Sekmadienį vakare, stebėdamas “Lietuvos ryto” televiziją, išgirdau pikantišką naujieną. Toji žinia – verta dėmesio. Tiesiog verta įsiminti, kaip kartais lengva vienu – kitu pasirodymu internetinėje erdvėje sukelti milžinišką visuomenės susidomėjimą. Neįvardinta, autorystę slepianti kūrybinė grupė sukūrė vos keliolika minučių tetrunkantį, užtat sensacingą ir, galima spėti, didelį poveikį turėsiantį videofilmuką.
Vaizdai, kurie ten užfiksuoti, ne itin malonūs. Mat rodoma psichiatrinė ligoninė su joje keistai, neadekvačiai, atstumiančiai besielgiančiais pacientais bei medikais. Ten – nieko gražaus, patrauklaus. Tačiau negalėčiau sakyti, jog siužetas tėra beprasmis pasikraipymas prieš televizijos kameras. Videosiužetas nuo pradžios iki galo persunktas politika.
Tik pamanyk: psichiatrinės ligoninės pacientas tvirtina, jog rinkimų metu balsuosiąs būtinai už Vladimirą Putiną, jis taip pat bando rišliai, įtikinamai paaiškinti, kodėl pasirinksiąs būtent dabartinio Rusijos premjero kandidatūrą. Argumentai – daugiau idiotiški, nei racionalūs.
Tokia agitacija Kremliaus elitą turėtų siutinti. Potekstė – akivaizdi. Jei psichiatrinių įstaigų ligoniai mano, jog V.Putinas – jų herojus, kurį būtina mylėti ir gerbti, vadinasi, visiems likusiems, t.y. tiems, kurie nepriklauso psichiatrinių ligoninių kontingentui, privalu balsuoti prieš V.Putiną. Akivaizdžiausia antiputiniška reklama. Beje, ši mintis sudėliota aiškia, visiems suprantama kalba. Kūrybinės grupės sumanymą perprasti pajėgus ir profesorius, ir net vidurinio išsilavinimo neturintis vaikėzas.
Jau dabar lengva prognozuoti, jog youtube internetinėje erdvėje atsidūręs agitacinis – reklaminis – muzikinis filmukas, kurio kūrėjai tyčiojasi iš V.Putino, sulauks milžiniško visuomenės populiarumo ir dėmesio. Daug interneto gerbėjų, o tai – tūkstančiai žiūrovų, būtinai jį peržiūrės. Peržiūrės taip godžiai, kaip godžiai šiandien peržiūrimas mėgėjiška kamera nufilmuotas ir taip pat internetinėje youtube erdvėje paskelbtas filmukas apie Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio sulaikymą.
Libijos siužete nieko ypatingo nerasite. Atvirai kalbant, net sunku susigaudyti, kas ką ten veikia. Tačiau iš gausių rankų judesių ir triukšmo, jei visa toji medžiaga nėra falsifikacija, galima susidaryti įspūdį, jog Libijos diktatorius tiesiog buvo nužudytas tų, kurie sučiupo jį, besislapsčiusį kanalizacijos vamzdyje. Gilios potekstės Libijos siužete ieškoti neverta. Tiesiog parodyta, kaip savo gyvenimą baigia tie, kurie šalį geležiniu kumščiu valdo daugiau nei keturiasdešimt metų iš eilės.
Tačiau jei siužetas apie “rusiškąjį beprotnamį, kurio pacientai myli V.Putiną”, kenkia dabartinio Rusijos premjero reputacijai, tai Libijos siužetas nepalankus “diktatorių nuversti siekusioms jėgoms”. Peržiūrėjus videofilmuką, įamžinusį, kaip suimamas M.Kadafis, akivaizdu, kad diktatorius greičiausiai buvo mušamas. Žiauriai mušamas. Jau dabar toji M.Kadafio egzekucija sulaukė gausių komentatorių, esą demokratijos siekusieji Libijos žmonės mažai kuo skiriasi nuo pačių diktatorių. O kas bus vėliau, kai siužetą peržiūrės dar keli šimtai tūkstančių žiūrovų visame pasaulyje? Negatyvus smūgis Vakarų demokratijos įvaizdžiui – garantuotas. Po to galima organizuoti dešimtis kompetetingų komisijų ir rengti dešimtis išsamių, nepriklausomų tyrimų bei spaudos konferencijų apie demokratiškas diktatoriaus žuvimo aplinkybes. Bet visuomenė jau turės susiformavusi savo nuomonę, kurios neiškirsi jokiu kirviu, neišdeginsi jokia ugnimi. Ir ji greičiausiai nesutaps su oficialiomis išvadomis.
