Noriu paviešinti keistą žinią, kad Kalbos komisijos administracija pažeidžia ne tik žmogaus teises, bet ir spaudos laisvę bei teisę laisvai išsakyti savo nuomonę. Suvaržyta mano, Pranciškos Reginos Liubertaitės, Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos grupės pirmininkės, teisė diskutuoti kalbos klausimais, užblokavus darbo ir namų kompiuterių IP adresus iš Kalbos komisijos tinklalapio (gal klystu?). Matyt, tokiu būdu Kalbos komisija pradėjo naująjį spaudos draudimą. Visa tai atsitiko tada, kai šios komisijos tinklalapio Diskusijų skiltyje sukūriau naują temą “Magistro darbas apie svetimvardžius”. Ši tema po kelių pasisakymų buvo užrakinta, niekam nebuvo leista diskutuoti. Kalbos komisija savo tinklalapyje man ir ne tik man kategoriškai uždraudė reikšti savo nuomonę svetimvardžių rašybos tema. Pasirašyti tikruoju vardu ir pavarde šitame tinklalapyje neįmanoma, nes tuojau esi pradedamas drabstyti purvais, tuojau pat tave doroja taip, kad tampi kaltas, jog diskutuoji Kalbos komisijos neleistinomis temomis.
Prie Lietuvos vartotojų asociacijos esame sukūrę Valstybinės kalbos grupę, kuri nuosekliai reikalavo norminti kitataučių pavardžių arba, kitaip tariant, svetimvardžių rašybą lietuviškame tekste, bet daugelis Kalbos komisijos narių šį procesą politizavo, atiduodami spręsti šią problemą Konstituciniam Teismui, kuris įtvirtino lietuviškos rašybos pirmenybę Lietuvos Respublikos išduodamuose pasuose. Todėl tokia rašyba turėtų būti ir visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Iki šiol Kalbos komisija tempė diskusiją į vieną nenuginčijamą originalo rašybos pusę, bet vis nesisekdavo Kalbios komisijos tinklalapyje tos nuomonės galutinai įtvirtinti, nes diskusijose dalyvavau aš ir daugiau Valstybinės kalbos grupės bei kitų visuomenės narių, kurie nuolat buvo pašiepiami ir puolami, kol pagaliau mano priėjimas prie diskusijų raštu buvo užblokuotas. Prof. V. Urbutis parašė knygą “Lietuvių kalbos išdavystė”, kurioje atspindėta visa neigiama komisijos narių ir pirmininkės pavaduotojos veikla. Be abejo, IP adresai blokuojami todėl, kad bijoma, jog nežlugtų kalbos komisijos pirmininkės ir jos pavaduotojos, kurios jų pačių akimis yra nekritikuotinos, karjeros.
Įdomu, ko griebsis Kalbos komisija po Konstitucinio Teismo nutarimo įtvirtinti lietuvišką kitataučių pavardžių rašybą. Gal imsis aiškinti, kad komisija viską darė teisingai, kad Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinė kalbos grupė jiems trukdė, nes jau ir anksčiau tokia nuomonę buvo mėginama įteigti? Be to, minėtame magistro darbe apie Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės grupės veiklą, kuri prasidėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį, net neužsiminta, nors parašyta daugybė straipsnių, organizuota diskusijų. Lituanistų ir istorikų, rašančių minėta tema, darbai yra nepripažįstami, visa tai vadinama rašinėjimu, bet šioje veikloje dalyvavo ir profesoriai lituanistai Vitas Labutis ir Arnoldas Piročkinas, paskelbę daugybę straipsnių Lietuvos spaudoje. Norėtųsi paklausti, ar jų straipsniai irgi rašinėjimas.
Kitokia nuomonė nepripažįstama, apie svetimvardžių norminimą kalbėti atsisakoma, nors siūlomas kompromisinis variantas – lietuviškai užrašyta pavardė su šalia skliausteliuose pateikta originalia forma. Stengiamasi įtvirtinti vienpusį tendencingą diktatą, kuris yra plačiajai visuomenei nepatogus. Šia tema buvo organizuotas ne vienas atviras laiškas, kurį pasirašė garbūs kultūros, meno, mokslo atstovai. Lenkų tautinių mažumų atstovų į Europos žmogaus teisių teismą rašyti skundai dėl jų pavardžių rašybos lenkų kalba lietuviškuose pasuose buvo atmesti, bet tuos faktus nuslėpė tuo nesuinteresuota Lietuvos žiniasklaida, kuriai patogiau vartoti hibridinę rašybą – prie originalaus svetimvardžio pridėjus lietuvišką galūnę. Kalbos komisijos nariai visą laiką skelbėsi esą europiečiai, rekomenduodami vartoti originalo formą ir rašyti lietuviškame tekste užsieniečių pavardes visomis pasaulio kalbomis, o iš kitokios rūšies nei lotyniškas raštas atėjusias pavardes (kinų, japonų, žydų, arabų, kirilica ir kt.) lotyninti.
