Nors dar vasario viduryje buvo skelbiama, kad kovo pradžioje bus teikiamos kandidatūros į itin svarbių valstybės institucijų – Valstybės saugumo departamento ir Generalines prokuratūros vadovų postus, tačiau dabar aiškėja, kad šis procesas gali užsitęsti. Kol kas dar nesutampa prezidentės D.Grybauskaitės ir kai kurių Seimo atstovų pozicijos dėl kandidatų į šiuos svarbius postus. Tikimasi, kad vis tik pavyks pasiekti kompromisus.
Po pagarsėjusių Seimo nario Lino Karaliaus klajonių po užsienį estafetę jau perima kiti politikai. L.Karalius nuo 2009 metų gruodžio pabaigos daugiau nei mėnesį šlaistėsi po užsienį, praleisdamas Seimo posėdžius. Per tą laiką jis su drauge pabuvojo Tailande, Kambodžoje, Singapūre, ir grįždamas į Lietuvą, dar kelioms dienoms užsuko į Maskvą.
Populiariame socialiniame interneto tinklalapyje ,,Facebook” buvo pateikiami ir L.Karaliaus kelionių įspūdžiai. Jis keliavo po naktinius klubus ir restoranus, naktimis vaikščiojo po Tailando miestus, žiurėjo įvairius erotinius šou. Dabar šis veikėjas visaip teisinasi, neva dėl visko kalti politiniai oponentai. Bet ,,Karaliaus sindromas” ir toliau plinta. Seimo narys Vincas Babilius buvo išsirengęs į prabangią kelionę po Šveicariją ir kitas šalis. Kitas Tautos prikėlimo frakcijos veikėjas – aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas dešimt dienų keliavo po Ispaniją ir Italiją. Savaitę pabuvęs Lietuvoje, jis jau kelia sparnus kelionei į Afriką. Tad kai kuriems valdžios veikėjams krizės nematyti. Ne krizė, o kažkoks klestėjimo metas.
O savivaldos srityje klestinčius abejotinos reputacijos valdininkus sunku sutramdyti ir sąžiningiems merams. Tam, kad būtų galima pažaboti tokius veikėjus, trūksta ir įstatymų galios. Kauno meras A.Kupčinskas vertinamas kaip padorus politikas, siekiantis pažangių permainų. Bet Kauno savivaldybėje įsigalėjusį šešėlinį klaną sutramdyti sunku. Kauno savivaldybės administracijos direktorius R.Rabačius greitai bus teisiamas garsioje „tualeto už pusę milijono“ byloje. Bet ir kai kurie kiti savivaldybės pareigūnai ir šių veikėjų bendražygės bei bendražygiai yra įsipainioję į skandalingas istorijas.
Šių metų pradžioje šalies gyventojus pribloškė didžiuliai mokesčiai už šildymą. Kai kurie piliečiai už 40-65 kvadratinių metrų ploto butus mokėjo po 500-550 litų, kai kurie net daugiau po 700-800 litų. Tenka mokėti tokias didžiules sumas už šildymą, o dar daug kainuoja ir pabrangę mokesčiai už vandenį bei elektrą. Tad Lietuva pasižymi kaip energetikų reketo šalis. Tuo tarpu alternatyvių energijos šaltinių – vėjo ir saulės energetikos – vystymas beveik visai pristabdytas. Jau beveik neabejojama, kad elektra šią vasarą vėl brangs. Jos kaina gali siekti 50-53 centus. Bet tai dar ne brangimo pabaiga. Elektros kainos gali sparčiai augti ir 2011 pabaigoje – 2012 pradžioje pasiekti ir 80 centų ribą. Tad Lietuvai vėl gresia „balanos gadynė“.
