Skelbiame paskutinę kalbininko dr. Vinco Urbučio knygos “Pavardžių pradžiamokslis” ištrauką. Praleidome tik teiginius, iliustruojančius pavyzdžius latvių, lenkų, rusų, baltarusių kalbomis.
Kokia kalba – toks ir vardynas. Kai čia rūpi tik pavardės, galima ir taip sakyti: kokia kalba – tokios ir pavardės. Reikia suprasti, kad pavardės nesiskiria nuo kitų bendrinių ir tikrinių žodžių, jų visų pavidalą lemia juos vartojanti kalba, jos prigimtis bei pobūdis. Pavardė visada įtraukta į kalbos fonetiką deramu garsiniu pavidalu ir į morfologiją kaip vienam ar kitam kaitybos (linksniavimo) tipui priklausantis daiktavardis. Ir čia visai nesvarbu pavardės (ir apskritai žodžio) kilmė – skolinys patiria tokią pat fonetikos ir morfologijos prievartą, kaip ir savo pačių žodis.
Ko nėra kalbos fonetinėje sistemoje, negali ateiti su skolintine pavarde ir išlikti joje. Turim, tiesa, bendrinėje kalboje vieną kitą svetimą garsą, bet tuo keliu toli nenueisi. Kalbų garsinė įvairovė yra begalinė, visų kalbų visų garsų nesusineši į savo kalbą su skoliniais. Kiekvienoje kalboje paprastai yra tik po kelias dešimtis tipiškų garsų (fonemų), nenormalus jų skaičiaus didinimas būtų nepakeliama našta kalbai. Todėl pasaulio kalbose visuotinai paplitusi garsų pakaita – skolinant neįprastų svetimų garsų keitimas artimiausiais savo garsais.
Dar griežtesni skolintinėms pavardėms morfologijos reikalavimai. Iš karto reikia atsisakyti mažiausios vilties išlaikyti skolinamosios pavardės kaitybą. Net tada, kai skolinama nekaitoma pavardė, kalboje su linksniuojamais daiktavardžiais ji turi virsti linksniuojama. Ir atvirkščiai – linksniuojama pavardė, pakliuvusi į belinksnę kalbą, būtinai tampa nelinksniuojama. O kai skolinama iš vienos linksniuojamosios kalbos į kitą, net jei tos kalbos artimai giminiškos, irgi sunku įsivaizduoti, kad linksniavimo tipas galėtų būti perimtas be pakitimų. Lietuvoje, pavyzdžiui, žinoma keletas žmonių pavarde Zutis. Pavardė atėjusi iš latvių kalbos, kur Zutis – plačiai pažįstama pravardinės kilmės pavardė (plg. la. zutis “ungurys”). .
Integruota, įtraukta į lietuvių kalbą, priderinta prie jos fonetikos ir morfologijos turi būti kiekviena pavardė, kuri vartojama lietuviškai kalbant ar rašant. Visai nesvarbu, kas pavarde vadinamas – lietuvis ar nelietuvis, Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės pilietis, Lietuvos gyventojas ar užsienietis, karalius ar vargšas. Pavardės pavidalas priklauso tik nuo kalbos. .
Dialektologai šmirinėdami po lietuvių kalbos tarmes nėra radę nė mažiausios šnektelės, kur būtų vartojamos kalbos (ir tarmės) fonetikai ir morfologijai nepritaikytos kitų kalbų kilmės pavardės. Ir nesvarbu, ar tokioms pavardėmis vadinasi patys lietuviai, ar jomis jie vadina savo kaimynus nelietuvius. Tikri kalbininkai, rašydami apie kalbą, jos dėsnius, teikdami jos vartojimo normas, visada remiasi kalbos pažinimu, iš pačios kalbos, jos autentiškų reiškinių nustato, ką ji turi ir kaip vartoja. Nurašinėtojų “mokymas” apie “originalų” vartojimą prieštarauja natūralios kalbos faktams ir neturi nieko bendra su kalbos mokslu.
Apibendrinant visa tai, kas čia (ir jau anksčiau) pasakyta dėl skolinamų pavardžių pavidalo, galima teigti: skolinant neįmanoma kitos kalbos pavardę (ar kitą tikrinį žodį) išlaikyti nepakitusią – ji visada neišvengiamai turi būti priderinta prie lietuviško tarimo ir kaitybos. Lietuvinimo reikalavimas silpnai dalyką suvokiančių priešininkų kartais laikomas kalbininkų (ir pačios lietuvių kalbos) atsilikimu (nuo Vakarų Europos), provincialumu (kurio įspūdį dar sustiprina pačių lietuvinimo šalininkų išskirtinis rėmimasis latvių praktika). Iš tikrųjų tikrinių svetimybių (kaip ir kitų skolinių) priderinimas prie savo kalbos yra visuotinis reiškinys, visoms kalboms nesvetimas polinkis. .
