Jei tektų vertinti, ką per paskutiniąsias keletą dienų reikšmingesnio parodė mūsų televizijos, pirmiausiai prisiminčiau pirmadieninį “Lietuvos ryto” televizijos žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbį su konservatorius atsovaujančiu parlamentaru Kęstučiu Masiuliu.
Omenyje turiu diskusiją, kurios metu Seimo narys K.Masiulis leido sau itin atvirai komentuoti lietuviškąsias aktualijas, susijusias su garsiosios “juodosios buhalterijos” bylos nagrinėjimu teismuose.
Konservatorius K.Masiulis – vienas iš Seimo komisijos, svarstančios, ar panaikinti parlamentinę neliečiamybę finansiniais nusikaltimais kaltinamiems Darbo partijos atstovams, narys. Nors šios komisijos vadovybė įrodinėjo, jog jų posėdžiai turėtų būti uždari, o pasibaigus posėdžiams komisijos nariams nederėtų bendrauti su žurnalistais, dalinant interviu, konservatorius K.Masiulis pasielgė priešingai. Jis atskleidė įdomių duomenų, leidžiančių laidos žiūrovams susidaryti užtektinai išsamų vaizdą, iš kur ir kaip Darbo partijos vadovybei pavykdavo prasimanyti gražaus pinigėlio.
Tiesa, parlamentaras ne sykį pabrėžė, jog tai, ką jis pasakoja, “tėra jo asmeninės hipotezės”, jog prie kiekvieno teiginio jis būtinai prideda žodelį “galimai”. Tačiau, nepaisant šių apsidraudimų, K.Masiulio interviu buvo gan konkretus.
Pirmiausiai įsiminė Seimo nario tvirtinimas, esą “juodosios buhalterijos” bylą iš pradžių narpliojo net ne Lietuvos generalinė prokuratūra, o mūsų slaptosios tarnybos. Konservatoriaus K.Masiulio žiniomis, Darbo partijos veikla domėjosi ne tik Lietuvos Generalinė prokuratūra, bet ir VSD atstovai. Straipsnio, numatančio atsakomybę už šnipinėjimą, pritaikyti nepavyko. Įrodyti šnipinėjimo faktą – ne taip paprasta. Todėl surinkta medžiaga ilgainiui tapo ne šnipinėjimo, o tiesiog politinės korupcijos byla.
Faktas, kad teko atsisakyti straipsnio, numatančio atsakomybę už šnipinėjimą, jokiu būdu nerodo VSD silpnumo. Atvirkščiai. VSD pareigūnai ne veltui kremta valdišką duoną – jie renka duomenis, faktus atidžiai tiria, seka įtariamuosius, stengiasi nustatyti tikruosius valstybės priešus, veikiančius prieš Lietuvą. Tokia parlamentaro nuomonė.
Parlamentaro K.Masiulio tvirtinimu, jei VSD vadovybei pritrūko įkalčių šnipinėjimo bylai, tai politinės korupcijos faktai – akivaizdūs.
Net keletą sykių parlamentas K.Masiulis pabrėžė, jog tai, ką jis pastaruoju metu sužinojęs apie Darbo partijos finansines schemas, jam paliko “milžinišką įspūdį”. Be abejo, tas įspūdis – labai neigiamas. Kai Ūkio ministerijai vadovavo Darbo partija, konkursai Europos Sąjungos paramai gauti buvo rengiami pagal ypatingą modelį. Konkursus laimėdavo įmonės, kurios, remiantis K.Masiulio žodžiais, į Darbo partijos iždą galimai atseikėdavo 5 proc. nuo gaunamų lėšų.
O tai – milžiniški pinigai. Įsivaizduokime, jog įmonė laimi konkursą, leidžiantį jai iš ES struktūrinių fondų gauti 12,5 milijonų litų finansinės injekcijos. Paskaičiuokite, kiek nuo šios sumos sudaro minimi penki procentai, ir turėsime skaičių, prilygstantį šimtams tūkstančių litų. Remiantis kai kuriais kitais duomenimis, Darbo partijai vien tų 5 proc. neužtekdavo. Kažkiek procentų konkursą laimėjusioms įmonėms tekdavo pakloti dar ir pasirašant sutartį.
