Esminė 1999 – 2001 metų Kaukazo karinės kampanijos ypatybė buvo ta, kad Rusijos kariuomenė prieš čečėnų kovotojus pradėjo naudoti raketines ir artilerijos atakas, aviacijos smūgius, vengdama tiesioginio fizinio kontakto mūšyje. Tokiame “nekontaktiniame kare” čečėnų kovotojai prarado personifikuotą priešo įvaizdį, jie nebematė veidų tų, kurie išaudavo artilerijos sviedinį ar raketą. Tai itin sujaukė čečėnų – vyrų – karių kaip keršytojų už savo artimųjų žūtį identifikavimą.
Dabartinio, modernaus ginklo panaudojimas Čečėnijos kare kvestionavo čečėnų kovotojų tikėjimą pergale, tuo pačiu sunaikindamas esminę čečėnų etnopsichologinę savybę – kiekvieno čečėno kaip bebaimių nugalėtojų suvokimą.
Vyriškosios psichologijos žlugimas
Kita Antrojo Čečėnijos karo ypatybė – tai kaimų ir miestų gyvenamųjų rajonų “valymai“ (začystkos), kuriuos atlieka specialiosios federalinės pajėgos. Tų “valymų eigoje” buvo ieškoma kovotojų, ir šios karinės operacijos tapo mirtinai pavojingos čečėnų tautybės vyrams: juos visus be išimties įtarinėjo dalyvaujant pasipriešinime. Vyrai buvo priversti slėptis, palikti savo namus, šeimas, tuo prarasdami Šeimos Gynėjo vaidmenį. Pradėjo žlugti šimtmečiais susiformavusi kalniečių savigarba.
Socialiniai seniai
Daugelis vyrų pasislėpė pabėgėlių stovyklose arba slapstėsi sugriautuose kaimuose. Vis mažiau vyrų kovojo ginkluotuose būriuose, praradę viltį kada nors laimėti.
Pabėgėlių stovyklose, kaimuose, vyraujant archajiškam visuomenės vaidmenų paskirstymui, nekariaujantys ir nedirbantys vyrai negali būti “atstumtaisiais“. Jie “įspraudžiami į “senolių” vaidmenį. Tai iš vienos pusės leidžia ( ir įpareigoja ) moteris gerbti tuos vyrus, rūpintis jais. Iš kitos pusės iš jų negalima nieko tikėtis, reikalauti ar laukti iniciatyvos. Priminsiu, kad čečėnų tautoje seniai yra gerbiami, tačiau realios valdžios jie neturi.
Ir šis vyrų virtimas “socialiniais seniais“ įjungia asmenybės pertvarkos mechanizmą, kuris išvysto psichinę ligą – reaktyvinę, neurotinę depresiją.
Moterų psichosocialinis “iškilimas“
Masinė čečėnų vyrų depresija moteris pastūmėjo į socialinių procesų kaitą. Moterys pradėjo dominuoti ne tik šeimose, bet ir sprendžiant problemas pabėgėlių stovyklose ir vietos savivaldoje. O tai jau keičia etninę – paprotinę čečėnų šeimos sampratą, mechanizmą ir sukelia genderinę krizę ( sujaukia visą tradicinę šeimos funkciją ). Čečėnės pradeda naują santykių formą su savo psichologiškai palaužtais ir depresuotais vyrais. Mes tyrėme keturias šių mutacijų formas.
-
Nors ir užėmusios dominuojančias visuomenėje ( šeimoje) roles, moterys – lyderės visais būdais deklaruoja savo vyrų viršenybę. Tai palengvina vyrų dvasinę būseną, kompensuoja jų padėtį, tačiau tai nelengvina, o tik dar stipriau komplikuoja vyrų neurotinę depresiją.
-
Daugelis moterų – lyderių atvirai demonstruoja savo vyrų vyriškųjų savybių, šaunumo ir garbės praradimą. Tas taip pat gilina vyriškąją depresiją, tačiau vyrai darosi lengviau įtakojami moterų valiai.
