Šį rūstų metą, kada baisioje ugnyje griūva vertybės, dar taip neseniai atrodžiusios amžinomis, kada mirtis pakeičia valstybių sienas, visuomenės sluoksnių ir tautų santykiavimą, dulkėmis paverčia amžiais susislėgusius gyvenimo klodus, – šį rūstų metą kruvino gaisro pašvaistėje gyvenimas atvarė lietuvį ir lenką į naujus santykius.
I. Metas susiprasti*
Visi žino, kad tuose santykiuose praeityje, netolimoje ir tolimiausioje, buvo daug negera, buvo daug to, kas nuodyte nuodijo lietuvio ir lenko gyvenimą ir kūrybą. Gyvenamieji tikrovės įvykiai parodė, kad senieji santykiavimo pagrindai buvo niekam tikę. Šiandien reikia su šaknimis išrauti iš gyvenimo, iš žmonių širdžių tą piktą sėklą, kuri trukdė lietuvio ir lenko taikų bendradarbiavimą, kuri užteršdavo gyvybės šulinius ir kūrybos pastangas neapykantos ugnimi padegdavo (…).
Norint išvengti klaidų ir nesusipratimų ateities santykiuose, reikia iš praeities pasimokyti, reikia išsiaiškinti, kas praeityje buvo negera, kas kitaip turėtų būti tvarkoma. Ne toks dabar metas, kad reikėtų viešai smerkti už buvusias nuodėmes ar kaltinti vaikus dėl tėvų darbų. Bet neišsiaiškinus buvusių klaidų ir nuodėmių, nebūtų galima susiprasti ir susitarti dėl ateities.
Lietuvis lenkui dėl jo tautybės niekuomet neturėjo ir neturi blogų jausmų, tautinės neapykantos lietuvis niekuomet nepažinojo ir nepažįsta. Tai parodo ir lietuvių geraširdiškas elgesys su lenkų karo pabėgėliais, kurių tarpe yra ir įsitikinusių Lietuvos neprietelių, lietuviams daug, labai daug pikta padariusių, – ir jų lietuvio geraširdiškumas iš kitų nelaimingųjų tarpo neišskiria.
Lietuvis visuomet pasižymėjo tautiniu pakantumu, dažnai – perdėtu pakantumu, nors dėl to ilgainiui pats skaudžiai nukentėdavo. Tiktai daug ką lietuvis skirtingai suprato ir jautė. Daug buvo tokių dalykų, kurie lenkui atrodė teisingi ir savaime suprantami ir kuriuos lietuvis jautė kaip baisią neteisybę, kaip skaudžią lenko lietuviui daromą skriaudą. Daugelis net geros valios lenkų, net Lietuvai gero trokšdami, bet lietuvių visiškai nepažindami ir nesuprasdami, garbino tokius dalykus, kurie lietuviui dvelkė mirtimi ir grabu, ir jais savo veiklą grindė!
Prie tokių dalykų priklauso ir lietuvių lenkų praeities santykiai, kuriuos net geriausios valios lenkai, išaugę senomis tradicijomis, sėmę išmintį iš senų knygų, garbino ir svajojo juos atgaivinti. Taip galvojo ir veikė ne tik Varšuvos valstybės vyrai, taip dažnai elgėsi ir lenkai, Lietuvos piliečiai. Šioje galvosenoje ir glūdėjo pati svarbiausioji lietuvių ir lenkų nesusipratimų priežastis, iš jos sekė tokios gausios lenkų visuomeninės klaidos, iš čia sekė ir lenkų veiksmai, kuriuos lietuvis pajuto kaip naujas lenkų daromas Lietuvai skriaudas. Šiuo pagrindiniu reikalu lenkai pirmoje eilėje turėtų pasistengti suprasti lietuvių mintis ir jausmus.
Daugeliui net geros valios lenkų atrodė, kad Lietuva ir Lenkija turi tuos pačius valstybinius rūpesčius, tuos pačius valstybės draugus ir priešus, – reikia, esą, bendrai su jais ir tvarkytis. Taip pat buvę ir praeityje, – ir praeitis parodžiusi, kad tiems bendriems reikalams spręsti visų geriausia priemonė esanti bendra valstybė, tiksliau, Lietuvos ir Lenkijos šiokia ar tokia unija. Jei ji buvusi tokia gera praeityje, kodėl ji negalėtų būti gera ir ateityje?
Šia mintimi buvo pagrįstas ir nepriklausomos Lenkijos buvęs santykiavimas su nepriklausoma Lietuva, šia mintimi lenkai pasitiko ir vertino lietuvių tautos atgimimą ir Lietuvos valstybės atstatymą, – šia mintimi besivadovaudami, stengėsi tvarkyti savo gyvenimą ir daugelis Lietuvoje gyvenančių lenkų. Iš to sekė naujos Lietuvai skriaudos ir naujos lenkų klaidos, kai kam jau dabar pasibaigusios taip tragiškai.
Lietuvis gerai supranta, kad senų tradicijų grąžinimą, šiokią ar tokią uniją, daugelis lenkų gali laikyti idealu, visomis priemonėmis siektinu. Bet lietuvis negali atsistebėti, kad gerų norų lenkas neįstengia ar nenori suprasti lietuvių minties ir jausmų unijos reikalu.
Per visus amžius unija buvo naudinga tiktai lenkams, vieniems lenkams, o lietuviams ir Lietuvai visuomet ji buvo pražūtinga. Lietuviai tai žino ne tik dabar, tai žinojo ir tuomet, kai nelaimių spaudžiami, buvo priverčiami visokias unijas pasirašinėti. Per visą istorijos eigą Lietuvai niekas nėra tiek bloga padaręs, kiek padarė tos unijos! Unija buvo tiktai vaidas, forma naikinti Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai pavergti.
II. Istorinės skriaudos Lietuvai
1. Krėvos unija. 1385 m. XIV a. Lietuva gyveno sunkų metą. Grėsė jai rusai. Grėsė jai lenkai, kurie jau daug seniau pradėjo Lietuvą puldinėti. Grėsė jai vokiečiai, kuriuos kovai prieš Lietuvą, prieš lietuvių brolius prūsus į Pabaltijį atkvietė lenkų kunigaikštis mozūras Konradas jau 1230 m.
Šitose aplinkybėse Lietuvos valdovai 1385 m. Krėvoje pasirašė su lenkais unijos raštą, kuriuo Lietuva pasižadėjo priimti krikštą, o Lietuvos kunigaikštis Jogaila sutiko vesti nemylimą ir niekuomet jo nepamilusią žmoną, vengrų karalaitę Jadvygą, kuri buvo įsimylėjusi austrų princą Vilhelmą Liuksemburgietį ir su juo pagal bažnyčios apeigas susižiedavusi. Jogaila už tą malonumą turėjo sumokėti tam austrų jaunikiui nenusisekėliui iš Lietuvos iždo 200 000 florinų, kad jis lenkams nekeršytų už sulaužytą žodį. Jogaila su Lietuvos kariuomene turėjo atkariauti Lenkijai žemes, kurias jos valdovai buvo praradę.
Jogaila pasižadėjo visą Lietuvą įjungti į Lenkiją nelyginant kokią provinciją. Lenkai šitokia kaina parduodami svetimą, vengrų, mergaitę tikėjosi padarę puikų biznį, bet sulygta kaina buvo per daug lupikiška, kad ją būtų galima mokėti. Kaip buvo galima įjungti Lietuvą į Lenkiją, jei Lietuva tuomet buvo bent penkis kartus didesnė už Lenkiją? Ši sąlyga, kaip nesąmonė, niekuomet nebuvo įvykdyta, bent ji aiškiai parodė, kokie lenkų tikslai buvo Lietuvoje. Jau pirmoji unija siekė panaikinti Lietuvos valstybę. Vadinosi unija, o buvo grobimas.
2. Astravos unija. 1392 m. Veikiai paaiškėjo Krėvos unijos nesąmonė. Lietuvos įjungimas į Lenkiją neįvyko. Jogaila buvo priverstas paskirti Lietuvos valdytoją, Vytautą, kuris tučtuojau pradėjo kovą su lenkais dėl Lietuvos nepriklausomybės teisių atstatymo. 1392 m. Astravoje pasirašomas naujas unijos raštas, kuriame apie Lietuvos įjungimą į Lenkiją nėra nė žodžio.
3. Vilniaus unija. 1401 m. Lietuvos valdovas Vytautas įsivėlė į karus Rytuose ir 1399 m. skaudžiai pralaimėjo kautynes su totoriais ties Vorksla. Vos Lietuva nusilpo, lenkai skuba prispausti ją. 1401 m. Lietuva buvo priversta pasirašyti Vilniuje naują unijos raštą, kuriame Lietuvos nepriklausomybė buvo vėl smarkiai aprėžta Lenkijos naudai.
4. Horodlės unija. 1413 m. Lietuva veikiai atsigavo, ir Vytautas ėmės sparčiai ruošti karo žygį prieš lenkų atkviestąjį kryžiuočių ordiną. Įvyko garsiosios Grunvaldo kautynės, kryžiuočiai – sukulti. Vytautas telkė sąjungininkus, Vytautas vadovavo kautynėms, Vytautas pats kovėsi, o Jogaila kautynių metu suspėjo keletą mišių išklausyti. Vytauto vardas išaugo. Pirmas jo tolimesnis rūpestis buvo vaduoti Lietuvą iš unijos su lenkais. Prasideda ilgos derybos, pasibaigusios Horodlėje, kur Vytautui pavyko Lietuvai atkovoti daugiau savarankiškumo teisių, nors popieriuje unijos saitai ir toliau pasiliko.