Na, Libija – toli. Rusija – kur kas arčiau ir svarbiau. Todėl būtų labai įdomu patirti, kokį realų poveikį siužetas apie V.Putino gerbėjus iš psichiatrinės ligoninės turės internetu besinaudojančiai Rusijos visuomenei. Išmanyti minios psichologiją – ne taip paprasta. Minios psichologijos neperpratę politikai dažniausiai sulaukia priešingo rezultato. O juk kartais įmanoma ir minimaliomis pastangomis pasiekti įspūdingų rezultatų.
Štai žymiojo psichologo Gustavo Le Bone knygoje “Minios psichologija” aprašytas epizodas, kaip vienam advokatui kadaise į savo pusę pavyko patraukti itin priešiškai nusiteikusį teismo prisiekusiųjų atstovą. Neigiamą nuomonę apie advokato ginamąjį susidaręs prisiekusysis sėdėjo teismo salėje prieš pat langą. Diena pasitaikė saulėta. Prisiekusiojo pareigas atliekančiam atstovui buvo itin nepatogu, nes saulė švietė tiesiai į akis. Dėstydamas teisėjams savo poziciją prisiekusysis turėdavo prisimerkti arba nepatogiai pakreipti galvą.
Šios “smulkmenos” niekas nepastebėjo ir todėl nepasiūlė labiau užtraukti užuolaidos. O advokatas – pastebėjo. Jis teismo posėdžio metu, visiems girdint, paprašė pareigūnų, kad būtų užtraukta užuolaida. Advokatas akcentavo, kad prisiekusiųjų lyderiui labai nepatogu dėstyti savo kritiškus argumentus, kai į akis spigina vidurdienio saulė. Ši tarsi nereikšminga paslauga kardinaliai pakeitė prisiekusiųjų lyderio poziciją. Jis staiga perėjo į minėto advokato pusę. Vien dėl to, kad šis … paprašė užtraukti užuolaidą.
Gustavo Le Bone aprašytąjį epizodą prismenu būtent dabar, išvydęs nedidelės trukmės videofilmuką apie V.Putiną gerbiančius psichiatrinių pacientus. Sutikite, kiek kartais mažai betrūksta, kad būtų laimėta informacinė pergalė prieš, regis, neįveikiamą oponentą ar priešininką. Žinoma, V.Putinas vis tiek bus išrinktas Rusijos prezidentu dar mažų mažiausiai vienai kadencijai. Tai – akivaizdi aksioma, nepriklausanti nuo jokių videosiužetų ar videofilmų, demonstruojamų televizijose ar internetiniuose portaluose. Realusis Rusijos valdovas visus svarbiausius politinius, ekonominius ir žvalgybinius svertus suėmęs į savo rankas, ir čia neįmanomi jokie netikėtumai ar sensacijos. Lietuviškosios “Maximos” žargonu tariant, V.Putinas apie viską pagalvojo, viską numatė.
Tačiau intelektualai, bandydami visuomenei pateikti savo tikrai gražias, prasmingas, pagirtinas idėjas, mano supratimu, neturėtų pamiršti ir mažyčių, primityvių, nieko bendro su solidumu neturinčių provokacijų, rengiamų “tos pačios visuomenės labui”. Galbūt priemonės ne itin malonios, tačiau kai kada – būtinos, neišvengiamos. Vaizdžiai tariant, kartais susidaro situacija, kai “tikslas tikrai pateisina priemones”. Norint patraukti savo pusėn visuomenę dažnusyk neužtenka solidžių seminarų, tenka griebtis pačių netikėčiausių priemonių.
Esu RTVi kanalo gerbėjas. Stengiuosi nepraleisti ypač tų “Kod dostupa”, “Klinč” ar “Osoboje mnenije” diskusinių laidų, kuriose savo pozicijas dėsto rašytojai, žurnalistai, disidentai, opozicionieriai Leonidas Mlečinas, Valerija Novodvorskaja, Julija Latynina, Leonidas Radzichovskis, Borisas Nemcovas ar Garis Kasparovas. Puikūs ginčai, įtikinami argumentai, nepaneigiami faktai. Kad ir apie tą patį Rusijos valdovą V.Putiną.