-
Moterys – lyderės kartais grasina savo vyrams skyrybomis, šeimos iširimu ar netgi, tarsi juokaudamos, ragina vyrus savižudybėms – tik taip jie neva galėtų išsaugoti vyriškąją garbę.
-
Tačiau daugumoje atvejų čečėnės stengiasi “nepastebėti“ savo vyrų depresijų, rūpinasi jais, prisilaikydamos visų kalniečių tradicijų.
Karo metu iškylančios moterys (ypač netekėjusios merginos), užimančios vyriškąsias roles, gali pradėti kurti “mergelės – karės” – dvilytės kovos aukos fenomeną ( prancūzai šiuo atveju turi Žaną D‘Ark, SSSR – Zoją Kosmodejanskają ir tt ). Tai gali išprovokuoti ir karo metu atsiradusi jaunatvinė seksualinė energija, kuri buvo griežtai tramdoma musulmoniškų – kalniečių papročių taikos metu arba atvirkščiai: religinis – ritualinis, moterišką heroizmą skatinantis psichologinis “apdirbimas“.
Čečėnės visada būdavo šventiškai pasipuošusios – tiek namuose, tiek už jų ribų. Ypač krisdavo į akis tai, kad dulkėtu ar purvinu keliu čečėnės eidavo dėvėdamos puikią ir gerai prižiūrėtą avalynę. Tačiau 2001 metais Čečėnijoje buvo galima pastebėti neįmanoma dalyką – čečėnės pradėjo netvarkingai rengtis, dėvėti prastas skaras, vaikščioti su netvarkinga avalyne. Tačiau tai ne prastos ar prislėgtos nuotaikos požymis, o gilios neurotinės depresijos simptomas.
Karo vaikai
Pirmojo Čečėnijos karo metu, 1995 metų balandyje, ant aukštos kalvos susirinko didelė grupė čečėnų. Jie tyliai žiūrėjo, kaip dega Semaškų kaimas, kuriame buvo jų giminaičiai. Aš užkalbinau kokių keturiolikos metų čečėnų berniuką, ir mane pribloškė jo nuolat vartojamos dvi frazės :
– į kurią klasę dabar eisi ?
– jeigu neužmuš – į aštuntą.
– o kuo norėtum būti baigęs mokyklą ?
– jeigu neužmuš, stosiu į institutą, noriu būti agronomu.
– ką darysi, kada baigsis karas ?
– jeigu neužmuš, užmušinėsiu pats.
– Ką gi tu užmušinėsi ?
– jeigu neužmuš manęs, užmušinėsiu rusus.
Pokalbio metu nuolat skambėjo ši frazė. Berniuko akys buvo mėlynos, plaukai rusvi, pirma pamaniau, kad tai rusų tautybės berniukas. Paklausiau jo vardo. Achmedas. Taip, tai čečėnų vaikas.
Etnografai – istorikai žino keletą teipų, kuriuos vietiniai vadina “rusiškaisiais“. Jų protėviai ir įkūrėjai buvo etniniai rusai, apsigyvenę Kaukaze, pradėję kalbėtis tarpusavyje vietine kalba, priėmę kalniečių papročius ir tikėjimą. Kitaip kalnuose išgyventi neįmanoma. Buvo kalbama, kad garsieji čečėnų karo vadai Ruslanas Gelajevas ir Achmedas Zakajevas turėjo daug rusiško kraujo. O to mėlynakio berniuko Achmedo nepamiršiu visą gyvenimą.
1996 metais “keistai“ pasibaigus Pirmajam Čečėnijos karui, iš aklinai apsupto Grozno pradėjo trauktis čečėnai. Jie traukėsi su triumfu – juk jie laimėjo karą. Ir staiga vienoje iš mašinų tarp penkių paauglių, ginkluotų kalašnikovais ir granatsvaidžiais, aš pamačiau Achmedą. Ir pas visus tuos paauglius, kaip man pasirodė, buvo suakmenėję veidai, kietai suspaustos lūpos. Labai norėjau nufotografuoti Achmedą, tačiau tai buvo pavojinga, nes į foto blykstę man galėjo atsakyti automato serija.