5. Lucko susirinkimas. 1429 m. Vytautas per visą savo gyvenimą stengėsi vaduoti Lietuvą iš unijos su Lenkija. Dar 1398 m. sudarydamas su vokiečiais vadinamąją Salyno sutartį, elgėsi kaip savarankis Lietuvos valdovas, – ne be pagrindo ir ne be prasmės tuomet per pokylį bajorai buvo jį paskelbę Lietuvos karaliumi. Lietuvos karalius – viešas išsivadavimas iš unijos su lenkais. Vakarų didžiosios valstybės, Rusija ir pats Jogaila sutiko Vytautą pripažinti Lietuvos karaliumi. 1429 m. į Vytauto pilį Lucke susirinko daugybė žmonių, atvyko Romos Imperijos imperatorius, keli karaliai, daugybė kunigaikščių, vyskupų, karo vadų ir t. t. Tokios svečių didybės mūsų laikų Tautų Sąjunga net savo žydėjimo metu nebuvo regėjusi. Vytautas turėjo vainikuotis karaliaus vainiku, kuris tam reikalui buvo pagamintas Vakarų Europoje ir kurį bevežant lenkai nukniaukė, – sutrukdė Vytauto vainikavimąsi, pastojo Lietuvai kelią į nepriklausomybę.
Lietuva gyvenime unijos su Lenkija vykdyti nenorėjo ir nevykdė, nors saitų ir negalėjo atsikratyti.
6. Melniko unija. 1501 m. lietuviai Melnike buvo pasirašę naują unijos raštą. Lenkams atrodė, kad tuo raštu lietuviai esą per mažai teįkinkyti į lenkų vežimą, – lenkų seimas to rašto nepatvirtino, laukdamas geresnės progos, kada Lietuva nusilpnės. Tuo tarpu abi valstybės turėjo tiktai bendrą karalių, o šiaip gyveno visai savarankiškai.
7. Liublino unija. 1569 m. Lietuvai teko pakelti sunkų karą su Maskva dėl dabartinės Latvijos ir Estijos žemių. Caras Ivanas IV Baisusis su visa Maskvos galybe veržėsi į Pabaltijį. Vienai Lietuvai sunku laikytis, Lietuva prašo lenkų pagalbos. Lenkai atsako: pirma pasirašykite naują unijos raštą, o apie pagalbą paskui kalbėsime! Po ilgų derybų ir karštų ginčų lenkai, matydami Lietuvos vargą, pasiūlė lietuviams godžias sąlygas. Lietuvos atstovai pasipiktinę atmeta jas ir išvažiuoja namo. Tuo tarpu karalius Zigmantas Augustas, lenkų bajorų įkalbinėjamas, pasielgia Lietuvos atžvilgiu visai išdavikiškai. Jis, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, buvo prisiekęs be lietuvių sutikimo nemažinti Lietuvos žemės. Dabar gi, užuot teikęs nelaimės ištiktai Lietuvai pagalbą, jisai savo rėžtu ją apiplėšia – jisai Lietuvos provincijas Kijevą, Valuinę ir Podolę paskelbia atimąs iš Lietuvos ir atiduodąs lenkams! Turtingiausios Lietuvos žemės taip buvo iš pasalų jai išplėštos. Jų netekusi Lietuva jau viena nebegalėjo priešintis Maskvai.
Lietuvos atstovai buvo priversti grįžti… Išdavė karalius Lietuvą, sulaužė priesaiką, apiplėšė – ir uniją kiša! Lietuviai unijos raštą rašėsi raudodami…! Didysis dailininkas Mateika atvaizdavo paveiksle šios unijos pasirašymą. Doras žmogus buvo Mateika, gerai žinojo jis ir Lietuvos istoriją. Vaizdavo jisai lietuvius beverkiančius, o lenkus – nuleidusius akis: patiems lenkams, matyti, buvo gėda, kad jie taip nedorai ir negarbingai su Lietuva elgiasi! Reikia įsidėmėti, kad lenkų istorijos vadovėliai, taip girią ir garbiną Liublino uniją, paprastai paduoda ir Mateikos paveikslą. Bet jie duoda tiktai paveikslo vidurį, niekuomet jie neduoda viso paveikslo, kad lenkų jaunimas nežinotų, su kokiu skausmu rašėsi lietuviai tą nelaimingą Lietuvai raštą.
8. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Ir Liublino uniją pasirašius Lietuvai pavyko dar kurį metą išlaikyti savo vyriausybę, ministrus, savo vidaus santvarką, savo kariuomenę, savo iždą. Nepraleisdavo jokios progos savo nepriklausomybei siekti. Pavyzdžiui, šių siekimų Lietuva niekuomet neslėpė per karaliaus rinkimus, kai bandydavo arba visai nuo lenkų atsiskirti, arba bent savo kandidatą pravesti. Lenkai tokia padėtimi nebuvo patenkinti. Ir štai skelbiant garsiąją 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, Lietuvos valstybė buvo visiškai panaikinta, Lietuva buvo padaryta paprasta Lenkijos provincija!
Lenkai, besidžiaugdami Liublino unija, jos vardu vadino miestų gatves ir aikštes, lietuvis tai stebėjo su gedulo jausmu. Lenkai, augindami jaunimą, garbino ir gyrė uniją niekuo nesivaržydami, lietuvis tai sekė su gailesiu: kaip maža lenkai tepasimokė iš istorinių nelaimių! Gegužės trečią dieną lenkai paskelbė savo tautos švente, džiaugėsi konstitucija, kuri niekuomet nebuvo įgyvendinta, bet kurioje bent popieriuje Lietuva buvo, pagaliau, pavergta!
Visa unijų istorija sukūrė pragariškai piktą teisybę: kur džiaugiasi lenkas – lietuvis liūdi. Šitie, tokie priešingi, istoriniai pergyvenimai pagrindė visą lietuvių lenkų santykiavimo buitį iki pat naujausių laikų. Lietuvis niekuomet negalės praeitį saikuoti lenkišku saiku. Pačių lenkų gerovė reikalauja, kad nors kartą lenkai tai suprastų. Juo labiau, kad praeityje Lietuvai padarytosios skriaudos netelpa vienoje politinėje plotmėje.
III. Istorinės skriaudos lietuvių tautai
1. Lenkų kultūros dovanos. Net geros valios lenkai ne kartą jaučiasi įžeisti, kai lietuviai nerodo jiems jokio dėkingumo už tai, ką jie, jų nuomone, esą Lietuvai gera padarę. Jie Lietuvai esą davę ne tiktai krikščionių tikėjimą, bet ir kultūrą. Šios dovanos sąskaita visuomet buvo pateisinami ir tie veiksmai, kuriuos lietuviai jautė kaip skriaudą. O lietuvis į tas dovanas žiūri kitokiomis akimis.
Visų pirma, ne vieni lenkai buvo Lietuvai krikščionių tikėjimo šaltinis. Antra, lietuvių tautos krikšto reikalu visų daugiausia nusipelnė lietuviai Vytautas ir Jogaila. Trečia, lenkai už krikštatėvių pareigas pareikalavo nekrikščioniško, stačiai lupikiško, atlyginimo: Lietuvos nepriklausomybės panaikinimo. Elgėsi pagal seną dėsnį: pirma pakrikštysiu, paskui prarysiu, – prieš valgį, tariant, persižegnosiu. Ketvirta, per visą istorijos raidą lenkai, krikščionybės skelbėjai Lietuvoje, ne tiek rūpinosi šviesti lietuvius krikščioniška šviesa, kiek juos nutautinti ir sulenkinti. Ar galima norėti, kad už tokius darbus lietuviai jaustų lenkams dėkingumo?
Dar mažiau lietuviai dėkingi lenkams už jų kultūrą Lietuvoje.
Kultūros darbas paprastai reiškiasi literatūra, mokyklomis, menu, mokslu. Kultūros įtaka gali reikštis valstybės santvarkoje, visuomenės sluoksnių santykiavimo organizavime, ūkiniame gyvenime, papročiuose, šiokiadienės būties apystatose. Kur ir kaip reiškėsi lenkų kultūros įtaka Lietuvoje?
Mokslo ir mokyklų lenkai lietuviams nedavė. Buvusios lenkų įkurtos Lietuvoje mokyklos buvo grynai lenkų įstaigos, lietuvių tautai visiškai svetimos, netrukus virtusios lietuvių nutautinimo priemone. Dar mažiau lenkai davė lietuvių literatūrai ir menui. Čia teisingiau būtų skaičiuoti dovanas iš priešingos pusės.