Parlamentaras K.Masiulis kvietė nekreipti rimto dėmesio į skeptikų pastebėjimus, kodėl dokumentuose, kuriais šiandien disponuoja Lietuvos prokurorai, ne visur yra atsakingųjų asmenų parašai. Arba ne visur užrašyti konkretūs vardai ir pavardės. Pavyzdžiui, vien inicialai VU ar VV. Laidoje tvirtinta, jog politinės korupcijos bylos – specifinės. Naivu būtų tikėtis, jog kyšį duodantis verslininkas prašytų, kad neteisėtą finansinį atlygį pasiimantis valdininkas ar pareigūnas dar ir pasirašytų.
Tvirtinimai, esą inicialai VU reiškia Vilniaus Universiteto pavadinimą, – irgi juokingi. Jie niekuo nepagrįsti. Jei vadovausimės sveika nuovoka ir logika, VU – tai greičiausiai Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho inicialai.
Beje, paklaustas, ar šis Seimas panaikins finansinėmis aferomis kaltinamų kelių Darbo partijos narių parlamentinę neliečiamybę, parlamentaras K.Masiulis pareiškė turįs blogą nuojautą. Jis pastebėjo, jog šią dilemą sprendžianti Seimo komisija akivaizdžiai spartina savo veiklą. Ir spartina specialiai. Matyt, išvadas skubama pateikti iki Vyriausybės programos tvirtinimo.
Tokiu būdu Darbo partija galimai šantažuoja socialdemokratus: nebalsuokite už parlamentinės neliečiamybės panaikinimą Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei, ir tada mes savais balsais paremsime Vyriausybės programą. O jei balsuosite už parlamentinės neliečiamybės panaikinimą, mes trukdysime Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės darbui.
Parlamentas K.Masiulis pabrėžė, jog, siekiant iš Seimo nario atimti teisinę neliečiamybę, reikalingas net 71 deputato pritarimas. Tiek balsų surinkti – sudėtingas uždavinys. Tokias atvejais dažnusyk užtenka, jog keletas Seimo narių balsavimo metu būtų išėję iš salės ir, vaizdžiai tariant, “krapštytų nosį”.
Tada asmenys, įtariami politine korupcija, parlamentinę neliečiamybę užsitikrintų ketveriems metams. O tai reikštų, jog ši itin sudėtinga ir svarbi byla greičiausiai niekad nebus išaiškinta, o kaltieji – nubausti, įsigaliotų senaties terminai. Jau ir dabar ši byla vilkinta ir vilkinta. Beveik trejetą su puse metų. Tai prokuroras nušalinamas, tai suserga patys įtariamieji, tai keičiami advokatai…
Parlamentaras K.Masiulis kalbėjo, jog ši byla Lietuvai svarbi dar ir dėl to, kad sąžiningai mokesčius mokančios verslo įmonės prarastų pasitikėjimą savo valstybe, nesugebančia į deramą vietą pastatyti nesąžiningai ir neskaidriai konkursus rengusių valstybinių institucijų bei valstybės pareigūnų.
XXX
Įdomiai Darbo partijos lyderio elgesį komentavo ir buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus. Atsiverskime “Lietuvos ryte” paskelbtą publikaciją “V.Upaskichas, prezidentė ir tamsioji Mėnulio pusė”, ir čia rasime puikių įžvalgų. Pavyzdžiui, teigiama, jog dabartinis teisinis vadinamosios juodosios buhalterijos bylos situacijos ignoravimas – pavojingas net socialdemokratams.
M.Laurinkus mano, jog socialdemokratai pakankamai neįsigilino į Darbo partijos vidinę struktūrą, nesurinko tinkamos informacijos apie būsimų partnerių politinio gyvenimo niuansus ir jų vadovų ryšius su kitomis valstybėmis. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog Darbo partija, nors ir demonstratyviai pabrėžia savo atvirumą, noriai dalina interviu bei dalyvauja visose diskusijų laidose, iš tikrųjų yra viena iš “uždariausių politinių jėgų Lietuvoje”.