Iš pradžių man atrodė, kad vaikai lengviau pakelia karą: paprasčiau priima realybę, bombardavimus ir greičiau pamiršta. Žurnalistė Julija Kalinina, kuri tuo metu gyveno federalinės kariuomenės blokuotame Grozne, man pasakojo, kaip 8- 10 metų vaikai, nekreipdami dėmesio į aviacijos smūgius, žaidė kortomis, juokavo ir kalbėjo apie savo vaikiškus reikalus.
Galima netgi pamanyti, kad siaubingos karo scenos aplenkia nesubrendusią vaiko psichiką, kuri dar nepajėgia suvokti visų pavojų. Deja, taip nėra. Siaubingi vaizdai, pasislėpę pačioje vaiko sielos gilumoje, persekios jau suaugusį žmogų visą gyvenimą.
Mes daug metų tyrėme vaikų reakcijas į ekstremalias situacijas. Pasirodo, kad psichologinės pasekmės tiesiogiai priklauso nuo to, kiek vaikas jautėsi psichologiškai apsaugotas suaugusių ir ar pasiliko vienas su pavojais.
Suaugusiųjų psichologiškai apsaugoti vaikai neturi polinkio bėgti nuo pavojaus, tačiau ir ne taip kenčia nuo karo sukeltų psichologinių pasekmių. Suaugusiųjų neapsaugoti vaikai linkę užsidaryti nuo karo baisumų savame, vaikiškame pasaulyje, nėra linkę prisiminti jo, bet jų sielos išlieka stipriau traumuotos. Ypatingai traumuota psichika tų vaikų, kurie matė suaugusių bejėgiškumą baisių tragedijų fone. Jei vaikas neserga, tai netgi karo metu jis aistringai ieško žaidimų ir bendravimo su bendraamžiais. Tačiau auklėjami karo metu atsirandančių žiaurumų fone ir negaudami reikiamos meilės ir dėmesio vaikai suserga “karo liga“, su visom jo ydingom aistrom ir galimai nusikalstama ateitimi.
Čečėnai savo mergaites auklėja griežtai, reikalaudami iš jų paklusnumo ir nuolankumo. Tačiau savo sūnums čečėnai labai atlaidūs ir niekada jų bausdami nemuša, kad jų vaikai netaptų bailiais. Svarbiausias “karo vaikų“ išdykavimas – tai dalyvavimas kare. Čečėnų vaikai nebijo “svetimų žmonių“ savo kaime ar kieme. Kiek aš galėjau, tiek ir bendravau su čečėnų vaikais. Jau 7 – 10 metų berniuko šaunumo ir narsos įrodymas buvo jo asmeninis ginklas: ar tai F-1 tipo granata, ar “Makarov“ sistemos pistoletas. Šaltieji ginklai vaikų tarpe buvo vertinami mažiau – vaikai suprato, kad jiems neužteks fizinės jėgos panaudoti peilį ar durklą. Tuo tarpu iš pistoleto jie galėjo šaudyti atsigulę ant žemės.
Į mano pastabas vaikų tėvai tik numodavo ranka. Tai jiems buvo pilnai suprantama ir priimtina – vyresni negu 10 metų berniukai jau turėdavo “rimtus” ginklus – Kalašnikovo automatus, granatsvaidžius.
Apie “karo vaikų“ žaidimus jų tėvai sužinojo tik tada, kai Seržen – Jurto kaimo berniukai ėmėsi savarankiškai išminuoti minų lauką, ir vienas iš vaikų žuvo.
Vyresniems negu 14 metų paaugliams jau buvo leidžiama dalyvauti mūšiuose – jų tėvai nusprendė: tegul geriau kariauja prižiūrimi vyresnių, negu vieni leidžiasi į rizikingas avantiūras.