Lietuviai lenkams tai jau labai daug davė, pradedant Narbutu, Mickevičiumi ir baigiant Stabrovskiu bei Vivulskiu. Gražiausias lenkų literatūros laikotarpis yra sukurtas lietuviškos medžiagos pagrindu Lietuvos sūnų pastangomis. Net dar daugiau. Štai, Krokuvos Vavelis, lenkų kultūros lobynas ir pažiba. Kas kūrė to lobyno didžiuosius meno turtus – lenkai? Ne, italai ir vokiečiai. Kas kūrė Krokuvos Šv. Marijos bažnyčios gražybes – lenkai? Ne, vokiečiai. Kas kvietė užsienio didžiuosius menininkus Krokuvos gražybių kurti – lenkai? Ne, lietuviai, Jogailaičiai, jiems pinigus mokėjo. Ne atsitiktinai juk Krokuvos Vavely palaidoti beveik vieni lietuviai, lenkų tėra tik vienas kitas, na ir Sobieskio Marysenka.
O kiek politikų, kiek valstybės vyrų, kiek herojų Lietuva davė lenkams! Lenkija iš viso gyveno seno gyvenimo laimingiausias dienas, kai ją valdė lietuviai, Jogailaičiai. Ir herojiškas Kastiuška buvo Lietuvos sūnus. Net XX amžiaus Lenkijos nepriklausomybę atstatė ir valstybę organizavo lietuvis Pilsudskis-Gineta, ir pirmasai atgijusios Lenkijos prezidentas buvo tikras lietuvis Narutavičius, kuris buvo lenkų šovinistų nušautas. Kai lietuviai pasitraukė iš Lenkijos valdžios, užėjo baisiosios nelaimės.
Lietuviai lenkų kultūrai davė daug, labai daug. O ką lenkai davė lietuviams?
Pirmoji lenkų dovana lietuvių tautai buvo baudžiava. Pirmosios baudžiavos pradžiodalos Lietuvoje ėmė atsirasti lenkų pavyzdžiu dar Jogailos laikais, kada bajorų pareigos prieš valstybę buvo pradėta suversti lietuvių valstiečių galvai. Tokiuose kultūros atžvilgiu tuomet taip atsilikusiuose Rusuose baudžiava buvo įvesta vos XVII a. pradžioje, Boriso Godunovo laikais, o į Lietuvą baudžiava atėjo iš Lenkijos jau 1447 metais.
Antroji baisi lenkų kultūros dovana Lietuvai buvo anarchija – pernelyg išplėstos bajorų teisės, bajorų sauvalė ir fanaberija, nustelbusi visas kitas vertybes ir pražudžiusi valstybę. Iš Lenkų atėjo į Lietuvą ir baisioji bajorų teisė, liberum veto vadinama. Seime ganėdavo, kad vienas bajoras pasipriešintų viso likusio seimo balsams ir seimas iširdavo. Joks seimo darbas, joks sprendimas nebuvo galimas, nes visuomet atsirasdavo koks bajorėlis, kuris sugriaudavo net svarbiausią, valstybei gyvybinės reikšmės seimo darbą. Kartais jis tai darydavo dėl tuščios garbės, kartais – dėl savo kvailumo, o kartais ir todėl, kad svetima valstybė jam už tai skatiką kitą išmesdavo.
Netenka stebėtis bajorėliais, dirbusiais už pinigus svetimai valstybei, jei toks garbinamas Lenkijos karalius, kaip Jonas Sobieskis, gaudavo nuolatinę algą iš prancūzų. Už ką gi svetima valstybė karaliui algą moka? Niekur pasauly niekuomet tokių dalykų, tokios netvarkos nebuvo, kaip Lenkijos seimuose. Po Liublino unijos toji netvarka, tas valstybinės minties iškrikimas atėjo ir į Lietuvos seimus. Tai buvo tiesioginė lenkų kultūros įtaka Lietuvos valstybės formai – pražūtinga įtaka.
Vokiečiai, norėdami apibrėžti piliečių anarchizmą ir valstybinę netvarką, jau seniai sako: Polnische Wirstschaft – barbariškas šeimininkavimas. Patys lenkai savo tvarką keistai pasididžiuodami apibūdindavo dar smarkiau, jie girdavosi: Polska nierządem stoi – Lenkija netvarka tesilaiko. Lenkų valdančiųjų sluoksnių valstybinės santvarkos idealas jau seniai buvo pasakytas garsiuoju, pačių lenkų sudėtu, posmu: „Prie Saso Karaliaus – pilvui ir gerklei duok valios!“
Va, šitokią „kultūrą“ Lenkija ir nešė į Lietuvą, tvirkindama Lietuvos bajoriją, engdama Lietuvos darbo žmones, žmogiškas vertybes į pilvą suvarydama – pro nepasotinamąją, neužkemšamąją gerklę, skandindama netvarkon Lietuvos valstybę, žudydama lietuvių tautą.
Trečioji dovana – valstiečių ir miestiečių gerovės sugriovimas. Patekę į baudžiavą, lietuviai vis labiau pradėjo skursti, virsdami vergais ir elgetomis, savo darbo vaisius atiduodami bajorams, kurie vis labiau ėmė lenkėti, vis toliau atsitraukti nuo lietuvių tautos. Paskui valstiečius nusmuko ir miestelėnai. Visa valdžia buvo bajorų, didžiūnų ir vadinamosios šlėktos rankose. Bajorai patys prekes iš užsienio gabenosi be jokio muito, o miestelėnai, pirkliai ir pramonininkai turėjo mokėti didžiausius muitus. Šitokiose sąlygose miestelėnai negalėjo išlaikyti su bajorais jokios konkurencijos, ėmė skursti, kol visiškai sunyko.
Ketvirtoji dovana – bravarai ir smuklės, bajorų Lietuvoje išplatinti. O pradedant VIII amžiumi, bravarai ir smuklės beveik visiškai pereina Lietuvoje į bajorų rankas, bajorų, kurie lietuvius valstiečius girdo ir dar labiau išnaudoja. Bajorams išauga puikūs ištaigingi rūmai, o lietuvis valstietis turi keikti savo nedalią sukiužusiose varganose lūšnelėse, pakrikusiose bajoro mėšlyne.
Tarp lenko ar sulenkėjusio bajoro rūmų ir lietuvio valstiečio lūšnelės išaugo nepereinami tyrai, neperžengiama praraja. Bajoro rūmai švietė sau, švietė Varšuvai, švietė užsienio pasilinksminimo namams, bet ne lietuviui valstiečiui. Lietuvis valstietis gyveno savo mintimis ir viltimis, kurių bajorai, išskyrus gal vieną kitą tauresnį asmenį, niekuomet nesuprato ir nenorėjo suprasti.
2. Lietuvių lenkinimas. Po Liublino unijos prasidėjo lietuvių nutautinimas. Pirmoje eilėje nutautinimui pasidavė Lietuvos bajorai, susigiminiuodami su lenkų bajorais ir pasisavindami jų papročius, kurie gyvenimą darė malonesnį, bet valstybei ir tautai pragaištingesnį. Tas nutautimas vyko juo lengviau, kad anais laikais tautybės reikalas nebuvo toks opus, kaip dabar. Kalba tuomet nebuvo šiandieniškai būtinas tautybės pažymys. Net ligi XIX a. pradžios daugelis Lietuvos bajorų, namie kalbėdami lenkiškai, jautėsi esą Lietuvos žemės sūnūs, jautėsi lietuviais.
Per ilgą laiką skirtingas buvo Lietuvos ir Lenkijos bajorų būdas, papročiai, idealai, tradicijos. Lenkijos bajorai iš aukšto žiūrėdavo į lietuvius, kaip į kažin kokius aplūžėlius ir vadindavo juos meškomis. Lietuviai atsilygindami žiūrėdavo į lenkus, kaip į pliuškius, tuščius barškalus ir pravardžiuodavo juos beždžionėmis. Meška ir beždžionė – vaizdai, pabrėžią skirtumą tarp Lietuvos ir Lenkijos bajorų. Kalbos vienodumas lietuvio dvasios dar nepadarė lenkiškos.
Didysis lietuvių nutautimas prasidėjo, kai išnyko Lietuvos Lenkijos jungtinė valstybė. Lietuvos bajorai, namie kalbėdami lenkiškai, nebesusiprasdami su lietuviais valstiečiais, vis labiau ėmė dairytis į Varšuvą ir Krokuvą, vis labiau atitolti Lietuvos valstybės idėjos. Jie patys ėmė justis jau lenkais. Turėdami Lietuvoje didžiausius turtus, dvarus, net ištisus miestukus, vertė pagal save lygiuotis ir mažiau pasiturinčius. Didžiuosius bajorus pasekė smulkioji šlėkta, pasekė didiko tarnai ir tarnų giminės, sekė jais amatininkai ir miestelėnai. Jau XIX a. vidury lietuvių tauta buvo nustojusi ne tik savo bajorijos, bet ir miestelėnų.
Visi tokie vardai, kaip Sapiega, Skirmuntas, Tiškevičius, Sanguška, Oginskis, Montvila, Katkevičius, Narutavičius, Radvilas ir t. t., ir t. t., – visi tokie vardai dar palyginti ne taip seniai priklausė Lietuvos valstybės garbingiems vyrams, Lietuvos patriotams ir herojams, o jų palikuonys – kur jie šiandien atsidūrė? Dvidešimto amžiaus Sapiegos ir Skirmuntai buvo jau nebe Lietuvos, bet Lenkijos ministrai! Kokiais jausmais lietuvis prisimena šitokių vyrų vardą?
