Bankrotai ir „domino efektas“


Print

Vienas tokių pavyzdžių – UAB „Altesta“ (buvusi UAB „Ritesta“) ir jo vadovas R. Benevičius, kuris vadovauja ir kitoms įmonėms: UAB „Durisolis“, UAB „Durisolis ir partneriai“, taip pat yra siejamas ir su UAB „Durisolio statybinės medžiagos“ veikla. Prieš įmonei iškeliant bankroto bylą, buvo stengiamasi nuslėpti tikruosius jos veiklos rodiklius, kad ir toliau būtų sudarinėjami sandoriai, kurių įmonė, be abejo, vėliau nesugebėjo įvykdyti. „Bankroto administratoriumi šioje byloje paskirta įmonė UAB „Avere“, kurios vadovas neoficialiais duomenimis yra R. Benevičiaus geras pažįstamas, tad sunkiai tikėtina, kad šioje bankroto byloje bus laikomasi visų procedūrinių taisyklių ir kad kreditoriai atgaus jiems teisėtai priklausančius pinigus.

 

Aurelijus VAŠKYS

Ekonominės krizės metu bankrotų skaičius auga geometrine progresija. Tai visiškai suprantama, kadangi vieno ūkio subjekto nemokumas neišvengiamai paliečia kitus ūkio subjektus, kurie negalėdami atgauti skolų iš bankrutuojančio skolininko savo ruožtu nesugeba įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir taip pat būna priversti bankrutuoti (vadinamasis „domino efektas“).

Bankrotas – žlugimas ar nauja galimybė?
Jau praėjo 16 metų nuo vieno iš Lietuvos ekonomikos raidai reikšmingesnių įvykių, kai pertvarkant šalies ūkį veikti rinkos ekonomikos sąlygomis buvo priimtas pirmasis Įmonių bankroto įstatymas ir taip sukurta nemokumo reguliavimo sistema. Per šiuos metus įstatyminė bazė daug kartų keista ir tobulinta, o ir dabar procesas nėra sustojęs – nuolat rengiamos atitinkamų straipsnių pataisos. Nepaisant to, sudėtingėjant ekonomikos sąlygoms ir keičiantis konkurencijos „žaidimo taisyklėms“, bankroto procesas dažnai vilkinamas, neretai jam pritrūksta skaidrumo ir viešumo. Tiek Europos Sąjungoje, tiek Lietuvoje siekiama, jog bankroto procesas būtų vertinamas ne kaip įmonės žlugimas, bet kaip galimybė pradėti naują verslą. Toks požiūris atveria naujas perspektyvas ne tik sąžiningiems verslininkams, bet ir nusikalstamiems įmonių vadovų veiksmams (skolininko nesąžiningumui, turto iššvaistymui, apgaulingam apskaitos tvarkymui, apskaitos dokumentų slėpimui, sunaikinimui ar sugadinimui ir kt.), kuriais siekiama inicijuoti bankrotą ir išvengti finansinių įsipareigojimų kreditoriams: verslo partneriams, darbuotojams, valstybinėms institucijoms.

Skęstantieji dažnai griebiasi ne šiaudo, o verslo partnerių
Pagrindinis bankroto instituto tikslas yra kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga – jiems sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto ir finansų. Kitas tikslas – apsaugoti pačios įmonės interesus, kad esant galimybei būtų atkurtas finansinis jos stabilumas. Minėtųjų tikslų efektyvumą turėtų užtikrinti įstatymas, tačiau piktnaudžiaudami tyčiniais bankrotais, skolose skęstantys verslininkai pamina ne tik įstatymo, bet ir verslo etikos normas: lyg šiaudo griebiamasi savo verslo partnerių, taip pasmerkiant juos žlugimui. Neretai sąvoka „bankrotas“ slepia nesąžiningų ir apsukrių verslininkų gerai apgalvotus veiksmų planus, kuriais siekiama asmeninės finansinės naudos arba verslo partnerio žlugimo. Tokių ir panašių „scenarijų autoriai“ kuria skolininkų grandines dažnai išvengdami ne tik teisinės atsakomybės, bet ir finansinių nuostolių. Taigi įmonei bankroto grėsmė gali kilti ne tik tais atvejais, kai ji yra tiesiogiai nemoki, tačiau ir dėl kitos įmonės mokėjimų sustabdymo, jos nemokumo ar sąmoningo siekio sužlugdyti konkurento verslą ir pašalinti jį iš rinkos. O ypač rizikuoja tie verslininkai, kurie yra priklausome nuo pastovių piniginių aktyvų ir kuriems yra priimtini klientų atidedami mokėjimai. Tokie verslininkai tampa fiktyviai įsteigtų įmonių aukomis, nes jų produkciją parduodama už žemesnę nei rinkos kainą. „Susidūrus su tokia situacija verslininkai nesulaukia ne tik atidėto mokėjimo, bet ir prekių paklausos, nes apsukrūs verslininkai iškraipo rinkos kainas. Be to nuostolius pagilina ir finansiniai įsipareigojimai prekių tiekėjui.