Ne vienas gal jau bus nustebęs, čia dar nieko neradęs apie raides, apie pavardžių rašybą. Ne dėl užmaršumo taip atsitiko.
Rašyba svarstant, kokias vartoti pavardes – sulietuvintas ar ne, lemiamo balso neturi. Kas, kad nurašinėtojai tik apie raides vis mala, dėl jų pardavimo ar mainų derasi. Į klaidingas diskusijos vėžes įstatyti, kartais ir lietuvinimo gynėjai už raidžių nieko daugiau nemato. Iš tikrųjų tinkamo pavidalo skolintinei pavardei pasirinkimas – ne rašybos, o daug svarbesnis, kalbos dalykas. Kai pavardė savo tarimu ir kaityba nesiskiria nuo kitų kalbos žodžių, ją ir parašyti paprasta vadovaujantis vis tomis pačiomis tuo metu galiojančiomis rašybos taisyklėmis. Jeigu jau sakoma Kačinskas ar Kačinskis, tai nieko kito nelieka, kaip taip ir rašyti, vadovaujantis pagrindiniu, garsiniu, mūsų rašybos principu: kaip sakai (girdi), taip ir rašyk. Pavardžių (ir apskritai vardyno) fiksavimas raštu jų įvairovės, jų pavidalo skirtumų tarp pasaulio kalbų nesumažina. Net kai dirbtinai ribojamasi lotyniškų ištakų alfabetus turinčių kalbų (o tokių pasaulyje daugiausia) rašybomis, vaizdas be galo margas.
Jeigu nėra dviejų fonetiškai sutampančių kalbų (kitaip jas reikėtų laikyti viena kalba), negali būti nė dviejų vienodos rašybos kalbų. Ir svarbu ne vien specifiniai garsai, reikalingi vis kitokio žymėjimo. Vienodų raidžių vartojimas irgi keičiasi, išsiskiria. Ne visur vadovaujamasi vienodais rašybos principais. Per ilgesnį laiką nereformuota rašyba gali nebeatitikti pasikeitusios fonetikos, gali labai nutolti nuo alfabetinio rašto idealo – vieną garsą žymėti viena (ir vis ta pačia) raide. Yra kalbų, kur garsas jau dažniau žymimas ne viena raide, o raidžių junginiu ar keletu skirtingų junginių. Žodžiuose tradiciškai rašoma raidžių, kurios nežymi jokių garsų. Kiekvienos kalbos rašybos individualumas ir lemia tai, kad pavardės (kaip ir kiekvieno kito žodžio) parašymas galioja tik tos kalbos tekste, o perkeltas į kitos kalbos (kita rašyba paremtą) tekstą jis iš sykio pasidaro beprasmybe, nustoja buvęs kalbos elementu, realia pavarde. Štai kodėl visos užmačios natūralų sakomų ir rašomų pavardžių skolinimą pakeisti svetimų parašymų kaišiojimu į lietuviškus tekstus yra visiškai tuščias užsiėmimas. Tikrosios pavardės, išvarytos pro vienas – rašytinio teksto – duris, grįžta, kaip jau minėta, pro kitas – sakytinio žodžio.
Kad kitos kalbos pavardžių nusirašymo negalima teisinti vien tuo, jog jos giminiškas alfabetas, ir nepaisyti nei kalbų, nei jų rašybos skirtumų, matyti ne vien iš lotyniškos kilmės alfabetus turinčių kalbų. Ryškių pavyzdžių teikia kaimynystėje esančios kirilinių alfabetų kalbos. Rusų ir baltarusių kalbos yra labai artimos, nurašinėjimui reikštis sąlygos, rodos, turėtų būti kuo puikiausios. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Trukdo ne vien kalbų skirtumai, bet ir skirtingais principais paremtos rašybos: rusų – pirmiausia morfologiniu, o baltarusių – fonetiniu..