Lygiai tokiais pat, kaip ir lenkai mini savo tautos sūnų, perėjusį dirbti į svetimą tautą, dirbantį ne kartą lenkų tautos ir valstybės nenaudai. Lietuvis lenko už tokius jausmus niekuomet nepeikė. Atrodo, savaime suprantama, kad ir lenkai šiais atvejais turėtų suprasti lietuvius, tą skaičiumi mažą tautą, iš kurios tarpo kilo tokia daugybė valstybės, meno ir mokslo vyrų, kurių darbais didžiuojas ne tiktai lenkai, bet ir rusai su vokiečiais. Negausioji lietuvių tauta taip gausiai apdalino savo kaimynus vyrais ir darbais, o pati per ilgus amžius tiktai skriaudą ir panieką teregėjo!
Dar skaudesniu būdu vyko lietuvių valstiečių lenkinimas, prasidėjęs su pirmaisiais krikšto žygiais Lietuvoje. Beslenkant amžiams šiam lietuvių tautos atžvilgiu pragaištingam darbui buvo vartojamos visos galimos priemonės, ypač ūkinė prievarta, mokykla ir bažnyčia, ne kartą virtusi Lietuvoje grynai lietuvių lenkinimo įstaiga.
Tasai lietuvių nutautinimas pasidarė itin negailestingas, kai lietuvių tautai užėjo patys sunkieji, patys baisieji laikai, – kai rusų okupacinė valdžia pasiryžo lietuvius surusinti ir tuo tikslu uždraudė lietuvišką žodį ir raštą. Lietuviai, rusų žandarų smaugiami, kentėjo kryžiaus kančią. Susilaukė jie tuomet lenkų paramos ar bent užuojautos? Anaiptol! Lenkai pasirodė lietuvių nutautinimo darbe dar uolesni už rusų žandarus. Lenkas su rusu varžėsi ir grūmėsi tarp savęs dėl lietuvio sielos, o kokį vargą lietuvis vargsta – kas kam buvo darbo! Lenkai tuomet negalėjo, kaip rusai, lietuvių suiminėti ir tremti į Sibirą, bet moralinės spaudimo priemonės, lenkų vartojamos, buvo dar žiauresnės, negu rusų.
Nuolat ir nuolat spaudoje, įtakingų turtingų ponų santykiuose su valstiečiais, net bažnyčiose buvo skelbiama, kad lietuvių kalba esanti chamų ir pagonų kalba, kad jos nė Viešpats Dievas klausyti nenorįs. Ponas nuolat valstiečiui kalė į galvą: „ucz swoje dzieci po polsku, žeby baslami nie byli“ – mokyk savo vaikus lenkiškai, kad basliais nebūtų, o bažnyčios gyvenime „polska wiara“ – „lenkų tikyba“ nustelbė ir užtemdė „katalikų, krikščionių tikybą“.
Kas norės būti chamas, kad visi pirštais badytų: chamas, chamas? Niekas chamu nenorėjo būti, kiekvienas norėjo būti gerbiamu žmogumi. Tam pasiekti buvo vienintelė priemonė ir sąlyga: kalbėk lenkiškai, jei pats negali išmokti, tai bent vaikus mokyk! Kas norės melstis tokia kalba, kurios Dievas nesupranta? Kas norės likti pagonas, o paskui keliauti pas velnius į pragarą? Žinoma, niekas to nenori. Kiekvienas nori keliauti pas Dievulį į dangų. Trumpiausias kelias į dangų, kaip bažnyčioje kunigėlis sako, – nesimelsk pagonų kalba, melskis lenkiškai!
Mintis, kad lietuvių kalba yra chamų ir pagonų kalba, taip plačiai buvo paskleista ir tokiu įnirtimu buvo žmonėms įkalta į galvą, kad net XX amžiuje, jau nepriklausomoje Lietuvoje, net kai kuriuose Kauno priemiesčiuose tebebuvo piktai kartojama! Joks kitas šmeižtas pasaulio istorijoje tautoms nebuvo tiek bloga padaręs, kiek padarė lietuvių tautai šitas lenkų nukaltas ir išplatintas šmeižtas!
Prasidėjo lietuvių tautos atgimimas. Lietuviai, rusų žandarų smaugiami, ėmė spausdinti savo knygas Prūsuose ir kaip kontrabandą, net elgetų tarbose, ėmė gabenti jas į Lietuvą. Rusai gaudė lietuvius ir žiauriai juos baudė už tokią nepelningą kontrabandą. Ir šiuo atveju lenkai pasirodė esą nemenkesni už rusus lietuvių priešininkai, – lenkai lietuvių persekiojime pasidarė idėjiniai rusų žandarų talkininkai, nors ir siekė skirtingų tikslų.
Lietuvių patriotai, susisieloję savo tautos ir tėvynės skaudžiu likimu, bandą vaduoti ją iš mirties pavojaus, buvo praminti paniekinamu vardu: litvomanais, savo rūšies pamišėliais. Kokia gali būti kalba su pamišėliais? Jie reikia į beprotnamį sodinti! Šitokia prasme lenkai ir elgėsi su lietuviais patriotais. Vardas litvomanas atsistojo šalia chamo: vienas smerkė myriop lietuvį valstietį, kitas – lietuvį inteligentą.
Užėjo Didžiojo karo laikai, pasklido pirmieji laisvės gandai. Lietuviai ir savojoje žemėje, ir Rusijos ištremtyje bando organizuotis, stiprintis, ruoštis būsimam nepriklausomam gyvenimui – lenkai ir vėl stengiasi visur lietuviams pastoti kelią. Lietuvis – lenko kampininkas ar kūmietis, Lietuva – Lenkijos provincija: taip lenkai tesuprato Lietuvos ir lietuvių reikalus. Užėjo vėl neaprėpiamas skaičius skriaudų lietuvių tautai, skriaudų, kilusių iš lenkų valstybinio ir tautinio imperializmo.
Ši neišmintinga imperialistinė lenkų pažiūra į Lietuvos ir lietuvių teises bei gyvybinius reikalus pagrindė ir nepriklausomos Lenkijos santykius su nepriklausoma Lietuva.
IV. Nepriklausomo gyvenimo istorinės klaidos
1. Varšuvos valstybė ir Lietuva. Susikūrusi nepriklausoma Lenkija žiūrėjo į nepriklausomą Lietuvą kaip į litvomanų atskeltą Lenkijos provinciją, kurią šiokiomis ar tokiomis priemonėmis reikia suvaldyti ir grąžinti atgal, kaip tai buvo numatyta taip lenkų garbinamoje negyvai gimusioje gegužės 3 d. konstitucijoje. Jokiomis priemonėmis Lietuvai „suvaldyti“ lenkai nesivaržė. Pirmoje eilėje buvo stengiamasi išplėšti Lietuvai jos amžiną sostinę Vilnių ir, antra, sprogdinti Lietuvą iš vidaus.
Po ilgos virtinės kovų ir nesusipratimų 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta pirmoji ir vienintelė Lietuvos ir Lenkijos sienų sutartis, kuria Vilnius atiteko Lietuvai. Sutartis buvo pasirašyta artimiausiųjų maršalo Pilsudskio bendradarbių, derybose dalyvavo anglų ir prancūzų atstovai. Atrodė, amžinasai Lietuvos ir Lenkijos ginčas pagaliau bus garbingai baigtas, prasidės abiejų tautų kūrybinis bendradarbiavimas. Bet kur tau! Tą pačią dieną, kada maršalas Pilsudskis įgaliojo savo atstovus Suvalkuose pasirašyti su Lietuva sutartį, jis įsakė savo gen. Želigovskiui „sukilti“ ir jėga užimti Vilnių. Želigovskio „sukilimo“ komedija – visų komedijų pati kvailiausia – visiems buvo aiški. Pasmerkė ją ne tik rusai su vokiečiais, pasmerkė ją ir Tautų Sąjunga, ir Prancūzija, ir Anglija! Tai buvo pats pirmas, pats klastingasis po Didžiojo karo pasirašytų sutarčių sulaužymas, toli pralenkęs visus vėlyvesnius sutarčių laužytojus.
Pilsudskio klasta ilgiems laikams išplėšė iš lietuvio širdies bet kurį pasitikėjimą lenkų žodžiu, lenku parašu. Lietuvio širdyje pasiliko baisi žaizda, o lenkai per visas buvusias derybas niekuomet nerodė nė mažiausio noro tai žaizdai gydyti, skriaudai atitaisyti. Priešingai, lenkai ir patys pramanydavo apie Lietuvą bjauriausių dalykų ir dideliu pasigėrėjimu platindavo ir pagražindavo kitų pramanytus šmeižtus. Savo jaunimo dvasioje augino neapykantą prieš Lietuvą. Kur yra nors vienas pokarinės Lenkijos istorijos vadovėlis, kuris minėtų Suvalkų sutartį ir teisingai ją nušviestų? Ne, tokio vadovėlio nebuvo. Suvalkų sutartis nuo jaunimo, nuo platesnės visuomenės buvo slepiama!
Vilniaus išdavikišku pagrobimu Pilsudskis nesitenkina. Užėmęs jį 1920 m. spalio 9 d., veržėsi toliau į Lietuvą, norėdamas ją visą pagrobti. Tik ties Širvintomis ir Giedraičiais Pilsudskio kariuomenė, pralaimėjusi lietuviams kautynes, buvo priversta sustoti. Bet ir po šių kautynių Varšuva neatsisako savo imperialistinių tikslų Lietuvos atžvilgiu, vis tikisi Lietuvą paversti savo provincija. Vakarų valstybės pripažįsta Latvijos ir Estijos nepriklausomybę, pradžioje de facto, paskui de jure, o Lietuvos pripažinimas atidedamas.