Kiek tūkstančių sykių išsamiai, argumentuotai, įtikinamai įrodinėta, kodėl negalima Vladimiro Putino dar sykį sodinti į prezidento krėslą ir kuo šis žingsnis pavojingas pačiai Rusijai. Kiek tūkstančių valandų sugaišo kandžių žodžių kišenėje neieškanti V.Novodvorskaja ar temperamentingasis pasaulio šachmatų čempionas G.Kasparovas, pasakodami apie V.Putino veiksmų pragaištingumą Rusijos ateičiai? O rezultatas – ne itin džiuginantis. Tiksliau tariant, poveikis visuomenei – ne itin ryškus. Jokiu būdu netvirtinu, jog intelektualios “Osoboje mnenije” laidos apie V.Putino režimo pragaištingumą – nereikalingos, neveiksmingos. Tačiau noriu pastebėti, jog ir videofilmukas apie rusiškąją psichiatrinę ligoninę, balsuojančią už “didžiai gerbiamą draugą V.Putiną”, turės įtakos visuomenės nuomonės formavimui. Ir tikriausiai – ne tokį jau mažą. Tad kodėl populiarinant intelektualųjį produktą nepasinaudoti primityviomis provokacijomis?
Esu iš tų, kurie mano, jog, siekiant sudominti visuomenę reikšmingais dalykais, vien tradicinių priemonių nebeužtenka. Na ir kas, kad rengiame ilgai trunkančias mokslines konferencijas, seminarus ar forumus. Omenyje turiu kad ir spalio 20-ąją Vilniuje organizuotą forumą „Nacionalinė kultūra ir tapatybė kaip pagrindinis nacionalinio saugumo rūpestis šiuolaikiniame pasaulyje” arba spalio 22-ąją įvykusią konferenciją “Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo”.
Vienu atveju konferenciją organizavo Tautininkų sąjunga, Tautinės politikos institutas ir Mokslininkų rūmai. Kitu – asociacija “Nepartinis demokratinis judėjimas”. Štai spalio 22-osios renginio organizatoriai, anonsuodami savo renginį, skelbė, kad “konferencijoje bus siekiama aptarti sąlygas, kuriomis galima būtų įveikti sisteminę Lietuvos krizę, koks galėtų būti nevyriausybinių organizacijų, profesinių sąjungų, mokslo, verslo bendruomenių ir kiekvieno piliečio indėlis stiprinant valstybę, bus pristatomi Lietuvos teismų sistemos tobulinimo siūlymai, aptariami socialinės atskirties mažinimo, nevyriausybinių organizacijų stiprinimo klausimai, jaunų žmonių Lietuvoje perspektyvos”.
Nieko panašaus surengtuose pasisedėjimuose neteko išgirsti. Jokių naujų idėjų, jokių naujų išeičių. Tiesiog dalyviai dar sykį smulkiai išvardino, jų manymu, šiandieninės visuomenės bėdas. Tačiau plano, kaip įveikti nūdienos skaudulius, nepateikė. Jei tautininkų lyderis parlamentaras Gintaras Songaila bent jau prisipažino, kaip sunku išsiaiškinti, ką privalu nuveikti, siekiant reikšmingiems darbams buriant visuomenę, tai Vilniaus universiteto Studentų atstovybės vadovas, pompastiškai pasivadinęs prezidentu, kaip profesionalus demagogas vien tik “pilstė iš tučio į kiaurą”.
Šitaip tvirtindamas nesidžiaugiu minėtų konferencijų nesėkme. Ir vis dėlto man keista, kad jos ir toliau intensyviai kepamos kaip blynai, nors labiau primena bendraminčių diskusijas, rengiamas … negyvenamoje saloje. Juk nauda – labai panaši. Minimali. Kodėl nenorima suvokti, kad net rimti pokalbiai apie rimtus reikalus vien tik saviškių būrelyje, kai tavęs negirdi nei oponentai, nei valdžia, nei žiniasklaida, – tik pragaištingas laiko gaišinimas? Galima ir dar griežčiau pasakyti: pasikartojančiomis nuobodžiomis konferencijomis įmanoma atbaidyti net potencialius gerbėjus. Svyruojantis žmogus, atėjęs į keletą tokių renginių ir išvydęs, jog viskas kartojasi “kaip diena ir naktis”, trečią kartą jau gali ir nebeatvykti.