Naujaisiais laikais sąlygos baltarusių kalbai normaliai gyvuoti, nevaržomai reikštis viešajame gyvenime nėra labai palankios. Ji geibsta rusų kalbos stelbiama. Rusijos imperijoje ji net nelaikyta kalba, oficialiai diegtas požiūris, kad tai tik rusų kalbos tarmė. Sovietų imperijoje padėtis pasikeitė: šalia visai imperijai privalomos valstybinės rusų kalbos dar leista, kaip ir kitose “respublikose”, vietinė oficialioji kalba. Tačiau atsitiko taip, kad bemaž visose viešojo gyvenimo srityse įsitvirtino rusų kalba. Prie rusų kalbos perėjo, išskyrus nedideles išimtis, ir visa švietimo sistema (ne tik aukštosios, bet ir vidurinės mokyklos). Padėtis dar nėra iš esmės pasikeitusi nė dabar, lyg ir nepriklausomoje Baltarusijos valstybėje. Ne tik dėl politinių aplinkybių baltarusių kalba yra virtusi antraeile, žemesnio rango kalba. Svarbi ir lingvistinė priežastis – didelis panašumas į rusų kalbą. Todėl patiems baltarusiams nesunku susitaikyti su mintimi, kad jų šnekamoji namų kalba – tarminė, kad platesnei viešumai ji netinka, kad ją reikia keisti bei perdirbti į rusų kalbą, tarsi tai būtų jų pačių kalbos bendrinė (literatūrinė) atmaina.
Baltarusių kalbos nelengvo gyvavimo fone griežtas rusiško ir baltarusiško pavardžių pavidalo skyrimas, nepaliekantis nė menkiausios vietos nurašinėjimui, yra ypač iškalbingas. Kalba neprievartaujama. Su ateinančiomis iš svetur pavardėmis ji gali elgtis kaip tinkama, nepažeisdama savo prigimties. Dėl kalbų skirtingos fonetikos ir morfologijos paskolintos pavardės kalbinis pavidalas jau neišvengiamai yra daugiau ar mažiau nutolęs nuo rusų kalboje turėto kalbinio pavidalo. Skirtinga rašyba tą nutolimą nei padidina, nei sumažina. Ji tik parašymą (grafinį pavidalą) gali nutolinti. Pavyzdžiui, Lomonosovo pavardė (jos vardininko forma) rusų ir baltarusių tariama beveik vienodai (išskyrus galinį priebalsį) ir toks ryškus parašymo skirtumas atsiranda tik todėl, kad nekirčiuotųjų balsių vadinamasis akuojamasis tarimas, būdingas abiem bendrinėm kalbom, tiesiogiai išreiškiamas tik fonetine baltarusių rašyba.
Paprastute išmintimi “kokia kalba – tokios ir pavardės”, žinoma, vadovaujasi ne tik baltarusiai, bet ir rusai. Savo kalboje minėdami baltarusius, jie visada jų pavardėms suteikia rusišką pavidalą – taria, kaito ir, savaime suprantama, rašo rusiškai. Gretinant artimai giminiškų kalbų originalius tekstus ir jų vertimus, gerai išryškėja, koks natūralus yra tikrinių žodžių perkėlimas į vertimą jų fonetinio ir morfologinio priderinimo būdu: juk galima sakyti, jog tokiu pat būdu – parenkant atliepinius – pakeisti ir visi bendrieji tų kalbų bendriniai žodžiai. Pavardės pavidalo priklausymas nuo pavardę vartojančios kalbos toks akivaizdus, kad jį neigti ar kaip nors riboti žmonėms, nieko negirdėjusiems apie mūsų nurašinėtojų ar panašias pramones, nė į galvą neateina.
Net Sovietų valdymo metais, kai baltarusių kalbos pozicijos viešajame gyvenime nepaliaujamai siaurėjo bei silpo, vyresnieji broliai, rodos, nereikalavo, kad jų pavardžių baltarusiai nekraipytų, o rašytų taip, kaip jie patys rašo – didžiojo revoliucijos vado Lenino kalba. Negirdėti taip pat nė baltarusių nusiskundimų bei pageidavimų dėl savo pavardžių rusų kalboje. Niekas nešoka piktintis, pamatęs savo pavardę rusiškai parašytą ne taip, kaip jis pats ją rašo baltarusiškai. Nepratrūksta svaičiojimais apie asmens tapatybės praradimą, asmens laisvės pažeidimą, pasikėsinimą į privačią nuosavybę… Mus, pripratusius prie permanentinių tarptautinių derybų dėl to, kaip turi lietuviškuose pasuose atrodyti vienos išskirtinės tautybės žmonių pavardės, dar gali stebinti ir tai, kodėl vis dar nieko negirdėti apie panašias tarptautines derybas dėl pavardžių rašymo tarp mūsų rytinių kaimynų (kaip, beje, ir tarp kitų pasaulio valstybių). Dėl naftos, dėl vamzdžių ginčijamasi, deramasi, o dėl pavardžių rašymo – visiška tyla.