Beje, buvęs VSD vadovas M.Laurinkus neatmeta galimybės, jog komisijos darbas gali pasibaigti sumaištimi ir politinis tyrimas bus nukeltas į pavasario sesiją. Tokiu atveju šią neabejotinai rezonansinę bylą užgožtų kitos gyvenimiškos aktualijos.
Įdomu ir tai, jog publikacijos autorius pastebi, esą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje egzistavo nemažas būrys žmonių, kurie buvo priešiški naujam Lietuvos istoriniam posūkiui, bet atvirai savo nuomonės niekada nereiškė. Bet tos jėgos, jei tik pasitaikydavo proga, visuomet ir labai noriai balsuodavo už įvairias destrukcines ir avantiūristines partijas. Nors viešai, žinoma, dėdavosi esantys karšti Lietuvos patriotai.
Pritariant nuomonei, jog Lietuvos generalinė prokuratūra atliko rimtą darbą rinkdama duomenis apie “juodąją buhalteriją”, negalima nesutikti ir su M.Laurinkaus priekaištu, jog mūsų prokurorai taip ir nesurado būdo, kaip elgtis su rezonansinėmis bylomis visuomenės akyse, todėl šios bylos tebeskendi “buitinėse apkalbose ir sąmokslų teorijose”.
Taip pat nederėtų pamiršti ir buvusio V.Uspaskicho bendražygio Viktoro Muntiano viešų pareiškimų, esą Darbo partijos lyderis melavo praktiškai apie viską, dėl ko jie tardavosi, ir meluodavo pakankamai įtikinamai.
Buvusio VSD vadovo M.Laurinkaus publikacijoje pastebima, jog klaida būtų šiuos V.Muntiano priekaištus suprasti tik kaip asmeninių sąskaitų suvedinėjimą.
XXX
Pirmadienį aktualią diskusijų laidą surengė ir LRT televizija. LRT žurnalistė Agnė Skamarakaitė pasiginčyti dėl korupcijos buvo pasikvietusi “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovą Sergejų Muravjovą, Lietuvos medicinos studentų asociacijos atstovę Rūtą Papievytę, projekto manoSeimas.lt vadovą Igną Rubiką ir Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinės grupės Vilniaus filialo ELSA viceprezidentę Ramintą Daukšaitę.
Lietuviškasis korupcijos žemėlapis beveik nesikeičia. Kai prieš keletą metų atsidūrėme ne itin garbingoje 48-ojoje pozicijoje iš 176 valstybių, taip toje pačioje ne itin garbingoje vietoje tebetrypčiojame iki šiol.
Pasirodo, mes, lietuviai, linkę duoti kyšius, taip pat ne itin smerkiame tuos, kurie ima kyšius. Iki idealios padėties, kada visi kalbėtume tik tai, ką manome, o darytume tik tai, ką sakome, – ganėtinai toli. Į laidą paskambinęs Seimo Antikorupcijos komiteto pirmininkas Vitalijus Gailius tepasakė, kad jo vadovaujamas komitetas užsiims sistemine, o ne fragmentine parlamentine kontrole, ir šalins ne korupcijos pasekmes, o būtent korupcijos priežastis.
Bet kaip – kokiomis priemonėmis, kokiomis pajėgomis? Pažadai – gražūs. Ir vis tik ar pavyks pagerinti kovos su korupcija rodiklius? Juk dabar tesugebama išaiškinti tik maždaug 10 proc. visos korupcijos atvejų. Šis rodiklis – tragiškai prastas. Lietuva gali džiūgauti turinti įstatymą, leidžiantį persekioti ir bausti neteisėtai praturtėjusius. Bet šis įstatymas neveiksmingas.
