nesakau, kad kanceliarinė kalba visai bevertė, bet ji turi būti vartojama ten, kur tereikia trumpai ir suprantamai informuoti.
Tačiau niekada nepavyks auditorijos sudominti, patraukti, paveikti, jei kalbama ar rašoma skurdžiais, sausais, šabloniškais žodžiais ir sakiniais. Šių dienų elektroninėje erdvėje sparčiai formuojasi nauji keistoki kalbėjimo ir susirašinėjimo kvailomis santrumpomis, savotiškais nekalbiniais simboliais būdai. Tačiau kokie jie suniveliuoti, bedvasiai! Štai ir turime savo lietuvišką liežuvį vis labiau išsikvepiantį, bekraujį.
Imuniteto praradimas – tai prarastas gebėjimas atsilaikyti prieš vidinius ir išorinius priešus, visiškas neatsparumas kenksmingoms įtakoms. Panašiai kaip žmogui, kuris dėl virusų ir bakterijų atakų suserga greičiau praradęs imunitetą negu jį išsiugdęs, taip ir kalbai, netekusiai atsparumo, kyla baisiausias pavojus prisiauginti žodžių ir posakių, kuriuos galima pavadinti piktžolėmis, parazitais, plėšikais, gožiančiais, stelbiančiais tai, ką gero, gražaus sukūrė tauta per amžius.
Ši liga ir lietuvių kalbą padaro išklibintą, sudarkytą. Ir dažnai nesuprantamą. Dairantis aplinkui, skaitant knygas, klausantis viešų kalbų, nesunku pastebėti, kad mūsų kalba vis daugiau perkraunama svetimais žodžiais ir posakiais, vis dažniau užrašuose pamatome nelietuviškos abėcėlės raidžių. Net maži vaikučiai geriau prisimena (mat dažniau girdi) žodžius drakonas, čipsai, miusliai, puzliai negu slibinas, traškučiai, javainiai, dėlionė.
Ką jau bekalbėti apie paauglius ir jaunimą, kuriems lengviau ir paprasčiau verstis svetimais sporto ar kompiuterijos terminais negu paklausyti mokytojų ar pavartyti žodynus. Tokioje sudarkytoje kalboje net ir lietuviški žodžiai imami vartoti keisčiausiomis svetimomis reikšmėmis, įkišami į nelietuviškos sandaros sakinius. Mūsų stilistas Juozas Pikčilingis pasakytų: „Išplėšiame iš tautos burnos tikrąjį liežuvį ir įstatome į svetimą medinį klẽketą, negyvą, bedvasį“.
Dėl tokio „importo“ normaliai kalbantiems ir mąstantiems žmonėms kartais sunku suprasti ne tik pasakojimus, aiškinimus per radiją ar televiziją, bet ir valdžios direktyvas, įstatymus, teisės dokumentus. Ne vieta čia dėstyti skolinių atsiradimo istoriją, jų pritaikymą ir vertę kiekvienos kalbos leksikos sitemoje, nesirengiu nuneigti teiginio, kad vargu ar šiuolaikiniame pasaulyje rastume kalbą, nepaliestą kitų kalbų įtakos.
Tačiau, kai daugelyje miesto iškabų matyti vien svetimi vardai ir pavadinimai, kai net mokslo žmones sunku įtikinti kurti lietuvišką terminiją, kai lengviausiu keliu nueina grožinės literatūros vertėjai, nemokėdami ir nesistengdami lietuviškame tekste adaptuoti bent jau svetimų vardų, susirūpinimas kalbos sveikata atrodo vis labiau motyvuotas.
Išvardijau tik kelias, labiausiai į akis krintančias ligas, bet jau ir jos rodo, kad mūsų kalba vienaip ar kitaip sužalota. Tokia sužalota kalba demoralizuoja žmogų kaip alkoholis ar narkotikai. Jis praranda gebėjimą normaliai įvardyti savo gyvenimą, darbą, ketinimus, nusiteikimus.
Tokiam žmogui, tarsi jis būtų pati primityviausia gyva būtybė, pakanka tik kažkokiu garsu ar jų junginiu (viauktelėjimu, kriuktelėjimu ar riaumojimu?) signalizuoti, kad nori valgyti, kad džiaugiasi, kad supyko… Argi tai nepanašu į žmogaus išsigimimą, į nužmogėjimą? Žinoma, kalbos ligomis serga ne visa Lietuvos visuomenė, vienos ligos apninka vienus, kitos – kitus socialinius sluoksnius ar atskirus žmones.
Ir visai nenoriu pirštu prikišamai parodyti, kad štai kalbos kretinizmo liga serga koks plėšikas ar fizikos studentas, imuniteto „importui” neturi troleibuso vairuotojas, o mažakraujyste susirgo rinkimų agitatorius ar vyriausybės narys (tai galėtų būti rimtų sociologinių tyrimų tikslas). Tačiau ir plika akimi matyti, jog „gyvename iškreiptoje kalbos erdvėje, kurioje kalbos dorovė pažeista“ (Marcelijus Martinaitis).
Vytauto Visocko nuotr.
(Bus daugiau)
2012.09.04