Kodėl? Pasirodo, lenkai to nenori. Vakarų valstybės Lietuvai tokią skriaudą daro Lenkijos prašomos. Latvija ir Estija priimamos į Tautų Sąjungą – anais laikais tai buvo labai svarbu mažai naujai valstybei, Lietuvos priėmimas vėl atidedamas. Kodėl? Lenkai to nenori. Lenkai nenori, kad Lietuva būtų nepriklausoma valstybė! Ar supras kada nors lenkai, kokio skausmo jie tuomet lietuvių širdyse sukėlė? Kokių jausmų jie patys būtų turėję tiems, kurie su jų valstybe būtų taip pasielgę? Tuo tarpu Varšuva nesigailėjo pinigų, kad Vakarų Europos spaudoje nesiliautų „žinios“ ir straipsniai, kad jokios lietuvių tautos nėra, kad visa Lietuva yra tiktai vokiečių ir bolševikų pramanytas dalykas, kad Lietuva esanti tiktai jų žaisliukas!
Versalės taikos sutartis atskyrė nuo Vokietijos Klaipėdą, tikslu grąžinti ją Lietuvai. Bet Klaipėda Lietuvai ilgai negrįžta. Kodėl? Lenkai nenorį! Kai tik Lietuva prisijungsianti prie Lenkijos, tai ir Klaipėda būsianti Lietuvai sugrąžinta… Klaipėda grįžo Lietuvai. Vėl Varšuva nesigaili pastangų, kad Klaipėdos grįžimo sąlygos Lietuvai būtų sunkesnės!
Lenkijos imperializmas nepavargsta. Nepavykus Lietuvą pagrobti tiesiog, stengiasi pagrobti Želigovskio komedijos pavyzdžiu. Varšuva ima organizuoti Lietuvoje sukilimus, ima organizuoti kariškas sukilėlių gaujas, garsiuosius peoviakus ir „štčelcus nadniemenskius“, kurių tikslas – nuversti Lietuvos valdžią ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Šie Lietuvos piliečiai, dirbą išdavikišką darbą svetimos valstybės naudai už svetimus pinigus, Lietuvos žmonėse pritarimo neranda, – jie sulikviduoti. Lenkija tačiau ir vėl bando organizuoti Lietuvoje sukilimus.
Kai iš to viso lenkams nieko gero neišeina, jie Vilniuje bando spiesti ginkluotas gaujas, esą pabėgėlių iš Lietuvos, kurių tikslas – žygiuoti į Kauną. Ir šitoms gaujoms vadovauja maršalo Pilsudskio pastatytas gener. Kaspšyckis, vėliau ilgametis lenkų karo ministras! Ar galėjo lietuviai nors valandėlę patikėti gerais norais tokios lenkų vyriausybės, kurioje itin atsakingą vietą užima šitoks generolas?
Ateina 1938 metų kovo mėnesio klaikios dienos. Lenkai išprovokuoja incidentą prie administracijos linijos, lenkų provokacinį žygį patvirtina visi užsienio žurnalistai, jų tarpe – ir prancūzas. Lenkija storžieviškai kaltina Lietuvą, siunčia jai ultimatumą. Lenkų valdžia miestuose šaukia mitingus, kuriuose plūstama ir dergiama Lietuva, daužoma lietuvių langai Vilniaus krašte, padaroma keli žydų pogromai, grūmojama lietuvių tautai.
Visi Lenkijos radiofonai pašvinko nešvarybėmis, drabstomomis Lietuvos ir lietuvių galvai. Lietuviai buvo priversti nusileisti storžieviškai jėgai, ultimatumą priėmė. Tie patys radiofonai, kurie prieš valandėlę taip plūdo Lietuvą, nespėję nė prasivėdinti, jau skelbia meilę ir brolybę Lietuvai! Pirma Želigovskio rankomis apiplėšė, dabar Beko rankomis išprievartavo – ir dar apie meilę tokiu falšyvu tonu deklamuoja! Kaip lenkams atrodo, ar lietuvis galėjo turėti lenkams bent pagarbos jausmų? Jei lietuvis, pasiklausęs tuomet lenkų radiofono, paabejodavo: beždžionės, klounai, Zaglobos laikų latrai? – ar toji lietuvio abejonė neturėjo pagrindo?
Lietuvai priėmus ultimatumą, Lenkija Beko lūpomis Varšuvos seime pareiškė, kad Lenkija dabar tai jau pripažįstanti Lietuvos nepriklausomybę, bet vis dėlto su sąlyga: kad Lietuvos politika būtų nepriklausoma ir atitiktų Lietuvos reikalus. O kas Lietuvos reikalus atitinka ar neatitinka, spręs jis, Bekas, Lenkija. Ką tai reiškia? Tai paaiškina lenkų elgesys su Vilniaus krašto lietuviais.
Tai reiškia tradicinį Varšuvos kėsinimąsi prieš Lietuvą. Arba Lietuva bus paklusni Lenkijai ir darys taip, kaip Lenkija nori, arba Lenkija privers Lietuvą taip daryti – štai ką reiškė Beko žodžiai. Kad tuose Beko žodžiuose, kuriuos jis stengėsi pagrįsti iškraipytais bei pramanytais duomenimis, nebuvo kitokios prasmės, patikrina tolimesnis lenkų elgesys su Vilniaus krašto lietuviais.
Bocianskis, vykdydamas Varšuvos valdžios valią, bepersekiodamas lietuvius, elgėsi taip, tarytum jis būtų pavydėjęs Muravjovui Korikui istorinio prakeikimo. Lietuviams atėjo dar sunkesnės dienos, negu Muravjovo laikais. Lietuvių mokyklos – uždarytos, organizacijos – išvaikytos, turtas – atimtas, lenkų kalėjimai paplūdo lietuvių kankinių kančiomis. Bet ir po ultimatumo atimtas lietuvių organizacijų turtas nebuvo grąžintas, organizacijos ir mokyklos pasiliko ir toliau uždarytos, lietuviai dar didesniu uolumu persekiojami ir lenkinami. Lietuvių tautai teisė gyventi net ir po ultimatumo nebuvo pripažinta!
2. Lietuva ir Lietuvos lenkai. Varšuvos imperialistinė politika Lietuvos atžvilgiu neigiamai nuteikė ir lenkus, Lietuvos piliečius.
Lenkai, niekuomet nenorėję suprasti ir pripažinti lietuvių tautos atgimimo, nesuprato ir Lietuvos valstybės atstatymo reikalo. Kiti – stačiai netikėjo tuo.
Jų sąmonėje pasiliko gegužės 3 d. konstitucijos neišmintinga pasaka: Lietuva – Lenkijos provincija.
Itin sunkiose sąlygose, nepriklausomybę kurdama, krauju paplūdusi, Lietuva kovojo dėl laisvės. Lietuvio valstiečio sūnūs ėjo savo galvų guldyti. Lenko dvarininko sūnūs – arba nuošaliai liko, arba bėgo į Lenkiją, kovojo dėl Lenkijos, kovojo ne kartą net prieš Lietuvą, tarytum Lietuva nebūtų buvusi ir jų tėvynė. Išbėgo į Lenkiją jaunimas, bėgo ir gerokai pagyvenę dvarininkai, kurie, atsidūrę Vilniuje ar Varšuvoje, organizavo visokius komitetus, nukreiptus prieš Lietuvą, šmeižė ir keikė Lietuvą, siundė ir kurstė prieš ją Lenkijos valdžią, ir taip Lietuvai nedraugiškai nusiteikusią.
Pagrindinė tų dvarininkų įsiutimo priežastis buvo žemės reforma, kurią jie suprato, kaip specialiai prieš juos nukreiptą. Ir kokia analfabetiška jų buvo klaida! Lietuvio valstiečio sūnūs, darydami žemės reformą, žinoma, didelių simpatijų lenkų dvarininkui neturėjo. Visas aukščiau apibrėžtasai praeities santykiavimas tokioms simpatijoms nedavė pagrindo. Ir ne lietuvis buvo kaltas, kad tokių simpatijų nebuvo. Bet lietuvis, spręsdamas pagrindinės reikšmės valstybės reikalus, niekuomet simpatijos ar antipatijos jausmais nesivadovavo, vadovavosi tikslingumo sumetimais.
Keista, kad daugelis lenkų dvarininkų, besididžiuojančių savo kultūra, negalėjo suprasti, jog žemės reforma Lietuvoje buvo ne priemonė kovoti su lenkais ir jų gerovei naikinti, bet istorinė būtinybė. Visos Europos revoliucijos, visi perversmai šiaip ar taip buvo visuomet susiję su žemės valdymo reikalu, su žemės padalinimu. Ateina tokie laikai, kada tai yra būtina. Žemės reforma Lietuvoje buvo radikali priemonė prieš bolševizmą ir anarchiją, ji buvo būtina lietuvių tautos atžvilgiu, ji buvo naudinga ir patiems lenkams dvarininkams. Jei Lietuva nebūtų buvusi išgelbėta iš bolševizmo, kas iš tų dvarininkų būtų belikę?
