Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS
Džentelmenai neskaito svetimų laiškų! – esą taip naujasis JAV valstybės sekretorius Henris Stimsonas paaiškino, kodėl amerikiečiams nereikalingas Juodasis kambarys (slaptoji dešifravimo tarnyba, atskleidusi daug karinių ir diplomatinių paslapčių nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų iki 1929 metų, kai ją paleido).
Nors XX amžiaus pabaigoje JAV išleistos Špionažo enciklopedijos sudarytojai nėra visiškai tikri Stimsoną taip kalbėjus, bet neatsispyrė pagundai įtraukti jo pavardę tarp 1,5 tūkst. asmenų, tiesiogiai ar kitaip susijusių su didžiųjų valstybių žvalgybos ir kitomis viešumo vengiančiomis tarnybomis.
Stimsonui skirtos kelios eilutės, o 800 puslapių pasakoja apie veiklą, priešingą jo nusistatymui. Tiesa, demokratinės vyriausybės turėjo nuolat spręsti dilemą, kaip garantuoti nacionalinį saugumą nevaržant pilietinių laisvių, ir toli gražu ne visada rasdavo kompromisą. Tuo tarpu totalitariniai režimai savo pasibaisėtinų ideologinių ir politinių tikslų siekė nesiskaitydami su niekuo.
Prieš 75 metus Antrasis pasaulinis karas, kaip ir Pirmasis prieš 100 metų, prasidėjo politinėmis provokacijomis ir diversijomis, kurias rezgė ir vykdė slaptosios tarnybos.
XXX
Prieš 75 metus Vokietija užpuolė Lenkiją ir įplieskė gaisrą, kuris netrukus virto pasauliniu. Iki pradedant karinius veiksmus vokiečių slaptųjų tarnybų inscenizuotas Gleivico radijo stoties užpuolimas yralaikomas chrestomatiniu politinės provokacijos pavyzdžiu.
Šiuo incidentu kartu su kitomis pasienio provokacijomis siekta įtikinti Angliją ir Prancūziją, kad Lenkija pirmoji puolė Vokietiją, yra agresorė ir sąjungininkai neprivalantys jos ginti. Šios provokacijos turėjo taptiir propagandine karo prieš Lenkiją dingstimi.
Kirvis virš Lenkijos
1939 m. gegužės 23 d., vakarop, Adofas Hiteris į slaptą pasitarimą Reicho kanceliarijoje pakvietė tik sausumos kariuomenės vyriausiosios vadovybės štabo viršininką Vilhelmą Keitelį, oro pajėgų vyriausiąjį vadą Hermaną Geringą ir karinio laivyno vadą Erichą Rederį.
Buvo praėjusios dvi paros, kai Vokietija sutrypė Čekoslovakiją. Fiureris kalbėjo apie gyvybinės erdvės plėtimą į Rytus. Atėjo laikas, pareiškė Hitleris trijų kariuomenės rūšių vadams, kai ne mes turime derintis prie aplinkybių, o aplinkybes reikia taikyti prie mūsų tikslų. Mes gerai išnaudojome iki šiol mums suteiktas progas, bet ateityje jau nepavyks nugalėti be kraujo. Negalime tikėtis pasikartosiant Čekoslovakijos atvejį. Šį kartą turės būti mūšiai. Dabar mūsų tikslas yra užgrobti Lenkiją. Ar teisėtai, ar neteisėtai, neturi reikšmės.
Laikraščiuose sumirga antraštės, šaukte šaukiančios apie Lenkijoje gyvenantiems vokiečiams (folksdoičams) daromas kruvinas skriaudas, kino salėse sukami propagandiniai filmai, kuriais siekiama to paties – diskredituoti Lenkiją.
Beje, kaitinant priešiškumą lenkams paliudijo ir Lietuvos žurnalistai, lankęsi Vokietijoje tenykščių kolegų kvietimu apie rugpjūčio vidurį. Vokiečiai aiškino lietuviams fiurerį esant tvirtai nusiteikusį sutramdyti Lenkiją, be žodžių leisdami jiems patiems susivokti ir grįžus tėvynėn paskleisti: kilus Vokietijos ir Lenkijos karui, Lietuva turėtų gerą progą įvykdyti savo siekimą ir išspręsti Vilniaus klausimą.