Kiekviena pasaulio kalba kitataučių pavardes prisitaiko prie savo fonetikos, tik lietuvių mokslininkai yra nusprendę jas rašyti visomis pasaulio kalbomis, visiškai nekreipdami dėmesio į lietuvių kalbos specifiką – lietuvių kalbos fonetiką ir linksniavimo sistemą. Ryškiausias tokio prisitaikymo pavyzdys kitose kalbose – anglų kalba, kuri lietuviškoms pavardėms nevartoja diakritinių ženklų (š, ž, č, ą, ę, ė, ų, ū ir kt.). Nuosekliai siūlėme kitataučių pavardžių originalo formą rašyti skliausteliuose, nes redagavimo požiūriu tokiu būdu yra palaikoma lietuviško teksto vienovė, kuriai daugelis Kalbos komisijos narių prieštaravo, tempdami į vienintelę originalo arba hibridinės formos rašymo pusę. Keista, kad Kalbos komisijos nariai nelabai suvokia, kas yra lietuviško teksto redagavimas ir labai keistai prieštarauja lietuvių kalbos redagavimo dalykams. Nenoromis peršasi nuomonė, kad dirbama ne savo šalies naudai arba privėlus klaidų į Enciklopedinius leidinius, kuriuos skaito ne tik mokslininkai, bet ir plačioji Lietuvos visuomenė, jos norimos įtvirtinti dar ir teisiškai.
Kalbos komisijos neryžtingumu ginant ir įtvirtinant lietuvių kalbos normas visose gyvenimo srityse kryptingai pasinaudojo lenkų (tiksliau kalbant, tuteišų) tautinė mažuma, kuri užlindusi už Lenkijos politikų pečių ir jų rankomis darė spaudimą Lietuvos Vyriausybei ir Prezidentams, kad būtų leista Lietuvos Respublikos pasuose lenkų kalba rašyti lenkų tautybės asmenų pavardes, visiškai ignoruojant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą ir siekiant tokiu būdu įteisinti dvikalbystę. Tam kelią užkirto Konstitucinis Teismas, bet Kalbos komisija ir toliau gina nelietuvišką poziciją. Darosi neaišku, kokios jėgos skiria pinigus tokiai lietuvių kalbos tekstų sumaiščiai įtvirtinti, kam tai yra naudinga. Kas galėtų paneigti, kad taip nėra?
Keista, kad tokio lygio vadovė kaip Kalbos komisijos pirmininkė politinius dalykus painioja su teisiniais. Kalbos komisija laukė, kad politinį sprendimą priimtų Konstitucinis Teismas – aukščiausia valstybės teisinė institucija, nepriimanti politinių sprendimų, bet nagrinėjanti ir siekianti išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai atitinka Konstituciją. Dar keisčiau, kad laukusi “politinio” sprendimo iš Konstitucinio Teismo, kitataučių pavardžių rašymą priskyrusi ne kalbinei, bet politinei sričiai (turėtų būti teisinė sritis), po nekomentuojamo ir neskundžiamo Konstitucinio Teismo nutarimo kalbos komisijos pirmininkė skuba į Seimą aiškinti, kad Konstitucinis Teismas neišsprendė problemos. Beje, jau kartojuosi, kad Konstitucinis Teismas ir nesprendžia jokių problemų, tik nustato, ar teisės aktai atitinka Konstituciją.
Vadinamojoje „laisvoje“ laikraštinėje spaudoje šių minčių paskelbti negalėsiu, nes Lietuvos spaudoje nėra jokios laisvės – spausdinama tik tas, kas norima, laisvai pareikšti nuomonės neįmanoma.
Siūlau iš ES vertimų biuro kviestis dr. Liną Murinienę, kad pasitobulinusi užsienyje ir susipažinusi su ES struktūrų darbu, pelnytai imtų eiti VKK pirmininkės pareigas ir nutrauktų dezinformacijos sklaidą, vienpusiškumą, kalbos sumaištį bei nuomonių skelbimo diskusijose suvaržymą Lietuvoje iš lietuvių kalbą ir lietuvybę turinčios ginti institucijos – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos būstinės.
Pranciška Regina Liubertaitė yra Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos grupės pirmininkė
2009.11.26