Kuris iš dvarų Lietuvoje buvo prieš reformą sveikas ūkinis organizmas? Lenkijoje, net tokiame lenkų valdomame Vilniaus krašte, dvarai buvo valdžios globojami ir saugojami kaip lenkų kultūros vietos, kaip lenkinimo priemonė, ir tai – kiek tų dvarų tenai išsilaikė sveikų? Ir tenai beveik kiekvienas dvaras, jokios žemės reformos nežinojęs, buvo visiškas lavonas. Nepriklausomoje Lietuvoje apiparceliuotų dvarų savininkai savo centruose gyveno daug geriau, negu Lenkijos neparceliuotuose dvaruose. Gyveno geriau tie, kurie norėjo gyventi, kurie prisitaikė prie vietos aplinkybių ir galimybių. Kaip gaila, kad šios paprastos teisybės lenkai dvarininkai taip ilgai nepajėgė suprasti!
Buvo Lietuvoje ir tebėra lenkų, teisingai supratusių lietuvių tautos gyvybines teises, nuoširdžiai prisidėjusių prie Lietuvos valstybės kūrimo darbo, besijautusių tikrais Lietuvos sūnumis. Jie lietuvių ne tik nebuvo skriaudžiami, – jie buvo ir tebėra labai gerbiami. Jie užimdavo ir užima labai garbingas atsakingas vietas, jų balso atsiklausiama įvairius valstybinius klausimus besprendžiant.
Reikėtų tiktai šit kas įsivaizduoti: jeigu Lenkija nebūtų buvusi imperialistinė, jeigu Pilsudskis nebūtų Lietuvą skriaudęs, nebūtų pagrobęs Vilniaus krašto, jeigu Lietuvos lenkai būtų ėję drauge su lietuviais ir nuoširdžiai rėmę Lietuvos valstybę, – kas tuomet būtų buvę? Lietuva būtų buvusi stipresnė valstybė. Lenkų Lietuvoje būtų buvę daugiau. 1918–1920 metais lenkų inteligentija buvo gausesnė ir stipresnė, negu lietuvių.
Lenkai Lietuvos valstybėje būtų turėję labai didelės įtakos. Lietuva Lenkijai vietoje ilgamečio nuskriausto priešininko būtų buvęs nuoširdžiausias ištikimiausias draugas. Lenkijos padėtis ne tik Rytuose, bet ir iš viso Europoje būtų buvusi visiškai kita. Labai, labai galimas daiktas, kad ir Lenkija nebūtų susilaukusi savo nelaimės, ir kaimynai jos nekeiktų už įvėlimą į baisų pavojų.
Deja, taip neatsitiko! Jau kalbėta, kaip Varšuvos valstybė elgėsi su Lietuva. O didžioji dauguma Lietuvos lenkų – dvarininkų ir inteligentų – nesijautė esą Lietuvos žemės sūnūs, nebuvo nuoširdūs Lietuvos piliečiai. Visos jų viltys, visa jų paguoda buvo susijusios su Varšuva. Vietoje prisidėję prie Lietuvos valstybės kūrimo ir gynimo, jie stojo į slaptas karines organizacijas, siekiančias sugriauti nepriklausomą Lietuvą. Visa jų spauda tebuvo gyva Varšuvos mintimi. Pavyzdžiui, jų kauniškiai dienraščiai terašydavo vien apie Lenkiją ir Varšuvą, Lietuvai buvo skiriamas tik mažas kampelis, ir tai paprastai labai nedraugiškų žodžių ir nedraugiškos nuotaikos pilnas. Tarytum tų laikraščių redaktoriai būtų buvę ne Lietuvos piliečiai, bet pikti svečiai. Tikrai negalima atsistebėti, kaip mažai jie teturi realybės jausmo.
Net dabar, po tokios skaudžios pamokos, kada Lenkijos valstybė sugriauta, kraštas – nuniokotas, jaunimas – išžudytas, sumuštos armijos likučiai – demoralizuoti, net ir dabar kai kurie Lietuvos lenkų sluoksniai tebeserga didybės manija, tebegyvena tomis pat svajonėmis, kurios Lenkiją atvedė į pražūtį. Jie tebetarnauja dievaičiams, kuriuos gyvenimas taip sukūlė, kad nė pėdsako nebeliko.
Net dabar Lietuvos lenkiški laikraščiai mūsų valstybės atžvilgiu tebėra tokie, tarytum lenkai gyventų Bocianskio globoje ir veiktų pagal jo nurodymus. Lietuvių tautos, Lietuvos valstybės piliečių džiaugsmo ir sielvarto pergyvenimuose lenkiški laikraščiai nedalyvauja. Tie laikraščiai pasilieka ir dabar svetimi Lietuvos žemei, tarytum juos rašytų ir spausdintų persenę, mėnulyje apsigyvenę dėdės.
Lenkai Lietuvoje nėjo į bendrą darbą su lietuviais net ūkio srityje, palaikydami savo gyvybę Varšuvos sultimis. Ir vėl – tai buvo skaudi jų klaida – nesveikas buvo jų net ūkinių organizacijų pagrindas. Lietuvos žemė per daug maža, kad joje būtų galima išlaikyti kokia visuomeninio gyvenimo paslaptis. Labai gerai lietuviams yra žinoma, kam ir iš kur ėjo lėšos, iš kokių šaltinių buvo statomi namai, mokyklos, kieno grašiai šviesdavo „svietlicose“, kiek gaudavo ūkio organizacijos. Lietuviai tai žinojo ir nesipriešino; ką gi, pinigai eina į Lietuvą, ne iš Lietuvos, – tegu statosi ir šviečiasi, kaip išmano, gal protingesni pasidarys…
Gerai yra žinoma, kas ir už kokius nuopelnus gaudavo „paramos“ iš buvusios Lenkijos atstovybės Kaune. Gyvenimas iš svetimos kišenės niekam nebuvo dar patvariai naudingas. Dabar politiniai įvykiai nutraukė pajamų šaltinį, ir visi varšuviškų pažiūrų padariniai pakibo ant bedugnės krašto. Daug kam pasidarė neišvengiamas tragiškas bankrotas. Besišalindami Lietuvos ir lietuvių gyvenimo, bėgdami nuo bendro su lietuviais darbo, jie patys sau duobę išsikasė.
1938 metų Varšuvos ultimatumo dienas lietuviai pergyveno su didžiausiu sielvartu. Skausmas ir liūdesys slėgė lietuvių tautą. Lenkijos atstovo atvažiavimas į Kauną lietuviui buvo gyvosios žaizdos plėšimas. O Lietuvos lenkų visuomenė demonstratyviai gėles tam atstovui vežimais siuntė. Tarytum lietuvis ir dabar būtų pasilikęs tas pat baudžiauninkas, tas pat „chamas“, į kurio jausmus tik nuspjaut teverta. Kaip lietuvis galėjo jaustis dėl tokio lenkų beprotiško netakto?
Lietuvos lenkai vis dairėsi į Varšuvą nelyginant paklydę jūreiviai į tolimą žibintą. Tuo tarpu lietuviui Varšuvos politika visuomet atrodė įtartina, ne vien tiktai Lietuvos atžvilgiu. Ano meto lenkų valstybė tik vieniems lenkams atrodė gal patvarus daiktas. Lietuviui visuomet buvo aišku, kad vokiečių–lenkų ir rusų–lenkų konfliktai anksčiau ar vėliau yra neišvengiami. Buvo aišku, kad tie konfliktai Lenkijai nieko gero žadėti negalėjo.
Taip pat buvo aišku, kad lenkų pastangos sulenkinti daugelį milijonų ukrainiečių, gudų, lietuvių gerų vaisių niekuomet neduos. Buvo aišku, kad Lenkija mažų mažiausia neišvengs buvusios Austro-Vengrijos likimo, o gal nukentės dar skaudžiau… Lietuvis, instinkto vedamas, stengės šalintis lenkų politinės srovės, kad Lietuvai vėl nereikėtų drauge su Lenkija nukentėti. Ir kai Lietuvos lenkai vis stengėsi politinį vežimą į Varšuvą pasukti, lietuvis jautė, kad jis ir jo tėvynė yra traukiama į nelaimę – dėl kitų kaltės!
Lietuviai buvo darę žygių susiprasti su lenkais dar prieš 1914 metų karą, dar XX a. pačioje pradžioje tiesė lenkams taikos ranką, bet iš lenkų tebuvo vienas vienintelis atsakas: „pszenigdy“ – niekuomet! Niekuomet lenkai lietuviams savarankiškos gyvybinės teisės nepripažino. Lenkai dažnai keldavo šūkį „lygus su lygiais“, bet gyvenime toji lygybė tebuvo suprantama tiktai lenkų žinioje ir komandoje. Ir seniau Lietuvos Lenkijos valstybių santykiuose buvo skelbiamas tas pats šūkis, bet iš tikro lenkai siekė Lietuvą padaryti Lenkijos provincija.
Lietuvis dar galėtų suprasti Varšuvos lenkus, kurie taip iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą ir lietuvių tautą. Ką gi, jie Lietuvos nežinojo, buvo taip išauklėti, buvo maitinami visokiomis šiukšlėmis, esą iš Lietuvos atneštomis. Dabar būtų galima suprasti ir pateisinti tuos Lietuvos lenkus, kurie 1918–1922 m. netikėjo lietuvių tautos stiprybe, Lietuvos valstybės ateitimi. Jie juk buvo labai nerealiai išauklėti, lietuvių tautos nepažinojo.