Rugpjūčio antrojoje pusėje slaptai prasidėjo Vokietijos kariuomenės mobilizacija. Vermachto vyriausiasis vadas generolas Valteris fon Brauchičius jau buvo išsiuntinėjęs pavaldiniams įsakymą: Operatyvinis tikslas – lenkų kariuomenės sutriuškinimas. Reicho politinė vadovybė reikalauja pradėti karą netikėtu stipriu smūgiu…
Rugpjūčio 24 d. slaptame pasitarime su aukščiausiais vermachto vadais Hitleris išrėžė: Pirmiausa bus sutriuškinta Lenkija. Aš pateiksiu propagandinį pretekstą puolimui pradėti. Nesvarbu, ar tai bus tiesa, ar ne. Padedant karą ir kariaujant svarbu yra ne karo pagrindimas, o pergalė. Nugalėtojo niekas neklaus, ar jis sakė tiesą.
Slapčiausias fiurerio įsakymas
Rupjūčio 10 d. Vokietijos nacionalsocialistų darbo partijos saugumo tarnybos (SD) viršininkas Reinhardas Heidrichas iškvietė diversijų padalinio vadovą SS šturmbanfiurerį Alfredą Naujoksą.
Abu matome šioje nuotraukoje, dėl kurios galima tvirtai pasakyti: Heidrichas su bet kuo nesifotografuodavo ir nuotrauka niekaip negalėjo būti padaryta būtent šito pokalbio metu. Pašalinių kabinete nebuvo! Naujoksą nustebino ne tik žodžiai, kuriais kreipėsi į jį šefas, bet ir tonas – net šiek tiek iškilmingas: tai, ką dabar išgirsite, yra ypatinga valstybės paslaptis, kurios išdavimas baudžiamas sušaudymu vietoje.
Heidrichas patikino, jog artimiausiu metu vokiečiai ir rusai susitars dėl Lenkijos pasidalijimo ir Vokietija neišvengiamai puls Lenkiją. Didžiausio slaptumo ir ypatingos valstybinės svarbos Hitlerio įsakymas, kurį jis atskleidė Naujoksui, buvo toks: turi būti sukurta konkreti karo prieš Lenkiją dingstis, dėl kurios pasaulio visuomenės akyse ir istorijoje agresoriais būtų laikomi lenkai.
Heidrichas pabrėžė: vokiečių propagandai ir užsienio spaudai būtina pateikti materialius lenkų agresijos įrodymus.
SD viršininkui su savo šefu SS reichsfiureriu Heinrichu Himleriu nereikėjo ilgai laužyti galvos dėl to, kaip įvykdyti fiurerio įsakymą. Jau prieš metus jie buvo surezgę provokacijų planą tam atvejui, jeigu Čekoslovakija nepaklus ultimatumui atiduoti Vokietijai Sudetų kraštą ir reikės preteksto kariniam puolimui; tada čekai nusileido be šūvio ir provokacijų neprireikė.
Lenkijai skirtas provokacijų planas rėmėsi tuo pačiu klastingu veikimu, kuris nuo seno vadinamas svetima vėliava (burlaivių epochoje anglų korsarai puldinėjo ispanų laivus iškėlę Prancūzijos vėliavą ir taip kurstė sąjungininkų nesantaiką); šios rūšies klastą nacionalsocialistai įvykdė padegę reichstagą ir apkaltinę padegimu komunistus.
Kabineto šeimininkas pakvietė Naujoksą prie didelio žemėlapio ir parodė pasienyje su Lenkija, Aukštutinėje Silezijoje, Gleivico miestą (dabar Glivicės).
Ypatingų užduočių vykdytojo vėl laukė tamsus darbelis. Jo vadovaujama esesininkų grupė, dėdamasi vietiniais lenkų sukilėliais, turėjo užpulti vokiečių valstybinę radijo stotį ir pasiųsti į eterį kreipimąsi: lenkai turi susitelkti ir sunaikinti visus vokiečius, kurie pasipriešins! Per Breslau priešišką lenkų balsą turėjo išgirsti visi, kas girdi vokiečių radiją.
Naujoksas, dar nė trisdešimties nesukakęs SS šturmbanfiureris, jau buvo įvykdęs ne vieną keblią užduotį, ir SD šefas, žmogus vilko akimis (taip Himleris praminė savo statytinį, geriau jį pažinęs) juo, žmogumi be nervų (ir skrupulų), pasitikėjo.
Vis dėlto įspėjo: reikia padaryti įmanoma ir neįmanoma. Negali būti nė minties apie tai, kad operacija gali nepavykti, nes nuo to priklauso politinis ir karinis reicho likimas. Jums, Naujoksai, reikia ne tik sukurti dingstį karui, bet ir įžiebti degtuvą.