Dar prieš karą Džocharas Dudajevas, bijodamas rusifikacijos, sunaikino įprastą švietimo sistemą. To pasėkoje pradėjo didėti kultūrinių pagrindų tarp vyresnės ir jaunesnės kartos disharmonija. Nebemokėdama rusų kalbos, jaunoji karta nebesuprasdavo, apie ką tarp savęs kalba suaugę. Į Islamo universitetus buvo pasiųsta apie 200 jaunuolių, kurie ten studijavo Koraną ir arabų kalbą. Po studijų jie grižo ir pradėjo mokyti vaikus. Taigi susidarė tokia situacija – suaugę moka ir čečėniškai, ir rusiškai, o jaunoji karta – čečėniškai ir arabiškai, kas formuoja jaunojoje kartoje visai kitas kultūrines, dvasines ir mentalines normas. Sunkus kartų konfliktas tapo neišvengiamas. Dabartinė Čečėnijos visuomenė suskaldyta pačiu žiauriausiu – kartų konfrontacijos principu. Visgi norsis tikėtis, kad Čečėnijos visuomenė atsilaikys radikaliai islamizacijai ir grįš prie įprastos švietimo sistemos.
Karo žala, padaryta čečėnų kultūrai ir švietimui, – didelė. Tai puikiai iliustruoja mano pokalbis su jaunais 20 – 22 metų čečėnais, vykęs “Kura –bulak“ pabėgėlių stovykloje, Ingušijoje :
– kaip tu galvoji, per kiek laiko galima apkeliauti Rusiją ?
– per dvi dienas, jeigu rasiu gerą kelią.
Kitas jo draugas, pamatęs vyresnių reakciją, bandė gelbėti savo draugą:
– su geru automobiliu, su rusišku benzinu Rusiją pervažiuočiau per pusantros dienos.
Štai čia ir neišlaikė šalia buvusios pagyvenusios čečėnės. Pertraukdamos viena kitą jos pradėjo jaunuoliams pasakoti, kokia didelė ir neaprėpiama yra Rusija. Tačiau į jų kalbas jaunuoliai žiūrėjo su pašaipa:
– kaip gali Rusija būti didesnė už Čečėniją, juk mes rusus nugalėjome 1996 metais ?
Daugelis jaunų čečėnų vyrų sunkiai skaito netgi kovotojų spausdinamus propagandinius atsišaukimus, nežino nei geografijos, nei istorijos, ir nesuvokia, koks yra pasaulis ir gyvenimas už Čečėnijos ribų.
Čečėnijoje užaugo nauja karta, kurios intelektas išugdytas tik karui. Visas jų talentas, profesionalumas, dorovinės normos yra skirtos tik tam, kad išgyventų mūšiuose ir kare. Iš jų nieko nebegalima reikalauti, nes jie temoka kariauti, šaudyti ir sprogdinti, slaptytis kalnuose, ir tik retai grįžti pas savo artimuosius .
Čečėnų kovotojų psichikos lūžiai
Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad pas karo iškamuotus čečėnų kovotojus, nuolat jaučiančius psichologinę įtampą, atsirado masinė reaktyvinė depresija, lydima daugybės šios ligos simptomų.
Kovotojų valia ir dvasia nualinta depresijos, sumažėjęs jautrumas aplinkai ir įvykiams, silpnina kovinę čečėnų iniciatyvą, lėtina jų veiksmus. Tuo tarpu didėja psichologinė religinių – ritualinių apeigų įtaka.
Čečėnų kovotojams tampa charakteringa :
-
atipinis elgesys, lydimas nemotyvuoto žiaurumo (šaltakraujiško arba emocionalaus) priepuolių.
-
Paskatinti fundamentaliojo Islamo “Šventojo įtūžio“ proveržiai.
-
Depresinė inversija, ir triksterinis (ritualinių juokdarių) elgesys, lydimas isteriško ir pikdžiugiško juoko.
-
Intelekto sumažėjimas, laikinas debilumas, sukeltas mirties neišvengiamumo ir visiško savęs “atidavimo Alacho valiai”.
