Čiaudėjimo istorija ilga kaip ir žmonijos, vadinasi, ir labai turtinga. Išliko gausybė įdomių, sąmojingų, poetiškų liaudies sakmių apie čiaudulį ir lydinčius jį palinkėjimus. Antai, Anglijoje, nusičiaudėjus, pasakoma: “Telaimina tave dievas“. Vokiečiai, rusai ir mes palinkime geros sveikatos, italai – laimės. Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose paploja delnais ir nusilenkia į nusičiaudėjusio pusę.
Šios tradicijos susijusios su prietarais. Pirmykštis žmogus manė, kad siela gyvuoja oro pavidalu, kuris yra galvoje. Nusičiaudėjus siela kuriam laikui /o gal ir visam/ galėjo išskristi kol nesutiks dievus. “Telaimina tave dievas“ reiškė – tegul siela neišskrenda. Nusilenkimas į nusičiaudėjusio pusę taip pat reiškė “Tegul jūsų siela neišskrenda“. Naujosios Zelandijos seniesiems gyventojams nusičiaudėjimas reiškia, kad jį palaimino aukščiausiasis. Tuo tarpu indai ir kinai susigūžia iš baimės – kažkur netoliese vaikšto mirtis.
Yra specialistų, manančių, jog vienoks ar kitoks palinkėjimas nusičiaudėjus, pagrįstas ne prietarais, o maro Atėnuose epidemijos metu. Čiaudėjimas buvo pirmasis požymis, jog žmogus susirgo. Romėnai tai perėmė ir perdavė anglams. Kuomet maro epidemija siautėjo Britanijoje, žmonės ir sakydavo: „Telaimina tave Dievas“.
Yra ir kitokių istorijų, susijusių su čiauduliu.
Štai vienas senovės graikų padavimas apie tai, kaip atsirado reakcija į čiaudulį.
Prometėjas, /senovės graikų mitologinė būtybė/ – kilniausias iš titanų, sukilusių prieš Dzeusą, iš molio ir vandens nulipdęs žmogaus povyzą, ilgai ir bejėgiškai stovėjo prieš ją – nežinojo, kaip įkvėpti jam gyvybę. Pūtė jam į nosį, gąsdino, šūkaliodamas į ausį, gnaibė skruostus, bet niekas negelbėjo, molio lėlė – nė krust. Galop paklausė deivės Atėnės /meno ir amatų globėjos/ patarimo. Jos patartas, Prometėjas šoktelėjo į saulę – Pasaulio sielą. Prisirinko indan jos spindulių ir grįžęs į žemę, pakišo jį savo rankų kūriniui panosėn. Molio lėlė įkvėpė jų net iki kulnų ir … nusičiaudėjo. Nudžiugęs Prometėjas sušuko: “Telaimina tave dievai“.
Nuo tada senovės Graikijoje čiaudulys imtas laikyti ženklu, lemiančiu gerą čiaudinčiajam, o artimieji įprato dar palinkėti jam visokeriopos sėkmės.
Senovės Romoje, kur čiaudėjimas buvo laikomas blogą lemiančiu ženklu, nusičiaudėjusiam sakydavo: “Tesaugo tave Jupiteris“.
Musulmonai, turintys labai išvystytą dėkingumo jausmą ir tikintys, kad net Dievo bausmė yra paslauga žmogui, kiekvieną sykį nusičiaudėjus, užuot svarstę, gerą ar blogą tai pranašauja, sakydavo: “Garbė Alachui. Garbė Alachui“.
Žydai čiaudintiems artimiesiems linkėdavo: „Gero gyvenimo“.
Yra ir toks padavimas. Biblinio patriarcho Jokūbo /kuris savo dvylikos sūnų dėka tapo visos hebrajų tautos protėviu/ laikais, žmogus per savo gyvenimą nusičiaudėdavo tik vieną kartą, ir tai buvęs artėjančios mirties ženklas. Ir štai Jokūbas paprašė Dievo, kad tasai atimtų iš čiaudulio tą baisią galią. Dievas išklausė jo maldą. Jokūbas nusičiaudėjo ir … nemirė. Atvirkščiai – gyveno 147 metus ir džiaugėsi puikia sveikata.
