Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (11)

Atskaitos sistemos

Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?

„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei  J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.

Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…

Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?

Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.

JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?

Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?

„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.

Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.

Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?

Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.

Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…

Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.

Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.

Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“

Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.

Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.    

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.

– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.

(Bus daugiau)

2019.11.28; 05:30