Tokių energetikos bendrovių kaip „Energetikos tiekimo bazė“ (ETB) veikla kupina paslapčių. Olgos ir Sergejaus Rusakovų valdoma įmonė artimai susijusi su kai kuriais įtakingais politikais. ETB veiklą 2003-2005 metais tyrė ir VSD pulkininkas V.Pociūnas. Tyrimo metų nustatyta, kad ETB galimai susijusi su mokesčių slėpimu stambiu mastu. Greta šios bendrovės veikė ir ofšorinė įmonė ,,Olgser incorporeted”, per kurią vyko galimai tamsūs sandėriai. Bet V.Pociūnui šio tyrimo taip ir nebuvo leista užbaigti.
Partijų finansavimas išlieka viena iš opių Lietuvos problemų. Tai, kad partijas finansuoja skandalingi oligarchai, o kai kuriose partijose egzistuoja „juodosios kasos“, iš kurių padengiama didelė dalis partijų išlaidų, apmokamos spaudoje pasirodančios užsakomųjų straipsnių serijos, televizijos laidos ir įvairūs renginiai, yra jau tapę mūsų krašto politinės virtuvės kasdienybe. Lietuvos vyriausybėje 2001-2008 metais pirmuoju smuiku griežusi socialdemokratų partija visą šį laikotarpį buvo gausiai finansuojama iš „Dujotekanos“ lėšų. Ta pati „Dujotekana“ gausiai finansavo ir kai kurias kitas partijas – Liberalų ir centro sąjungą, Naująją sąjungą, Valstiečių liaudininkų partiją.
„Juodųjų kasų“ iždas didele dalimi pasipildo iš dujų ir naftos verslo bendrovių gaunamomis lėšomis. Kadangi partijų finansavimas yra šiek tiek ribojamas, tai didelė dalis partijų veiklai skiriamų pajamų atkeliauja per „šonines duris“. Didįjį dujų ir naftos verslą kontroliuojančių oligarchų ir kai kurių politikų bei teisėsaugos pareigūnų itin artimi ryšiai užsimezgė dar prieš daugelį metų. 1995 metais verslininkai Sigitas ir Gintautas Čiapai bandė perimti dujų importo kontrolę. Tačiau su korumpuotų politikų ir teisėsaugos pareigūnų pagalba šioje itin pelningoje srityje įsigalėjo kita grupuotė, kurios branduolį sudarė V.Uspaskichas, R.Stonys, A.Bosas ir M.Gusiatinas. Bet vėliau tarp šių veikėjų prasidėjo įvairūs nesutarimai. Taip 2000 metais atsirado „Dujotekana“, kurios pagrindiniais akcininkais tapo R.Stonys ir KGB majoras P.Vojeika. Dar vienas iš „Dujotekanos“ steigimo iniciatorių – KGB majoras V.Akulovas buvo nustumtas į šalį. Įsižeidęs dėl to, jis noriai bendradarbiavo 2004 – 2006 metais V.Pociūno, K.Braziulio, V.Damulio ir kitų VSD pareigūnų vykdytame tyrime, atskleidė daug svarbių detalių apie „Dujotekanos“ steigimo aplinkybes. 2007 metų kovo mėnesį V.Akulovas staiga mirė. Ši mirtis gana paslaptinga. Šiuo metu „Dujotekanos“ akcininkų sąraše yra vienas iš artimiausių V.Uspaskicho bendražygių R.Ruškulis, valdantis 4 procentus šios bendrovės akcijų.
Dar viena kai kurių partijų „aukso gysla“ – kyšiai ir kontrabanda. Įtakingi politikai ima kyšius, ir dalį tokių būdu gautų pajamų skiria partinei veiklai. Liberalų ir centro sąjungos veikėjai jau gerokai pasižymėjo tokioje šešėlinėje veikloje. LCS atstovavusio Trakų mero V.Petkevičiaus ir kelių jo bendražygių veiklos tyrime buvo nustatyta, kad dalį iš kyšių gaunamų pajamų jie skirdavo partinei veiklai vystyti. Ir neseniai plačiai nuskambėjusioje sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko kyšininkavimo istorijoje buvo minimi šešėlinio partijos finansavimo atgarsiai. O kai kurių Lietuvos regionų politikai yra artimai susiję su kontrabandos tinklų organizatoriais.
