Gelbstinti nuo užmaršties šešėlio


Print

Neseniai 500 egz. tiražu spaustuvė „Morkūnas ir Ko“ išspausdino intriguojančiu pavadinimu Pauliaus Vyturio knygą „DIALOGAS SU VIEŠPAČIU IR ŠĖTONU“.

Knygą redagavo prof. Juozas Girdzijauskas ir Danguolė Stonytė, išleido Petras Girdzijauskas-Paulius Vyturys.

Iš tikrųjų autorius nuo vaikystės dalyvavo ir iki šių dienų dalyvauja dialoge su Dievu, o į prievartinį dialogą su šėtonu buvo įtrauktas per šėtoniškos imperijos parankinius – SMERŠ, KGB, istrebitelius.

Tik atsivertus knygą, dar prieš pratarmę skaitome: „Viešpats man pagelbėjo, kai vilties nelikdavo. – Atstok, šėtone!, – tardavo Jis. Aš ir vėl atsitiesdavau.“, o pratarmę pradeda malda: „Išgirsk mus, Viešpatie, pakylėk mus, Viešpatie, iki tradicijos, kurią turėjo mūsų Tėvai ir iki to kaip jie gerbė ją ir saugojo… Pakylėk mus, Viešpatie, nuo šiol kasdien, neužmiršk mūsų vaikų, kad jie priimtų šią dovaną ir su ja gyventų per amžius.“

Autoriaus dialogas su Viešpačiu tęsiasi nuo mažumės, o priverstiniam dialogui su šėtonu, pradedant nepilnametyste, iki Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, skirta nemaža knygos dalis.

Skaitytojas, sekdamas autoriaus pėdomis, išvys vaizdingai aprašytą autoriaus tėviškę, susipažins su jo tėvais, visa šeima, šeimos, tuo pačiu ir visos visuomenės, tradicijomis, tuometine  mokykla ir tuometiniais mokytojais, o iš tikrųjų pamatys Tėvynės patriotų gimimą ir brendimą, jo ir jo bendraamžių elgesį įvairiose sovietinės priespaudos padėtyse, anot knygų serijos autoriaus Edvardo Buroko, „pūtimą prieš vėją“ – realų priešinimąsi „blogio imperijai“ pačioje jos irštvoje. Knygoje nemažai sovietinės sistemos blaivių vertinimų, gilių politinių įžvalgų, paskatų dorotis su sistemos palikimu.

Autorius, 1948 m. pradėjo lankyti Eržvilko gimnazijos, kurioje pasipriešinimas okupantams nuo pat okupacijos pradžios virte virė, šeštą klasę. Čia jis įsitraukė į pogrindinį darbą, palaikė ryšius su partizanų apygarda, platino štabo leidinius. Gimnazistų veikla KGB neliko nepastebėta, šešiolikmetį Paulių suėmė ir nuteisė penkerius metus kalėti. Jis buvo išgabentas į Mordovijos ypatingojo režimo lagerį Dybravlagą.

Čia gimnazistas, pakliuvęs tarp garsių Lietuvos rezistentų A. Miškinio, P. Paulaičio, prof. J. Tonkūno, V. Ašmensko ir kt., tęsė jau kitokius mokslus. Po despoto Stalino mirties, 1953 m. iš lagerio grįžo į Lietuvą, įstojo ir baigė Vilniaus statybos technikumą.

Neilgai autorius džiaugėsi tariama laisve; už nelegalios literatūros platinimą ir vartojimą, drauge su vienuolika vyrų vėl atsidūrė Dubravlage.

Grįžo 1960 m. Įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Kartu su kitais rezistentais tarp studentų palaikė patriotines nuotaikas ir lietuviškas tradicijas, buvo gerbiami kaip geri studentai ir Lietuvos patriotai, tačiau tuo pat metu buvo persekiojami kompartiečių ir „patikėtų asmenų“, kaip tada vadinosi slaptieji agentai. Institutą sėkmingai baigė. Dirbdamas pagal įgytą specialybę, bendraudamas su bendraminčiais, jis pagal išgales stengėsi palengvinti jų dalią, rasdavo būdus juos priregistruoti ar įdarbinti.

Trumpa koncentruota apybraiža „Viltė“ per autoriaus prizmę parodo inžinierinės visuomenės dalyvavimą ir svarų indėlį, ypač  kritiniais momentais, ginant Parlamentą bei kitokioje Sąjūdžio veikloje.

Dabar leidžiama daug knygų. Nemažai jų leidžiama rezistencinei kovai atspindėti. Kai kam, kas kolaboravo su okupantu ir dabar nori nusiplauti savo kaltes, ši knyga primena jų nuodėmių amžinumą, kol neatlikta atgaila. Jos gula ant jų palikuonių. Tai liudija amžinoji Biblija ir to niekas pakeisti negali.

Kas nepatyrė represijų, atrodo, kad tų knygų per daug išleidžiama. Iš tikrųjų jų dar maža, nes per daug kančių Lietuva patyrė, per daug kraujo dėl Laisvės pralieta, o, kita vertus, ne visi dėl įvairių priežasčių pajėgūs plunksną paimti. Knyga liudija, kad P. Vyturys plunksną geba ne tik paimti, bet ir gerai valdyti.

Jau daug Laisvės kovos kelių ir kovotojų pėdsakų užmaršties smėlis baigia užpustyti, negailestingas laikas tam palankus, todėl sveikintina kiekviena pasipriešinimo užmaršties šešėliui pastanga. Pauliaus Vyturio knyga – ne tik jo asmens pėdsaką, bet ir mūsų tautos kelią nušviečianti pastanga. Linkėkime knygai lygaus kelio pas skaitytoją, o autoriui – tvirtybės ir vaisingos veiklos Tėvynės labui.

Nuotraukoje: Pauliaus Vyturio knygos „DIALOGAS SU VIEŠPAČIU IR ŠĖTONU” viršelis.

2012.12.29


Prisijunkite prie diskusijos