-
Psichologinė depresija dažnai būna apsunkinama mintimis apie savižudybę, islamo kovotojus su jų depresiniu debilumu labai lengva paversti šachidais – “kovotojais už tikėjimą”, tokiais atvejais kovotojai invertuojasi į palaimos būseną, savęs priskyrimo prie “aukštesniųjų jėgų“, ir žmogus toje ekstazėje eina mirti, bijodamas grįžti į depresijos sukeltas dvasines kančias.
Čečėnų kovotojai, susirgę karo sukelta depresija ir grįžę į taikius kaimus ar į pabėgėlių stovyklas, nebegali tapti visaverčiais savo šeimų ir visuomenės nariais. Legalizavusieji kovotojai konfliktuoja su moterimis ir su nekariavusiais vyrais, nes negali priimti jų naujos lyderio rolės. Šie konfliktai tik didina grįžusiųjų iš karo čečėnų depresiją ir neurozes, didina įtampą jų šeimose.
Visi išvardinti krizės simptomai gali negryžtamaii išjudinti čečėniško sociumo ir tradicinės šeimos fundamentą bei peraugti į negatyvią, su itin neigiamomis pasekmėmis etnoso transformaciją.
“Tėvų Žemė” ir “Motina – Žemė”
Kalbant apie minų karą, reikia pažymėti, kad čečėnų kalboje žodis “žemė” yra bendrosios giminės, ir, žinoma, yra laikoma besiele ir tariama kaip daiktavardis . Bendrosios giminės žodžiai jų kalboje turi du priedelius – “dū” (gyvi sutvėrimai) ir “bū” ( negyvieji sutvėrimai ). Mes pastebėjome, kad paskutiniu metu čečėnai, kalbėdami apie sprogimus ir minų karą, pradėjo vartoti priedelį “bū“ . Tai rodo, kad čečėnų pasąmonėje “negyva“ dirva, kurią drasko tankų vikšrai, minų sprogimai, – “atgijo“. Žmonių pasąmonėje pasikeitė santykis su žeme. Žemė staiga tapo broliu – bendražygiu, pasąmonėje atgijo ir toje žemėje palaidoti protėviai, kurie turi padėti keršyti priešams.
Čečėnai amžiais nuo karo ir nelaimių slėpdavosi kalnuose. Sprogimas suardo žemės plokštumą, kurioje kalnietis neranda slėptuvės. Sprogimai, bombų išraustos duobės, žemių krūvos, iškilusios po fugasų sprogimų – tai dar ne kalnai, bet ir ne taikinius apnuoginanti lyguma. Ši nauja sąvoka jau įsišaknijo čečėnų mintyse, giliai įsitvirtino pasąmonėje.
Čečėnų kalboje žemė yra “nana – lata” ( motina – žemė ), nors ji jų kalboje ir yra vidurinės giminės, tačiau su šiokia dalimi moteriškosios giminės ( čečėnų kalbos ypatumas ). Tai jų Žemė – Maitintoja, žemė, kuri duoda Gyvybę. Jos čečėnai neminuoja ir nesprogdina.
Tačiau yra ir “dai – mohk” ( tėvų žemė ). Būtent ta žemė jau tampa vyriškosios giminės – Mirties nešėja, ir užminuota ji naikina jų priešus. Apie tokią čečėnų kalbos transformaciją sužinoję Maskvoje gyvenantys čečėnų intelektualai tuo nepatikėjo. Susitikę Maskvoje gyvenantys ir kalnuose kovojantys čečėnai kalbėdamiesi tarpusavyje pradėdavo taisyti vieni kitų žodžius ir sakinius bei bartis.
Nesigilinant į giluminę čečėnų tautos psichologiją, niekad nepavyks pradėti taikių derybų su jais, kaip ir nepavyks padėti jiems pamiršti nuoskaudų bei keršto. Pridėsiu, kad būtent atsižvelgiant į čečėnų ir rusų psicholingvistinius – mentalitetinius panašumus ir skirtumus derybose pavykdavo pasiekti gerų rezultatų. Tuo tarpu Maskvos čečėnai kartais būdavo blogi patarėjai.