Dėl neteisėto praturtėjimo pastaruoju metu buvo pradėta per šimtą ikiteisminių tyrimų. Tačiau iš šimto ikiteisminių tyrimų vos vienuolika bylų atsidūrė teisme. O iš tų vienuolikos bylų tik viena sulaukė kaltinamojo nuosprendžio. Taigi tik vienas žmogus buvo nuteistas dėl neteisėto praturtėjimo. Gal taip ir turėjo atsitikti. Gal visi kiti praturtėjo sąžiningai, todėl teismai juos ir išteisino. Bet juk Lietuvos visuomenė teismų sprendimais masiškai nepasitiki. Ir tas nepasitikėjimas pagrįstas.
Jaunieji LRT laidos pašnekovai noriai ir atvirai dalinosi savo patirtimi bei iniciatyvomis, kaip, jų manymu, būtų įmanoma pažaboti lietuviškąją korupciją. Jų pastabos – vertos pagarbos ir palaikymo. Bet, prisiminus vien metų metais narpliojamą ir niekaip neišnarpliojamą “juodosios buhalterijos” bylą, akivaizdu, jog lipdukų, skatinančių neduoti bei neimti kyšių, taip pat internetinių demaskavimų, kaip parlamentarai gražiai suokia televizijose, o balsuoja visai priešingai, – neužteks.
Labai taikliai kalbėjo į laidą paskambinęs vienas klausytojas. Jis sakė, kad didžiausias kyšininkas – ne medikai, policininkai ar muitininkai, didžiausia kyšininkė – pati valstybė. Pačios valstybinės struktūros skatina keistą konkurenciją. Štai jam prireikė įsigyti naują piliečio pasą. Jei būtų norėjęs pasą įsigyti skubiau, per vieną parą, būtų turėjęs mokėti didesnį mokestį.
Omenyje turint pavyzdį dėl naujųjų pasų išdavimo taisyklių, tikrai verta susimąstyti, kuo visa tai skiriasi nuo atvejų, kai ligonis, siekdamas greičiau patekti pas gydytoją, sumoka papildomų pinigų daktarui, o vežėjas, norintis kuo greičiau atlikti muitinės formalumus, papildomų litų duoda muitininkui…
XXX
Džiugu, kai mūsų jaunoji karta ryžtasi viešai demonstruoti savo nepakantumą bet kokioms korupcijos apraiškoms ir skatina tokios pat pozicijos laikytis aplinkinius. Bet priekabus žvilgsnis pirmiausiai turėtų būti nukreiptas ne į eilinius policininkus ar muitininkus. Priekabiai privalėtume žvelgti pirmiausiai į prezidentus, parlamentarus, ministrus.
Prisiminkime vieną Anapilin iškeliavusio Seimo nario Julius Veselkos interviu, duotą Lietuvos televizijoms. Jis prisipažino, kad jam, kai vadovavo Ūkio ministerijai, buvo bandyta įpiršti didelę pinigų sumą už vieną palankų sprendimą. Kyšį duoti norėję asmenys kvietė atvykti į Šveicariją. Nujausdamas, jog pateks keblion situacijon, J.Veselka net nevažiavo į Šveicariją. O kyšis galėjo būti įspūdingas – trys milijonai JAV dolerių. Taip manė pats J.Veselka. Bet J.Veselkai net mintis nekilo pasinaudoti savo tarnybine padėtimi.
Taigi sąžiningą, principingą elgesį pirmiausiai turėtų demonstruoti ne tik apylinkės inspektorius, ne tik muitinės pamainos viršininkas, ne tik šeimos gydytojas ir net ne tik studentas, o būtent parlamentarai, ministrai, departamentų direktoriai, turtingi verslininkai. Tik tada Lietuvos korupcijos žemėlapis pasipuoš šviesesnėmis spalvomis. Bet tokių principingų politikų, koks buvo J.Veselka, matyt, turime nedaug.
Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byla parodys, kokios politinio žaidimo taisyklės priimtinos naująjį Seimą sudarančiai parlamentinei daugumai.
Sunku nepritarti parlamentaro K.Masiulio pastebėjimams: nuojautos tai juk blogos.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.12.12
