ČArtėjant jau 28-osioms tragiškosios Sausio 13-osios metinėms, akis užkliuvo už keleto veikėjų, vienaip ar kitaip susijusių su mūsų nepriklausomybės kova, asmenybėmis.
Tiesa, čia nieko naujo, tik prieš šią laisvės kovų atminimo datą jie vienaip ar kitaip pademonstravo esą sveiki ir gyvi, dar pajėgūs „karštai mylėti“ savo tėvynę – taip taip, Lietuvą… Tik ta jų meilė dvokianti.
Pirmiausia turiu galvoje KGB pulkininką Edmundą Kasperavičių. Vyresnieji jį puikiai prisimena iš TV ekranų, kai 222 dienas okupuotame Lietuvos radijo ir televizijos pastate Konarskio gatvėje vadovavo vadinamai „kaspervizijai“. Kai 1991 m. rugpjūčio 22 d. pučistai Maskvoje pralaimėjo, ir jų tarnai skuodė iš Lietuvos, E. Kasperavičius pasitraukė į netrukus subyrėsiančią SSRS. Vėliau jį buvo nuspręsta komandiruoti į Kiniją: dar nesenas, tada kokių 46-rių tesulaukęs kontržvalgybininkas, kaip karo atašė turėjęs žvalgybininko patirties Afganistane, Egipte, dar kažkur, kuo toliau buvo išsiųstas ir dėl to, kad pats bijojo būti gražintas į Lietuvą.
Mat, pasitraukę į Minską po pustrečių metų,1994-ųjų sausio 15 dieną, Lietuvos teisėsaugininkų dėka buvo pargabenti į Vilnių Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius ir čia jų laukė teismas. O E. Kasperavičius buvo LKP „ant platformos“ centro komiteto Politinio skyriaus konsultantas. Apie šią operaciją savaitraštyje „Panorama“ 2006 m. rugsėjį vaizdžiai papasakojo tuometinis Generalinės prokuratūros Valstybinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiasis tardytojas Kęstutis Betingis.
E. Kasperavičius dažnai grįžta į Maskvą ir savo 1991-ųjų įspūdžius noriai pasakoja Rusijos žurnalistams. Antai, praėjusį birželį jį kalbino naujienų agentūros SPUTINK žurnalistas Levas Ryžkovas. Atsargos žvalgybininkas ir toliau perversmininkus vadina didvyriais, giria sulaikytus bendrininkus Konstantiną Michailovą (Nikuliną) bei Jurijų Melį, šmeižia Lietuvą, lieja ašaras dėl sovietinės Lietuvos. Mat, jis yra gimęs 1945 m. Tauragės rajono Batakių kaime, todėl save laikąs „tikru lietuviu“. „Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti“, – pasakoja jis pirmajame savo interviu (https://sputniknews.lt/columnists/20180603/6151971). Dialektikos žinovu savęs vadinąs E. Kasperavičius sako, kad Lietuvos laukia aušra – mat, „Lietuva neišvengiamai grįš pas Rusiją“. 73-jų sulaukęs žvalgybininkas, matyt, žino, ką jam pašnibžda GRU…
Jis tvirtina išleidęs savo prisiminimų penkiatomį, o 2012 m. išėjusi knyga „Gyvenime visko buvo…“ Joje jis lieja krokodilo ašaras, kokia šauni buvo „Vaikystė Lietuvoje“. Minėtus interviu mielai talpina Algirdo Paleckio socialistinio judėjimo svetainė. Juose kalbinamas žvalgybininkas mini ir leidinio „Karštas komentaras“ redaktorę Giedrę Gorienę, buvusią A. Paleckio „frontininkų“ kandidatę į Seimo narius…
E. Kasperavičiaus patyrimą uoliai propaguoja komunistinė Rusijos žiniasklaida. Antai, Vladas Bikuličius (šią pavardę įsidėmėjome tomis pačiomis Sausio dienomis) Rusijos kompartijos leidinyje „Pravda“ išsijuosęs liaupsina šį perversmininką, koks jis kalbų žinovas, kokias talentingas laidas rengė „kaspervizijoje“… (Šis laikraščio korespondentas Lietuvoje mirė 2015 m. pabaigoje eidamas 84-uosius metus).
Pasirodė, kad tuometinis LRT kolektyvas nebuvo monolitinis. Dauguma žurnalistų ir technikų liko ištikimi Atgimimui ir Sąjūdžio idėjoms. Čia buvo susikūrusios dvi Sąjūdžio grupės: kūrybinėse grandyse vienai iš jų vadovavo Benas Rupeika, o techniniame centre – Eduardas Potašinskas. Gi kita barikadų pusė tarnavo „platformininkams“, tomis dienomis įkūrusiems vadinamąjį Nacionalinį gelbėjimo komitetą. Jame pradėjo dirbti patyrusi ilgametė žurnalistė, ateistinės radijo laidos „Akiračiai“ vedėja Fatina Butienė, kuri 1974 m. buvo laimėjusi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją. TV archyvus puikiai žinojo ir „kaspervizijai“ mielai atvėrė buvęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kultūros laidas vedė LSSR liaudies artistas, operos solistas Kostas Šilgalis, Maskvai tebetarnavo „Jedinstvos“ liaupsintojas, TV žurnalistas Adolfas Paulius, į komunistinę stovyklą metėsi radijo laidų rusų kalba redaktoriaus Stanislovas Mickievičius, TV operatorius Sergėjus Gelbachas, vėliau virtęs S. Juonienės dešiniaja ranka, prisigrobęs TV technikos, paskui pabėgęs į Minską, dar vienas kitas nesusivokęs ar ilgesnio rublio paviliotas žurnalistas.
„Kaspervizijoje“ dažni lankytojai buvo LKP ant SSKP platformos antrasis sekretorius Vladislovas Švedas (apie šį veikėją rašiau prieš ketverius metus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-dar-vienas-giesmininkas-is-kremliaus-ambonos.d?id=66863256), laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktorė Stanislava Juonienė, partinės mokyklos dėstytojas Giedrius Butkus, dailininkas A. Stiško, vienas barzdotas ir ne itin intelektu švytintis istorijos mokytojas iš Naujosios Vilnios, keletas marksizmo-leninizmo dėstytojų, ekonomistų, generolų, buvusių stribų ir t.t.
Kai kurie iš „kaspervizijos“ aktyvistų išsidangino iš Lietuvos, kiti iškeliavo Anapilin, treti už išdavystę atlikę bausmę tyliai karšta, yra ir paslapčia atgailaujančių, dar kiti, kaip tas pats E. Kasperavičius, neatlyžta ir juodina viską, kas vyksta Lietuvoje.
Jie su savo globėjais, matyt, dar nepraranda vilties sugrįžti su „žaliaisiais žmogeliukais“ ar ant žlegančių tankų ir pakartoti siaubingąją Sausio 13-ąją. Nesakykime, kad jų svajonės beviltiškos.
2019.01.13; 06:00