Prie viso to dar prisidėjo natūrali pagieža dėl dalies nustoto turto, dėl sunykusio gyvenimo prašmatnumo. Visa tai yra žmoniška ir suprantama. Bet kaip suprasti ir pateisinti dabartinius Lietuvos lenkus, kurie per 20 metų nenorėjo nieko išmokti, kurie dar ir dabar nesijaučia esą Lietuvos piliečiai, kurie dar ir dabar tebesirūpina tarnauti svetimiems, kad ir nebesamiems dievams? Ar reikės stebėtis, – ir kas bus kaltas, – kad gyvenimas nelauks jų atsivertimo, kad gyvenimas negailestingai žengs savu, natūraliai augančios stiprybės keliu, palikdamas jiems vietą tiktai kurioziškų senienų muziejuje?
V. Bendroje tėvynėje kurkime bendrą rytojų!
1. Ne sąskaita, bet susipratimo reikalas. Čia suminėtos lenkų klaidos ir lietuvių tautos patirtosios skriaudos netenka laikyti sąskaita, kurią lietuviai dabar pareikalaus apmokėti. Lietuvis nekerštingas ir savo artimui blogo netrokšta. Visa tai buvo įvardinta tiktai dėl to, kad lenkai galėtų suprasti lietuvių jausmus ir idealus.
Lietuviai, šiokiu ar tokiu keliu savo bajoriją atidavę lenkams, liko valstiečių tauta. Nuėjusių į lenkus savo bajorų lietuviai nepavydi – tegu jiems Viešpats padeda, tegu jie priglaudusiai juos tautai nebus tokie, kokie jie buvo lietuvių tautai! Lietuvių tautos atgimimas prasidėjo iš kaimo, iš valstiečio pirkios, iš kaimo jis eina vis platesne srove, nelyginant iš ugniakalnio pratrūkusi nesulaikoma srovė. Visur kitur pasaulyje visais laikais kultūra, civilizacija ėjo ir eina iš centro į pakraščius, iš miesto į kaimą.
Lietuvoje įvyko visiškai priešingai: lietuvių kultūra atėjo iš pakraščio į centrą, iš kaimo į miestą. Sunkus, baisiai sunkus buvo jos kelias, reikėjo nugalėti daug kliūčių, pareikalavusių nemaža aukų ir heroizmo. Pasmerkta mirti lietuvių tauta lyg iš nežinios, lyg iš grabo ištrūko ir pareiškė nesulaužomą valią gyventi ir būti. Pradėjusi gyventi lietuvių tauta buvo plikas naujakurys, nieko neturėjęs, buvęs priverstas viską kurti iš naujo. Per tą trumpučiuką kūrybos laiką lietuvių tauta tiek yra padariusi, kad galėtų tokiu pažangumu didžiuotis kiekviena didelė tauta. Lietuvių tauta savo istorinės būties sunkiausiąjį laiką yra jau išgyvenusi, todėl ji drąsiai pasitinka visas naujas gyvenimo sunkenybes, – ji yra tvirtai įsitikinusi ir jas laimingai nugalėsianti. Lietuvis, savo tėvynėje kartą išsivadavęs iš tarno ir berno padėties, daugiau į tą padėtį grįžti nenori ir nebegrįš.
Šią paprastą teisybę turės pripažinti ir visi tie, kurie norės drauge su lietuviais Lietuvoje gyventi. Kilusi iš kaimo ir kaimu atsiremianti lietuvių kultūra, galimas daiktas, toli prasilenkia su dvaro ar miesto kultūros idealais ir formomis, bet čia nieko nepadarysi. Lietuvis negali ir nenori būti kitoks, negu jis yra. Galimas daiktas, lietuvio nešamoje kultūroje dar daug yra to, ką vadiname natūraliu juodžemiu, – dar daug to juodžemio kvapo, tokio neįprasto rūmų ir salionų uoslėms.
Bet tasai lietuvių kultūros juodžemiškumas drauge ir yra įtikinamas laidas, kad kultūra turės pakankamai jėgų greitai augti ir tvirtėti. Tai ne salionų, ne šiltnamių kultūra, nuolat reikalinga svetimų sulčių ir išorinių paspirginimu. Pagaliau ir lietuvių kultūra nėra koks nors suakmenėjęs dalykas, kuris negalėtų plėtotis ir tobulėti. Ir lietuvių kultūros raidą galima pakreipti lygesne ar šakotesne linkme, – galima pakreipti, žinoma, ne niekinimu ar neigimu, bet teigiamu kūrybiniu bendradarbiavimu.
Lietuvis šiandien nuoširdžiai nori užmiršti visas praeities skriaudas ir klaidas, – praeityje jų buvo sočiai ligi kaklo! Gana jau jų! Reikia jos užmiršti, jų atsižadėti ir ateity jų nebedaryti!
2. Lietuvių lenkų ateities santykiavimo pagrindai.
a) Santykiai su lenkų tauta ir valstybe. Lietuviai nuoširdžiai užjaučia lenkų tautą, patekusią į tokią baisią istorinę nelaimę, lietuvių jausmų nuoširdumą paliudija jų elgesys su patekusiais į Lietuvą Lenkijos piliečiais, karo audros iš tėvynės išvytais. Lietuviai nuoširdžiai linki, kad lenkų tauta atkurtų savo tautinę valstybę ir kiek galint greičiau užgydytų baisias žaizdas, kad visiems lenkų tautinėje valstybėje būtų gera gyventi.
b) Lietuvių nutautimo reikalas. Savaime suprantama, kad lietuviai neleis toliau varyti lietuvių nutautinimo darbo. Savaime suprantama, kad šis darbas turės būti sulaikytas. Taip pat suprantama, kad nutautusiems lietuviams jų broliai padės susiprasti ir grįžti į savo tautą. Kuris lenkas netrokšta, kad nutautę lenkai – o jų juk yra taip pat nemaža! – susiprastų ir grįžtų į savuosius? Lietuvis tokį lenkų norą visiškai supranta ir atjaučia.
Lygiai taip pat ir lenkai turėtų suprasti ir atjausti lietuvius. Kas bloga – visiems vienodai bloga. Yra nemaža tokių šeimų, ypač Vilniaus krašte, kuriose tėvai kitos kalbos, be lietuvių, nemoka, o vaikai jau lietuviškai nelabai moka, svetima kalba grabaliojasi ir net tėvus, lietuviškai kalbančius, pajuokia. Šitokios rūšies nesąmonės turės būti atitaisytos. Būtų baisiai neišmintinga, jei lenkai šį lietuvių visiškai teisėtą, visiškai natūralų ir pagrįstą troškimą suprastų kaip kokį nors norą pažeisti lenkų tautos teises.
c) Santykiai su gudais ir žydais. Savaime suprantama, turės sustoti žydų, ypač gudų, lenkinimo darbas. Visi Lietuvos piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, visi vienodai nori gyventi ir visi vienodai turi tam teisės. Visa atskirų žmonių ir tautų santykiavimo išmintis yra apibrėžta Dešimtyje Dievo Įsakymų – „negeisk artimo tavo“ – ir dar niekas pasauly nebuvo laimingas, kuris juos laužė.
d) Valstybė – bendro darbo pagrindas. Būsimuose santykiuose su lenkais lietuvis nė nesvajoja laužyti tų pačių Dešimt Dievo Įsakymų – nė nesvajoja kėsintis atimti lenkams jų kalbos, jų kultūros. Lenkų nutautinimas ar sulietuvinimas lietuviui mažiausia rūpi. Lietuvis trokšta bendro darbo su lenkais Lietuvos nepriklausomos valstybės pagrindais. Lietuvis griežtai skiria tautinį gyvenimą ir agentavimą svetimai valstybei. Agentavimas yra visiškai nepakenčiamas dalykas, jokia valstybė pasaulyje to nepakenčia, – tai nepakęs ir Lietuva. Visokiems agentavimams turės būti padarytas galas.
Praėjo ir nebegrįš tie laikai, kada Lietuvos piliečiai, gyvendami Lietuvoje ir Lietuvos duoną valgydami, galėjo rūpintis ne Lietuvos, bet svetimos valstybės reikalais. Jei svetima valstybė yra brangesnė, – prašom, važiuok į ją ir raudok dėl jos. Jei didžiuojiesi savo kultūra, tai turi suprasti, kad valstybingumas yra kultūros pažymys. Jei to nesupranti – užmiršk ir žodį „kultūra“, nes jos neturi. Gyventi vienoje valstybėje ir būti dvasiniu, ne kartą ir medžiaginiu, kitos valstybės agentu (ir net apmokamu, kaip tai ligi šiol būdavo) – nieku būdu nėra nei lojalumo, nei valstybingumo, nei kultūringumo pažymys!
Suomijoje gyvena daug švedų. Jie jaučiasi esą Suomijos sūnūs, Suomijos valstybės piliečiai – ir gerbiami piliečiai. Suomijos reikalai jiems ne mažiau rūpi, negu patiems suomiams. Dėl Suomijos švedų Suomija niekuomet nesiskundė ir jokių nesusipratimų su Švedija neturėjo. Šveicarijoje gyvena prancūzai, vokiečiai, italai, – ir jie visi vienodai yra geri Šveicarijos piliečiai, vienodai pasiryžę ginti Šveicarijos nepriklausomybę nuo bet kurio kaimyno pasikėsinimų.