„Tokias ir panašias problemas savo verslo klientams ir partneriams kelia ir patikimų įmonių vardu prisidenginėjančios bendrovės kaip pavyzdžiui UAB „Bmw bazė“, kuri, pasinaudojusi žinomu patikimu prekiniu ženklu, sudarinėjo įvairius sandorius, o už jai suteiktas prekes ir paslaugas piktybiškai vengia atsiskaityti. Šimtatūkstantines skolas turinčios bendrovės vadovai ir toliau rūpinasi savo gerbūviu bei statosi nuosavus namus. Turėtų sunerimti ne tik šios įmonės kreditoriai, bet ir BVM prekinio ženklo savininkai – įsitikinęs „SIB“ direktorius A. Čelkonas.“

Tyčinio bankroto būdų įvairovė
„Bankrotas visada buvo interesų derinimo priemonė. Bankroto atveju būtina subalansuoti tiek kreditorių, tiek skolininko interesus. Kadangi bankroto procedūros vykdomos skolininko turto atžvilgiu ir jis turi aiškų interesą bankroto procese, jam suteiktos pakankamos priemonės ginti savo interesus. Tačiau skolininkas jau atliko savo vaidmenį iki bankroto bylos iškėlimo, nesugebėdamas atsiskaityti su kreditoriais ir taip pažeisdamas jų teises, tad esminė reikšmė bankroto procese turėtų tenka kreditoriams – teigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos departamento direktorius docentas dr. Rimvydas Norkus.

Deja, Lietuvos bankroto teisėje kreditoriaus ir skolininko teisių balansas ne visada išlaikomas. Teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, tik tuomet, jei nustato požymius, kurie rodytų, jog įmonė bankrotą sukėlė tyčia, t.y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, nepasiteisinusi rizika, o tyčiniai įmonės veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tačiau tai įrodyti yra labai sudėtinga. Priešingai, nei kitus tyčinio bankroto požymius: blogai organizuojamą įmonės darbą, nekontroliuojamą įmonės finansinių duomenų registravimą, sudarinėjamus nuostolingus įmonei sandorius, žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti, dėl pastarųjų veiksmų įmonės gaunamą žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė arba perduodamą turtą akivaizdžiai netinkamomis (priešingomis įmonės interesams) sąlygomis.

Vienas tokių pavyzdžių – UAB „Altesta“ (buvusi UAB „Ritesta“) ir jo vadovas R. Benevičius, kuris vadovauja ir kitoms įmonėms: UAB „Durisolis“, UAB „Durisolis ir partneriai“, taip pat yra siejamas ir su UAB „Durisolio statybinės medžiagos“ veikla. Prieš įmonei iškeliant bankroto bylą, buvo stengiamasi nuslėpti tikruosius jos veiklos rodiklius, kad ir toliau būtų sudarinėjami sandoriai, kurių įmonė, be abejo, vėliau nesugebėjo įvykdyti.

„Bankroto administratoriumi šioje byloje paskirta įmonė UAB „Avere“, kurios vadovas neoficialiais duomenimis yra R. Benevičiaus geras pažįstamas, tad sunkiai tikėtina, kad šioje bankroto byloje bus laikomasi visų procedūrinių taisyklių ir kad kreditoriai atgaus jiems teisėtai priklausančius pinigus. Deja, bet tokie įrodymai kaip nuostolingų sandorių, žinant, kad įmonė negalės jų įvykdyti, sudarinėjimas ne visada yra pakankamas įrodymas asmeninei vadovo kaltei nustatyti. Tad prašytume, kad į tyrimą įsitrauktų teisėsaugos institucijos. Tai galbūt vienintelis šansas kreditoriams atgaut savo skolas.“ – „SIB“ direktorius A. Čelkonas“.

„SIB“ vadovo teigimu, uždaroji akcinė bendrovė atsako tik savo turtu, tad kai kurių įmonių vadovai nesibaimina asmeninės atsakomybės, nes sandorių vertė yra kur kas didesnė už jų įmonės turtą.

