Prancūzijos advokatas Žakas Veržė (Jacques Verges) – žinomas visame pasaulyje. Garsus pirmiausia dėl to, kad yra gynęs visokiausio plauko tarptautinius nusikaltėlius – Mao, Pol Potą, esesininką Klausą Barbje, teroristą Karlosą….
Vėliau šis prancūzas advokatas konsultavo Slobodaną Miloševičių ir visiškai nesigėdijo savo veiksmų. Advokatas buvo įsitikinęs, jog “moralė – tai toks dalykas, kuris tinka tik trockininkams, socialdemokratams ir kitiems skystablauzdžiams”. Blogio advokatu dažnai vadinamas Ž.Veržė sakė: “Mano moralė – būti prieš bet kokią moralę, nes ji varžo gyvenimą”.
Ž.Veržė yra pasakęs ir daugiau sentencijomis tapusių sakinių: “Blogis mane žavi labiau nei bet kokia kova už tariamą gėrį”, “Nusikaltimas yra mūsų laisvės ženklas”… Ž.Veržė yra net apkaltinęs popiežių Joną Paulių II. Advokatas tvirtino, kad “Vatikanas yra įsipainiojęs į vieno šveicaro gvardiečio nužudymą”.
Kalbėdamas apie S.Miloševičiaus bylą, advokatas ironiškai sakė: “JAV mano, kad pakanka tribunolą užversti liudytojais ir doleriais, ir nuosprendis bus toks, kokio jiems reikia. Staiga atsiranda žmogus, kuris drįsta pasakyti “ne”, ir visa mašina užstringa”.
Žakas Veržė gimė 1924 metais. Jis – nesantuokinis vaikas. Žako brolis Polis Veržė yra Prancūzijos senatorius nuo Komunistų partijos. Antrojo pasaulinio karo metais Žakas kovojo generolo Šarlio de Golio daliniuose prieš fašistus. Jaunystėje jis įsiveldavo į muštynes su fašistuojančiais bendraamžiais, palaikiusiais kolonijinę politiką. Ž. Veržė visuomet žavėjo filosofo Nyčės samprotavimai apie antžmogio pranašumus, todėl, kalbėdamas apie Pol Potą, advokatas pasakė: “Pol Potui netrūko humoro jausmo”. Kalbėdamas apie Staliną, advokatas sakė: “Visada kalbama apie stalininį terorą. Tačiau buvo ir draugystė, poezija”.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje vyko Alžyro išsivaduojamasis karas. Tame dešimtmetyje jis pasiekė savo kulminaciją. Ir jeigu tuomet už Alžyro nepriklausomybę kovoję žmonės buvo kankinami ir žudomi be jokio teismo (tuo metu Prancūzijos teisingumo ministro pareigas ėjo Fransua Mitteranas), tai Ž.Veržė tapo aršiu alžyriečių nepriklausomybininkų advokatu bei gynėju. Advokatas nuolat kartojo: Alžyras nėra Prancūzija, alžyriečių negalima teisti remiantis Prancūzijos įstatymais, alžyriečiai nėra jokie maištininkai. Jie – laisvės kariai, o prancūzai šiuo atveju – okupantai, kolonizatoriai. Ž.Veržė sakydavo, esą teisti reikia prancūzus. Visi advokato ginamieji neprašė malonės, buvo nuteisti mirties bausme, bet, spaudžiant visuomenei, buvo amnestuoti.
1987-aisiais advokatas gynė buvusį Liono gestapo viršininką Klausą Barbje. Ž.Veržė nepabijojo prieš save nuteikti visą Prancūziją. Ypač prancūzai pyko, kodėl advokatas gynė SS hauptšturmfiurerį Barbjė už Pasipiriešinimo judėjimo vadovo Žano Muleno nukankinimą “iki neatpažįstamumo”. Pirmiausia prancūzai negalėjo advokatui atleisti, žinoma, už mito apie garbingą Ž.Muleną sugriovimą. Juk Ž.Muleną išdavė savi, prancūzai. Tik ši tiesa ilgai buvo slepiama nuo Prancūzijos visuomenės.
Ž.Veržė šiandien gynė ne tik S.Miloševičių, bet simpatizavo Irako diktatoriui Sadamui Huseinui. Jeigu reikėtų keliais žodžais apibūdinti šio prancūzo pažiūras, reikėtų pasakyti šitaip – jis labiausiai nekentė JAV, amerikiečių, socialdemokratų ir visokių “žmogaus teisių” gynėjų. Ž.Veržė buvo įsitikinęs, kad “terorizmas yra paskutinis engiamųjų ginklas”.
Nuotraukoje: Blogio arba Velnio advokatu pramintas Žakas Veržė.
Parengta pagal užsienio publikacijas.
2011.05.28
