Kembridžo universiteto istorikai praskleidė dar vieną I pasaulinio karo šydą: visame pasaulyje žinoma Didžiosios Britanijos saugumo tarnyba MI5 (Military Intelligence – 1909 m. įsteigta kaip karinė žvalgyba) būsimam Italijos diktatoriui nuo 1917 m. daugiau kaip metus mokėjo pinigus už karo propagandą.
Fašizmo kilimo istorija Europoje po I pasaulinio karo pasipildė naujomis aplinkybėmis. 1917 m. Benito Musolinis (1883 – 1945) buvo socialistas ir leido laikraštį „Il Popolo d‘Italia”. Britai siekė, kad Musolinis savo laikraštyje aktyviau agituotų už karą prieš Centrinių valstybių sąjungą (tuo metu jai priklausė Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija ir Bulgarija – I.T.).
Sąjungininkai, taip pat Italija, 1917 m.pabaigoje bijojo pralaimėti karą.. Priežasčių tam buvo: Rusijai pasitraukus iš karo, vokiečiai ir austro-vengrai galėjo perkelti savo pajėgas į Vakarų ir Pietų frontą, Centrinių valstybių sąjungos narės pakeitė taktiką, Italija skaudžiai pralaimėjo Austrijai.
Nors, kaip teigia istorikas dr. Peteris Martlandas, Italija tuo metu buvo nepatikimiausia Didžiosios Britanijos sąjungininkė, Musolinis už pinigus neatsisakė dirbti britams. Šį sandorį patvirtinančių įrodymų Martlandas aptiko buvusio britų užsienio reikalų ministro sero Samuelio Horo (Hoare,1880 –1959) užrašuose – būtent jis, tuomet vadovavęs 100 britų karo žvalgybos karininkų agentūrai Italijoje, buvo gudriai užverbavęs Musolinį. Būsimasis Dučė spaudos žodžiu kovojo su Italiją apėmusiu nuovargiu kariauti. Be to, jis Londonui pasiūlė dar konkrečią „paslaugą“ – savo smogikus, kurie įbaugintų pacifistus, kad jie, vykstant taikos šalininkų demonstracijoms, verčiau liktų namie.
Kartą Horui jis pasakė, jog galėtų pasiųsti būrį armijos veteranų prieš Milano protestuotojus – jo juodmarškiniai vyrukai galėtų pasimankštinti, šaudydami tuščiais šoviniais. Nėra žinių, ar ta Musolinio siūloma paslauga buvo pasinaudota. Bet Britanija buvo suinteresuota, kad Milano darbininkai neitų į darbą – sutriktų Milano karo gamyklų darbas.
Musolinis gaudavo solidų atlyginimą – 100 svarų per savaitę, šiandien ta suma atitiktų 6400 eurų. Lyginant su 4 mln. svarų, Britanijai tiek kainuodavo kiekviena karo diena, ši suma, anot istoriko, buvo „smulkios išlaidos“ ir Londonui naudinga investicija. Musolinio biografijos tyrėjai mano, jog pinigus jis daugiausia leisdavo prabangiam gyvenimo būdui ir moterims.
Abu politikai vėl susitiko po 17 metų – 1935 m. Horas, kaip užsienio reikalų ministras, pasirašė Horo–Lavalo susitarimą, kuris Italijai leido kontroliuoti Abisiniją. Kilus nepasitenkinimui tuo susitarimu, Horas buvo priverstas atsistatydinti.
Priminsime, kad dėl sužeidimo kare (1917 m.) Musolinis buvo atleistas iš kariuomenės. Manytume, jog iš Londono gauti pinigai žurnalistui palengvino žengti pirmuosius ir lemiamus žingsnius į didžiąją politiką. 1919 m. Musolinis įkūrė fašistų partiją, nuo 1922 iki 1943 m. buvo Italijos valstybės vadovas. 1945 m. balandžio 27 d., kai kartu su mylimąja Clara Petacci jis bandė pasitraukti į Šveicariją, juodu suėmė Italijos partizanai komunistai ir kitą dieną abu sušaudė Giuliano di Mezzegros kaimelyje, prie Komerio ežero. Išniekinti Musolinio ir Claros kūnai kitą dieną buvo pakabinti ant kartuvių.
Interneto puslapiuose pavyko aptikti tik vieną ilgėlesnį komentarą šia Musolinio veiklos tema. Jo autorius, šveicarų svetainės „Alles Schall und Rauch“ („Viskas tušti žodžiai“), skelbiančios kritiškus straipsnius aktualiomis temomis, korespondentas Freemanas rašo pesimistine gaida:
„Ko mes iš to galime pasimokyti? Istorija niekada nebūna tik juoda ir balta, kaip ji mums pateikiama. Joje pilna įvairiausių persipinančių ryšių ir gijų. Ir Musolinį, ir Hitlerį finansavo Vakarai. Slaptosios tarnybos paperka redaktorius, kad šie skleistų užsakytą propagandą. Kas buvo socialistas, išverčia kailį, tampa fašistu. Tą patį matome ir šiandien. Kur pažvelgsi, visur korupcija, išdavystės, oportunizmas, geidimas valdžios. Tauta nuolat apgaudinėjama, mulkinama, jai suvaidinamas spektaklis. Niekas nepasikeitė, priešingai, yra taip blogai, kaip dar nebuvo iki šiol.“
2010.02.19