Iš daugelio Gleivico incidento aprašymų vienas labiausiai nutolusių nuo tikrovės ir gal todėl vaizdingiausių yra ruso Jevgenijaus Ganino romanas epopėja Akis už akį. Autorius aprašo operatyvinį pasitarimą, į kurį Heidrichas pakvietė gestapo viršininką Henriką Miulerį, kriminalinės policijos viršininką Arturą Nebę ir ypatingų užduočių agentą Alfredą Naujoksą.
Po to, kai operacijos Himleris planas (Gleivico ir kitos provokacijos) buvo aptartas ir pakviestieji pasirašė susipažinę su įsakymu, kuris turėjo būti tuoj pat sunaikintas, Heidrichas atliko tokį teatrališką veiksmą: padėjo ant stalo sidabrinį padėklą; spragtelėjo žiebtuvėlį; prikišo ugnelę prie popieriaus gniužulo. Visi tylėdami, rūsčiomis akimis žvelgė, kaip lėtai sudega taikaus gyvenimo viltis...
Bet romanas tam ir yra romanas, kad galėtume įsivaizduoti, kaip Naujoksas gurkštelėjo vandens iš stiklinės ir panašiai.
Karo padegėjas
1946 metais Niurbergo procese teisiant karinius nusikaltėlius buvo apklausiamas ir Vokietijos karinės žvalgybos pareigūnas generolas Ervinas Lachozenas. Jis per dvi apklausos dienas tiek pripasakojo, kad kaltinamųjų suole sėdintis Geringas nesusivaldęs riktelėjo: Gaila, kad mes jo nepribaigėme liepos dvidešimtąją! (po nepavykusio sąmokslo prieš Hitlerį 1944 metais).
Be kita ko, kaltintojas generolo klausė, ar šis kada nors aiškinosi, kas atsitiko su žmonėmis, kurie įvykdė Gleivico radijo stoties užgrobimą, tapusį Antrojo pasaulinio karo dingstimi? Generolas atsakė, kad tai jį visą laiką domino. Netgi po kapituliacijos, kai gydėsi karo ligoninėje, jis to klausinėjęs ten irgi gydytą SS karininką.
Šis jam pasakęs: keista, bet netgi mūsų aplinkoje apie tai sužinota gerokai vėliau, ir tai tik iš užuominų. SS karininko žiniomis, visi šios operacijos vykdytojai turėjo būti nužudyti.
Generolas klydo. Niurbergo procese taip pat liudijo (tiksliau teisėjams buvo pateiktas apklausos prisiekus protokolas) buvęs SD diversantų vadeiva Alfredas Naujoksas, tas pats, kuris vadovavo Gleivico radijo stoties užpuolimui. (Beje – esesininko pavardę norisi rašyti ir skaityti Naujokas – jo protėvių šaknys iš tiesų buvo Mažojoje Lietuvoje, kur naujokais vadinti naujakuriai.)
Vėliau buvo prikišęs nagus prie kitų provokacijų ir diversijų (ateityje papasakosime apie Venlo incidendą), kariavo Rytų fronte, buvo sužeistas, medžiojo pasipriešinimo kovotojus.
Skrupulų tikrai nepripažino: 1944 metų rudenį, nusispjovęs į taip uoliai garbintus socialnacionalizmo idealus ir dievintus vadus, pasidavė sąjungininkams. 1946 metais pabėgo iš belaisvių stovyklos ir gyveno Vakarų Vokietijoje, varė verslą.
Apie savo žygius papasakojo austrų žurnalistui ir istorikui Giunteriui Peisui, kuris juos aprašė knygoje Žmogus, kuris sukėlė karą (pirmą kartą Londone, 1960); teigiama, jog taip Naujoksą pavadino britų žvalgybininkai, kvotę jį Londone.
Po daugelio metų, kamantinėjamas žurnalistų, Naujoksas nesikuklino ir nesigraužė: Taip, tai aš 1939 metais prikišau dagtį prie parako statinės, kuri susprogdino taiką Europoje. Ne, manęs nekankina kaltės jausmas, aš nejaučiu sąžinės graužimo dėl savo praeities ir nieko nesigailiu.
Parodymuose Niurbergo procese Naujoksas tvirtino, kad provokacijos Lenkijos pasienyje buvo vykdomos tiesiogiai vadovaujant SD ir gestapo viršininkams – Heidrichui ir Miuleriui.
Nuotraukose: SS štumbanfiureris Alfredas Naujoksas, su SD viršininku Reinhardu Heidrichu ir knygos apie A.Naujoksą viršelis.
(Bus daugiau)
2014.08.31; 03:00