O juk priemonių, kaip visuomenę sudominti svarbiais dalykais, tikrai esama. Tereikia ieškoti. Visuomet prisimenu skandalingąjį Vilniaus mero Artūro Zuoko pasivažinėjimą šarvuočiu per neleistinoje sostinės vietoje pastatytą seną automobilį. Dauguma mūsų jau pasakė – kvailas žingsnis. Be abejo, toks elgesys priskirtinas serijai “Kvailiausi rimtus postus užimančių pareigūnų sprendimai”. Juk greičiausiai visi esame matę bent vieną televizijos serialo “Kvailiausi Amerikos banditai”, beje, pritraukiančio milijoninę žiūrovų auditoriją, ištrauką. Tad kodėl negalėtų būti sukurtas serialas apie kvailai, iššaukiančiai besielgiančius politikus: Vilniaus meras A.Zuokas Vilniaus gatvėmis važinėja šarvuočiu, Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis studijoje muša oponentą, Armėnijos sostinės Jerevano meras kimba į atlapus konkurentui…
Galų gale dar neaišku, kas čia kvailesnis. Juk apie šarvuočiu linksmai pasivažinėjusį Vilniaus merą sužinojo visas pasaulis, apie šį poelgį savo nuomonę tarė ir Lietuvos stambioji žiniasklaida, negalėdama nereaguoti į pasaulio informacinių agentūrų pranešimus. O štai apie, mano įsitikinimu, tikrai prasmingą diskusiją “Nacionalinė kultūra ir tapatybė kaip pagrindinis nacionalinio saugumo rūpestis šiuolaikiniame pasaulyje” sužinojo geriausiu atveju vos keli šimtai žmonių. Net ir Lietuvos mastu – labai mažai. Graudžiai mažai.
Kokias išvadas derėtų padaryti? Prisiminkime garsųjį Bogotos merą Antaną Mockų. Sprendžiant iš pranešimų žiniasklaidoje A.Mockus – populiarus politikas mums nepažįstamoje Kolumbijoje. Ne populistas, ne demagogas, o aukštąjį išsilavinimą turintis intelektualas. Beje, praktikas. Iki jo niekas nepajėgė pažaboti nusikalstamumo žiauriais nusikaltimais garsėjusioje Bogotoje. O lietuvis A.Mockus – sugebėjo. Žodžiu, šaliai, kurios piliečiu jis yra, A.Mockus atnešė realios, apčiuopiamos naudos. Bet A.Mockaus kelias į politiką nebuvo lengvas. Norint tapti Bogotos meru pirmiausiai reikėjo išgarsėti. Tradiciniais būdais apie save pranešti kolumbiečiams buvo velniškai sudėtinga. Reikėjo ieškoti originalių išeičių. Išeitis buvo rasta. Universiteto dėstytojas studentų sausakimšoje auditorijoje nusimovė kelnes ir studijuoti tingintiems studentams parodė užpakalį. Štai tada ir išgarsėjo, tapo žinomas. Svarbu pažrėžti ir aplinkybę, jog po to akibrokšto A.Mockų pradėjo gerbti ir Kolumbijos studentija.
O dabar susimąstykime, kaip A.Mockaus likimas susiklostytų, jei jis nebūtų parodęs užpakalio? Greičiausiai Bogotos meru būtų tapęs kas nors kitas. Tad tokiais atvejais visuomet klausiu esminio dalyko: ar šokiruojantis, neįprastas, ne itin solidus elgesys daromas vardan kvailiojimo, asmeninių interesų ar visuomenės labui. Jei dėl pasivažinėjimo šarvuočiu sukauptą žinomumą A.Zuokas panaudos sostinės labui, – tegul važinėja šarvuočiu ir ateityje. Jei tas žinomumas bus išbarstytas siauriems asmeniniams reikalams, – liūdna.
Žvelgiant į šių dienų realijas turėtų būti suprantama ir trumpam paskleista tikrovės neatitinkanti žinia apie “Lietuvos ryto” internetinės versijos redaktoriaus Rimvydo Valatkos pagrobimą. Žvelgiant iš teisininkų ir moralistų pusės, taip elgtis negalima. Bet žvelgiant pragmatiškai ši informacinė provokacija privertė visuomenę ir vėl garsiau kalbėti apie minėtą politikos komentatorių bei leidinį, kuriame jis dirba. O tai greičiausiai reiškia, kad bent jau internetinės lrytas.lt versijos tiražas šoktelės į viršų.
Šiandieniniame pasaulyje – daug kvailų, nepriimtinų, primityvių, smerktinų reiškinių. Tačiau tautai reikšmingų konferencijų rengimas pustuštėse salėse, nesirūpinant, kaip sudominti plačiąją visuomenę, kaip pritraukti žiniakslaidos atstovus, – taip pat labai keista ir abejotina veikla. Kartais net atrodo, jog “kai kurie aktyvistai specialiai siekia kelti triukšmą taip, kad tik kuo mažiau juos išgirstų, kuo mažiau jais susidomėtų, kuo mažiau prie jų prisijungtų”.
Nuotraukoje: komentaro autorius, portalo Slaptai.lt ir laikraščio “XXI amžius” žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.10.25