„Šiuo metu siekiame informuoti verslininkus apie panašų atvejį. Įmonei, kuri dukart keitė savo pavadinimą („Valterma“, „Ekselkomas“), o šiuo metu yra pasivadinusi UAB „City Co“, yra iškelta bankroto byla. Kol galbūt bus aiškinamasi, tyčinis ar netyčinis tai bankrotas, kreditoriams siūlome nedelsiant kreiptis į bankroto bylos administratorių. Įmonės direktorius Š. Perminas taip pat vadovauja įmonėms „City company projektavimas“, „Cityco investicijos“, „Urbanpolis“ – praneša „SIB“ vadovas A. Čelkonas.

Kitas sukčiavimo bankrotu atvejų – akcijų perleidimas fiktyviam investuotojui ar asocialiam asmeniui. Kuomet siekdami atsikratyti skolų ir nenorėdami, kad įmonės vardas būtų siejamas su abejotina reputacija turinčia bendrove, apsukrūs verslininkai renkasi paprasčiausią kelią – traukiasi iš įmonės, akcijas parduodami „fiktyviam“ investuotojui, neretai tiesiog asocialiam asmeniui.

„SIB“ atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog bendrovė „Miesto klubas“ (vadovas S. Visockis) siekdama išvengti didelių finansinių nuostolių įmonės akcijas perdavė asocialiam asmeniui R. Žvikui. Susisiekus su buvusiu R. Žviko darbdaviu paaiškėjo, jog įmonėje jis dirbo tik pagalbiniu darbuotoju, o be to neatsakingai žiūrėjo į pavestas pareigas ir dažnai girtavo.

Tokiais ir panašiais atvejais vengiama pateikti ataskaitas kreditoriams, stengiamasi nuslėpti bet kokias blogas tendencijas įmonėje, siekiant sudaryti įspūdį, kad įmonė neturi finansinių problemų. Skolininkai dažnai bando perkelti atsakomybę buhalterinių paslaugų įmonėms, kurių paslaugomis naudojasi. Tačiau jos nėra atsakingos už įmonės skolininkės sprendimus ir apie jų sukčiavimo atvejus dažnai nieko nežino, o neretai ir pačios nesulaukia apmokėjimų.

Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis nagrinėjant bankroto procedūrų trukmę matyti, kad dažniausiai bankrotas tęsiasi apie dvejus (41 proc. įmonių) arba trejus (26 proc. įmonių) metus. Kaip žinia, teisminiai procesai šiais laikais brangiai kainuoja, tad tokiais atvejais inicijuodami bankroto bylas su tikslu ne apginti savo teises, o pašalinti iš rinkos konkurentą, nesąžiningi verslininkai pasiekia, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, areštuotų visas skolininko pinigines lėšas ir turtą. Taigi net ir moki įmonė tokiu būdu gali būti privedama prie bankroto ir atsiranda pagrindas kelti bankroto bylą.

Statistika liudija nebaudžiamumo faktą
2008 metais bankrotai pasiekė didžiausią skaičių per pastaruosius 15 metų – bankrutavo 928 įmonės. Šis skaičius palyginus su 2007 m. išaugo 53,1 proc. 2008 m. pradėtų bankroto procesų pagal įmonių veiklos rūšis analizė rodo, kad daugiausia bankrutavo prekybos – 269 (29 proc.) ir apdirbamosios gamybos – 217 (23,4 proc.) įmonių.

Statistika liudija nebaudžiamumo faktą – nors pradėtos dešimtys ikiteisminių tyrimų dėl galimo sukčiavimo ir fiktyvaus bankroto, tik vienetai baudžiamųjų bylų pasiekia teismą.

„Jei pažiūrėtume į oficialią statistiką, tyčiniai bankrotai sudaro labai mažą dalį, vos vienas kitas. Tačiau šie duomenys anaiptol neatspindi tikrovės. Kodėl? Pirmiausia, įrodyti tyčinį bankrotą yra labai sudėtinga: būtina atlikti auditą, detalią analizę, surinkti daugybę įrodymų – tad daugelis kreditorių, baimindamiesi papildomų išlaidų ir nebūdami tikri dėl sėkmingos bylos baigties, net neketina inicijuoti bylos. Kitas itin svarbus aspektas – siekiant įrodyti tyčinį bankrotą, reikia tam tikrų teisėsaugos institucijų išvadų. Tačiau teisėsaugos pareigūnų vaidmuo šiose situacijoje yra itin pasyvus. Kreipiantis į šias institucijas, dažniausiai gaunamas raštiškas atsakymas, jog neįmanoma pradėti tyrimo dėl įrodymų stokos arba argumentuotai atsakoma, jog civilinių santykių ginčus nagrinėja tik teismas“ – teigia „SIB“ direktorius A. Čelkonas.

UAB „Skolų išieškojimo biuras“
El. paštas:
biuras@sib.lt
Telefonas: (8 – 5) 273 84 69
Faksas: (8 – 5) 273 84 66
www.sib.lt


Prisijunkite prie diskusijos