Čečėnų pabėgėliai Europoje ir Ingušijoje
Kiekviena pabėgėlių stovykla – tai savotiška koncentracijos stovykla, su sukaustytu vidiniu gyvenimu. Prie to priprasti neįmanoma, nes tai suprantama kaip laikinas dalykas. Šios stovyklos itin neigiamai veikia jų gyventojus psichiškai, atimdamos bet kokią veiklą ir intymumą. Tai iššaukia ne emocijų sukaustimą, o jų proveržį.
Kalniečiai vyrai tradiciškai vengdavo rodyti savo meilę vaikams. Tėvas viešai niekada nemyluos vaiko, nesisodins jo ant kelių. Tačiau pabėgėlių stovyklose meilė vaikams tapo nevaržoma ir nesulaikoma, tuo pamindama adatus – nerašytas kalniečių elgesio taisykles. Vaikus, aplipusius tėvus, sėdinčius jiems ant kelių, aš mačiau Lenkijoje ir Ingušijoje esančiose pabėgėlių stovyklose.
Ypač Europoje įvyko čečėnų vyrų psichikos lūžis. Vienas čečėnas man pasakė – “čia mes kaip numirę“, o kitas jam pritarė – “čia gerai, kaip po mirties“. Negyventi savo aplinkoje kalniečiams reiškia gėdą, kurią jie patyrė pabėgę ir pajutę gėdingą bėglio būseną.
Europoje čečėnams sunkiau negu Ingušijoje, nes nutrūksta ta virkštelė, kuri jungia juos su Tėvyne. Europoje čečėnams ne taip pasireiškia psichologinis išdavystės Tėvynei ir gėdos jausmas, tačiau jis lieka giliau užslėptas, negu pabėgėliams Ingušijoje. Bėgliai nori matyti save karo auka, bet ne migrantais. Tačiau tas vėl prieštarauja adatams, pagal kuriuos čečėnas visada yra tik Nugalėtojas, ir niekada negali būti auka.
Čečėnams, ypač jaunesniems, visada būdingas šaunumo ir vyriškumo demonstravimas, vidinių pergyvenimų slėpimas nuo pašalinių akių. Tačiau dabar labai dažni atvejai, kada čečėnai skundžiasi savo gyvenimu, galima teigti, kad tai kalnietiškai naivaus ir jaunatviško mastymo būdo transformacija į realistinį (europinį) mastymą. O gal po šia transformacija čečėnai, kaip maži vaikai, ieško supratimo ir gailisi savęs?
Adaptuotis Europoje čečėnams labai sunku. Tenykštis laimingas gyvenimas gimdo du priešingus jausmus – džiaugsmą ir laimę, kad jie pagaliau saugūs, kad galų gale vėl prasidės normalus gyvenimas. Tačiau tuo pačiu juos pradeda kamuoti prisiminimai apie karo baisumus. Ir vėl džiaugsmą dėl dabartinio saugumo ištrina baimė dėl Čečėnijoje pasilikusiųjų artimųjų gyvybių ir Tėvynės ilgesys.
Prostitucija karo metu
Čečėnų moterims įgijus vis daugiau laisvių ir valdžios, kas nėra būdinga šios tautos paprotinei teisei, šie reiškiniai tampa pražūtingi jų moralei. Čečėnų tautoje moterys yra dievinamos ir gerbiamos. Griežti Islamo ir kalniečių papročiai saugojo čečėnų moteris nuo prostitucijos. Po kiekvieno karo sugriautose šalyse, nuskurdus gyventojams, vienu iš suirutės požymiu tampa prostitucija. Ypatingai klaikiai šis reiškinys atrodo Čečėnijoje. Sakoma, kad karas ir badas moteris stumia i seksualinių paslaugų teikimą kaip išgyvenimo būdą. Bet nebetikėjimas savąja, moteriškąja laime, moteris verčia ieškoti grubios aistros svetimo vyro glėbyje. Kaip bebūtų keista, karo ir mirčių fonas skatina moterų seksualinę aistrą, kompensuodamas jų norą būti gimdytojomis ir globėjomis. Karo žudynių kaip žmogiškumo išsigimimas gimdo kitą – kūniškos meilės išsigimimą.