Tiek rytų kaimynų, tiek kitų pavardžių vartojimo praktika rodo, kad pavardžių pavidalo pasirinkimas pats savaime nėra problemiškas, dėl jo nei patiems jokių sunkumų neatsiranda, nei svetimieji lieka nuskriausti, jei tik netrukdoma kalbai pačiai tvarkytis, visas pavardes, tiek savo, tiek skolintines, traktuoti vienodai. Tik pamiršę elementarią tiesą, kad pavardės yra ir turi būti tokios, kokia yra jas vartojanti kalba, dabar beviltiškai murkdomės kitakalbių pavardžių (jų grafinių apvalkalų) sąvartyne. Paleistos paskalos, kad kažkur atsiradusi tokia žmonių padermė, kuri norinti, kad jos pavardės visose pasaulio kalbose išliktų rašomos vienodai. Nieko nuostabaus, kad ta proga ir paneriškiai politikai su savo ypatingai perdirbtu valdymu ėmė brautis į valstybinę lietuvių kalbą. Čia dar galėjo prisidėti noras oficialiai išblaškyti abejones dėl savo tautybės. Tačiau koks dabar turėtų būti nusivylimas, sužinojus, kad visas dešimtmečio bruzdėjimas – šuniui ant uodegos, nes, pasirodo, pavardės sąsaja su tautybe nėra stabili, pavardės pavidalas rodo ne tautybę, o tik priklausymą ją vartojančiai kalbai.
Labai pravartu žinoti, kad pavardės – svarbi kalbos sudedamoji dalis, kurią kiekviena kalba tvarko savaip, prisitaikydama savo struktūrai, ir kad užmačios pavardes perkelti į kitą kalbą visai be jokių pakitimų iš anksto pasmerktos žlugti, nes tai iš principo neįmanoma. Tačiau vien teorinio žinojimo, vien susipažinimo su kalbos mokslo išvadomis dabar mums nebepakanka. Dabartinei pavardžių vartojimo suirutei pašalinti reikia imtis konkrečių darbų. Netvarka buvo įteisinta ir iki šiol laikosi tik dėl valdžios niekuo nepateisinamos globos. Tad ir išsigelbėti iš dabartinės tragiškos padėties jau nebegalima be valdžios atitinkamų ryžtingų žygių. Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl asmenvardžių vartojimo dokumentuose ir to nepaisiusio įstatymo projekto, pateikto vyriausybės, atmetimas Seime – tai tik pirmieji žingsniai reikalinga kryptimi. Svarbiausi darbai, kurie seniai laukia savo eilės, yra bent keli:
1. Panaikinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimą, vėliau pavadintą 60-uoju, nutraukusį bendrinės kalbos daugiau kaip pusės amžiaus praktiką vartoti tik lietuviško pavidalo pavardes, vėl visuotinai įteisinti tik tokių pavardžių (ir kitų tikrinių žodžių) vartojimą.
2. Pertvarkyti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kuri dabartinių jos vadovių nušalinta nuo opiausių lietuvių kalbos tvarkybos uždavinių sprendimo.
3. Pagaliau išsivaduoti iš minėtų tarptautinių derybų, nes kalbotyrai įrodžius, kad kalboje galimos tiks su jos struktūra suderintos pavardės, o Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad lietuviškuose dokumentuose galioja tik lietuviško pavidalo pavardės, derybos galutinai yra netekusios savo objekto, jau ir anksčiau kėlusio didelių abejonių. Galima tikėtis, kad derybos ir taip atkris dėl kaimynų aukščiausios valdžios pasikeitimo: pasitarus su savo kalbininkais (vardyno specialistais) bus galiausiai suprasta, kaip neprotinga ir negražu kištis į kitos, lyg ir nepriklausomos, lyg ir nevasalinės valstybės kalbos tvarkybą.
4. Seime priimti įstatymą, įpareigojantį valstybės įstaigų išduodamuose asmens dokumentuose vartoti tik lietuviško pavidalo pavardes. Lietuvių ir nelietuvių, savo piliečių ir užsieniečių pavardžių skirtingas traktavimas nepriimtinas.
5. Baigti svarstyti jau kelinti metai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete dūlantį naujos redakcijos Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, kuriame, be kita ko, konkrečiau išdėstyti ir įteisinti lietuvišką visų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimą.
Smulkiau dėl šių ir toliau aktualių dalykų rašyta vis toje pačioje Išdavystės knygutėje ir kitoje anksčiau minėtoje literatūroje.
2010.11.08