Europoje VI a. čiaudėjimas buvo laikomas šėtono sparnų mostelėjimu, o senovės žydai tikėjo, jog tai reiškia prisiartinimą prie mirties karalystės vartų. Čiaudėjimas buvo laikomas organizmo kova su piktomis dvasiomis, įsikūrusiomis žmoguje, kurios vogčiomis, ypač žmogui miegant išsižiojus, įsėlina vidun. Tas tikėjimas veikiausiai sietinas su epidemijomis /gripo ar maro/, kurį VI a. nušniokštė per Italiją, nusinešdama daug žmonių gyvybių. Kaip tik tada, norint pasipriešinti blogiui, ir imta sakyti užkeikimo formulę: “Į sveikatą“.
Tikėjimas gydančia čiaudulio galia padėjo plisti tabakui. Viskas prasidėjo nuo to, kai prancūzų pasiuntinys Portugalijos dvare, Žanas Niko, 1560 metais atsiuntė Kotrynai Mediči džiovinto smulkinto tabako ir nurodymus, kaip tą retenybę naudoti. Jos didenybė, vos vieną sykį pauosčiusi, iščiaudėjo visą galvos skausmą, seniai ją kankinusį. Stebuklingas vaistas. Tabaką greit pamėgo ir įsičiaudėjo visas Prancūzijos dvaras. O kai 1547 m. Žanas Jakobas Vrekeris savo veikale „Antidotarium geminum generate et speciale“ visam pasauliui nupasakojo ne tik gydančias, bet ir apsaugančias nuo visokeriopų ligų tabako savybes – visi kaip vienas puolė čiaudėti.
Nors anuomet ir Lenkijoje buvo manoma, kad čiaudulys gydo, bet XVI a. karališkasis dvaras tabako dar neuostė, nors žinojo jį esant. Lenkų pasiuntinys Stambule Uchanskis 1590 m. atsiuntė karalienei Onai Jogailaitė tabako sėklų, tačiau dievobaiminga karalienė pasėjo jas ir išsiaugino tabako tik tam, kad turėtų tą keistą augalą savo herbe.
Tobulėjant medicinai čiauduliui priskirta gydomoji ir pranašingoji reikšmė mažėjo. Galop tabakas buvo pripažintas kenksmingu įpročiu. Iš didžiojo čiaudulio laikų mums beliko įprotis sakyti: “Į sveikatą“.
Prie čiaudulio pridėkime ir žiovulį. Kodėl žiovaujant reikia ranka prisidengti burną? Sakoma, kad tai mandagumo ir gero išsiauklėjimo ženklas. Iš tikro, dažniausiai nemalonu žiūrėti į plačiai pražiotą burną su daugiau ar mažiau išvalytais ar sugedusiais dantimis.
Tačiau šio gesto ištakos daug senesnės, nei šito reikalavo etiketas. Pasak seno įsitikinimo, visur tykantys demonai pasinaudoja kiekviena žmogaus kūno anga, kad galėtų įsiskverbti į jį. Manyta, taip žmogus tampa apsėstuoju arba pamišėliu. Antroji priežastis prisidengti ranka buvo baimė, jog pro plačiai atvertą burną gali išskristi siela.
Žiovaujant mažiems vaikams ir kūdikiams, dar nesuprantantiems apie demonus, velnius ir sielas, močiutės stengdavosi peržegnoti ją pirštu.
Ir tik kalbant apie naujagimius, kurie nusižiovauja pirmąjį kartą savo žemiškame gyvenime, manyta, jog velnias paliekąs jų mažą kūnelį ir privalu triskart peržegnoti kryžiaus ženklu vaiko burną ir taip užkirsti velniui kelią atgal.
ĮVAIRENYBĖS
Mokslininkų apskaičiuota, kad čiaudint išmetamų seilių dalelyčių greitis siekia 166 kilometrus per valandą, jos nuskrieja iki 3 metrų ir išsilaiko ore iki 3 valandų
Čiaudėjimo rekordas priklauso anglei Danai Grifits /gimusi 1969 m./ iš Peršoro miestelio. Ji pradėjo čiaudėti 1981 metų sausio 13 d. ir be pertraukos čiaudėjo 979 dienas, per metus nusičiaudėjant maždaug milijoną kartų.
Žiniasklaidoje buvo paskelbtas čiaudėjimo dažnumo rekordas. Tai čilietė 11-metė mergaitės, kuri per perą čiaudėdavo 12 tūkst. kartų. Kas trys sekundės – čiaudulys – sunku įsivaizduoti. Čilės universitetinės klinikinės ligoninės gydytojų nuomone, pasaulinėje medicinos praktikoje tai užregistruoti tik keli atvejai. Gydytojai tikisi mergaitę išgydyti.
2012.02.19