Pirmąsias čečėnes – prostitutes aš pamačiau dar per pirmąjį Čečėnijos karą 1996 metais. Tada jos “aptarnaudavo“ svetimus vyrus – rusų kariškius, prekeivius ir įvairaus plauko avantiūristus, atvažiavusius į Čečėniją daryti biznio. Ir jų suteneriai buvo ginkluoti čečėnai. Tai buvo “įprasta“ karo meto prostitucija. Nors tai ir nesutapo su čečėnų morale, bet buvo žiūrima “pro pirštus“ kaip neišvengiamybė. Pasibaigus Pirmajam Čečėnijos karui ir į valdžią atėjus vahabitams prostitucija kaip reiškinys buvo sunaikintas.
Antrojo Čečėnijos karo metu čečėnės – prostitutės atsirado pabėgėlių stovyklose. Bet tai jau buvo ne tik kalniečių moralės lūžis, bet visos nacijos socialinių – šeimyninių pagrindų subyrėjimas. Praradusios gėdos jausmą čečėnės ir savigarbos netekę čečėnai pradėjo laužyti šimtamečius savo tautos įstatymus ir normas. Tai rodė, kad visas čečėnų etnosas prarado savo identifikaciją ir atsidūrė ties išnykimo riba.
Nacijos krizė.
-
Būtent per antrąjį Čečėnijos karą buvo pastebėta, kad pradėjo slopti čečėnams būdingas aktyvumas, ištvermingumas, šaunumas, budrumas. Išryškėjo apatija ir užguitumas, kas čečėnų tarpe laikoma didžiule gėda. Karo beviltiškumas čečėnus privertė bėgti – palikti likimo valiai visą savo materialinį turtą.
-
Prasidėjo masinis – simbolinis savo Tėvynės atsižadėjimas. Prasidėjo apokaliptinių pranašysčių plitimas, kurios skatino bėgti čečėnus iš neva “prakeiktos žemės“.
-
Prasidėjo adatų ( nerašytų elgesio normų ) išstūmimas iš čečėnų pasąmonės procesas, kurį pakeitė “gyvenimo kare“ taisyklės. Žlugo kraujo keršto paprotys, kurį reguliavo adatai – jie tapo bejėgiai tarp karo sukelto teipų priešiškumo, ir kraujo kerštas tapo nebekontroliuojamas, kas sudarė prielaidas išplisti nebaudžiamiems žudymams ir banditizmui pačių čečėnų tarpe.
-
Karas ir jo sukelta suirutė tapo puikia terpe plisti vahabizmui ( ekstremaliam ir primityviai traktuojamam Islamui ).
-
Antrajame Čečėnijos kare federalinės kariuomenės naudojama taktika, metodai ir strategija sukėlė genderinę krizę, o tai reiškia, kad pavojuje atsidūrė ne tik šeimos, teipai bet ir visa nacija.
-
Atėjus į valdžią Džocharui Dudajevui buvo suardyta tradicinė švietimo sistema. Tai sunaikino čečėnų tautos kultūrinį progresą. Karas nutraukė nacionalinių – kultūrinių tradicijų perdavimą iš kartos į kartą ir pradėjo ardyti čečėnų nacijos vientisumą.
-
Daugelis čečėnų nebetiki, kad jų tauta išgyvens ir išliks. Tokios abejonės yra ne kas kita, o karo sukelto potrauminio sindromo rezultatas.
Straipsnio autorius Leonid Kitajev – Smyk yra medicinos mokslų daktaras, karo psichologas.
Vertė Vadimas Juška
Gintaro Visocko nuotrauka
http://www.kitaev-smyk.ru/node/6
2010.01.22