O tam, kad butų pažaboti korumpuoti politikai ir juos per finansinės paramos srautus valdantys oligarchai, reikia esminės teismų sistemos pertvarkos. Demokratinėse šalyse teisėjai dažnai inicijuoja rezonansinių bylų tyrimus. Štai legendinis Ispanijos teisėjas Baltazaras Garsonas atskleidė ne tik savo krašte veikiančių korumpuotų politikų veiklą, bet tyrė ir įvairių skandalingų užsienio politikų veiklą – Italijos premjero S.Berluskonio aferas, kelių Argentinos politikų vykdytas pinigų plovimo operacijas. Neseniai B.Garsonas ir keli jo kolegos atskleidė Venesuelos valdžios pareigūnų ir Kolumbijos teroristinės grupuotės FARC bei baskų organizacijos ETA sąmokslą. Nustatyta, kad buvo planuojama nužudyti keliolika Kolumbijos politikų, tame tarpe ir garsų Kolumbijos lietuvių kilmės politiką, buvusį šios šalies sostinės Bogotos merą Antaną Mockų.
Lietuvoje dar tik besivystančiai demokratijai pavojų kelia kriminalizuotos elito dalies-oligarchų ir korumpuotų politikų pastangos išlaikyti esamą padėtį – tolesnį „fasadinės“ demokratijos išlaikymą. Tokia ribota demokratija yra patenkinti oligarchinės santvarkos architektai ir jų tarnai. Mūsų krašte klestinčios monopolijos ir su jomis susiję stambus kriminaliniai klanai nori, kad Lietuvoje išliktų suskaidyta luominė visuomenė, o pilietinės visuomenės židiniai negalėtų plėstis. Nes pilietinė visuomenė yra kenksminga oligarchų klasei, iš esmės turinčiai didelę įtaką politinių procesų formavimui ir viešosios erdvės hegemonijai. Lietuvoje periodiškai besilankanti žymi prancūzų istorikė ir politologė Fransuaza Tom taikliai įspėjo, kad posovietinių papročių, paremtų korupcija ir nepotizmu, išlaikymas versle ir politikoje yra kenksmingas valstybės bei visuomenės raidai. Tokie posovietiniai sindromai kompromituoja demokratinės politikos idėjas. Tada sąžiningi politikai stumiami į užribį, o politinėje sferoje vyrauja tamsių technologijų pagalba išlaikomas biurokratinis valdymo stilius. Tokios antipolitikos įtakoje valstybėje formuojasi ir antidemokratinės tendencijos – žmogaus teisių pažeidimai, periodiškai vykstančios oligarchams neįtikusių politikų, valstybės pareigūnų ir žurnalistų šmeižto kampanijos bei visur klestinti korupcija. Lietuvos didmiesčiuose vyksta nemažai korupcinių sandėrių, bet korupcija dar labiau tarpsta kai kuriuose provincijos rajonuose. Tačiau neverta pernelyg nusiminti ir nuleisti rankų. Situacija Lietuvoje primena tą padėtį, kurioje buvo atsidūrusi Vakarų Europa XIX amžiaus pabaigoje. Tada ten klestėjo oligarchija, o pažangūs politikai ir pilietiniai judėjimai kovojo su oligarchais ir korumpuotais politikais. Bet oligarchiją Vakarų Europoje palaipsniui pavyko pažaboti. Tam, kad įveiktume Lietuvos valstybėje kerojančias blogybes, reikia nebijoti tiesos ir įvardinti esančią padėtį tikraisiais vardais. Tad kalbėkime ne apie sėkmingą demokratizacijos proceso pabaigą, kaip kad bando postringauti kai kurie laukinio liberalizmo šaukliai, o pripažinkime, kad iš esmės esame tik demokratizacijos kelio pradžioje. Šiame kelyje per paskutinį dešimtmetį buvome beviltiškai įstrigę. Bet tik demokratizacijos kelias gali padėti išraizgyti Lietuvoje įsišaknijusių problemų Gordijaus mazgą.
Nuotraukoje: susikompromitavęs Seimo narys Linas Karalius.
2010.03.04