Ir Lietuvoje yra lenkų, kuriems rūpi Lietuvos reikalai, kurie Lietuvą brangina taip pat, kaip lietuviai. O praeityje tokių buvo dar daugiau. Tame pačiame Liubline Lietuvos atstovai, taip atkakliai gynę Lietuvos nepriklausomybę, namie kalbėjo juk lenkiškai. Lietuviai nori, kad ir dabartiniai lenkai būtų tokie Lietuvos piliečiai.
e) Vilnius – Lietuvos sostinė. Ligi šiol lietuvių ir lenkų santykius nuodijo Vilniaus reikalas. Varšuvos valdžia niekuomet nėra parodžiusi nė mažiausio noro suprasti lietuvių jausmams ir pagerbti lietuvių teisėms, reikalaudama, kad lietuviai be atodairos atsižadėtų savo garbės, savo gyvybinių teisių. Ar įsivaizduoja lenkai, su kokiais jausmais lietuvis lankydavo Trakus, priklausiusius Varšuvos valdžiai? Trakai lietuviui istorinė šventovė, idealizmo ir heroizmo šaltinis, o lenkui – kas tie Trakai? Kas Trakai buvo visokiems „galileušams“ ir poznaniečiams, kurių nuolat ten būdavo pilna ir kur lietuvis buvo statomas negeistino svečio vieton.
Vilnius nuo senų senovės Lietuvos centras. Jis ir įkurtas buvo pačioje lietuviškiausioje Lietuvos giminių vietoje. Tas kunigaikštis, kuris valdė Vilnių, savaime tapdavo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Per ilgus ilgus šimtmečius Vilniuje gyveno, statė jį ir kūrė lietuviai. Kiekvienas senesnis Vilniaus namas priklauso Lietuvos istorijai. Lietuvos herojiška praeitis amžių klodais sugulė Vilniaus rūmuose ir pavėsiuose. Jau vienas Gedimino kalnas yra pakankamas Lietuvos teisių Vilniuje liudytojas.
Kas būtų Lenkija be Krokuvos? Nuvainikuota nuotaka, apiplėšta jaunamartė. O Vilnius Lietuvai yra daug daugiau negu Krokuva Lenkijai. Krokuvoje ligi XVI a. vyravo vokiečių kalba, Krokuvą kūrė ir augino lietuviai – valdovai iš Lietuvos. O Vilnius – lietuvių išminties, lietuvių darbo rankų, lietuvių organizacinių gabumų, lietuvių širdies ir kraujo kūrinys! Kas iš to, kad ilgainiui, įvairioms istorinėms nelaimėms spaudžiant, lietuvių tautos elementas pačiame Vilniuje susilpnėjo, lietuviai mieste nebesudarė daugumos.
Lenkai Gdansko mieste sudarė baisią mažumą ir vis dėlto dėl Gdansko įsivėlė į karą su Vokietija, – lenkai savo teises Gdansko mieste laikė šventomis. O Vilnius Lietuvai yra daug daugiau negu Lenkijai Dancigas arba Gdanskas! Lenkai savo teises į Gdanską grindė ekonominiais ir geografiniais sumetimais. Lietuviški Vilniaus srityje ekonominiai ir geografiniai motyvai yra ne mažiau svarūs negu lenkų Gdanske. Bet lietuviams yra daug svarbesni dvasiniai motyvai – moraliniai, istoriniai, religiniai, kūrybiniai.
Vilnių pripažino Lietuvos sostine 1919 m. Vokietijos valdžia, 1920 – Maskvos valdžia; tais pačiais metais tai pripažino ir Aukštoji Santarvininkų Taryba, pravesdama garsiąją Curzon’o liniją, pripažino ir pati Lenkija, pasirašydama Suvalkų sutartį. Kas kaltas, kad Pilsudskis, sulaužydamas tą sutartį, lietuvių lenkų santykius atvarė į prarają.
Šiandien – neminėsime kuria kaina – istorinė skriauda Lietuvai atitaisyta. Vilnius grįžo Lietuvai. Lietuvis nuoširdžiai geidžia užmiršti visa tai, kas buvo negera. Lietuvis nori užgydyti žaizdas. Bet lietuvis taip pat nori, kad tą nelaimingą praeitį užmirštų ir lenkai, kad jie pasijustų Lietuvos piliečiais ir įsisąmonintų, kad Lietuvos sostinė yra, buvo ir bus Vilnius. Vilniaus reikalu lietuvis jokių kompromisų nedarys. Per daug lietuviai kentėjo dėl Vilniaus, per daug jų dvasiai jis yra brangus, kad galėtų pakęsti bent kokį pasikėsinimą!
f) Reformų reikalas. Lietuviai nėra akli, nėra įsimylėję savęs ir savo darbų. Jie patys gerai žino, kad daug kas jų darbuose yra netobula, taisytina. Jie nereikalauja pripažinti tobula, kas keisti ir lopyti reikia. Jie gerai žino, kad naujakurės valstybės santvarka ne taip lengva ištobulinti. Čia lenkų bendradarbiavimas lietuviams labai geistinas. Darbo yra labai daug ir jo visiems pakaks. Bet ir čia pasilieka viena ir ta pati pagrindinė ir neatšaukiama sąlyga: Lietuvos Tėvynės, Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos sostinės Vilniuje pripažinimas be jokios atodairos, be jokių atodūsių bet kurios svetimos valstybės atžvilgiu. Žodžiu, visiškas lojalumas Lietuvai.
Būtų labai neišmintinga, jei Lietuvos lenkai ir šiandien to nenorėtų suprasti, jei jie stengtųsi kartoti praeities klaidas.
Sunkūs dabar laikai. Ir Lietuva, susidėjus baisioms tarptautinėms aplinkybėms, gyvena labai sunkius laikus. Tokiose aplinkybėse turi reikštis geležinė valia ir dešimteriopas budrumas. Aplinkui siaučia tokios siaubingos vėtros, kurios dar ne vieną valstybę gali nušluoti nuo šio pasaulio. Visų svarbiausias mūsų uždavinys – išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Bet kuri nerimtis Lietuvą galėtų įvelti į pražūtingas nelaimes. Pačių lenkų savisaugos instinktas turėtų jiems padiktuoti elgesio linkmę: suprasti lietuvių tautos taikias kūrybines pastangas, prisidėti prie bendro darbo – bendromis jėgomis saugoti nuo pavojų visų mūsų vieną Tėvynę – Lietuvą! Tai turėtų lenkams patarti, kartojame ir pabrėžiame, žmogiškas savisaugos instinktas.
Jeigu ir šiandien lenkai nenorėtų nei lietuvių tautos teisių bei troškimų, nei naujo gyvenimo suprasti, jei ir šiandien jie nenorėtų nusileisti į realią žemę iš savo mocarstvinių fikcijų ir atmestų jiems tiesiamą taikią bendradarbiavimo ranką, tai galėtų išsekti ir lietuviška kantrybė, kurios užteko per kelis šimtmečius. Viskam yra ribos.
Pastangos kartoti senas klaidas Lietuvos lenkams jau nieko gero negali duoti. Lietuviai nenori, kad lenkams, ypač Lietuvos lenkams, būtų bloga. Dabar nuo pačių lenkų priklausys, kurį kelią jie pasirinks: bendrai su lietuvių tauta šviesesnio rytojaus kūrimą ar iš praeities nesąmonių kylančias nelaimes.
Jokia pusiaukelė čia nebeįmanoma, jokiems svyravimams nebėra laiko.
Lietuviai nebėra kažin kokie nelyginant baudžiauninkai, kurie savo kruvinu darbu globotų, šelptų, maitintų savo tėvynės atskalūnus.
Jeigu lenkai ir dabar nepasistengtų suprasti lietuvių tautos, tuo būdu ir savo pačių uždavinių bei pareigų, jei jie ir dabar nepanorėtų nusileisti iš savo didybės abstrakcijos į realią žemę, lietuviai būtų priversti laikyti juos nepagydomais ligoniais.
Lietuvis paskutinį kartą siūlo: supraskite ir susipraskite!
Nuotraukoje: lietuvių literatūros klasikas Balys Sruoga, šio nepaprastai įdomaus, gilaus ir išsamaus teksto autorius. Kur ir kodėl buvo parašytas ši apžvalga? Jurgio Plieninio slapyvardžiu pasirašyta žymaus lietuvių rašytojo Balio Sruogos knygelė „Paskutinė kryžkelė. Lietuvio žodis lenkui“ pirmą kartą pasirodė 1940-aisiais metais. Joje su inteligento humanisto susirūpinimu apžvelgtas ilgaamžis lietuvių ir lenkų santykių kelias ir gyvenimas unijinėje valstybėje iki natūralaus unijos žlugimo. B. Sruogos raštuose dar neskelbtas publicistinis tekstas – tai viltingas laiškas, raginantis ir į istoriją, ir į ateitį pažvelgti taip, kad kaimynai galėtų gyventi ir oriai, ir teisingai.
Informacijos šaltinis – „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.
2014.07.12; 10:58
